Daugelis Velykas asocijuoja su bundančia gamta, pavasariu, margučiais, triušiais ar kiaušiniais. Kai kuriems, galbūt, su Jėzaus Kristaus prisikėlimu. Tačiau, retas kuris žino, kad ir judėjų tradicijoje yra šventė, lietuviškai taip pat verčiama kaip „Velykos“, nors originalus pavadinimas skamba ir visiškai kitaip. Ką visi šie dalykai turi bendro?
Seminaro metu aptariama, ką reiškia laikyti Kristų šventu savo širdyse, kaip suprasti kvietimą visada būti pasiruošusiems liudyti Evangeliją, ir kodėl tai turi būti daroma su romumu, pagarba ir tyra sąžine. Taip pat kalbama apie tai, kaip krikščionys turėtų reaguoti į klausimus, kritiką ar net šmeižtą, kokie yra gero dvasinio pokalbio principai, ir kaip praktiškai taikyti apologetikos principus kasdieniuose pokalbiuose su skeptikais, abejojančiais ar tiesiog ieškančiais žmonėmis.
Tiki, kad tikėjimas be objektyvios tiesos negali egzistuoti
Seminaro vedėjai, dr. Paulius Čerka (VDU) ir dr. Laurynas Jacevičius, nagrinėja klausimą: ar XXI amžiuje dar galime kalbėti apie objektyvią tiesą?
Svarstomi krikščioniškojo tikėjimo pagrindai: Trejybės samprata, Biblijos aiškinimas, tikėjimo ir gerų darbų santykis, taip pat labai praktiški klausimai apie profesinį pašaukimą, santykius, emocijas, kultūrą ir gyvenimą nekrikščioniškoje aplinkoje. Į auditorijos klausimus reaguoja: Laurynas Jacevičius (apologetika.lt), dr. Paulius Čerka ir Eduardas Gabalas (Šiaulių Laisvųjų krikščionių bažnyčia).
Koks yra krikščioniškojo tikėjimo branduolys? Ar Jėzaus prisikėlimas gali būti laikomas istoriniu įvykiu? Ar egzistuoja nešališki šaltiniai?
Šįkart kalbamės apie sakramentus: kas jie yra, kodėl laikomi malonės priemonėmis, kaip siejasi su tikėjimu ir nuodėmių atleidimu, taip pat aptariame Eucharistijos ir Krikšto sampratas, išgelbėjimo užtikrintumą ir galimus pavojus krikščionims. Dalyviai: evangelikų liuteronų teologė Vilma Sabutienė ir evangelikų reformatorių kunigas Holger Lahayne.
Antrajame laidos „Biblijos slėpiniai“ sezone dr. Paulius Čerka (VDU) ir dr. Laurynas Jacevičius nagrinėja biblinius tekstus bei jų reikšmes.
Jokūbas palaimina faraoną. Ką atneša palaiminimas? Jokūbas kaip piligrimas. Amžiaus ir skaičių reikšmė. Gyvenimo trukmė vs.
Lauryno Jacevičiaus pamokslas, sakytas Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčioje, paremtas Evangelijos pagal Matą 5 skyriumi. Pamoksle svarstoma naujų pradžių tema: ar jos visada būtinos, ką reiškia „pradėti iš naujo“ krikščioniškame tikėjime ir kaip dažnai šią idėją suprantame pernelyg paviršutiniškai. „Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mato 5, 17).
Apaštalas Paulius apie jį kalba nuolat, ir tai daro ne patogiomis, o sudėtingomis aplinkybėmis.
Pakeliui - sarkazmas, pastabos apie tai, kad Laurynas kalba ir skaito per greitai, mormonų lankstinukai, dovanos davatkoms, kviziukai, Advento trukmė Vakarų tradicijoje ir klausimai apie tai, kur Kalėdos būna karštos. Kalėdos!
- (Ne)pagoniški rankų gestai ir kepurės
- Ruošimasis davatkiškoms laidoms
- Kūčių kilmė ir atėjimas į Lietuvą
- Burtininkavimas per Kūčias
- Kūčios katalikų tradicijoje
- Christmas Eve vs. Kalėdos!
„Kokia nauda tau nevalgyti mėsos, jei édi savo brolį?“, - panašią mintį IV a. išsakė žymus krikščionių pamokslininkas ir vienuolis šv. Jonas Auksaburnis. Artimą perspėjimą randame ir apaštalo Pauliaus Laiške galatams: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“
Diskusija organizuota ir renginys filmuotas Mariaus Čižausko diskusijų klubo „Polemika“ iniciatyva. Trečioji ir paskutinė „Polemika“ šiais metais. Šventinė diskusija. Tema - KĄ MES ŠVENČIAM? Vieni sveikina su Kristaus gimimu, kiti - su žiemos saulėgrįža, dar kitiems tai tiesiog šventinis pasibuvimas su šeima, o internetui - memų laikas apie mišrainės perviršį. Pagoniškas ar krikščioniškas simbolis yra Kalėdų eglutė? Kuo skiriasi Kalėdos nuo Kūčių jau turbūt retas ir atsakytų. Tai ką mes švenčiam? Kokios yra žiemos švenčių ištakos, kiek joms svarbus gamtos ciklas, kas nuo ko kada ką nukopijavo, ir kada bei kokios tradicijos istoriškai susiformavo? Kas sugalvojo Kalėdų senelį?
Baltų tikėjimas, dainas bei folkloro tradicijas perėmusi iš savo tėvų ir prosenelių.
Laurynas Jacevičius - filosofijos mokslo daktaras, organizacijos „Apologetika.lt“ įkūrėjas. Organizacija siekia pristatyti intelektualiai pagrįstą krikščioniškąjį tikėjimą bei atsakyti į jį nukreiptą kritiką, tuo pačiu skatinant civilizuotą dialogą su prieštaraujančiais.
Paulius Čerka - VDU docentas, teisės mokslų daktaras, Marijos radijo laidos „Biblijos slėpiniai“ vedėjas.
Gintaras Sungaila - Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios kunigas.
- Krikščionių atsakymas
- Kiek svarbūs yra konkretūs ritualai?
- Kaip apjungti skirtingų pasaulėžiūrų žmones per šventes?
Geiduliai valdo, Dievas išlaisvina
- Religija - ne psichologinė, o dvasinė pagalba
- Liudijimas apie atsivertusį banditą
- Krikščionių liudijimų „nurašymas“ yra arogancija
- Kaip atpažinti stebuklą?
- Malonės reikia, nes įstatymą įvykdyti neįmanoma
- Eksperimentas ateistams (Minecraft ir gyvenimas)
- Būti krikščioniu galima tik su Dievo pagalba
- Pasiilgom Simono
- Palaikykite mus.
Tikėjimo išpažinimai
Ištrauka iš laidos „Rimas Piligrimas“.
Aaròno sūnūs.“…“ Levi̇̀o vaikaičio Aarono, pirmo vyriausiojo kunigo, išrinkto įsigaliojus Mozės Įstatymui, palikuoniai. Abadònas. Hebrajiškas žodis reiškia „sunaikinimas“, „sunaikinimo vieta“ (kai kur verčiamas „pragarmė“). Galimas dalykas, šio žodžio reikšmė susijusi su tuo, kad mirusio žmogaus kūnas suyra ir virsta dulkėmis (Ps 88:11, išn.; Job 26:6, išn.; Pat 15:11, išn.). Ãbas. Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino penktą religinio kalendoriaus (vienuoliktą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Biblijoje tokiu pavadinimu šis mėnuo neminimas, jis vadinamas tiesiog penktu mėnesiu (Sk 33:38; Ezr 7:9). Abi̇̀bas. Iš pradžių taip buvo vadinamas pirmas religinio kalendoriaus (septintas pasaulietinio kalendoriaus) mėnuo. Jis atitiko laikotarpį nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio. Išvertus šis pavadinimas reiškia „nesunokusios varpos“. Iš Babilonijos tremties grįžę žydai šį mėnesį vadino nisanu (Įst 16:1). Achajà. Romos provincija Graikijos pietuose, sostinė - Korintas. Achajos provincija apėmė visą Peloponeso pusiasalį ir vidurinę Graikijos dalį, neskaitant salų (Apd 18:12). Adãras. Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino dvyliktą religinio kalendoriaus (šeštą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo vasario vidurio iki kovo vidurio (Est 3:7). Ãkstinas. Gyvulių varovo lazda aštriu metaliniu antgaliu. Su akstinu palyginami išmintingo žmogaus žodžiai, nes jie skatina klausytoją veikti. Alamòtas. Muzikos terminas (išvertus - „merginos“), tikriausiai sietinas su aukštu moterų balsu sopranu. Alebastrinis indelis. Indelis kvepalams ar kvapiajam aliejui laikyti, senovėje darytas iš alebastro - mineralo, kuris buvo aptiktas Egipte, netoli senovės miesto Alebastrono. Álfa ir Omegà. Pirma ir paskutinė graikų abėcėlės raidės, abi drauge tris kartus minimos Apreiškimo knygoje kaip Dievo titulas. Amen. Išvertus - „tebūnie“, „iš tiesų“. Šis žodis kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „būti ištikimam, patikimam“. Sakydamas „amen“ asmuo išreikšdavo pritarimą kieno nors priesaikai, maldos žodžiams ar kokiam teiginiui. Angelai. Ir hebrajiškas, ir graikiškas žodžiai reiškia „pasiuntinys“, bet verčiami žodžiu „angelas“, kai turimi omenyje pasiuntiniai iš dangaus (Pr 16:7; 32:3; Jok 2:25; Apr 22:8). Angelai yra galingos dvasinės esybės, Dievo sukurtos daug seniau nei žmonės. Biblijoje jie dar vadinami „šventaisiais“, „Dievo sūnumis“, „rytmetinėmis žvaigždėmis“ (Įst 33:2, išn.; Job 1:6; 38:7). Angelai nesidaugina, Dievas juos sukūrė kiekvieną atskirai. Šių dvasinių esybių yra milijonai (Dan 7:10). Iš Biblijos sužinome, kad angelai turi vardus ir kad kiekvienas yra savita asmenybė. Tačiau būdami nuolankūs jie nesileidžia garbinami ir ne visada atskleidžia savo vardą (Pr 32:29; Lk 1:26; Apr 22:8, 9). Vieni angelai užima aukštesnę padėtį, kiti žemesnę, jiems skiriamos įvairios užduotys, pavyzdžiui, tarnauti prie Jehovos sosto, pranešti nuo jo žinias, ginti Jehovos tarnus žemėje, vykdyti jo skirtas bausmes, remti gerosios naujienos skelbimo darbą (2Ka 19:35; Ps 34:7; Lk 1:30, 31; Apr 5:11; 14:6). Antikri̇̀stas. Graikų kalbos žodžio prasmė dvejopa. Jis gali reikšti Kristui priešišką asmenį, taip pat apsimetėlį, bandantį užimti Kristaus vietą. Antkrūtinis. Brangakmeniais puoštas dėklas, kurį Izraelio vyriausiasis kunigas pasikabindavo ant krūtinės eidamas į Padangtės ir šventyklos Šventąją. Dar vadinamas „nuosprendžio antkrūtiniu“, nes jame buvo Urimai ir Tumimai, kuriais kunigas naudodavosi, kai reikėdavo sužinoti Jehovos valią (Iš 28:15-30). Antrašas. Antrašas psalmės pradžioje. Antspaudas. Įrankis tam tikram ženklui įspausti (paprastai į molį ar vašką). Juo būdavo patvirtinama nuosavybės teisė, dokumentų tikrumas, sutartys. Senovėje antspaudus gamindavo iš kietų medžiagų - akmens, dramblio kaulo ar medžio. Juose būdavo išraižomas atvirkštinis raidžių ar kokio piešinio vaizdas. Antspaudo žiedas. Tam tikras antspaudas, mūvimas ant piršto ar kabinamas ant kaklo. Toks žiedas buvo valdžios ar įgaliojimų simbolis (Pr 41:42). Apaštalas. Pagrindinė graikiško žodžio reikšmė yra „siųstasis“. Todėl apaštalu Biblijoje pavadintas ir Jėzus, nes jis, kaip ir daugelis kitų, buvo siųstas tarnauti žmonėms. Apipjaustymas. Apyvarpės pašalinimas. Buvo privalomas Abraomui ir jo palikuoniams. Krikščionims neprivalomas. Apmatai. Išilginiai audeklo siūlai. Skersiniai siūlai, kurie įaudžiami supinant juos su apmatais, vadinami ataudais (Ts 16:13). Arãmas, aramėjai. Aramėjai buvo Semo sūnaus Aramo palikuoniai. Jie daugiausia gyveno žemėse nuo Libano kalnų vakaruose iki Mesopotamijos rytuose ir nuo Tauro kalnų šiaurėje iki Damasko ir dar piečiau. Aramėjų kalba. Priklauso semitų kalbų grupei, labai artima hebrajų kalbai (abiejų abėcėlė ta pati). Ilgainiui tapo tarptautine verslo kalba Asirijos ir Babilonijos imperijose. Taip pat buvo oficiali Persijos imperijos kalba (Ezr 4:7). Areopãgas. Aukšta kalva Atėnuose, į šiaurės vakarus nuo Akropolio. Šiuo žodžiu taip pat vadinta taryba, kuri ant tos kalvos posėdžiaudavo. Arkangelas. Išvertus - „vyriausiasis angelas“. Pati žodžio „arkangelas“ reikšmė ir tai, kad jis Biblijoje vartojamas tik vienaskaitos forma, aiškiai rodo, kad tėra vienas arkangelas. Armagedònas. Išvertus iš hebrajų kalbos - „Megido kalnas“. Armagedonu vaizdžiai vadinama vieta, kurioje „visos gyvenamos žemės karaliai“ susiburs stoti į kovą su Jehova per „didžiosios Visagalio Dievo dienos karą“ (Apr 16:14, 16; 19:11-21). Aselgeia. Astártė. Ašèros stulpas. Apeiginis stulpas. Tai buvo kanaaniečių vaisingumo deivės Ašeros simbolis arba jos atvaizdas. Tam tikra stulpo dalis arba visas stulpas buvo iš medžio. Ašutinė. Šiurkštus audinys, kurį ausdavo iš tamsios ožkų vilnos. Iš jo siūdavo maišus, pavyzdžiui, grūdams laikyti. Ataudai. Atgaila. Biblijoje atgailauti reiškia gailėtis dėl netinkamos gyvensenos, blogų poelgių ar dėl to, kad nebuvo padaryta tai, kas turėjo būti padaryta. Atleistinis. Atnašinė duona. Dvylika duonos riesčių. Jos buvo laikomos ant stalo Padangtėje ir šventyklos Šventojoje, sudėtos į dvi rietuves po šešias. Ši Dievui paaukota duona kas šabą būdavo pakeičiama šviežia. Senąją paprastai valgydavo tik kunigai (Iš 25:30; Kun 24:5-9; 2Me 2:4, išn.; Mt 12:4; Hbr 9:2). Atsimetimas. Žodžiu „atsimesti“ verčiamas graikiškas veiksmažodis apostasia. Paraidžiui jis reiškia „atstoti“, „pasitraukti“, „palikti“. Atskala, atšaka. Grupė žmonių, kurie laikosi vienos doktrinos ar seka vienu vadovu. Dvi žinomos judaizmo atšakos buvo fariziejai ir sadukiejai. Krikščionybės nepripažįstantys žmonės ir Kristaus sekėjus vadino „atskala“ arba „nazariečių atskala“, matyt, manydami, kad jie yra atsiskyrę nuo judaizmo. Atskalų ilgainiui radosi ir pačioje krikščionių bendruomenėje. Auka. Dovana Dievui, atnašaujama norint išreikšti jam dėkingumą, išpažinti kaltę ir atkurti su juo gerus santykius. Gyvulius ir kitokias aukas Dievui žmonės aukojo jau nuo Abelio laikų. Per Mozę sudarius Įstatymo sandorą, aukoti aukas tapo privaloma. Auka už kaltę. Ši auka kiek skyrėsi nuo kitų aukų už nuodėmę. Atgailaujantis nusidėjėlis auką už kaltę aukodavo pripažindamas, kad nusidėjo Dievui ir pažeidė kito žmogaus teises. Auka už nuodėmę. Auka, aukojama už netyčinę nuodėmę, padarytą pasidavus netobulo kūno silpnybei. Aukštieji kunigai. Aukuras. Pakylos formos statinys, supiltas iš žemių, sukrautas iš akmenų, nutašytas iš vieno akmens ar medinis, padengtas metalu. Ant aukuro žmonės aukodavo aukas ar smilkalus. Padangtės ir Jeruzalės šventyklos pirmoje patalpoje buvo nedidelis aukso aukuras, ant kurio degindavo smilkalus. Jis buvo iš medžio, padengtas auksu. Kieme buvo vario aukuras. Šis buvo didesnis ir ant jo aukodavo deginamąsias aukas (Pr 8:20; Iš 27:1; 39:38, 39; 1Ka 6:20; 2Me 4:1; Lk 1:11). Azazèlis. Išvertus iš hebrajų kalbos, šis pavadinimas, galimas dalykas, reiškia „ožys, kuris pradingsta“. Permaldavimo dieną ožys, vadinamas azazeliu, buvo išvaromas į dykumą, kad nusineštų tautos nuodėmes, padarytas per visus metus. Azija. Biblijos graikiškojoje dalyje taip buvo vadinama Romos provincija, kuri apėmė dabartinės Turkijos vakarinę dalį, taip pat pakrantės salas - Samą, Patmą ir kitas. Azijos sostinė buvo Efezas (Apd 20:16; Apr 1:4). Baãlas. Kanaaniečių dievas, kurį laikė dangaus viešpačiu, lietaus ir derliaus davėju. Baalais buvo vadinami ir kiti krašto dievai. Bãtas. Tūrio matavimo vienetas. Sprendžiant iš archeologų atrastų šukių, ant kurių batas minimas, jis buvo apytikriai 22 litrai. Dauguma Biblijoje minimų biralų ir skysčių matų nustatomi lyginant su šiuo matavimo vienetu (1Ka 7:38; Ez 45:14). Bedugnė. Taip verčiamas graikiškas žodis reiškia „neišmatuojamai gilus“ arba „neaprėpiamas“, „begalinis“. Biblijos graikiškojoje dalyje šiuo žodžiu vadinamas kalinimas arba kalinimo vieta. Belzebùlas. Vardas, taikomas demonų valdovui Šėtonui. Bendrystės auka. Auka, kurią žmogus aukodavo Jehovai, kad išsaugotų su juo taikius santykius, artimą bendrystę. Kartu su juo auką valgydavo jo namiškiai, apeigas atliekantis kunigas ir kiti tarnybą einantys kunigai. O Jehovos dalis, vaizdžiai tariant, buvo degančių aukos taukų dūmai. Jam buvo atnašaujamas ir aukos kraujas, tai yra gyvybė. Bendruomenė. Grupė žmonių, kuriuos sieja bendri tikslai, užmojai ir veikla. Biblijos hebrajiškojoje dalyje šiuo žodžiu paprastai vadinama Izraelio tauta. Bulas. Aštuntas hebrajų religinio kalendoriaus (antras pasaulietinio kalendoriaus) mėnuo. Jis atitiko laikotarpį nuo spalio vidurio iki lapkričio vidurio. Pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio „užderėti“, „duoti derlių“ (1Ka 6:38). Būrėjai, ateities spėjėjai. Žmonės, kurie teigia žinantys, kas bus ateityje. Būrimas. Burtų metimas. Sprendžiant kai kuriuos klausimus būdavo metami burtai. Tam buvo naudojami akmenėliai ar medžio gabaliukai. Juos dėdavo į drabužio klostę ar į indą ir kratydavo. Iškritęs ar ištrauktas burtas nulemdavo sprendimą. Cezaris. Vienos romėnų valdovų giminės vardas. Ilgainiui tapo Romos imperatorių titulu. Biblijoje vardais paminėti Cezariai Augustas, Tiberijus ir Klaudijus. Neronas vardu nepaminėtas, bet ir jis buvo iš Cezarių giminės. Chaldė́ja, chaldėjai. Iš pradžių taip vadinosi kraštas Tigro ir Eufrato upių žiotyse ir ten įsikūrę žmonės. Vėliau Chaldėja buvo vadinama Babilonija, chaldėjais - jos gyventojai. Choro vadovas. Cinamònas. Biblijoje minimos dvi cinamono rūšys - ceiloninis cinamonas (Cinnamomum zeylanicum), vadinamas „kvapiuoju“, ir kininis cinamonas (Cinnamomum cassia). Dagònas. Filistinų dievas. Dangaus karalienė. Deivė, atsimetėlių izraelitų garbinta Jeremijo dienomis. Kai kurių manymu, tai babiloniečių deivė Ìštarė (Astartė). Ankstesniais laikais šumerai ją vadino Inana, išvertus „dangaus karalienė“. Astartė buvo ir vaisingumo deivė. Dãrikas. Deginamoji auka. Dievui skirta auka (jautis, avinas, ožys, balandis ar purplelis), kurią sudegindavo visą. Dekãpolis. Iš pradžių taip buvo vadinami dešimt Graikijos imperijos miestų (gr. deka - „dešimt“, polis - „miestas“). Taip vadintas ir regionas rytinėje Galilėjos ežero ir Jordano pusėje, kur buvo įsikūrę dauguma tų miestų. Dekapolio miestai buvo graikų kultūros ir prekybos centrai. Per šį regioną keliavo ir Jėzus, bet ar jis buvo užsukęs į kurį nors jo miestą, nėra žinoma (Mt 4:25; Mk 5:20). Demonai, piktosios dvasios. Nematomos, antžmogiškų galių turinčios piktosios dvasinės būtybės. Tai nupuolę „Dievo sūnūs“, angelai (Pr 6:2; Jud 6). Denãras. Romėnų moneta, sverianti maždaug 3,85 g, su Cezario atvaizdu iš vienos pusės. Denaras buvo paprasto darbininko dienos uždarbis. Romėnai iš žydų rinko po denarą kaip asmens mokestį (Mt 22:17; Lk 20:24). Dešimtinė. Dešimtoji dalis, atiduodama ar sumokama kaip duoklė, dažniausiai šventyklos tarnams remti (Įst 26:12; Mal 3:10; Mt 23:23). Pagal MozėsĮstatymą kasmet dešimtoji laukų derliaus dalis ir dešimtoji bandų prieauglio dalis buvo duodama levitams išlaikyti. Levitai dešimtąją dalį nuo gautos dešimtinės duodavo kunigams išlaikyti. Buvo ir kitų dešimtinių. Didysis Vedlys. Dievo baimė. Originalo kalbos žodžiai, verčiami „baimė“, dažnai reiškia didelę pagarbą Dievui. Pagarbi Dievo baimė Biblijoje siejama su meile (Įst 10:12, 13). Dievo Karalystė. Šis pasakymas vartojamas kalbant apie Dievo valdžią. Dievo slėpinys. Dovydo miestas. Taip buvo pervadintas Jebuso miestas, kurį Dovydas užkariavo ir kuriame pasistatė karališkuosius rūmus. Dar buvo vadinamas Sionu. Dovydo Sūnus. Drachmà. Biblijos graikiškojoje dalyje minimas pinigas, graikų sidabrinė moneta, kuri anuomet svėrė 3,4 g. Hebrajiškojoje dalyje minima auksinė drachma, naudota Persijos imperijos laikais. Manoma, tos pačios vertės kaip darikas (Neh 7:70; Lk 15:8). Duoklė. Mokestis, mokamas vienos valstybės ar valdovo kitai valstybei pripažįstant pavaldumą, siekiant išlaikyti tarpusavio taiką ar tikintis apsaugos (2Ka 3:4; 18:14-16; 2Me 17:11). Dvasia. Hebrajiškas žodis ruach ir graikiškas žodis pneuma, paprastai verčiami „dvasia“, turi keletą reikšmių. Visos jos nusako kažką žmogaus akims nematomo, bet akivaizdžiai turinčio tam tikrą poveikį. Dvasių iššaukėjas. Asmuo, kuris tvirtina galįs bendrauti su mirusiųjų dvasiomis. Dzèusas. Viršiausiasis graikų panteono dievas. Kartą Listros gyventojai Dzeusu buvo pavadinę Barnabą. Senoviniuose įrašuose, aptiktuose netoli Listros, minimi „Dzeuso kunigai“ ir „saulės dievas Dzeusas“. Edòmas. Kitas Izaoko sūnaus Ezavo vardas. Jo palikuonys užėmė Seyro aukštumas - sritį tarp Negyvosios jūros ir Ãkabos įlankos. Tą teritoriją imta vadinti Edomu (Pr 25:30; 36:8). Efà. Biralų matavimo vienetas ir atitinkamos talpos indas, kuriuo buvo seikėjami grūdai. Efa buvo 22 litrų talpos. Atitiko skysčių matavimo vienetą batą (Iš 16:36; Ez 45:10). Efòdas, kunigo liemenė. Drabužis, kurį dėvėjo Izraelio tautos kunigai. Vyriausiojo kunigo liemenės priekyje buvo pritvirtintas antkrūtinis su 12 brangakmenių (Iš 28:4, 6). Efráimas. Juozapo antrojo sūnaus vardas. Šiuo vardu buvo pavadinta viena iš Izraelio giminių. Elùlas. Iš Babilonijos tremties grįžę žydai taip vadino šeštą religinio kalendoriaus (dvyliktą pasaulietinio kalendoriaus) mėnesį. Jis atitiko laikotarpį nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio (Neh 6:15). Epikū̃rininkai. Graikų filosofo Epikūro (341-270 m. p. m. e.) sekėjai. Èrodai. Valdovų, Romos imperijos paskirtų valdyti žydus, dinastija. Pirmasis dinastijos valdovas buvo Erodas I Didysis. Jis atstatė Jeruzalės šventyklą ir pagarsėjo tuo, kad trokšdamas Jėzaus mirties įsakė žudyti vaikus (Mt 2:16; Lk 1:5). Erodo I Didžiojo sūnūs Erodas Archelajas ir Erodas Antipas tėvo valdose buvo paskirti sričių valdytojais (Mt 2:22). Antipas buvo tetrarchas, Biblijoje dar vadinamas karaliumi. Jo valdymo metais žemėje tarnavo Jėzus Kristus ir vyko tai, kas aprašyta iki Apaštalų darbų 12 skyriaus (Mk 6:14-17; Lk 3:1, 19, 20; 13:31, 32; 23:6-15; Apd 4:27; 13:1). Paskui trumpą laiką valdė Erodo I Didžiojo vaikaitis Erodas Agripa I. Dievo angelas jį nubaudė mirtimi (Apd 12:1-6, 18-23). Tada valdyti buvo paskirtas jo sūnus Erodas Agripa II. Erodo šalininkai. Da...
Nagliu Kardeliu apie vieną paslaptingiausių žmonijos palikimų - Egipto piramides. Pokalbyje derinamas istorinis, filosofinis ir kultūrinis žvilgsniai: nuo Herodoto pasakojimų iki šiuolaikinių klausimų apie technologijas, simboliką ir žmogaus kūrybinį potencialą. Aptariama, kaip senovės graikai matė egiptiečius, ar pagrįstos kalbos apie „ateivių statytas piramides“, koks buvo tikrasis senovės egiptiečių inžinerinis išmanymas ir kaip sakrali architektūra išreiškia žmogaus kūrybiškumą bei potencialą. Neaplenkiami ir kultūriniai atgarsiai - pavyzdžiui, Čiurlionio „Piramidžių sonata“, tikriniai piramidžių vardai, Gizos komplekso planavimas, datavimo klausimai, sfinksai bei biblinės sąsajos su Egiptu. Tai pokalbis tiems, kuriems įdomi tiek senovės istorija, tiek filosofija, tiek biblistika. Daugiau įrašų rasite grojaraštyje.
Prof. dr. Paulius Čerka (VDU) ir dr. Laurynas Jacevičius.
14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: „Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. 15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. 17 O Adomui Jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’, - prakeikta bus žemė dėl tavęs! 19 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. 24 Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.
Kalbant paviršutiniškai (figūratyvinis lygmuo): „Lietuvos nepriklausomybės aktą“ pasirašo 20 Lietuvos Tarybos signatarų 1918 m. vasario 16 d. Pasakojant dar giliau (sociosemiotinis lygmuo): Lietuvos valstybė atkurta - Lietuvos Tarybai politiškai kovojant su kaizerine Vokietija, vėliau - kariaujant ir derantis su Vokietija, Rusija, Lenkija - „Lietuvos nepriklausomybės aktu“ 1917-1920 m.
Pasidalinkime lenktynių pasakojimais ir fotografijomis.
1991 m. sausio 13 d. rytas prie Aukščiausios tarybos. R. 1991 m. sausio 13 d. kas? ką? puolė, šturmavo ir užėmė pastatus nužudydami 13 civilių gyventojų ir daugiau kaip 700 sužeisdami. Tragiškai žuvo: Loreta ASANAVIČIŪTĖ, Virginijus DRUSKIS, Darius GERBUTAVIČIUS, Rolandas JANKAUSKAS, Rimantas JUKNEVIČIUS, Alvydas KANAPINSKAS, Algimantas Petras KAVOLIUKAS, Titas MASIULIS, Alvydas MATULKA, Apolinaras Juozas POVILAITIS, Ignas ŠIMULIONIS, Vytautas VAITKUS, Vidas MACIULEVIČIUS. 1991 m. sausio 13 d. SSRS (rus. kodėl? Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 1990 m. Kas? kieno? kaip? koks? LR argumentai (Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m.
Išvados: Laisvės gynėjai 1991 m. sausio 13 d. Įvykių kronika: 1991 m. Dr. Artūro Svarausko pranešimas „1991 m. Kazimiero Būgos memorialinis muziejus renka medžiagą virtualiai parodai Lietuvos Didingiausioji Kova. Labai laukiame kiekvieno asmeninės patirties ženklų, liudijančių 1991 m. sausio 13-osios ir viso išsilaisvinimo laikotarpio (nuo 1988 m. iki 1991 m.) atsitikimus. Prašome atsiųsti savo ar savo artimųjų prisiminimus, nugulusius to laikmečio aprašymuose, fotografijose, garso ir vaizdo įrašuose.
Piliakalniai - seniausieji mūsų protėvių gyvybių bei turto gynybiniai įrenginiai. Pats „piliakalnio“ pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis „pilis“ kildinamas iš „pilti“, o tai siejasi ir su „iš-pil-dy-ti“, „pa-pil-dy-ti“, „pri-pil-dy-ti“, už-pil-dy-ti“, sykiu su „pilna-ti-s“, ir net su „pilv-ot-as“. Susipažinkime su šiomis - pačiomis seniausiomis! Lietuva pagrįstai vadinama piliakalnių kraštu. Lietuvos teritorijoje aptikta apie 1000 piliakalnių, ir tai dar ne riba, nes kasmet atrandama vis naujų. Tokio kultūrinio paveldo gausos neturi nei viena pasaulio valstybė. O Utenos rajone yra daugiausia piliakalnių Lietuvoje - net 59. Kaip spėja archeologai, seniausi piliakalniai - įtvirtintos bendruomenių gyvenvietės kūrėsi maždaug II-I tūkstantmetyje prieš Kr. Vėliau, pirmaisiais amžiais po Kristaus, statomi piliakalniai-slėptuvės. Ir tik VII-IX a. atsirado didelės įtvirtintos piliavietės įsikūrusios ant piliakalnių. Didžiausi iš jų, turėjo gerai įtvirtintas pilis su apsaugos sistema. Piliakalniai - tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai - lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras ir vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat - juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, - kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių - tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio (matuojant nuo aikštelės paviršiaus). Nuo XIII a. pagrindinis ir populiariausias pilies tipas buvo medinės pilys, kurios vyravo XIV a. pab. - XV a. pr. Tai buvo unikalus reiškinys. XIII-XIV a. medinės pilys dar buvo statomos gana primityviai - tik iš molio ir medžių, dažniausiai ant kalvų, supamų natūralių gamtinių kliūčių (vandens, pelkių ir kita) . Nepaisant to, kad pilys buvo medinės, jos buvo patikimi gynybiniai kompleksai, kurie ne kartą padėjo apsiginti nuo išorės priešų. Medines pilis paprastai saugodavo statūs šlaitai, neretai sutvirtinti plūkto molio sluoksniu. Kita vertus, priešui lengviau pasiekimas prieigas saugodavo pylimai, už kurių buvo iškasami nedideli grioviai. Kai kuriuos piliakalnius pylimai saugodavo iš visų pusių. Mediniai gynybiniai įtvirtinimai paprastai būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu, kad ne taip greitai užsidegtų. Reikia pažymėti, kad pilies aikštelėje be gynybinių sienų ir pylimų, neretai dar būdavo keturkampio formos rąstinės konstrukcijos pastatų, kurie stovėdavo vienas greta kito prišlieti prie pylimo . Toks konstrukcinis junginys kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Tai daugiau buvo būdinga didesnėms pilims, o mažesnių pilių kiemas paprastai būdavo visai tuščias. Svarbu pažymėti faktą, kad jau nuo XIII-XIV a. medinėse pilyse buvo įrengti stebėjimo postai su nuolatinėmis budėtojų įgulomis. Piliakalnių, kaip seniausiųjų Lietuvos gynybinių įrenginių, pažinimas neįmanomas be jų tyrinėjimų. Išsiskiria dvi tyrinėjimų kryptys: piliakalnių žvalgymai bei archeologiniai kasinėjimai. Žvalgymų metu surenkama informacija apie piliakalnio buvimo vietą, išvaizdą, radinius, ankstesnius paminėjimus šaltiniuose ir literatūroje, žodinę tradiciją apie jį, objektas nufotografuojamas, kartais padaromas ir jo planas. Taip gaunama pagrindinė informacija apie visus piliakalnius. Archeologiniai piliakalnio kasinėjimai leidžia šias žinias sukonkretinti, detalizuoti bei papildyti. Dabartinės Lietuvos teritorijoje priskaičiuotume apie 1000 piliakalnių - tautos istorijos liudininkų. Nuotraukoje įspūdingas Sokiškių piliakalnis (Ignalinos r.
Mokslo esmėtyros esmėvoka, išreikšta Algirdo J. Kupinas gailestingumo Dieve, kuris gyveni Aukštybėse, ant savo dieviško buvimo sparnų, tarp šventų, tyrų ir šlovingų, spindinčių kaip dangus, suteik tikrą poilsį toms žydų sieloms, kurie ir mirties akivaizdoje Tave pašlovino, savo tikėjimo vedami. Tegu jų sielos ilsisi Tavo dieviškuose Edeno soduose. Tegu Visagalis Gailestingasis Dievas po savo sparnu suteikia jiems amžiną prieglobstį ir suriša jų sielas gyvenimo ryšiu. Jų sielos namai yra pas Viešpatį. Tesiilsi jie ramybėje. Kai keli tūkstančiai žmonių per kelias valandas miršta kančiose ir apimti siaubo, kas atsitinka visatoje, kosmose, kaip gyvųjų sąmonę turi veikti ši baugi prievartinės mirties energija, ši negatyvi galia, juk ji negali išnykti be pėdsako. Ne, proto visagalybe negalima pasikliauti: protas ištvirksta, darosi savanaudis, protas yra linkęs į savinaiką, pajutęs galią jis negali sustoti, nežino ribų; ilgėtis išminties, statančios ir statančios riboženklius, nors ir mažai kieno matomus, - svarbu, kad jie būtų.
Zarasuose minėjimas - rugsėjo 23 d. Dusetose - 14 val. Nepriklausomybės aikštėje prie buvusios sinagogos paminklo arba - esant nepalankiam orui - Kultūros centro salėje. Kokius vaisius subrandino mūsų krašto - Zarasų, Turmanto, Salako, Antalieptės, Antazavės, Rimšės, Dūkšto, Rokiškio, Obelių, Utenos, Užpalių ir Dusetų, išvien Lietuvos ir pasaulio žydija?
1941-1944 m. Laiškas iš Australijos (autorius Dr. Šiurpuliai nuėjo per kūną. Ne. Įdomūs indoeuropiečių kalbose vykę garsų mainai ir pokyčiai. Iš paauglystės į žydinčios jaunystės amžių žengianti dvidešimtmetė tarpukario Lietuvos valstybė buvo iš-prievartauta sovietų (1939-1991) bei nacių (1939-1944), kartu ir paklydusių vietinių vargšelių-niekšelių. Kokius vaisius subrandino mūsų krašto - Zarasų, Turmanto, Salako, Antalieptės, Rimšės, Dūkšto, Rokiškio, Obelių, Utenos, Užpalių ir Dusetų, išvien Lietuvos ir pasaulio žydija-žiedija? Viktoras Bilotas K. Būgos lapelį rado 2017 m. Tomsko universiteto knygoje (pavadinimas su data ant lapelio yra). Profesoriui K. Būgai, Tomske gyvenusiam ir dirbusiam 1919-1920 m., prižiūrint, buvo leidžiamas laikraštis „Sibiro Lietuvių Žinios.
