Rašytoja Astrida Lindgren ne tik sukūrė vaikystę pakeitusius, unikalius ir žaismingus personažus, bet ir pati nugyveno ne mažiau spalvingą gyvenimą. Nuostabi vaikystė, sunkus paauglystės tarpsnis ir nesibaigiantis maištas - ne viską griaunantis, tačiau kviečiantis į pasaulį pažvelgti kitomis akimis.
Astrida Ana Emilija Erikson (Astrid Anna Emilia Ericsson) gimė 1907 m. lapkričio 14 dieną, Neso fermoje, netoli Vimerbiu miestelio, Smolande (Švedija). Ji buvo antras vaikas Samuelio Augusto Ericssono ir jo žmonos Hannos (mergautine pavarde Jonsson) šeimoje. Astridos tėvai buvo ūkininkai. Astrida augo apsupta suaugusiųjų globos ir meilės. Be kita ko, vaikai turėjo nevaržomą žaidimų laisvę. Vėliau daug savo vaikystės žaidimų, kaip ir tėčio pasakojimus, Astrida sudėjo į savo knygas.
1923 m. Astrida gerai išlaikė baigiamuosius egzaminus, jos mėgstamiausias dalykas buvo švedų kalba. Astrida nemėgo vakarais sėdėti namuose kaip mandagios ir gerai išauklėtos kitos ūkininkų dukros. Miestelyje ji turėjo daug draugų. Astrida mėgo šokti - pagal liaudies muziką bei džiazą ir taip ilgainiui tapo „tikru džiazo paukščiuku“, kaip pati sakydavo. Ji buvo viena pirmųjų Vimerbį trumpai nusikirpusi plaukus.
Astrid buvo pirmoji moteris savo miestelyje, nusirėžusi ilgus plaukus. Šiandien tai neatrodo labai didelė provokacija, tačiau anuomet paskatino be galo daug apkalbų. Kaip pasakoja pati rašytoja, miestelyje tai buvo tokia naujovė, kad žmonės sustodavo ir prašydavo jos pakelti skrybėlę, kad galėtų geriau apžiūrėti šukuoseną.
1924 m. Astrida įsidarbino Vimerbį laikraštyje - dirbo korektore. Ji taip pat rašė skelbimus, pranešimus ir smulkius straipsnius apie vietinius renginius. 1926 m. Astrida išvažiavo į Stokholmą ir pradėjo studijuoti stenografiją. Būdama aštuoniolikos, rašytoja pastojo, šokiruodama konservatyvią gimtojo miestelio bendruomenę. Astrida ilgai slėpė savo nėštumą, bet, galop, buvo priversta išvykti į Stokholmą. Rašytoja pagimdė sūnų Larsą, tačiau paliko jį augti globėjų šeimoje. Viena. Galima sakyti, be ryšių ir lėšų. „Esu vieniša - ir tai faktas. „Monetos“ užteko išsinuomoti kambariui, kur tilpo tik metalinė lova. Buvo dienų, kai ji tiesiogine prasme neturėdavo už ką nusipirkti pavalgyti ir blaškydavosi po miestą iki vėlyvos nakties, iš nevilties negalėdama užmigti. Eva Anden išsiusio Astrid daugelio pramintu keliu į Kopenhagą. Advokatė rekomendavo Astrid patikimą danų šeimą, kuri vertėsi tokių mažylių globa ir supratingai netrukdė jaunoms mamoms matytis su vaikais. Anden surado jai ir stenografijos kursus Stokholme (savo rankraščius Astrid visada perrašinė pati - greitrašiu).
Nors rašytojos vaikystės galėtų pavydėti kiekvienas vaikas - ji kasdien nevaržomai žaidė ir svajojo su savo broliu bei seserimis, paauglystė Astridai buvo kur kas sunkesnė. Kaip sako autorė, vieną dieną ji tiesiog suvokė, kad nebegali daugiau žaisti ir nuo tada tapo maištinga mergina. Nors Astrid sūnų lankė kiek tik išgalėdama, jai ši istorija buvo be galo skausminga. Rašytojai ir šiandien priekaištaujama, kad buvo atidavusi sūnų. Kaip lengva tai daryti ignoruojant istorines realijas ir pamirštant, kad kitaip vaikas apskritai būtų atsidūręs prieglaudoje ir galbūt niekada nebūtų pažinęs tikrosios motinos. Astrid pergyveno sūnų 16 metų. Pasak biografų, ši tema jai visada buvo viena skaudžiausių. Ir - lengvai aptinkama jos kūryboje.
Kitas darbdavys - Sture’as Lindgrenas - per daug nesuko galvos, kokie asmeniniai reikalai vis gena jo darbuotoją į Daniją. Negalima sakyti, kad Karališkojo automobilininkų klubo bosui nerūpėjo darbo drausmė, tačiau 20-metė Astrid (Sture’as buvo devyneriais metais vyresnis) jam patiko. „Ji buvo nuostabi, nepriklausoma ir nepaprastai iškalbinga - kaip stenografininkė, - vėliau pasakojo žurnalistams Sture’as. 1931 m. pora susituokė. Sture’as gal ir nebuvo princas ant balto žirgo, tačiau išties mylėjo Astrid, o jaunai moteriai vestuvės suteikė finansinio stabilumo ir pridengė „socialinę gėdą“: tapusi ponia Lindgren, ji pagaliau galėjo grįžti į tėvų namus, kurių visą tą laiką ilgėjosi.
1934 m. gegužės 21 dieną gimė Astridos dukra Karina. Astrida papildomai uždarbiaudavo kaip stenografistė pas kriminologijos profesorių Harrį Södermaną. Ji sudarinėjo kompendiumą apie kriminalistikos techniką. 1941 m. šeima persikėlė į butą su vaizdu į Vazos parką. Šiame bute Astrida pragyveno iki pat savo mirties.
„Pepės Ilgakojinės“ idėja iš tiesų priklauso visai ne Astridai, bet jos dukrai Karin. Vieną dieną sunkiai susirgusi ir lovoje priversta gulėti mergaitė paprašė mamos papasakoti istoriją apie išgalvotą veikėją. Rašytoja, nieko nelaukusi, tai ir padarė. O paskui, praėjus nemažai laiko, šį istorijų rinkinį surašė savo dukrai kaip dovaną. 1944 m. Astrida žiemą Vazos parke paslydo ir pargriuvo susilaužė koją. Todėl visą savaitę negalėjo keltis iš lovos. Ji nusprendė užrašyti visas tas istorijas apie Pepę Ilgakojinę, kurias pasakojo Karinai ir jos draugams. Tai turėjo būti dovana dešimtojo Karinos gimtadienio proga. Rankraščio kopiją ji nusiuntė „Bonniers“ leidyklai“, tačiau ši atsisakė spausdinti. Rugsėjį Astrida užėmė antrą vietą neseniai įsteigtos leidyklos „Rabén & Sjörgen“ paskelbtame knygų mergaitėms konkurse su romanu „Britai Mari atlėgsta širdis“. Paskatinta tokio pripažinimo Astrida pradėjo peržiūrėti Pepės rankraštį. 1945 m. „Rabén & Sjörgen“ leidykla surengė kitą konkursą, šį kartą reikėjo parašyti knygą, skirtą 6 - 10 metų amžiaus vaikams. Astrida Lindgren nusiuntė savo pataisytą „Pepę Ilgakojinę“ ir laimėjo konkursą. Pepė Ilgakojinė sulaukė nepaprastai palankių atsiliepimų. Kritikai ją gyrė ir skaitytojai buvo patenkinti. Visas knygos tiražas buvo išgraibstytas ir pakartotinai išleistas vėl ir vėl.
Dažnai knygų personažų idėjos ir istorijos gimdavo visai netikėtai arba pasitelkus vaikystės prisiminimus. Pavyzdžiui, neklaužada Emilis iš Lionebergos buvo autorės išsigelbėjimas, prižiūrint savo trejų metų anūką. Jam pratrūkus nenumaldomai verkti ir rėkti, Astrida lyg niekur nieko paklausė, ar jis nenorėtų išgirsti istorijos apie Emilį.
Rašytojos vaikai ne kartą patvirtino, kad Astrida nebuvo tipinė motina. Kitaip nei daugelis to meto mamų, Astrida nebijojo pati elgtis kaip vaikas - kartu su sūnumi ir dukra laipiojo po medžius ir įsitraukdavo į įvairiausius žaidimus. Astrida nebuvo viena tų motinų, kurios sėdi ant suoliuko ir žiūri į savo žaidžiančias atžalas. Kaip rašo Lindgren biografijos autorė Margareta Stromstedt, diena, kai 18-metė Astrid Ericsson (tokia mergautinė rašytojos pavardė) prisipažino esanti nėščia, buvo viena juodžiausių draugiškai ir ramiai šeimai. Kūdikio tėvas buvo kur kas vyresnis vedęs vietos laikraščio redaktorius, apie skyrybas ir naujas vedybas nebuvo nė kalbos. Provincijos miestelyje netekėjusios nepilnametės nėštumo ilgai nebuvo įmanoma slėpti. Vėliau Astrid kandžiai, kaip tik mokėjo, pakomentavo situaciją: „Visą Vimerbį mano nėštumas sukrėtė labiau, nei kažkada Gustavo Vazos sprendimas atimti iš miesto piliečių Magdeburgo teises.“ Tačiau tuomet niekam nebuvo juokinga ir nėščia Astrid paliko namus ir iškeliavo į Stokholmą. Vieną. Galima sakyti, be ryšių ir lėšų.
Galbūt, taip anksti priversta suaugti, ji nepaliovė ilgėtis savo iki galo neišgyventos vaikystės ir visada stojo jos pusėn. Populiariosios psichologijos paveiktai publikai norėtųsi ir Astrid įsprausti į neurotiškus rėmus. Tik ši moteris beviltiškai į juos netelpa. Taip, atiduoto pirmagimio istorija dramatiška, bet tai - ano meto realybė, kurioje būta kur kas tragiškesnių likimų (apie nesantuokinius vaikus ir nepilnametes jų motinas XX a. pr. Kaip rašė jos dukra Karin, tapusi vertėja, „mūsų mama susidorodavo su užgriūvančiais sunkumais sėkmingiau negu kitos mamos, kurias mes pažinojome. Ji nuspręsdavo geriausiai, kaip tik būdavo įmanoma, ir imdavosi veiklos tuomet, kai to būtinai reikėdavo. Jei kas nutikdavo, būtent ji būdavo nepajudinamas garantas, kad gyvenimas grįš į normalias vėžes ir viskas susitvarkys“. Karin pavartotas žodis normalu išvis labai svarbus norint įsivaizduoti, kaip gyveno garsiausios XX a. pasaulio vaikų rašytojos šeima.
Astrida buvo ne tik viena žymiausių Švedijos rašytojų, bet ir įtakinga visuomenės veikėja. Rašytoja aktyviai kovojo prieš bet kokį smurtą prieš vaikus, pasisakė už ekologinių problemų sprendimą, o vienas gyvūnų apsaugos įstatymų netgi buvo pavadintas Astridos vardu. 1980-tais metais buvo daug diskutuojama apie branduolinę energetiką ir Švedija dėl šio klausimo rengė referendumą. Įsitraukusi į šį klausimą Astrid Lindgren skatino valstybę atsisakyti branduolinės energijos vartojimo, uždaryti elektrines ir uždrausti urano gavybą. Taip pat ji pasisakė už gamtinių išteklių išsaugojimą. Kita garsi rašytojos kampanija buvo kova už gyvūnų teises. Ji parašė daug straipsnių, kuriuose švietė žmones apie gyvūnų padėtį Švedijos fermose.
Astrida pasižymėjo ne tik rašytojos talentu, bet ir aštriu liežuviu. „Sunkus lyg alaus butelis. Labai didžiuojuosi“, - šiais žodžiais Astrida atsiėmė Švedijos akademijos apdovanojimą. Kita žymi istorija įvyko su Boris Pankinu, sovietų ambasadoriumi Stokholme. Kadangi Karlsonas buvo itin populiarus jo šalyje, jis prasitarė autorei, kad dvi knygos, kurias turi kiekviena rusų šeima - tai biblija ir „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Galima drąsiai sakyti, kad tai Lindgren nuopelnas, jog Švedija tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje uždraustos fizinės vaikų bausmės. Iškilmės buvo transliuotos Vokietijoje, o netrukus ant Astrid namų slenksčio atsirado du vokiečių berniukai. Jie girdėjo rašytojos žodžius ir atkeliavo pas ją ieškoti pagalbos. Lindgren pasirūpino grąžinti vaikus namo ir padarė viską, kad tėvai ir jų atžalos rastų bendrą kalbą.
Nors su laiku rašytojos klausa ir regėjimas pradėjo ženkliai blogėti, kone iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų ji atsakinėjo į skaitytojų laiškus ir rūpinosi aplinkosaugos problemomis. Visgi, kaip pasakoja autorė, telefonu kalbėdama su savo seserimis, ji dažnai pokalbį pradėdavo žodžiais „Mirtis, mirtis, mirtis“ - tai buvo savotiškas priminimas, jog mirtis neišvengiama, ir tuo pačiu - būdas pasijuokti iš situacijos sentimentalumo.
Astrida pasaulį paliko (ir kas žino, į kurį iš savo įsivaizduojamų pasaulių iškeliavo) 2002 metais. Ją palydėjo tūkstančiai žmonių, o laidotuvėse apsilankė ir karališkoji šeima.
Astrida iš viso parašė 34 knygas, kurių didžioji dauguma sulaukė nepaprasto skaitytojų pripažinimo. Rašytojos kūriniai išversti net į 107 kalbas! Ji pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp kurių - ir žymusis Hanso Kristiano Anderseno medalis, dažnai vadinamas vaikų literatūros Nobelio premija. Beje, rašytojos garbei pavadintas asteroidas, o jos atvaizdas puošia 20 Švedijos kronų banknotą.
Žinoma, teisingiausias atsakymas būtų - knygose! Tačiau yra ir dar kelios vietos, kurios saugo rašytojos atminimą. Pavyzdžiui, „Astridos Lindgren pasaulis“ Švedijoje, laikomas viena populiariausių šalies atrakcijų - jame galima susitikti su knygų personažais, pažiūrėti filmų, pasiklausyti muzikos.
Astrida Lindgren knygos - mano skaitymo karjeros, kuri tęsiasi jau trisdešimt metų, pradžia. Aš esu truputį Pepė Ilgakojinė, kuri rengiasi ryškiai ir elgiasi kaip nori. Prisipažinsiu, kad daugybę metų raudonai dažiau plaukus. Čia Pepė dėl to kalta. Tikrai! Aš esu ir Emilis iš Lionebergos, kuris iš smalsumo gali įkišti galvą į siaurą puodą. Aš ne vienintelė tokia. Astrid Lindgren kūryba išaugino ne vieną kartą skaitytojų.
Astrida Lindgren parašė daugybę knygų vaikams, tapo žinoma visame pasaulyje ir itin populiari savo šalyje. Ji tikrai nebuvo iš tų moterų, kurios sėdi po šluota ir pritariamai linksi galva. Priešingai, Astrid turėjo tvirtą nuomonę įvairiais globaliais ir nacionaliniais klausimais. Astrid visą savo gyvenimą nuolat priešinosi neteisybei ir priespaudai. Ji aršiai kovojo už vaikų teises, gyvūnų gerovę ir gamtos apsaugą, kritikavo mokesčių ir socialinės apsaugos sistemą.
Astrid Lindgren knygos, filmai, televizijos serialai aštuntajame dešimtmetyje tapo svarbia Švedijos eksporto preke, atnešę nemažai pelno jų kūrėjai. Bet Astridos nedomino nei pinigai, nei investicijos, per keletą metų ji paaukojo nemažas pinigų sumas BRIS ir kitoms panašioms organizacijoms, taip pat individualiems asmenims. Astrida niekada nesiskundė mokesčiais, priešingai nei kiti daug uždirbantys. Bet 1976 m. buvo įvestas naujas mokestis, pakeitęs mokesčių mokėjimo tvarką smulkiesiems verslininkams (jiems taip pat priklausė ir menininkai bei rašytojai) - jie dabar turėjo mokesčiams atiduoti daugiau nei realiai uždirbo. Astrida parašė istoriją apie Pomperiposą iš Monismanijos. Pomperiposa sukėlė fiskalinį politinį konfliktą, sulaukusį atgarsio visuomenėje. Astrida pradėjo karą su finansų ministru Gunaru Strängu. Pasaka „Pomperiposa iš Monismanijos“ tapo svarbiausia naujiena, sukrėtusi visą Švediją ir jos socialdemokratų vyriausybę. Vyriausybė pasiruošė duoti atkirtį iš karto -į Astridą pašaipiai kreipėsi finansų ministras - kas buvo didelė klaida. Tik vėliau buvo pripažinta, kad Astrida Lindgren atkreipė dėmesį į problemą, kuri privalėjo būti išspręsta. Bet pasitikėjimas socialdemokratais buvo prarastas. Astrida Lindgren ir jos pasipriešinimas vyriausybei sulaukė didelio visuomenės palaikymo. Galiausiai ministras pirmininkas Olofas Palmė, pažadėjo, kad įstatymas bus pakeistas.
1978 m. Astrida Lindgren gavo prestižinį „Vokietijos knygų leidėjų taikos prizo“ apdovanojimą. Komisijos sprendimą, be kita ko nulėmė tai, kad „Astrida yra pavyzdys, nes savo knygomis vaikams visame pasaulyje dalija neįkainojamą fantazijos dovaną ir stebina juos (komisiją) nepaprastu pasitikėjimu savimi“. Besiruošdama atsiimti šį apdovanojimą Astrida parašė padėkos kalbą, pavadintą „Smurtui ne!“, apie tai, kuo susijęs vaikų auklėjimas su smurtu pasaulyje. Organizatoriai, perskaitę šią kalbą, paprašė neskaityti jos per ceremoniją. Astrida tuomet pareiškė, kad tokiu atveju ji iš viso nedalyvaus ceremonijoje. Organizatoriams po tokio grasinimo neliko nieko kita, kaip tik leisti Astridai skaityti tą kalbą per apdovanojimų teikimą. Po metų, kai Astrida viešai perskaitė savo kalbą „Smurtui ne!“, Švedija išleido įstatymą, draudžiantį fizines bausmes ir tėvų smurtą prieš vaikus. Šis įstatymas buvo ruošiamas ilgus metus dar prieš Vokietijos įvykius. Bet Astridos Lindgren kalba per prizų teikimo ceremoniją Frankfurte neabejotinai padarė įspūdį.
1981 m. išspausdinta „Ronja, plėšiko duktė“. 1985 m. Astrida lankėsi didelėse fermose. Į „DN“ laikraštį ji parašė straipsnį „Karvėms ir ganykloms reikia vienoms kitų“. Šis straipsnis tapo 3 metų ilgumo kampanijos „Expresen“ laikraštyje pradžia, kur Astrida kartu su veterinare, žemės ūkio universiteto profesore Kristina Forslund, išspausdino seriją straipsnių, pasisakančių už gyvūnų gerovę. 1987 m. lapkričio 14 dieną Astridos 80 - ojo jubiliejaus proga buvo surengta pompastiška ceremonija Göta Lejon teatre Stokholme. Tarp sveikintojų buvo ir Ministras pirmininkas Ingvaras Carlssonas. Jo dovana Astridai buvo Gyvūnų teisių apsaugos įstatymas - „Lindgren įstatymas“. Tarptautinis susidomėjimas „Lindgren įstatymu“ buvo milžiniškas. Tačiau vėliau, kai tapo aiškus visas jo turinys, Astrida šį įstatymą pavadino „silpnu“ - jame nebuvo aptarti svarbiausi dalykai, dėl kurių kovojo Astrida. Bet Astridos Lindgren ir Kristinos Forslund jungtinė trejų metų kampanija, pasisakanti už tinkamesnes sąlygas didelėse fermose laikomiems gyvūnams, nenuėjo veltui - ji padarė tikrą perversmą viešajai nuomonei - daugeliui vartotojų pagaliau atsivėrė akys. Žemės ūkis pradėjo svarstyti etinius dalykus, o vartotojai - reikalauti informacijos, kaip jų maistas gaminamas. Ateityje gyvulių laikymas ir mėsos pramonė gali tapti ne vien ekonomikos ar racionalios vadybos klausimu. Šiame sektoriuje neišvengiamai pradeda rastis etikos ir kokybės problemų. Galutinis rezultatas įrodė , kad visuomenė neabejinga gyvūnų teisėms Kampanija už gyvūnų teises yra įamžinta Astridos Lindgren ir Kristinos Forslund knygoje „Mano karvė nori linksmai gyventi“.
Astrida Lindgren atsiėmė 12 - ojo Illis kvorumo apdovanojimą už „maištingos rašytojos darbo pasaulį, kuris nuostabiai prikėlė vaikų ir jaunimo literatūrą.“ Tais pačiais metais (1987m.) Astrida Maskvoje apdovanota L.Tolstojaus medaliu. 1994 m. Astrida Lindgren apdovanota „Teisingo gyvenimo“ prizu (šis apdovanojimas laikomas alternatyvia Nobelio premija) už jos visą gyvenimą trunkančią kovą dėl vaikų ir gyvūnų teisių.
1996 m. Rusijos Mokslo akademija pasiteiravo, ar gali naujai atrastą asteroidą Nr. 3204 pavadinti Astridos Lindgren vardu. 1997 m. Astrida buvo išrinkta „Metų Švedijos žmogumi“.
2002 m. sausio 28 dieną, būdama 94 metų amžiaus savo namuose Stokholme Astrida atsisveikino su šiuo pasauliu. Astridos Lindgren knygos išverstos į 76 kalbas, užsienyje jos knygos išleistos 3 000 skirtingų leidimų, iš viso parduota 80 milijonų knygų! Vien Vokietijoje parduota 20 milijonų knygų, iš kurių - 5 milijonai „Pepės Ilgakojinės“ egzempliorių. Šioje šalyje išspausdinta viskas, ką tik Astrida kada nors yra parašiusi. Astrida garsi yra ir Slovėnijoje. Čia vyksta kasmetinis Pepės Ilgakojinės festivalis, per kurį kiekvienas apsirengia taip, kaip Pepė. Populiariausias Astridos Lingren sukurtas personažas - Pepė Ilgakojinė (knyga išversta į 51 kalbą). Iš viso Astrida Lindgren parašė daugiau kaip 70 vaikiškų knygų, scenarijų ir pjesių. Pagal jos kūrinius sukurtas 41 filmas ar televizijos serialas, statomi spektakliai. Apie ją parašyta 15 biografijų knygų. Per visą savo gyvenimą ji buvo apdovanota 59 įvairiais apdovanojimais. Garbės daktaro laipsnį jai suteikė Lilčiopingo (1973 ir 2002), Leičesterio (1978), Varšuvos (1989) universitetai.
1996 metų birželio 8 dieną Stokholmo centre atidarytas Junibacken muziejus. Nors Astrida Lindgren bendradarbiavo įkuriant šį muziejų, tačiau čia galima išvysti ne tik jos sukurtus personažus. Junibacken muziejuje nėra dviejų vienodų dienų. Čia nuolat yra kažkas naujo.. Dėl kasdien besikeičiančių vaidinimų Junibacken yra vienas pagrindinių Švedijos vaikų teatrų, pagal lankytojų skaičių Junibacken yra 5 - as labiausiai lankomas Stokholmo objektas.
Nuo 2003 metų teikiama Astridos Lindgren premija. Šį tarptautinį vaikų literatūros apdovanojimą, skirtą švedų rašytojai Astridai Lindgren (1907 - 2002) atminti, įsteigė Švedijos vyriausybė. 5 mln. Švedijos kronų (maždaug 580 000 JAV dolerių) apdovanojimas yra didžiausia vaikų ir jaunimo literatūros premija pasaulyje. Šiuo prizu siekiama remti vaikų teises pasauliniu lygiu, sekant Astridos humanistiniais įsitikinimais. Šia premija kasmet apdovanojami rašytojai, iliustracijų dailininkai, skaitymą propaguojančios organizacijos ir kultūros darbuotojai, kurių kūryba ar veikla atitinka Astrid Lindgren dvasią.
Astrida Lindgren vaikystė buvo graži. Ji augo mylinčioje šeimoje, ramioje vietoje. Tačiau sulaukusi paauglystės Astrid pavirto maištinga mergina. Žvelgiant iš viso jos gyvenimo perspektyvos, atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Juk ji buvo labai protinga, talentinga, turėjo tvirtą nuomonę, spinduliavo gyvybingumu.
Astrida Lindgren vardas man labai svarbus. Drąsiai galiu sakyti, kad ši moteris prisidėjo prie mano asmenybės augimo. Astrid Lindgren knygos - mano skaitymo karjeros, kuri tęsiasi jau trisdešimt metų, pradžia. Aš esu truputį Pepė Ilgakojinė, kuri rengiasi ryškiai ir elgiasi kaip nori. Prisipažinsiu, kad daugybę metų raudonai dažiau plaukus. Čia Pepė dėl to kalta. Tikrai! Aš esu ir Emilis iš Lionebergos, kuris iš smalsumo gali įkišti galvą į siaurą puodą. Aš ne vienintelė tokia. Astrid Lindgren kūryba išaugino ne vieną kartą skaitytojų. Tiesa, apie mėgstamiausią vaikystės autorę kalbėti sunku. Ir ne dėl to, kad trūksta žodžių, o dėl to, kad internete gausu straipsnių visapusiškai nagrinėjančių rašytojos gyvenimą, norintys atras ir filmų. Tam tikrus biografijos etapus ji ir pati aprašė knygoje „Karo dienoraščiai, 1939-1945“. Ar įmanoma iškapstyti kažką naujo? Kažin. Ir aš čia nekartosiu tikslios biografijos, na žinote, kada gimė, kuriais metais lankė mokyklą ir t.t., nes tą nesunkiai rasite, kad ir Vikipedijoje, tačiau vis tiek noriu pasidalinti įdomybėmis apie žymiausią savo laikų influencerę (teisinga būtų sakyti „nuomonės formuotoją“).
Astrida Lindgren sukūrė daugiau nei aštuoniasdešimt įvairaus žanro kūrinių. Vaikams skirtos knygos yra kupinos nuotykių ir fantazijos. Be abejo, istorijos ugdo vaizduotę ir žmogiškąsias vertybes, moko gerumo, meilės ir draugystės. Aš siūlau absoliučiai visas knygas, nes jei perskaitysite vieną, tai norėsite ir antros.
Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“. Pepė - mergaitė, išsiskirianti ryškiais drabužiais, raudonais plaukais ir strazdanotu veidu. Ji pašėlusi, drąsi, visada elgiasi taip kaip nori ir gyvena viena. Ji mėgsta nuotykius, nieko nebijo ir yra pati stipriausia mergaitė žemėje. Knygoje, kuri išgarsino rašytoją, skaitykite apie Pepės bei jos kaimynų Tomio ir Anikės nuotykius, kurių čia tikrai daug. Draugai iškylaus, eis į cirką, žais policininkus, ruošis į svečius, tramdys ryklius ir kitaip pramogaus. Bus linksma!
Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Kaip jau minėjau, autorė knygą parašė tuo metu, kai šalyje buvo daug kalbama apie branduolinę energiją ir gamtinius išteklius. Istorijoje jaučiama ypatinga meilė gamtai. Knygoje susipažinsime su Ronja - plėšikų vado dukra, kuri savo dienas leidžia lakstydama po miškus. Vieną dieną į kitą kalno pusę atsikrausto dar viena plėšikų gauja, o Ronja susidraugauja su jų vado sūnumi Birku.
Astrid Lindgren „Rasmusas klajūnas“. Autorės knygose dažnai sutiksime skriaudžiamus vaikus, kuriems trūksta meilės. Rasmusas irgi toks. Tai berniukas, kuris auga vaikų namuose ir neturi jokių vilčių būti įvaikintas. Juk jis didelis ir negražus, o įtėviai mieliau renkasi mergaites. Vieną naktį Rasmusas pasprunka ir iškeliauja ieškoti šeimos, kuri norėtų jį priimti. Kelionėje jis susidraugauja su suaugusiu elgeta Oskaru ir jie abu leidžiasi į nuotykius. Du draugai keliauja per miestus ir kaimelius, patiria daug išbandymų, paskanauja laisvės skonio ir pradeda suprasti atsakomybės ir pareigos prasmę bei draugystės vertę. Ar suras Rasmusas naujus namus?
Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“. Aš dievinu detektyvus. Ir esu tikra, kad „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ buvo pirmas mano gyvenime perskaitytas detektyvas, pasėjęs šią meilės sėklą. Istorija pasakoja apie draugus Kalį, Evą Lotą ir Andersą, kurie priklauso Baltosios Rožės riteriams ir kovoja su kita vaikų grupele - Raudonosiomis Rožėmis. Tačiau mažą miestelį sudrumsčia tikri nusikaltimai, kuriuos šaunieji riteriai pasiryžę išsiaiškinti anksčiau nei policija. Beje, ši knyga 1976-tais metais buvo ekranizuota Lietuvoje.
Astrid Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“. Tai pirmoji mano perskaityta Astrid Lindgren knyga, po kurios įsimylėjau ir autorę, ir pasakų bei maginės fantastikos žanrą. Pagrindinės istorijos temos gana sudėtingos - mirtis ir netektis. O šalia ir išdavystė, ištikimybė, meilė, narsa, gerumas, nenoras skriausti ir naudoti smurtą, net jei priešas blogas. Pagrindiniai veikėjai - broliai Karlas ir Junatanas, kurie miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį Nangijalą. Nors atrodo, kad tai svajonių šalis, kurioje visi gražūs ir sveiki, tačiau pasirodo, kad net ir čia vyrauja baimė, priespauda ir teroras, su kuriais ir bandys kovoti broliai.
Autorė mirė sulaukusi garbingo 94 metų amžiaus, tačiau ji vis dar gyvena tarp mūsų. Ir gyvens. Mes skaitysime jos knygas ir žiūrėsime pagal jas pastatytus filmus. Daug autorės citatų jau tapo liaudies folkloru, o rašytojos vertybės vis dar formuoja mūsų ir mūsų vaikų supratimą apie tai, kas teisinga ar neteisinga, gera ar bloga. Daugelį dabar gyvenančių autorių, dramaturgų ir kino kūrėjų įkvėpė Astridos Lindgren kūryba. Po Astrid mirties apie ją buvo rašomos knygos, kuriami dokumentiniai filmai, rengiamos parodos. Švedijos vyriausybė 2002-tais metais įsteigė Astrid Lindgren vardo premiją, kuri skiriama už paramą vaikų bei jaunimo literatūrai, skaitymo populiarinimą. Aš pati tikiu, kad Astrid Lindgren knygos populiarios išliks amžinai. Juk jose užfiksuotos vertybės yra nepavaldžios laikui.
Astrid Lindgren. „Mes Varnų saloje“. I dalis
tags: #dzeremis #strongas #anglu #rasytojas #vaiku #literaturos
