Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Dvikalbystės problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir ji tikrai nėra vien tautinių mažumų ar mišrių šeimų, bet ir daugumos reikalas. Šios problemos centre atsiduria mišrioje ar kitataučių šeimoje augantis vaikas, kuris turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena, normų ir taisyklių. Kitakalbė aplinka sparčiais tempais veržiasi į lietuviškų darželių grupes - jas lanko vaikai perpratę gerai savo gimtąją rusų arba lenkų kalbą, kasmet lietuviškų vaikų darželių duris kartu su lietuviukais praveria ir dvikalbiai vaikai. Dauguma tėvų supranta, kad jų vaikai gyvens kitomis sąlygomis negu jie, ir nepageidauja, kad šie ateity liktų visuomenės gyvenimo periferijoje. Tėvai perkelia vaikus iš darželio, kur visi kalba vaikui gimtąja kalba (lenkų), į lietuvišką darželį (grupę), nes nori, kad jis įgytų pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių ir galėtų lankyti mokyklą valstybine dėstomąja kalba. Susidarusi situacija gana sudėtinga: šeimoje vaikas kalba viena kalba, o vaikų darželyje ugdomas ir bendrauja kita.
Kas yra dvikalbystė?
Bendriausia prasme dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingizmas) yra dviejų kalbų vartojimas, kalbėjimas dviem kalbom. „Daugiakalbystės“ terminą vartojame tais atvejais, kai norime pažymėti „atskirų asmenų mokėjimą bendrauti dviem, trim ir t.t kalbomis“. „Dvikalbystės“ terminas lietuvių kalboje pradėtas vartoti šešto dešimtmečio pabaigoje. Daugiakalbystės reiškinį Lietuvoje įvairiuose žmogaus amžiaus tarpsniuose yra tyrinėjęs A. Jacikevičius. Pasak A. Jacikevičiaus, susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikis įvardinti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis, ir taip formuojasi dvikalbystė.
Psichologinėje literatūroje yra daug dvikalbystės ar bilingizmo sąvokos aiškinimų. J. Vabalas - Gudaitis „dvikalbiškumu“ vadina dviejų kalbų mokymą vienu metu. „Dvikalbystė“ - M. Hinto aiškinimu - individo gebėjimas vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti ir mąstyti dviem kalbomis.
Anot A. Jacikevičiaus, natūraliausia dvikalbystės laboratorija yra kiemai, kuriuose gyvena vaikai. Dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje akstinai tie patys, kaip ir vienos kalbos vystymęsi. Jei vaikui bendrauti su suaugusiais ir pažinti aplinką pakaktų vienos kalbos, tai daugiau kalbų jis neišmoktų. J. A. D. Bradaitytės teigimu, tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę ir dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą.
Dvikalbystės tipai
Dvikalbystės problemas nagrinėjantys autoriai klasifikuoja jos tipus ir rūšis:
- Ankstyvoji dvikalbystė - Kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba jam yra gimtoji.
- Vėlesnioji dvikalbystė - Kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios - gimtosios kalbos įgūdžiams. „Vienkalbiai vaikai apie trečiuosius gyvenimo metus, kai gimtoji jų kalba jau pakankamai sustiprėjusi, susidaro su kaimynystėje gyvenančiais, kita kalba kalbančiais vaikais ar pradeda lankyti darželį, kur užsiėminai vyksta ne šeimos kalba.
- Mišrioji dvikalbystė - „Pasireiškia tada, kai šeimoje, bendraujant su vaiku, laikomasi (.) kalbų izoliavimo principo („vienas asmuo - viena kalba“), tačiau už šeimos ribų šio principo nesilaikoma. Baker ir Jones manymu, vienas iš būdų parodyti savo dvikalbystės stebėjimus yra kalbų kaitaliojimas pokalbio metu, dažniausiai kitų dvikalbių kompanijoje. Perėjimas prie kitos kalbos - akivaizdus ženklas, kad žmogus yra dvikalbis, nes labai mažai dvikalbių savo abiejų kalbų visiškai nemaišo.
- Vienalaikė dvikalbystė, arba lygiagretus kalbų įgijimas - abi kalbos yra pirmosios ir tampa „gimtosiomis“. Paprastai, kai kalbama dviem kalbom nuo pat gimimo, pageidautina abiem kalbom skirti vienodai daug dėmesio.
- Nuoseklioji dvikalbystė - antrosios kalbos išmokstama jau mokant pirmąją. Taip gali nutikti jau suaugusiems arba vyresniems vaikams. Nuoseklioji dvikalbystė būdinga imigrantų vaikams. Daugelis jų pirmuosius kelerius metus girdi tik tėvų gimtąją kalbą, o naują kalbą pirmą kartą išgirsta darželyje arba mokykloje.
- Receptyvinė (pasyvioji) dvikalbystė - kada vaikas supranta abi kalbas, tačiau kalba tik viena. Šiuo metu vaikas gali suprasti, kas jam sakoma ir tai parodyti savo reakcija - atlikdamas tam tikrus veiksmus, mamos ar tėčio prašymus. Tai yra natūralus ankstyvosios dvikalbystės ar daugiakalbystės procesas - vadinamasis tylusis periodas, todėl nereikėtų baimintis dėl to, kad vaikas į jam pateikiamus klausimus neatsako lietuviškai. Vaiko „tylusis laikotarpis“ gali trukti iki vienerių metų, kai vaikas nekalba, nors supranta, ką kalba aplinkiniai. Vaikas pradeda kalbėti, kai yra tam pasirengęs.
Dvikalbystės mitai ir realybė
Dažnai susiduriama su mitais apie dvikalbystę:
- Mitas 1: Vaikų dvikalbystę sąlygoja tam tikros socialinės priežastys, dėl kurių jie priversti gyventi ten, kur kalbama daugiau negu viena kalba.
- Mitas 2: Dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas - sutrikusios kalbėsenos priežastis. Daugybė pasaulio vaikų nuo pat mažumės girdi keletą kalbų. Atvirkščiai - griežtas tėvų sprendimas kalbėti namie ta kalba, kuria vaikas namie bendrauja, šeimoje gali sukelti emocinių ir psichologinių sunkumų. Kalba labai glaudžiai susijusi su emocijomis, veikla, tapatybės paieškomis.
- Mitas 3: Kalbų “maišymas“ priklauso nuo socialinės aplinkos.
- Mitas 4: Vien tam, kad būtų įmanomas elementarus susikalbėjimas, vaikas kalbos turi mokytis trejus metus. Mokytojai yra pati aplinka: vaikas girdi kalbant ir gali kalbėti įvairiose situacijose su įvairiais žmonėmis. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo lengviau jis mokysis kalbos.
Anot C. Baker, nusprendžiant auginti vaikus kaip dvikalbius yra labai atsakingas sprendimas. Dvikalbiškumas įtakos visą vaiko ir tėvų gyvenimą. Dvikalbiams arba daugakalbiams vaikams dviejų ir daugiau kalbų mokymas gali įtakoti santykius su aplinkiniais, paties vaiko asmenybę, mokymąsi, mąstymą ir kt. Dvikalbis vaikas turi galimybę bendrauti su kitų tautų žmonėmis. Keliaujant po kaimynines šalis arba tolimas šalis dvikalbiukas gali lengviau bendrauti su tų šalių žmonėmis. Pasak tyrėjo, dvikalbis vaikas arba žmogus gyvena dviejuose patyrimo pasauliuose. Dvikalbiškumas suteikia galimybę patirti dvi arba daugiau kultūras. Su kiekviena kalba eina savitas elgesys, folkloras, pasakos, istorijos, gimdymo, santuokos, mirties ritualai, skirtingos religijos, verkimas ir meilė, valgymas ir priežiūra.
Mūsų šalyje dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje gana paplitusi. Ir nieko keista, jei vaikas šeimoje, o vėliau ir darželyje, iš pradžių mokosi pirmąją, o vėliau ir antrąją kalbą arba net kelias kalbas vienu metu, ypač jeigu yra patenkinti jo elementarūs poreikiai ir vaikas jaučiasi puikiai. Vaikai atsirenka ir išmoksta tas kalbas, kurių jiems reikia. Dvikalbystė neturėtų padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida normali. Tokių vaikų ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas gausus. Jie geba taisyklingai bendrauti abiem kalbomis, yra komunikabilūs, drąsūs su aplinkiniais, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia. Čia pat juos vartoja, sparčiai perima svetimos kalbos sistemos savybes ir nepainioja jų su gimtosios kalbos ypatumais.
Vaikams nekyla didelių sunkumų išmokti naują kalbą, bet daug sunkiau yra tada, kai jie netenka tos kalbos, kurią vartoja bendraudami su artimaisiais. Ankstyvojoje vaikystėje antros kalbos mokymasis vyksta lengvai, lyg tarp kitko ir žymiai efektyviau nei vėliau mokykloje. Anot S. J. Shin nors dvikalbystė turi daug akivaizdžių privalumų, vaikus auklėti dviem kalbomis yra nelengvas iššūkis, ypač jei viena iš kalbų - gyventojų mažuma. Mokslininkė, kad padėtų savo vaikams išmokti mažumos kalbos, daugumos kalba kalbančioje aplinkoje namie su savo vaikais kalba savo gimtąja kalba.
R. Skripkienės manymu, visuomenės požiūris į dvikalbystę šiek tiek dviprasmis: pripažįstant kalbų mokėjimo vertę, bijomasi kalbų interferencijos ar net asimiliavimosi. Tačiau šie dalykai nebūdingi tikrajai dvikalbystei. Kalbos „susimaišo“ tada, kai nė vienos iš jų gerai nemokama, o asimiliacijos pavojus kyla, kai vieną kalbą siekiama pakeisti kita, kai viena kalba „nusilpsta“, praranda visas jos vartojimo sferas. Dauguma vaikų jau ikimokykliniame amžiuje gali laisvai išmokti dvi kalbas, bet pasiekti aukštą kalbos mokėjimo lygį, integruotis į dvi kultūras - užtrunka daug ilgiau.
Vaikui lietuvių kalbos mokymasis, ugdymas lietuvių kalba, jeigu jis vyksta be prievartos, gali ir turėtų tapti arba maloniu žaidimu, arba priemone, būdu sužinoti, pažinti ką nors nauja, arba bendravimo su įdomiais jam žmonėmis priemone. Ne visi žmonės vienodai gabūs kalboms ir sunku iš anksto numatyti, kiek, per kokį laiką vienas ar kitas asmuo gali išmokti naują kalbą. Tačiau psichologiniais tyrimais patvirtinta, kad tik 5-8 metų vaikai turi gebėjimų išmokti antrosios kalbos tais pačiais būdais, naudodamiesi tais pačiais galvos smegenų centrais, jų aktyvinimu, kaip ir mokydamiesi gimtosios kalbos.
Labai svarbu yra atskirti kalbų vartojimo sferas, pavyzdžiui, šeimoje - gimtoji kalba, priešmokyklinėje grupėje - lietuvių kalba; taip pat labai svarbu tinkamai organizuoti kalbos ugdymo(si) procesą, remiantis visomis priešmokyklinio ugdymo galimybėmis, pažinti vaiko kalbinius gebėjimus, ar vaikas yra iš dvikalbės šeimos, ar dvikalbystė - jam naujas, netikėtas dalykas, ar įprastas, kasdienis reiškinys. Dvikalbystė - tai gebėjimas laisvai, natūraliai bendrauti dviem kalbomis. Remiantis šiuo principu galima teigti, kad mažasis ankstyvoje vaikystėje tam tikrą patirtį įgyja kalbėdamas gimtąja kalba ir ši patirtis yra pagrindas ugdant kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius.
Daugelis mokslininkų, pedagogų, tėvų antros kalbos išmokimą traktuoja kaip intelektualinį pasiekimą, palankią galimybę ekonominiam augimui, vystymuisi, kaip priemonę akademinei sėkmei pasiekti. Dvikalbystė turėtų būti traktuojama kaip teigiama savybė ir auklėjimo pasiekimas. Sutinku su A. Mazolevskienės nuomone, kad „ikimokyklinio ugdymo pedagogai turėtų pasiremti danų, taip pat ir švedų darželių praktine patirtimi - siekti, kad šie vaikai būtų „aktyviais dvikalbiais“. Kalbėtų savo mamos kalba ir mokėtų valstybinę kalbą.
Pripažindami harmoningos dvikalbystės ugdymą ikimokykliniame amžiuje, neturėtume užmiršti aplinkybių, kurios yra nepalankios dvikalbystei. Vaikas gali tapti “puskalbiu“ arba net „kalbos invalidu“, kai šeimoje nesudaromos sąlygos kalbos mokymuisi (neskiriama dėmesio bendravimui su vaiku, nekuriama dvasingumo atmosfera, neformuojamas teigiamas požiūris į kelias kalbas, vyrauja nenatūrali ir ribota šeimos narių žodinė sąveika ir pan.). Norėdami padėti vaikui išvengti kalbų raizgalynės (puskalbystės), kiekvienas iš tėvų nuosekliai ir nuolat turi bendrauti su vaiku tik savo gimtąja kalba (taikomas principas - „vienas asmuo - viena kalba“). Pavizdžiui, daugelis žmonių kūdikį kalbina savo gimtąja kalba. Tai neturi nieko bendra su informaciniu tarpininkavimu, tiesiog kalbama apie jausmus. Ilgainiui vaikas suvokia, kad motinos kalba ir tėvo kalba skiriasi ir geba atsakyti ta kalba, kuria buvo užkalbintas.
Dar ir dabar daugeliui tėvų dvikalbystė nėra prestižo reikalas, o tik antros kalbos mokymasis „iš reikalo“. Prie netinkamų aplinkybių priskiriama šeimoje dominuojanti interferuojanti kalbinė aplinka. Šias nepalankias šeimos aplinkybes galėtų įveikti darželio pedagogai, tačiau auklėtojai ne visada pakankamai tikslingai plėtoja vaikų gebėjimą kalbėti. Anot Annick De Houwer, dvikalbiai vaikai susiduria ne tik su teigiama dvikalbystės puse, bet ir su neigiama. Tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi neteisingomis, nenaudingomis ir netinkančiomis vaikų idėjomis.
A. Mazolevskienė pabrėžia, kad darželiuose trūksta to, kas skatintų vaikus kalbėti, - įdomios kalbinės situacijos, dėmesio jo pasakojimui. C. Baker akcentuoja, jog pedagogas, ugdydamas dvikalbį vaiką, turi kalbą padaryti įdomia, linksma, vaikui suprantama. Kalba yra susijusi su bendravimu. Kalbant yra įgyjama informacijos, stiprinami tarpusavio santykiai, sekamos pasakos, dirbama grupelėse, žaidžiami žaidimai. Daug kalbama apie dvikalbystės žalą ir naudą. Anot J. Vabalo - Gudaičio, kiekvienas dvikalbiškumo vaizdinys ar mintis yra susiję su dviem ekvivalentinėmis kalbos išraiškos formomis. Tos formos rungtyniauja, bando viena kitą išstumti ir nustelbti.
Pavyzdžiui, Kalifornijos Carpinteria mieste buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirti ispaniškai kalbantys vaikai. Pirmąją vaikų grupę sudarė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius (su anglų kalbos mokymu), o antrąją - į „angliškai kalbančius“. Pradinėse klasėse daug geresnių rezultatų pasiekė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius ir mokėsi anglų kalbos kaip antrosios kalbos. Tačiau dėl visai suprantamų priežasčių tokių programų, kuriose visiems vaikams būtų galima mokytis jų gimtąja kalba, pasiūla yra neįmanoma.
Kaip tokiam vaikui gali padėti pedagogas? Mokyti lietuvių kalbos turėtų pakakti praktinių pratybų viena kalba, kalbinę medžiagą siejant su konkrečia tema, kad vaikas pajėgtų ją iškart išmokti. Vyrauja nuomonė, kad vaikai labai lengvai išmoksta naujų kalbų, t.y. beveik be jokių pastangų. Tačiau, kad ir vienos kalbos mokymasis yra ilgas, ilgus metus trunkantis procesas. Kalbos mokymasis yra gana sudėtingas. Kad perprasti visas subtilybes, reikia didelės gyvenimiškos patirties.
Praktiniai patarimai auginant dvikalbius vaikus
Dirbant su dvikalbiais vaikais ir siekiant sėkmingo jų ugdymo svarbūs keli faktoriai. Mokytojo vaidmuo prasideda nuo individualaus santykio su vaiku. Kurdamas teigiamą, šiltą santykį su vaiku, mokytojas prisideda prie vaiko socialinio ir emocinio vystymosi, o tai palengvina jo integraciją į sociokultūrinę grupę - tą, kurioje jis praleidžia daugiausia laiko su savo bendraamžiais. Ypač svarbu akcentuoti dvikalbystės privalumus, o ne trūkumus, pagirti už sėkmę. Tai prisideda prie bendro vaiko pasitikėjimo savimi stiprinimo, ypač kalbų vartojimo srityje bendraujant su kitais.
Dvikalbystė arba daugiakalbystė emigravusių lietuvių ar imigrantų Lietuvoje, taip pat ir tautinių mažumų šeimose neretai kelia klausimų ir sunkumų tėvams, aplinkai ir, žinoma, patiems vaikams. Tėvai ieško atsakymų, ar teisingai elgiasi šeimoje bendraudami viena ar keliomis kalbomis, kaip jų sprendimai atsilieps vaiko raidai ar mokymuisi, bendravimui su bendraamžiais. Mokslininkai ieško atsakymų, kodėl vieni vaikai augdami moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti - ne. Mokslininkės įsitikinimu, kalbų įvairovę svarbu matyti ne kaip kliūtį, o kaip galimybę mokytis, bendrauti, tapti atviresniems.
„Tautinių mažumų ar imigrantai tėvai gali padėti savo vaikams tapti dvikalbiais, priimdami apgalvotus sprendimus dėl kalbinio jų ugdymo. Kokių veiksmų gali imtis dvikalbių šeimų tėvai? Pasak prof. X. L. Reikėtų vengti kurią nors kalbą iškelti kaip „geresnę“ ar „naudingesnę“. Anot pašnekovės, tyrimai rodo, kad emocinis ryšys, kuriamas per gimtąją tėvų kalbą, padeda vaikams ją labiau vertinti. Tėvams savo kalbą šeimoje rekomenduojama vartoti kuo daugiau, ypač vaikus guodžiant, myluojant, drausminant, pasakojant jiems istorijas.
„Imigrantai ir tautinių mažumų tėvai gali sąmoningai kurti dvikalbę aplinką, derindami teigiamas kalbines nuostatas, nuoseklias gimtosios savo kalbos vartojimo praktikas, strateginę kalbų vadybą ir puoselėdami emocinius ryšius su savo gimtąja kalba. Toks sąmoningas požiūris ir veiksmai leidžia užsitikrinti, kad vaikai taps dvikalbiais, palaiko vaikų ryšį su jų šaknimis, o kartu padeda sėkmingai integruotis į visuomenę ir švietimo kontekstą. Žinoma, visame šiame procese labai svarbus išorinės aplinkos palaikymas, ypač ugdymo įstaigose, taip pat bendraamžių grupėse“, - sako prof. X. L.
Pasak mokslininkės, kartais daugiakalbystę šeimose aplinka gali apsunkinti. Pavyzdžiui, jei mokykloje skatinama ar netgi reikalaujama, kad mokiniai visada kalbėtų vien valstybine kalba, tai gali pakenkti tėvų pastangoms namuose puoselėti savo kalbas. Vaikai gali nustoti vartoti gimtąją tėvų kalbą, jei ji laikoma „nekieta“, „nesvarbia“ ar socialiai izoliuojančia. Mokslininkė iš Jungtinės Karalystės kalba ir apie vis labiau stiprėjančią „viena valstybė - viena kalba“ ideologiją. Kaip rašoma VU pranešime žiniasklaidai, valstybinės kalbos vartojimas šiuo atveju tapatinamas su lojalumu, tarsi kalbėjimas kitomis kalbomis savaime reikštų „mažesnį patriotizmą“. Svarbiausia - vienakalbystės ideologija, dažnai siejama su nacionalizmu, asimiliacijos politika arba kolonializmo palikimu, nepaiso žmonių mobilumo, nors globalizacijos laikais migracija pasaulyje yra įprastas reiškinys.
„Jei žmonės sako, kad girdėdami kitas kalbas viešumoje jaučiasi nejaukiai, jaučia grėsmę, tai dažnai kyla iš nežinomybės baimės arba iš atskirties pojūčio. Viešojoje erdvėje girdimos kitos kalbos nėra grėsmė - tai gyvybingos, įvairialypės ir globaliai susijusios visuomenės ženklas. Žmonės, kirtę imigracijos valstybės sieną, nenustoja būti savimi. Kalba yra jų tapatybės, šeimos, kultūros ir emocinio gyvenimo dalis. Kai žmonės kalba savo kalba, nėra taip, kad jie kažką slėptų ar būtų priešiški - jie tiesiog yra žmonės. Stipri visuomenė - ne ta, kurioje visi vienodi. Tačiau stipri visuomenė nėra vienintelis daugiakalbystės privalumas. Dvikalbiai ir daugiakalbiai žmonės išsiskiria tam tikrais įgūdžiais.
Vienas jų - gebėjimas bendraujant išmoningai laviruoti tarp kalbų. Tai, kas vadinama kalbų maišymu, žmonių dažnai smerkiama kaip aplaidumas ar laikoma prasto kalbų mokėjimo įrodymu. Tačiau bene garsiausias pasaulyje tarpkalbiavimo srities specialistas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių ir daugiakalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, skatina atkreipti dėmesį į tai, kad ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojantys žmonės taip pat nuolat peržengia skirtis tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių.
Sakoma, kad geriausias būdas išmokti kalbą yra pradėti… mokytis po vieną žodį. Natūralus ugdymo metodas, kitaip vadinamas panardinimu į kalbą, yra pats veiksmingiausiais kalbinio ugdymo būdas ankstyvajame amžiuje. Tad jei mama/tėtis (šeima) bendrauja su vaiku mažumos kalba - kalba aiškiai, trumpais sakiniais, frazes pakartoja kelis kartus, kalbėjimą sustiprina gestais, mimika, pasitelkia vaizdines priemones, kalba nuolatos, daug ir apie viską, šnekamąją mažumos (šiuo atveju, lietuvių) kalbą vaikas pamažu įsisavina natūraliai.
Dvikalbystės ugdymas yra individualus procesas kiekvienoje šeimoje. Kalbant apie mokymąsi ir įsitraukimą, nepamirškite, kad svarbiausia yra kokybė, o ne kiekybė. Taigi būkite lankstūs, atraskite tai, kas geriausiai tinka jūsų vaikui, jūsų šeimai.
Žingsniai kuriant kalbos strategiją šeimai:
- Apžvelkite vaiko kalbos situaciją namuose, mokykloje ir kitose vietose.
- Atsakykite į A grupės klausimus (planuojantiems auginti dvikalbį/daugiakalbį vaiką) arba B grupės klausimus (jau auginantiems dvikalbį/daugiakalbį vaiką).
- Pagalvokite apie kalbos(-ų) lygį, kurį jūsų vaikas turėtų pasiekti kiekvienoje kalboje, ir nustatykite ilgalaikius tikslus. Valdykite savo lūkesčius, tikslai turi būti realūs!
- Sukurkite savo šeimai tinkamą mokymo metodą ir strategiją, kuri kurtų namuose harmoniją ir saugumą.
Įpročių kūrimas ir žaidimai
Siekiant, kad vaikas besimokantis mažumos kalbos jaustųsi saugus, kad žinotų, kas ir kada vyksta kiekvieną dieną yra mokomas prisiminti dienotvarkę. Pasiekti komfortą padeda, žaismingi kasdieniai ritualai. Tokia veikla gali būti puikiai pritaikoma namuose, akcentuojant vakaro šeimos veiklas - kada valgysime vakarienę, klausysimės pasakos, žiūrėsime filmuką, prausimės, eisime miegoti ir pan. Tėvai galėtų paskatinti vaiką nupiešti paveikslėlius, iliustruojančius jo ir šeimos narių vakaro veiklas namuose. Paveikslėlius galima pakabinti ant sienos, šalia laikrodžio. Rodykite į laikrodį ir kalbėkitės su vaiku, ką veiksite. 5-7 metų vaikui pokalbiai apie ritualus gali padėti geriau pažinti laikrodžio laiką, kadangi tokio amžiaus vaikai skaičius dažniausiai jau pažįsta.
Kiekvieną dieną tuo pačiu metu skiriama šiek tiek laiko skaitymui, t. y. skaitomo teksto klausymui. Jaunesniems vaikams tiks trumpesni (1-4 min.) tekstukai, vyresniems - ilgesni (iki 10 min.). Vaikams patiks trumpi eilėraštukai apie gamtą; sakmės apie saulę, vėją, žvaigždes, laumes, raganas, aitvarus; padavimai apie upių, ežerų, pilių, piliakalnių, miestelių atsiradimą; pasakėčios apie gyvūnus.
Kiekvienos dienos pabaigoje tuo pačiu metu skirkite laiko apmąstyti ir pasikalbėti, kaip praėjo diena, sekėsi darželyje, mokykloje, kaip vaikai jaučiasi. Patartina visiems susėsti ratu ant grindų ar kilimėlio. Kiekvienas pasisako, kaip jaučiasi, kas buvo įdomu, kokios veiklos patiko labiausiai, ko išmoko, kaip bendravo su draugais ir pan. Jeigu vaikams dar sunku savarankiškai reikšti mintis, mama/tėtis vaikui užduoda klausimą ir pateikia keletą atsakymo variantų, kad vaikas galėtų pasirinkti.
Žaidimų ir užduočių pavyzdžiai:
- Kurkite pasaką. Pradėti galite: „Gyveno kartą šeima: nykštys, smilius, didysis, bevardis, mažasis“. Toliau apibūdinkite, kaip kiekvienas atrodė, koks buvo charakteris, ką mėgo, kur jie iškeliavo, kokių nuotykių patyrė.
- Užduokite vienas kitam klausimus pasirinkta tema. Vieną kartą temą gali sugalvoti vaikas, kitą kartą - mama/tėtis.
- Vardinkite daiktus, kuriuos matote namuose ar per langą. Pasirinkite raidę ir paeiliui vardinkite, kokius daiktus matote iš tos raidės.
- Atspėk ką sugalvojau! Vienas iš žaidėjų sugalvoja kažkokį žodį (daikto vardą), kiti žaidėjai užduodami paeiliui klausimus ir gaudami atsakymus TAIP/NE turi atspėti tai, ką sugalvojo žaidėjas.
- Tik nesakyk TAIP/NE. Vienas iš žaidėjų užduoda kitiems klausimus, į kuriuos jie turi atsakyti vengdami žodžių TAIP ir NE.
- Klausykite audio knygas.
- Skaitykite knygas, vaidinkite, kurkite savo istorijas.
- Sukurkite šeimos lėlių teatrą (panaudokite namie turimus žaislus) ir pastatykite spektaklį.
- Pasigaminkite šešėlių teatrą ir sukurkite spektaklį.
- Sukurkite knygą - istoriją su paveiksliukais.
- Ruoškite, pieškite, aplikuokite šeimos laikraštį.
- Pieškite, rašykite popierinius laiškus seneliams, giminaičiams ir išsiųskite juos.
- Kurkite istoriją. Kiekvienas paeiliui sugalvodamas po sakinį, sukursite savo unikalų pasakojimą.
- Aptarkite filmus. Kartu žiūrėkite filmą ir paskui jį aptarkite.
Dvikalbystė - tai dovana vaikams, tad svarbu ją puoselėti. Puikiai kalbantis dvikalbis vaikas yra daugelio tėvų, auginančių vaikus emigracijoje, siekis. Natūralus ugdymo metodas, kitaip vadinamas panardinimu į kalbą, yra pats veiksmingiausias kalbinio ugdymo būdas ankstyvajame amžiuje.
Vienas geriausių būdų išlaikyti motyvaciją ir įkvėpimą tęsti daugiakalbystės kelionę yra bendravimas su kitais žmonėmis, kurie daro tuos pačius dalykus. Jums bus ir sunkių dienų, jūsų vaikas ne visada norės dalyvauti šiame dvikalbystės projekte ir gal net jūs norėsite pasiduoti! Būkite kantrūs ir nuoseklūs, nes dvikalbystė tikrai netrukdo vaiko raidai, o tik plečia galimybių ribas.
