„Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu“ (Žyd 13, 7). Šie žodžiai, paimti iš Laiško hebrajams, yra kvietimas atsigręžti į tuos, kurie mus vedė tikėjimo keliu, ir semtis iš jų patirties bei pavyzdžio.
Šv. Švenčiausioji Nekaltoji Mergele Marija, Tu savo nepaprasta Nekaltojo Prasidėjimo privilegija mokai mus visų esminių mūsų tikėjimo tiesų ir esi pelniusi tapti amžinojo Kunigo Motina. Jos pavyzdys ir užtarimas yra neįkainojami vedliai ieškantiems dvasinio gyvenimo gilumo.
Šiandien, kai pasaulį sukrėtė neįtikėtini įvykiai, tokie kaip trys pasauliniai karai, patiriame didžiulę materialinę ir dar didesnę dvasinę griūtį. Šiame kontekste ypač svarbu ieškoti dvasinio vadovo, kuris padėtų nepasiklysti ir išlaikyti tikėjimą.
Iššūkiai Bažnyčioje ir visuomenėje
Dėl Dievo malonės, dar mokantis Romos seminarijoje, buvau įspėtas dėl mirtino pavojaus Bažnyčiai, kylančio iš masonerijos įtakos. Vėliau, būnant misionieriumi Afrikoje, teko stebėti, kaip masonerija laimėjo prieš katalikišką tvarką. Šie įvykiai davė pradžią karui Bažnyčios viduje, kurį ypač aiškiai matėme po Vatikano II Susirinkimo.
Liberalams pavyko pasiekti, kad būtų išrinkti popiežiai, tokie kaip Jonas XXIII ir Paulius VI, ir Susirinkimo metu jie regėjo savo mokymų triumfą. Įvyko lūžis, ir tapo aišku, kad popiežius bus palankus liberalams. Nuo tada problema aiškiai iškilo prieš visų akis: ką darys vyskupai, suvokiantys, koks pavojus gresia Bažnyčiai?
Susirinkimas baigėsi, reformų daugėja, prasideda persekiojimas prieš tradicionalistus. Rezultatai blogesni nei Prancūzų revoliucijos: tylios egzekucijos ir kankinystės, dešimtys tūkstančių kunigų ir vienuolių sulaužo savo įžadus, klauzūros dingsta, bažnyčiose siautėja griovimo įkarštis, verčiami altoriai, dingsta kryžiai. Katalikiškas švietimas tampa ekumeninis ir liberalus, katekizmai pakeičiami ir nebėra katalikiški.
Kokia pareiga šių pastebėjimų akivaizdoje tenka vyskupams, oficialiai atsakingiems institucijos, atstovaujančios Bažnyčią, nariams? Daugeliui ši institucija yra neliečiama, net jei ji nesilaiko to tikslo, kuriam buvo įsteigta!
Buvo galima prislopinti ideologinę revoliuciją Bažnyčios viduje, jei daugelis vyskupų būtų elgęsi taip, kaip Campos (Brazilija) vyskupas Antonio de Castro Mayeris. Nėra ko bijoti pareikšti, kad dabartinės Romos įstaigos nuo Jono XXIII ir Pauliaus VI laikų tapo aktyviomis tarptautinės masonerijos ir pasaulinio socializmo kolaborantėmis. Jonas Paulius II yra labiausiai komunistams draugiškas politikas, tarnaujantis pasauliniam komunizmui su religiniu atspalviu.
Šios susirinkiminės Romos įstaigos negali nieko kito daryti, kaip tik žiauriai ir naudojant prievartą priešintis kiekvienam naujam tradicinio Magisteriumo patvirtinimui. Susirinkimo klaidos ir jo reformos lieka oficialia norma, pašventinta 1989 m.
Aš buvau oficialiai pripažintas episkopato narys, tai patvirtino Annuario Pontificio iki pat 1988 m. Būtent dėl šio teisėto katalikų arkivyskupo titulo maniau, kad teikiu paslaugą Bažnyčiai, jei įsteigiau draugiją tikrų katalikų kunigų ugdymui. Žinoma, aš galėjau ir turėjau numatyti, kad ši Brolija, turinti laikytis visų Bažnyčios mokymo, disciplinos, liturgijos ir t.t.
Nėra puikybė ar savimeilė sakyti, kad Dievas savo gailestingąja išmintimi išgelbėjo savo kunigystės, savo malonės, savo apreiškimo paveldą, pasinaudojęs dviejų vyskupų pagalba. Ne mes save išsirinkome tam darbui, bet Dievas, kuris mums pavedė saugoti visus savo Įsikūnijimo ir savo išganymo lobius.
Girdžiu sakant: „Jūs perdedate! Dabartinis popiežius ir tie vyskupai neša mums ne mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, o sentimentalų, paviršutinišką, charizmatinį religingumą, dėl kurio nebeateina tikroji Šventosios Dvasios malonė, jos visuma.
Kad Bažnyčia išliktų, reikia tik vieno: pilnai ir visiškai katalikiškų vyskupų, nedarančių jokių kompromisų su klaida, steigiančių katalikiškas seminarijas, kuriose jaunieji aspirantai galėtų maitintis tikrojo mokymo pienu ir pastatyti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų į savo proto, savo valios ir širdies vidurį. Čia gyvas tikėjimas, gili meilė, beribis atsidavimas suvienys juos su mūsų Viešpačiu, čia jie galės kaip šv. Paulius prašyti, kad už juos melstųsi ir jie darytų pažangą „Kristaus paslapties“ pažinime ir suvokime, nes joje jie gali rasti visus dieviškus lobius.
Dvasinio vadovo vaidmuo ir išmintis
Susirinkimo blogis yra nepakankamas Jėzaus Kristaus ir Jo karalystės pažinimas. Šv. Tomui buvo duotas nepaprastas Kristaus paslapties pažinimas, todėl Bažnyčia padarė jį savo mokytoju. Nuolat skaitykime popiežių enciklikas apie šv. Tomą ir apie būtinybę sekti juo ugdant kunigus, kad nei minutei nesuabejotume jo raštų turtais, ypač jo Summa theologica.
Tota pulchra es, o Maria, et macula non est in te. Dvasinis vadovas pagal šv. Tai ir yra, ko ateidamas mus nori išmokyti mūsų Viešpats. Jis yra įsikūnijusi Išmintis. Jis yra Pranašas. Jis yra Kunigas. Jis yra Karalius.
Ar yra kada buvęs lopšys, ar yra gimęs kūdikis žmonių tarpe, virš kurio būtų tokiu neprilygstamu būdu nušvitęs visas Dievo galybės spindesys? O taip, toks buvo lopšys ir toks gimimas Kūdikio, kuris greitai pasirodys mums kaip kelias arba takas žmogui sugrįžti pas Dievą.
Kadangi šv. Šis idealas yra be abejo per sunkus mano jėgoms, todėl noriu, kad su Dievo malone labiau gabūs nei aš Brolijos kunigai imtųsi iš šv. Šis vadovas siūlo remtis šv. Tomo pavyzdžiu ir juo sekti, o apmąstymų pagrindas bus tikėjimas, Apreiškimas ir galbūt dar proto argumentai.
„Justus ex fide vivit - teisusis gyvens tikėjimu“ (Gal 3, 11): teisusis, šventasis gyvena iš tikėjimo, nes tikėjimas turi savyje lyg sėkloje Dievo regėjimą. Juk mes esame sukurti šiam tikslui.
Pirmasis studijų objektas, kurį nurodo Summa theologica, yra Dievas. Pirmoji ir paskutinė žmogaus gėrybė, jo priežastis ir tikslas, laimė visomis jo dienomis ir amžinybėje yra Dievas. Tai matydamas, mūsų Viešpats ima skųstis - psalmėse, Didžiojo penktadienio skunduose, pirmame Evangelijos pagal Joną skyriuje. Galime įsivaizduoti, kad Jo agonija Alyvų kalne kilo regint tą faktinį ateizmą.
Ar galime likti abejingi šiai dramai? Fakto, kad Dievas yra nežinomas, mes negalime suvokti. Ką galėtume padaryti prieš tai? Visa modernioji visuomenė veda prie šio nežinojimo. Tačiau ar mumyse pačiuose turėtų viešpatauti toks Dievo nepažinimas?
Geresnis Dievo begalybės ir Jo beribės meilės bei gailestingumo pažinimas turėtų mums padėti daryti pažangos Dievo meilėje, apsaugoti mus nuo nuodėmės ir įtvirtinti dorybes. Jis moko mus, kad Dievas yra Dvasia: „Spiritus est Deus“ (Jn 4, 24). Taip moko mūsų Viešpats Jėzus samarietę.
Taigi buvo metas, kada pasaulis neegzistavo, kai buvo vien Dievas ir Jo tobulas, begalinis šventumas bei palaima, be mažiausio būtinumo ką nors kurti. Tikėjimas mus moko, kad protas gali ir privalo padaryti išvadą, jog Dievas egzistuoja, o šv. Iš tiesų, visa, kas yra, tai, kas mes esame, skelbia Dievo egzistavimą ir Jo dieviškuosius tobulumus.
Visas Senasis Testamentas ir ypač Psalmės bei Išminties knygos gieda apie Kūrėjo šlovę. Gera medituoti apie tvėrimą „ex nihilo sui et subjecti“ - iš savo ir subjekto nieko. Kuo labiau įsigiliname į šią realybę, tuo stipriau mus sukrečia Dievo visagalybė ir mūsų niekingumas, tai, kad visi kūriniai turi būti nuolatos išlaikomi būtyje, kad nepradingtų, negrįžtų atgal į nebūtį.
Niekas taip neskatina mūsų nusižeminimo ir nuolankaus garbinimo, kaip šis apmąstymas. Tokia laikysena turi tapti nekintama, kaip ir pats Dievas yra nekintamas. Su kokiu pamaldumu, su kokiu nuoširdumu turėtume kiekvieną rytą Aušrinės pradžioje giedoti 94 psalmę: „Venite exsultemus... Venite adoremus... Quoniam ipsius est mare, et ipse fecit illud, et aridam fundaverunt manus eius: Venite, adoremus, et procidamus ante Deum: ploremus coram Domino, qui fecit nos, quia ipse est Dominus Deus noster; nos autem populus eius, et oves pascuae eius - Ateikite, linksmai šlovinkim... Ateikite, pagarbinkim... Jo yra jūra, jisai ją padarė, ir sausumą jo rankos sukūrė. Jeigu kūrimas yra tokia kilni paslaptis, tai todėl, kad pats Dievas yra mums didžiausia paslaptis ir tokia liks per amžius, netgi tuomet, kai regėsime Dievą.
„Non quia Patrem vidit quisquam, nisi is qui est a Deo - Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo“ (Jn 6, 46). Būtent tai Dievas padarė tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Mozė perduoda žodžius, kuriuos jam kalbėjo Dievas.
„Betgi, - Mozė sakė Dievui, - kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: „Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus“, - ir jie manęs klaus: „Koks yra jo vardas?“ - ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. - Ir jis tęsė: - Tu taip kalbėsi izraeliečiams: „Aš Esu atsiuntė mane pas jus“ (Iš 3, 13-14). Niekad negalėsime atsistebėti tais aiškiais atsakymais, kurie atitinka mūsų proto išvadas: „Dievas yra“ - Jis yra „ens a se“, būtis, esanti iš savęs pačios. Visi kiti dalykai yra „ab alio“ - iš kito. Tie paprasti paaiškinimai yra neišsemiamas šaltinis meditacijai ir šventėjimui.
Dvasinio vadovo samprata ir praktinis pritaikymas
Vis daugiau žmonių pasaulyje atsisako tradicinės religijos ir pradeda ieškoti dvasinio peno. Dvasingumas - tai būdas, skirtas atrasti sąmoningumą, savo ir pasaulio gyvybingumą. Dvasinis kelias paprastai padeda geriau pažinti tikrąją savo prigimtį ir gyvenimo tikslą. Jis praktiškai moko gyventi geriausiai, kaip tik įmanoma.
Dvasinėmis praktikomis gali tapti viskas, kas praplečia sąmonumo ribas ir stiprina vidinį ryšį su visata. Nemažai žmonių, dėl kokių nors priežasčių nusivylę viena religija, nepradeda ieškoti kitos, o atranda savyje dvasingumą. Vis daugiau žmonių apskritai neieško dvasinio vadovo, o jį atranda savyje. Kitais žodžiais tariant, dvasingumas - tai vidinė proto ir jausmų ramybė.
Dvasingas, bet nereligingas žmogus nori išsaugoti religijos elementus, bet taip pat ir turėti daugiau laisvės. Žmonės nori patys atrasti dvasingumą savyje, o ne kad kas nors pasakytų, kuo jie turi tikėti.
Psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė teigia, kad „pseudodvasingumo paieškos prasideda, kai tampa sunku tvarkytis su savo santykiais šeimoje ar socialine situacija, tokių žmonių kontaktas su realybe mažėja“. Anot kunigo Antano Saulaičio, netinkamas elgesys - dažnas reiškinys: „Žmonės vyksta į Indiją ar kitur ieškoti dvasingumo.“
Pasak L. Vėželienės, paranormalių gebėjimų ugdymo ar lavinimo ieškoma, kai tarsi bėgama nuo realybės. „Bandoma pabėgti, nes sunku tvarkytis su savo santykiais šeimoje ar socialine situacija. Ir tai vadinama dvasingumu.“ Dvasingi žmonės, anot A. Saulaičio, visada labai gyvenimiški: „Jie neišsiskiria kokiu nors būdu, ar lipimu kitam ant galvos, ar kitų nurašymu dėl per mažo dvasingumo. Kaip jau pasakyta, dvasingi žmonės - nuolankūs, kuklūs ir santūrūs.“
Kun. Vilius Sikorskas, Kauno Sakralinės muzikos mokyklos direktorius, teologijos mokslų daktaras, aiškina, kad „žmogus turi dvi puses: materialiojo pasaulio ir nematomo dvasinio pasaulio. Kada kalbame apie žmogaus dvasinę pusę, jo galias, jo atėjimą, ėjimą toliau nei matomas pasaulis, čia labai daug paslapties.“
Kunigas pabrėžia, kad „žmogaus vidinė pusė, dvasinis pasaulis visada turi nišą žmoguje. Šios nišos mes negalime niekuo užkišti. Laikinai - taip: kažkokiu gyvenimo įvykiu, siekimu, kitu žmogumi…“ Paprastai lavėjama yra tik dvasinėje pusėje, pradedant nuo paprastų dalykų, apčiuopiamų jau vaikystėje: Kalėdų senelis, zuikis, kuris atneša pyragą…
„Dvasingumas - tai, kas viduje pakoreguoja tavo sprendimą, - sako kun. Vilius. - Kitaip tariant, dėl dvasingumo mes iš lėto išeiname iš džiunglių įstatymo: dantis už dantį, akis už akį, priešingai - mes matome artimo gėrį.“
Dievas, pasak kunigo, per vidinę nuojautą leidžia žmogui jaustis laimingam, padarius gerą darbą. „Žmogus, - tęsia kun. Vilius, - dar neturėdamas apreikšta religijos, iš vidinės nuojautos viską įprasmino labai teisingai.“
Klystame, anot kunigo, kai materialųjį pasaulį ir dvasinį sumaišome, vieną aiškiname per kitą, pavyzdžiui, dvasingumą aiškiname per fizinę galią, jėgą arba tikime, jog per teisingą kvėpavimą įgausime šventumo - tai netiesa, šventumo įgausime per ryšį su kitu žmogumi. „Materialusis ir dvasinis pasaulis - tai du skirtingi dalykai, - aiškina kun. Vilius, - bet per vieną patiriame kitą, jie abu sąveikauja.“
Žmogus, pasak kun. Viliaus, turi laisvę valią, jis nėra robotas, mašina, bet Dievas laukia toje laisvoje valioje žmogaus pozityvaus sprendimo, laukia iš jo to vadinamojo kūrėjėlio. „Žmogus yra kūrėjėlis, arba dievas iš mažosios raidės, - sako kunigas. - Ir žmogus turi šitą galią: gali net žodžiu pakelti kitam nuotaiką ar nusmukdyti: vaikas iki 5 metų yra tėvų auginamas žodžiais (tu pats gražiausias, mylimiausias, šauniausias… - šitie dalykai vaiko augimui - duona).“
„Gėris ir blogis - pasaulyje veikia šitie du principai, bet Dievas visada laimi ir laimės, nes kitu atveju Jis nebūtų leidęs pasauliui egzistuoti“, kitaip tariant, pasaulis neišvengiamai ir nenutraukiamai ant gėrio prado pastatytas“, - sako kun. Žmogui nuo gimimo tiesiog būtina puoselėti gėrio daigą.
„Žmogus gyvendamas arba dievėja, arba žvėrėja, - įsitikinęs kun. Dievo poreikis žmoguje daug didesnis, nei jam gali atrodyti iš pradžių. Eremitai (atsiskyrėliai) sako, kad žmoguje yra langelis, kurio niekuo kitu negalima užkišti kaip tik… Dievu.“
„Mes tą langelį galime užkišti laikinais dalykais, - sako kun. Vilius, - bet kai žmogui, kaip kūrėjėliui, viskas „supasuoja“, jis lieka vienas, arba su juo lieka tik Dievas. Štai tuomet žmogus arba įgauna prasmę, arba kapituliuoja.“
Apaštalas Paulius: „(…)galėčiau viską daryti - kalnus kilnoti, kūną atiduočiau sudeginti (…), bet jei neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.“ Šv. Augustinas: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Kalbame apie vidinę meilę - dvasingumą, reiškiantį, jog žmogaus gyvenimas pasiekęs tą vidinę pilnatvę, kurią ir gali pasiekti.
| Samprata | Apibūdinimas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Kunigas/Dvasininkas | Religinis autoritetas, vedantis tikėjimo keliu, teikiantis sakramentus ir mokymą. | Šv. apaštalai, Bažnyčios tėvai, šiuolaikiniai kunigai. |
| Išmintingas senolis/Mokytojas | Asmuo, turintis gilių gyvenimo patirties ir dvasinės išminties, dalijantis ja su kitais. | Šv. Tėvas Stanislovas, senovės filosofai. |
| Vidinis balsas/Sąžinė | Žmogaus vidinis orientyras, padedantis atskirti gėrį nuo blogio ir priimti teisingus sprendimus. | Šv. Augustino "Mylėk ir daryk, ką nori". |
| Šventieji Raštai/Tradicija | Dievo apreiškimas ir Bažnyčios mokymas, teikiantis dvasinį pagrindą ir kryptį. | Biblija, Šv. Tomo Akviniečio "Summa theologica". |
Dvasinė lyderystė, pasak Aušros Dubonikės, yra nepaprastai svarbi sritis, pasireiškianti per prasmės kūrimą veikloje ir bendrystę. Ji kuria organizacijos kultūrą, leidžiančią tarp lyderio ir pasekėjų puoselėti bendrystę. „Dvasinė lyderystė yra pozityvus reiškinys, nes jos nauda įmonėms, jų darbuotojams ir mūsų planetai yra akivaizdi.“
