Kaip Aiškiai ir Su Meile Paaiškinti Vaikui Pasaulį: Veiksmingi Ugdymo Patarimai

Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. Vaikų ir tėvų santykių psichologijos supratimas yra esminis būsimojo suaugusiojo formavimui ir ugdymui. Santykiai tarp vaikų ir tėvų gali ir turėtų būti patogesni abiem pusėms, o tai pasiekiama didinant bendrąjį raštingumą psichologijos srityje. „Blogi“ tėvai dažnai yra buvę vaikai, kurie patys kentėjo nuo netinkamo auklėjimo. Tėvai, šiuo atveju, yra pirmasis ir svarbiausias vaiko pasaulio modelis.

Vaiko raidos etapai ir jų ypatumai

Nuo gimimo iki 7 metų vaikas išsiugdo giliausias savybes, kurios vėliau tampa jo elgesio pagrindu gyvenime. Šiuo laikotarpiu tėvai vaikui yra visas pasaulis, iš kurio jis ima pavyzdį. Sulaukęs 7 metų jūsų vaikas pradeda formuoti pasaulio supratimą ir nustatyti savo poreikius bei norus. Sulaukęs 13 metų jūsų vaikas pradeda tobulėti profesionaliai ir domėtis įvairiais dalykais bei veikla. Tai brendimo laikotarpis. Šiuo metu turite būti pasiruošę, kad jei vienu metu nesukūrėte tinkamų santykių su vaiku, jis gali jus labai nustebinti savo elgesiu.

7-11 vaiko gyvenimo metai. Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.

Per visą gyvenimą žmogus pereina 12 Zodiako ženklų etapų. Jie susideda iš 7 metų. Būtent kas 7 metus žmogaus gyvenime įvyksta ryškūs pasikeitimai.

0-7 metai - Avino laikas: Tai vaikystė, kurioje kunkuliuoja energija, vyrauja smalsumas ir noras viską pažinti. Suaugusieji neturėtų to stabdyti ar riboti mažųjų laisvės. Priešingai turėtų padėti, saugoti, leisti pasireikšti vaikų gebėjimams. Šiuo laikotarpiu labai svarbu mažyliams duoti daug meilės, užuojautos, o tuo pačiu ir užkirsti kelią egoizmo, žiaurumo vystymuisi. Šis gyvenimo etapas svarbus tuo, jog formuojasi mažylio asmenybė.
7-14 metai - Jaučio laikas: Gyvenimas pereina į Jaučio ženklą. Todėl itin svarbu nepataikauti vaiko materialiniams įnoriams. Verčiau mažylį mokyti kontroliuoti emocijas, pyktį, agresiją. Būtina ugdyti ir lavinti vaiko atmintį, puoselėti jo gyvenamąją aplinką. Itin svarbus bendravimas. Todėl reikėtų neizoliuoti vaiko nuo bendraamžių. Palanku pradėti lavinti muzikinius gebėjimus. Šiam laikotarpiui einant į pabaigą, apie 12-14 m. su paaugliu jau galima kalbėti rimtomis temomis, pavyzdžiui, gilintis į giminės šaknis ar filosofuoti. Vaikas turėtų plėsti akiratį, pasaulėžiūrą ne tik vadovėlio žiniomis.
14-21 metai - Dvynių laikas: Tai aktyvus, intelektualus, raginantis mąstyti etapas. Paauglys pradeda suprasti savo socialinę padėtį, dėsnius, taisykles, kurių privalo laikytis, nes kitaip visuomenė jo nepriims. Šiuo laikotarpiu būtina išgyvendinti nesusikaupimą, neatsakingumą, norą skleisti apkalbas, pernelyg didelį jautrumą ir judrumą. Tėvų pareiga į suaugusiųjų pasaulį žengiantiems vaikams paaiškinti apie lytinį gyvenimą. Šiame etape palanku daug keliauti, domėtis, savintis žinias, kitų šalių kultūras. Svarbiausia, kad nauja informacija būtų kuo įvairiapusiškesnė.

Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią.

Tėvų vaidmuo ugdant vaiką

Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus.

Septynmetis vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime.

Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.

Tėtis - ne mamos pavaduotojas - ir tikrai ne tas, kurio tikslas - tik uždirbti pinigų, o vaikų reikalus užkrauti žmonai ant pečių. Šiuolaikinis tėtis turi vaikų auginimo viziją ir filosofiją. Jis dalijasi savo patirtimi, kaip jis augino vaikus nuo pat pirmųjų mėnesių, keitė sauskelnes, lankė mokyklėles kūdikiams ir skaitė literatūrą apie vaikų auginimą. Jis pabrėžia, kad tėčiai taip pat turi intuiciją ir gali sėkmingai rūpintis vaikais. Tėtis negali pakeisti mamos, tačiau gali aktyviai dalyvauti vaiko auginime ir susipažinti su stebuklingu moterų pasauliu. Svarbu neperkelti savo neišsipildžiusių norų savo vaikams ant pečių.

Ankstyvoji vaikystė: Pasaulio suvokimas iki 7 metų. Pirmaisiais gyvenimo metais, mažas žmogus yra izoliuotas nuo daugelio suaugusiųjų patirčių. Šiame mažame pasaulyje, kur vieneri metai vaikui prilygsta visam gyvenimui, jis formuoja savo gyvenimo supratimą. Iki penkerių ar septynerių metų vaikas gyvena savitoje visatoje, kur tėvai yra autoritetai, protingiausios ir teisingiausios būtybės. Todėl, jei vaikas auga su įsitikinimu, kad „pasaulyje nėra meilės“, reikėtų atsigręžti į jo ankstyvosios vaikystės patirtį. Didelė tikimybė, kad vaikystėje tėvai nesugebėjo suteikti kūdikiui jam reikalingos meilės.

Dažniausiai tėvai myli savo mažamečius vaikus, ypač paklusnius ir tuos, kurie atsako į jų jausmus. Visi stengiasi kantriai tenkinti mažojo žmogaus poreikius. Dažniausiai tėvams rūpi fiziologinių poreikių patenkinimas (maistas, miegas, pastogė ir kt.) ir saugumas. Tačiau kalbant apie meilės poreikį, čia daug žmonių turi problemų. Taigi iš vaikų atimama galimybė išmokti pasitikėti savimi, jie auga su įsitikinimu, kad nuo jų niekas nepriklauso. Norint užauginti vaiką, reikia ne perdėtos apsaugos, o tarnauti jam gerąja to žodžio prasme.

Pagrindinė problema yra ta, kad kol tėvai nepradės dirbti su savimi ir neišmoks kurti harmoningų santykių vienas su kitu, tol jie nesugebės teisingai suvokti savo vaiko. Suprasti vaiką galima ne juo džiaugiantis, o rūpinantis juo, rodant savo dėmesingumą ir rimtumą. Svarbu suprasti ir priimti, kad vaikai turi savo požiūrį į gyvenimą, ir net jei pasako ką nors nesuprantamo, reikia įvertinti ir rimtai žiūrėti į tai, ką jie sako. Nereikia juoktis ar barti savo vaiko, jei jis pasakė ką nors kvailo. Priešingai, reikia apie tai pagalvoti ir, jei reikia, stengtis tai nukreipti tinkama linkme.

Kaip nustatyti ribas ir ugdyti savarankiškumą

Elgesio ribos parodo vaikui, koks elgesys yra priimtinas. Jos padeda susiorientuoti jį supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų už šeimos ribų, platesnėje visuomenėje. Ribų nežinantiems vaikams gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, suprasti kitų žmonių jausmus, prisitaikyti ir tinkamai elgtis viešoje vietoje, būti pagarbiais partneriais ir išlaikyti ilgalaikius santykius. Tėvams reikėtų žinoti, kad netgi tada, kai vaikai nepatenkinti nustatytomis ribomis, jie jaučiasi daug saugiau negu be jų.

Ribas nustato tėvai, nes juk jie išmano daug geriau, kas tinka ir kas netinka bendraujant su žmonėmis, ką reiškia gerbti kitą žmogų, jo nuomonę, pasirinkimus ir nuosavybę. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaikai neturi būti visuomet paklusnūs ir kaskart elgtis taip, kaip jiems liepiama. Vaikai visuomet išbando nustatytą ribą ir tai yra visiškai normalu. Bandydamas tėvų nustatytas ribas vaikas mokosi suprasti, kaip pasaulyje veikia ribos ir taisyklės. Tai yra pasaulio pažinimo proceso dalis.

Riba - kuomet mokome gerbti kitą žmogų, kito žmogaus nuosavybę, jausmus ir poreikius. Tačiau tai nėra mokymas pataikauti. Savo elgesiu vaikai dažnai siekia, kad kiti tenkintų jų norus. Jei tėvai tokiems reikalavimams pasiduos, vaikas neišmoks suprasti kitų žmonių jausmų, jam bus sunku paisyti visuomenėje galiojančių taisyklių ar kitų žmonių poreikių.

Vaiko kūrybiškumas reiškiasi gana plačiai: per svajones, žaidimą, kūrybinę veiklą. Žaidimas vaikui yra jo darbas. Žaisdami vaikai pažįsta pasaulį, ieško savo vietos jame, bandydami ir klysdami stengiasi suprasti, kaip veikia pasaulio dėsniai.

Kuomet nustatome vaikui ribą, reikėtų atkreipti dėmesį, kad ji būtų reali, tikroviška. Neturime būti per daug griežti, kad vaikas vis dar turėtų galimybę ir pakankamai erdvės žaisti, eksperimentuoti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Jei jis nuolat girdės: „Neimk“, „Neliesk, čia brolio“, „Nedaryk taip“, „Neik ten“, „Negalima sausainio, pirmiausiai - sriuba“, „Tu dar per mažas“, - jam gali atsirasti jausmas, kad jis yra nevykėlis ir nieko savarankiškai negali padaryti. Tai žlugdo vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Taip vaikui gali atsirasti nesėkmės baimė, kuri gali išlikti ir vėliau, jau vaikui suaugus. O tai nemenkas trukdis, siekiant išmokti naujų dalykų, tobulėti. Jei tėvai nuolat draus vaikui tyrinėti ir eksperimentuoti, jis gali apskritai prarasti žingeidumą, nebenorėti mokytis.

Galima tiesiog pasakyti, pvz.: „Jau turime eiti, dviratuku galėsi pasivažinėti, kai grįšime“, „Viryklė karšta, gali nudegti rankytę“ (tai galima pasakyti paimant vaiką ir nukreipiant jį kitai veiklai), „Matau, kad tau labai patinka brolio žaislas, visgi tai jo žaislas, eime paieškosime tau kito, su kuriuo galėtum pažaisti“. Be abejo, vaikas ne visuomet bus patenkintas ir tą nepasitenkinimą jis gali parodyti, tačiau girdėdamas draugišką mamos kalbėjimą, jis bus daug labiau linkęs bendradarbiauti, nei išgirdęs gąsdinantį „ne“. Svarbiausia suprasti, kad ir ribos, ir kūrybinė saviraiška yra vaiko vystymosi poreikiai. Vienas be kito jie neatneš naudos.

Manau, kad visi sutinkame ir žinome, kad balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus. Labai dažnai tėvai nesusilaiko, apšaukia vaiką, o vėliau išgyvena sąžinės graužatį ir kaltės jausmus. Vaikas, baudžiamas už netinkamą elgesį, gali ant tėvų supykti ar jų bijoti. Kuomet vaikas pyksta ar bijo suaugusiojo, labai maža tikimybė, kad jis svarstys, kaip jam išmokti elgtis geriau. Mažai tikėtina ir tai, kad galvos, kaip padėti tėvams atlikti, ko jie prašo. Greičiausiai toks vaikas atsiribos ar net pradės kurti keršto planus, kaip jus įskaudinti.

Suvokimą apie ribas atsinešame iš savo vaikystės. Paprastai tai susiję su tuo, kaip patys tėvai buvo auklėjami. Jei tėvams sunku nustatyti ribas savo vaikams, greičiausiai jie patys buvo auklėjami labai griežtai ir patyrė didelę kontrolę iš savo tėvų. Tuomet jiems norisi suteikti kuo daugiau laisvės savo vaikams. Čia slypi pavojus nepersistengti ir nepalikti vaikų visai be nustatytų ribų. Tie tėvai, kuriems jų vaikystėje ribos nebuvo labai griežtai nubrėžtos, paprastai linkę brėžti griežtas ribas savo vaikams.

Vienas iš būdų - leisti vaikui rinktis. Kai kurie tėvai mano, kad jie turi visiškai kontroliuoti vaikus. Jie bijo, kad jei patys to nedarys, vaikai gali pradėti kontroliuoti juos. Tačiau vaikai taip pat nori turėti šiek tiek kontrolės. Truputis pozityvios kontrolės jiems leidžia išmokti būti atsakingais. To galima pasiekti ne įsakinėjant, o leidžiant vaikams rinktis nustatytose ribose. Ribų nustatymas suteikia šiek tiek kontrolės tėvams, o leidimas rinktis suteikia šiek tiek kontrolės vaikui, pvz.: „Norėtum apsirengti geltoną suknelę ar mėlyną?“. „Kol kalbu telefonu gali šalia tyliai pažaisti arba pažaisti kitame kambaryje“.

Svarbus dalykas yra tas, kad nustatę ribą vaikui, turime patys tvirtai jos laikytis. Tėvų tvirtumas rodo pagarbą tiek jiems patiems, tiek vaikui. Jei vieną dieną tą patį veiksmą vaikui leisime, nes esame puikios nuotaikos, o kitą dieną - drausime, nes esame pavargę ir susierzinę, vaikas nesupras, kur yra riba. Taip pat jis gali pradėti abejoti savo tėvais, jų autoritetu. Kita būtina sąlyga, nustatant ribas - draugiškas tonas. Tėvų draugiškas tonas taip pat rodo pagarbą vaikui. Jei būsime pikti ir susierzinę, greičiausiai tokią emociją ir perduosime vaikui. Tuomet mūsų brėžiama riba gali pavirsti bausme ar grasinimu. Kai kuriems tėvams atrodo, kad būdami draugiškais jie bandys įtikti savo vaikams ar apsaugos juos nuo nusivylimų. Tačiau tai nėra draugiškas, o greičiau nuolaidžiaujantis ar kontroliuojantis elgesys. Draugiškas ir pagarbus elgesys su vaiku išreiškia pasitikėjimą vaiko sugebėjimu pačiam įveikti sunkumus ir padrąsina elgtis savarankiškai. Deja, nei nuolaidžiavimas, nei kontrolė pagarbos vaikui nerodo ir savarankiškumo nesuteikia.

Elgesio taisyklės turi būti aiškios, vaikui suprantamos ir žinomos. Vaikas turi žinoti kodėl jis negali daryti vieno ar kito dalyko. Jei mes uždrausime vaikui tam tikrą veiklą ir negalėsime jam paaiškinti, kodėl, vaikui tokia riba nebus aiški ir, tikėtina, jis nebus linkęs jos laikytis. Tuomet vaikas visiškai teisėtai įsivaizduos, kad ne nustatote ribas, o demonstruojate savo galią prieš silpnesnius. Auginant šiek tiek vyresnius vaikus, nustatant ribas ar taisykles namuose naudinga būtų įtraukti ir juos. Paprastai vaikai labiau linkę paisyti taisyklių, kurias kuriant dalyvavo ir jie patys. Mokyklinukas jau gali prisiimti atsakomybę ir pasekmes už savo elgesį. Jis gali pats nuspręsti, kada ruoš namų darbus, kiek laiko tam skirs, gali pats priimti sprendimą, kiek laiko žais kieme, kad suspėtų grįžti vakarienės ir pan.

Iš anksto turėtume aptarti su vaiku, kas nutiks jei nesilaikys aptartos ribos. Vaikas turi žinoti, kokios bus pasekmės. Jeigu trimetis naktį pabudęs vis dar kviečia jus ateiti į jo kambarį, galima jam pasakyti: „Naktį mama su tėčiu miega. Jei tu mus kviesi, mes neateisime“. Tikėtina, kad vaikas būtinai išbandys, ar mama laikysis to, ką ji pasakė. Tad tėvai turi išlikti tvirti dėl savo sprendimo. Jei keletą kartų išbandęs ribą vaikas nesulauks tikėto rezultato, naktinės klajonės greitai pasibaigs. Kalbant apie jaunesnio amžiaus vaikus, svarbu sukurti jiems tinkamą aplinką. Reikėtų pašalinti iš pasiekiamos erdvės visus daiktus, kurie gali išprovokuoti konfliktą su mažyliu. Juk žinome, kad dvimetis norės užsiropšti ant stalo, tad nedėkime ant jo šventinių dekoracijų. Suprantame, kad vaikas matydamas ant spintelės sausainius tikrai jų užsimanys, tad patraukime juos iš jo regėjimo lauko.

Žaidimo ir kūrybiškumo svarba

Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.

Laisvas žaidimas - toks žaidimo būdas, kuriame nėra jokių iškeltų tikslų ar konkrečių siekiamų rezultatų. Laisvam žaidimui nėra būtina namuose ar ugdymo įstaigoje turėti daug žaislų ar pagalbinių priemonių - auksinė jo taisyklė yra „mažiau yra daugiau“, mat vaikas savo vaizduotės galia žaidimui įveiklina įprastus aplinkoje atrandamus daiktus. Bene geriausias ir visiems pažįstamas to pavyzdys - kai šluota tampa puikiu arkliuku. Laisvo žaidimo metu vaikai mokosi spręsti natūraliai iškylančias problemas, įgyjama bendravimo įgūdžių - pavyzdžiui, per žaidimą lengviau išmokstama dalinti nei tuomet, kai suaugusieji vaikus ragina tą daryti. Svarbu ir tai, kad žaisdamas vaikas gali veikti savo tempu.

Žaidimas ypač palengvina mokymosi procesą - įprastai tam, kad smegenyse susiformuotų sinapsės, taigi, įsisavintume naują informaciją, reikia apytikriai 400 pakartojimų.

Veidrodis: Pirmą kartą supažindinti su veidrodžiu galite 2 -3 mėnesių kūdikį. Veidrodis - puiki lavinamoji priemonė: Linksmasis mimikų žaidimas. Atsisėskite su vaikučiu prieš veidrodį ir rodykite įvairiausias mimikas - liūdnas, linksmas, išdykusias. Kur nosytė? Kur ausytė? Atsisėskite su kūdikiu prieš veidrodį ir įvardykite aiškiai kūno dalis, parodydami jas. "Čia nosis", "Čia - ausis", "Čia - koja" ir taip toliau. "Ku kū žaidimas". Atsisėskite ar atsistokite abu prieš veidrodį. Kurį laiką pabūkite ir išeikite iš veidrodžio matymo zonos. Sugrįžtant sakykite "Ku kū".

Piešimas: Piešimas labai svarbi detalė vaiko gyvenime, ši detalė ugdo vaiką kur kas labiau, nei įsivaizduojame. Todėl nuo pirmųjų metų reikia sudominti vaiką piešimu, nes tai taip pat puikus būdas stebėti jų raidą. Pirmieji bandymai piešti dažniausiai yra brūkšnelių ir linijų kombinacijos. Vaiko piešimas pereina prie apskritimo formos keverzonių. Šis procesas rodo, kad vaikas jau geba kontroliuoti piešimo procesą, jo rankytės sugeba geriau valdyti pieštuką. Vaiko prigimtinės jėgos - tobulėti, suaugti, laisvėti. Vaikas savo aistrą tobulėti tenkina įveikiant sunkumus. Norėkime pakančiai priimti vaiko susigalvotus iššūkius ir padėkime jam, keldami jam adekvačius iššūkius, palaikydami jį, o ne stabdydami.

Kaip kalbėtis su vaiku apie sudėtingus dalykus

Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis.

Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.

Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms.

Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį.

Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą.

Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.

Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. Skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas. Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra.

Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.

Kaip su kūdikiais galime pakilti į kantrybės aukštumas ir lydėti vaiką per jo emocijas, taip su šiek tiek vyresniais vaikais tolerancija verksmui tarsi sumažėja ir iš tėvų galima išgirsti dažnai kartojamą kaip neveiksmingą: "Neliūdėk, nieko blogo". Išlikti ramiam, kai vaikas verkia, o iš suaugusiųjų perspektyvos tam nėra jokios priežasties, yra iššūkis, tačiau jį verta priimti. Verkimas yra universali žmogaus reakcija į stresą ir sunkias situacijas. Jis nėra būdingas tik tam tikrai lyčiai ar amžiui. Kiekvienas iš mūsų gali verkti. Mažas ar didelis, berniukas ar mergaitė - kiekvienas turi teisę tai daryti ir jam reikia priimančio kito žmogaus, o ne smerkimo, kritikos ar grasinimų. Verkimas yra signalas, kad kažkas svarbaus vyksta mumyse veikiant tam, ką išgyvename.

Vaikas tikrai nepyksta ir neverkia tik dėl to, kad jus paerzintų. Jis kitaip nebegali. Padėkite jam nurimti, išgerkite stiklinę vandens, kartu giliai pakvėpuokite. O ką galima padaryti, kad nesėkmių būtų mažiau? Kartu su vaiku susikurkite planą, kaip sieksite šio tikslo. Gal jūsų vaikui priimtiniau mokytis trumpiau, bet dažniau? O gal atvirkščiai? Gal pasirinkta knyga nemotyvuoja ir nesudomina? Gal netinkamai parinkta mokymosi aplinka? O gal vaikui šiandien tiesiog visko per daug?

Visų pirma - nurimkite. Antra - atsiprašykite savo vaiko. Trečia - nuraminkite jį ir aptarkite įvykusią situaciją. Pripažinkite, kad pasielgėte netinkamai ir kad tikrai negalvojate apie vaiką taip, kaip ką tik išsakėte. Patvirtinkite, kad labai labai mylite jį ar ją. Susitaikykite! Labai svarbu, kad nė vienas nelaikytumėte nuoskaudų. Pailsėkite, kartu užsiimkite mėgstama ir malonias emocijas keliančia veikla. Pažaiskite, pasivaikščiokite, pasivaišinkite skanėstu. Juk jūs - viena komanda.

Vietoj sauso "liaukitės verkti" turite nepaprastą galimybę būti savo vaiko mokytoju, kuris padeda jam susidoroti su liūdesiu, pykčiu ir nerimu. Šios emociškai sudėtingos situacijos suteikia jums galimybę parodyti, kaip nusiraminti - giliai kvėpuojant, ką nors apkabinant, kalbantis apie sunkų įvykį, ieškant sprendimo ar dar kitaip. Parodykite vaikui, kad emocijos netrunka amžinai. Kad jos ateina ir praeina, kaip bangos jūroje - kaip atsirado, taip ir praeis.