Kiekvieną dieną viršum nedidelio darbininkų priemiesčio, padūmavusiame, alyvos prisigėrusiame ore, virpėdavo ir kaukdavo fabriko sirena ir, paklusnūs šaukimui, iš mažų pilkų namų išbėgdavo į gatvę, lyg išgąsdinti tarakonai, paniurę žmonės, nespėję miegu atgaivinti savo raumenų. Šaltoje prieblandoje jie eidavo negrįsta gatve į aukštus mūrinius fabriko narvus, o jis šaltai ir pasitikėdamas laukdavo jų, apšviesdamas purviną kelią dešimtimis riebių kvadratinių akių. Purvynas žlegsėdavo po kojomis. Būdavo girdėti kimūs miegūstų balsų šūkavimai, grubūs keiksmai piktai draskydavo orą, o priešais žmones plaukdavo kitokie garsai - sunkus mašinų bruzdesys, garo niurzgėjimas.
Vakare, kai leisdavosi saulė ir namų stikluose pavargę žėrėdavo jos raudoni spinduliai, fabrikas išmesdavo žmones iš savo mūrinių vidurių lyg išnaudotą šlaką, ir jie vėl eidavo gatvėmis, suodini, juodais veidais, skleisdami ore glitų alyvos kvapą, blyksėdami alkanais dantimis. Dieną prarijo fabrikas, mašinos iščiulpė iš žmonių raumenų tiek jėgų, kiek joms reikėjo. Šventadieniais būdavo miegama iki kokios dešimtos valandos, paskui solidūs ir vedusieji žmonės apsirengdavo geriausiais drabužiais ir eidavo klausyti mišių, pakeliui plūsdami jaunuomenę už atšalimą nuo cerkvės. Susitikę vieni su kitais, kalbėdavo apie fabriką, apie mašinas, keikdavo meistrus, - kalbėdavo ir galvodavo tik apie tai, kas susiję su darbu. Neįgudusios bejėgės minties vienišos žiežirbos vos bliksėdavo liūdname dienų vienodume. Parėję namo, bardavosi su žmonomis ir dažnai mušdavo jas, nesigailėdami kumščių. Jaunuomenė sėdėdavo smuklėse arba ruošdavo vieni pas kitus vakaruškas, grodavo armonikomis, dainuodavo šlykščias, negražias dainas, šokdavo, blevyzgodavo ir gerdavo. Darbo nuvarginti žmonės greitai kvaisdavo, ir visų krūtinėse pabusdavo nesuprantamas, ligūstas susierzinimas. Jis veržte veržėsi. Ir, nusitvėrę kiekvieną progą šiam neramiam jausmui išgiežti, žmonės, įtūžę kaip žvėrys, dėl niekų šokdavo vienas ant kito. Prasidėdavo kruvinos muštynės. Žmonių santykiuose visų daugiausia buvo tykojančios pagiežos, ji buvo taip pat įsisenėjusi, kaip ir nepagydomas raumenų nuovargis. Šventadieniais jaunuoliai pareidavo namo vėlyvą naktį suplėšytais drabužiais, purvini ir dulkini, sumuštais veidais, su piktu džiaugsmu girdamiesi primušę draugus, arba - nuskriausti, pikti ir apsiašaroję iš nuoskaudos, r,irti ir verti pasigailėjimo, nelaimingi ir koktūs. Kartais jaunuolius namo parsivesdavo motinos, tėvai. Keikdavo ir mušdavo vaikus smarkiai, tačiau jaunuoliu girtavimas ir muštynės seniams atrodydavo visiškai teisėtas reiškinys: kai tėvai buvo jauni, jie taip pat gėrė ir pešėsi, juos taip pat mušė motinos ir tėvai. Gyvenimas visada buvo toks, - jis lygiai ir lėtai tekėjo kažkur meti metais drumzlina srove ir visas buvo surištas tvirtais senais įpročiais galvoti ir daryti kasdien tą patį.
Retkarčiais į priemiestį atvykdavo iš kažkur pašaliniai žmonės. Iš pradžių jie atkreipdavo į save dėmesį tuo, kad buvo svetimi, paskui sukeldavo lengvą išorinį domėjimąsi pasakojimais apie vietas, kur jie dirbo, vėliau jų naujumas nublukdavo, žmonės prie jų priprasdavo, ir jie darydavosi nepastebimi. Iš jų pasakojimų būdavo aišku: darbininko gyvenimas visur vienodas. Bet kartais kai kurie jų kalbėdavo kažką negirdėta priemiestyje. Su jais niekas nesiginčydavo, bet jų keistų kalbų klausydavosi nepasitikėdami. Pastebėję nepažįstamajame ką nors neįprasta, priemiesčio gyventojai ilgai negalėdavo to pamiršti ir į žmogų, nepanašų į juos, žiūrėdavo su instinktyvia baime. Jie tarytum bijodavo, kad žmogus svies į gyvenimą ką nors, kas sutrikdys liūdnai taisyklingą jo eigą, nors sunkią, bet ramią. Nuo žmonių, kalbančių apie naujoves, priemiesčio gyventojai tylėdami šalindavosi.
Taip gyveno ir Michailas Vlasovas, šaltkalvis, apžėlęs plaukais, niūrus, mažomis akimis; jos žiūrėdavo iš po tankių antakių įtariai, su negera pašaipa. Būdamas geriausias fabriko šaltkalvis ir pirmasis priemiesčio stipruolis, jis šiurkščiai elgdavosi su vyresnybe ir todėl mažai teuždirbdavo, kas šventadienį ką nors apkuldavo, ir niekas jo nemylėjo, bijojo. Jį taip pat kai kas mėgindavo mušti, bet nesėkmingai. Pamatęs, kad žmonės nori jį užpulti, Vlasovas nusitverdavo akmenį, lentą, geležgalį ir, plačiai išsižergęs, tylėdamas laukdavo priešų. Jo veidas, nuo akių ligi kaklo apžėlęs juoda barzda, ir plaukuotos rankos visiems įvarydavo baimės.
- Na, šalin, rupūžės! - dusliai sakydavo jis. Pro lankius jo veido plaukus blyksėdavo stambūs, geltoni dantys. - Rupūžės! - trumpu žodžiu jis palydėdavo juos, ir jo akys žibėdavo aštria kaip yla pašaipa. Jis kalbėdavo mažai, ir „rupūžė“ buvo mėgstamasis jo žodis. Kai Pavlui, jo sūnui, buvo keturiolika metų, Vlasovas panoro patąsyti jį už plaukų. - Ką? - Pakaks! - tarė Pavlas. - O tu viską pragersi? - Kas tau darbo, rupūže! Jis turėjo šunį tokį pat didelį ir gauruotą, kaip jis pats. Šuo kasdien palydėdavo jį į fabriką ir kas vakarą laukdavo prie vartų. Šventadieniais Vlasovas traukdavo per smukles. Jis eidavo tylėdamas ir, lyg norėdamas ką nors surasti, raižydavo akimis žmonių veidus. Ir šuo visą dieną sekiodavo paskui jį, nuleidęs didelę, papurusią uodegą. Parijęs namo girtas, Vlasovas sėsdavo vakarienės ir šerdavo šunį iš savo dubens. Jis nemušdavo jo, neplūsdavo niekad ir neglostydavo. Pavakarieniavęs nužerdavo indus nuo stalo ant grindų, jeigu žmona nespėdavo jų laiku nukraustyti, pasistatydavo prieš save butelį degtinės ir, atsirėmęs nugara į sieną, plačiai išsižiojęs ir užsimerkęs, dusliu, maudulį sukeliančiu balsu staugdavo dainą. Liūdni, negražūs garsai veldavosi jo ūsuose, nukratydami nuo jų duonos trupinius, o šaltkalvis taisydavosi storais pirštais barzdą, ūsus ir - dainuodavo. Dainos žodžiai būdavo kažkokie nesuprantami, ištęsta melodija primindavo vilkų staugimą žiemos metu. Jis dainuodavo, kol butelyje būdavo degtinės, o paskui virsdavo šonu ant suolo arba dėdavo galvą ant stalo ir taip miegodavo iki sustaugiant sirenai.
Mirė jis nuo trūkio. Penketą dienų visas pajuodęs vartėsi lovoje, stipriai sumerkęs akis, ir griežė dantimis. - Eik po velnių, aš pats numirsiu! Rupūže! Jis mirė rytą, tuo metu, kai sirena šaukė į darbą. Karste gulėjo pražiojęs burną, bet jo antakiai buvo piktai suraukti. Laidojo jį žmona, sūnus, šuo, senas girtuoklis ir vagis Danila Vesovščikovas, išvytas iš fabriko, ir keli priemiesčio elgetos. Žmona verkė tyliai ir nedaug, Pavlas - neverkė. Karstą užkasus, žmonės išsiskirstė, o šuo pasiliko ir, tupėdamas ant šviežios žemės, tylėdamas ilgai uostinėjo kapą.
Praėjus dviem savaitėms po tėvo mirties, sekmadienį, Pavlas Vlasovas parėjo namo labai girtas. Motina priėjo prie jo, atsisėdo šalia ir apkabino sūnų, glausdama jo galvą prie savo krūtinės. - Kvailuti tu! - Ir - rūkyt pradėsiu! Jis pasigėrė pirmą kartą. „Girtas? Jį trikdė motinos glamonėjimas ir jaudino sielvartas jos akyse. Jam pasidarė bloga. Po smarkaus vėmimo motina paguldė jį į lovą ir ant išblyškusios kaktos uždėjo šlapią rankšluostį. „Matyt, man per anksti. Motina sunkiai atsiduso. Jis buvo teisus. Ji pati žinojo, kad, išskyrus smuklę, žmonės neturi kur pasisemti džiaugsmo. - O tu - negerk! Už tave kiek reikia tėvas atgėrė. Klausydamasis liūdnų, švelnių žodžių, Pavlas prisiminė, kad, tėvui gyvam esant, motina namie būdavo nepastebima, tyli ir visada gyveno neramiai laukdama smūgių. Ji buvo aukšta, kiek sukumpusi, iškankinta ilgo darbo ir vyro smūgių, vaikščiojo tyliai ir kažkaip skersa, lyg visada bijodama kažką užkliudyti. Plačiame, ovaliniame veide, raukšlių išvagotame ir papurtusiame, švietė tamsios akys, neramiai liūdnos kaip ir daugumo priemiesčio moterų. Viršum dešiniojo antakio buvo gilus randas, jis šiek tiek kėlė antakį į viršų, atrodė, kad ir dešinioji jos ausis yra aukščiau negu kairioji; tas teikė josios veidui tokią išraišką, tarytum ji visada būtų kažko baimingai klausiusis. Tankiuose tamsiuose plaukuose žibėjo žilos sruogos. Neverk! - tyliai paprašė sūnus.
Tačiau, jai sugrįžus, jis jau miegojo. Ji valandėlę prie jo pastovėjo, kaušas drebėjo jos rankoje, ir ledas tyliai daužėsi į skardą. Pastačiusi kaušą ant stalo, ji tylėdama atsiklaupė prieš paveikslus. Į langų stiklus daužėsi girto gyvenimo garsai. Gyvenimas mažame Vlasovų namelyje ėmė slinkti tyliau ir ramiau negu pirma ir šiek tiek kitaip negu visame priemiestyje. Namelis stovėjo priemiesčio pakrašty, ties neaukštu, bet stačiu šlaitu, kuris leidosi į balą. Trečdalį namelio buvo užėmusi virtuvė ir nuo jos plona sienele atskirtas mažas kambarėlis, kuriame miegojo motina. Kitus du trečdalius - kvadratinis kambarys su dviem langais; viename jo kampe - Pavlo lova, priekiniame - stalas ir du suolai.
Pavlas padarė visa, ko reikia jaunam vaikinui: nusipirko armoniką, marškinius krakmolinta krūtine, ryškų kaklaraištį, kaliošus, lazdą ir tapo toks pat, kaip ir visi jo metų jaunuoliai. Lankė vakaruškas, išmoko šokti kadrilį ir polką, šventadieniais namo pareidavo išgėręs ir visuomet sunkiai sirgdavo nuo degtinės. - Liūdna nežmoniškai! Geriau imsiu meškerioti. Jis dirbo stropiai, nepradykinėjo nė vienos dienos ir negaudavo pabaudų, buvo nekalbus, ir mėlynos, didelės kaip motinos jo akys žvelgė nepatenkintos. Jis nenusipirko šautuvo ir nepradėjo meškerioti, bet pastebimai pradėjo vengti visų praminto kelio: rečiau belankė vakaruškas, ir nors šventadieniais kažkur išeidavo, bet sugrįždavo blaivus. Motina, akylai jį stebėdama, matė, kad tamsus sūnaus veidas darosi griežtesnis, akys žvelgia vis rimčiau ir lūpos susičiaupė keistokai, rūsčiai. Atrodė, kad jis tylėdamas ant kažko pyksta arba jį graužia liga. Seniau pas jį ateidavo draugų, dabar, nerasdami jo namie, jie liovėsi lankę. - Gal tu, Pavluša, nesveikuoji? - Ne, aš sveikas! - Tu toks susibaigęs!
Jis ėmė nešiotis namo knygų ir stengdavosi jas skaityti nepastebimas, o perskaitęs kažkur paslėpdavo. Kalbėdavosi juodu mažai ir mažai matydavo vienas kitą. Rytą jis tylėdamas gerdavo arbatą ir išeidavo į darbą, vidudienį parvykdavo pietauti, prie stalo juodu persimesdavo keliais nereikšmingais žodžiais, ir vėl jis dingdavo ligi pat vakaro. O vakare stropiai nusiprausdavo, pavakarieniaudavo ir paskui ilgai skaitydavo savo knygas. Šventadieniais išeidavo rytą ir sugrįždavo vėlai naktį. Ji žinojo, kad jis eina į miestą, ten lanko teatrą, bet pas jį iš miesto niekas neateidavo. Jai atrodė, kad kuo toliau, tuo sūnus mažiau kalba, ir drauge ji pastebėjo, kad jis kartais vartoja kažkokius naujus žodžius, kurių ji nesupranta, o jai įprasti, stačiokiški ir šiurkštūs posakiai - dingsta iš jo kalbos. Jo elgsenoje atsirado daug smulkmenų, kreipiančių į save jos dėmesį: jis nustojo puošęsis, pradėjo labiau rūpintis kūno ir drabužių švara, judėjo laisviau, vikriau ir, darydamasis paprastesnės, švelnesnės išvaizdos, žadino motinai neramų dėmesį. Ir santykiuose su motina buvo kažkas nauja: jis kartais iššluodavo kambarį, šventadieniais pats pasiklodavo lovą, apskritai stengėsi palengvinti jos darbą. - Tai prisikėlęs Kristus eina į Emausą! Vis daugėjo knygų lentynoje, kurią Pavlui gražiai padirbo jo draugas stalius. Tačiau augo jos nerimas. Jis nesidarė aiškesnis, ir vis aštriau kuteno širdį nujautimas, kad artėja kažkas nepaprasta. „Visi žmonės kaip žmonės, o jis - kaip vienuolis. Perdaug jau griežtas.
Kartą po vakarienės Pavlas nuleido lango užuolaidą, atsisėdo kampe ir ėmė skaityti, pasikabinęs ant sienos ties galva skardinę lempą. Motina nukraustė indus ir, išėjusi iš virtuvės, atsargiai priėjo prie jo. - Nieko, Paša, aš tik taipsau! - paskubom tarė ji ir, sumišusi trūkčiodama antakius, išėjo. - Noriu tave paklausti. - Aš skaitau draudžiamas knygas. Jas draudžia skaityti todėl, kad jos kalba tiesą apie mūsų, darbininkų, gyvenimą… Jos spausdinamos patylomis, slapta, ir, jeigu pas mane jų ras, mane pasodins į kalėjimą, - į kalėjimą už tai, kad aš noriu žinoti tiesą. Staiga jai pasidarė sunku kvėpuoti. Išplėtusi akis, ji žiūrėjo į sūnų, jis rodėsi jai svetimas. Jo balsas buvo kitoks - žemesnis, storesnis ir skambesnis. Jis pešiojo pirštais plonus, papurusius ūsus ir keistai, iš paniurų žiūrėjo kažkur į kampą. - Kodėl gi tu taip, Paša? Jo balsas skambėjo tyliai, bet tvirtai, akys žibėjo atkakliai. Jos širdis suprato, kad sūnus visam amžiui pasmerkė save kažkokiam slaptam ir baisiam darbui. - Neverk! - kalbėjo Pavlas meiliai ir tyliai, o jai rodėsi, jog jis atsisveikina. - Pagalvok, kaip mes gyvename? Tau keturiasdešimt metų, - o argi tu gyvenai? Tėvas tave mušė; aš dabar suprantu, kad į tavo šonus jis, išgieždavo savo širdgėlą - savo gyvenimo širdgėlą; ji slėgė jį, o jis nesuprato, iš kur ji. Ji klausėsi jo su baime ir godžiai. Sūnaus akys plieskė gražiai ir tyrai; remdamasis krūtine į stalą, jis palūko arčiau jos ir tiesiai į veidą, drėgną nuo ašarų, sakė savo pirmąją kalbą apie tiesą, kurią jis suprato, kaip mokinys, kuris didžiuojasi savo žiniomis ir šventai tiki jų teisingumu, jis visomis savo jaunystės jėgomis ir įkarščiu kalbėjo tai, kas jam buvo aišku, - kalbėjo ne liek motinai, kiek tikrindamas pats save. Kartais jis nutildavo, nesurasdamas žodžių, ir tuomet matydavo priešais save susisielojusį veidą, kuriame blankiai žibėjo nuo ašarų aptemusios geros akys. Jos žiūrėjo su baime, abejodamos. Kokių džiaugsmų tu turėjai? - klausinėjo jis. Ji klausėsi ir liūdnai lingavo galvą, jausdama kažką nauja, jai nežinoma, graudu ir džiugu, - visa tai švelniai glamonėjo įskaudusią jos širdį. Tokias kalbas apie save, apie savo gyvenimą ji girdėjo pirmą kartą, ir jos žadino jai seniai užmigusias, blausias mintis, iš lėto įžiebdamos užgesusius neaiškaus nepasitenkinimo gyvenimu jausmus, - tolimos jaunystės mintis ir jausmus. Ji kalbėdavo apie gyvenimą su draugėmis, kalbėdavo ilgai, apie viską, bet visos - ir ji pati - tik skųsdavosi, niekas neaiškindavo, kodėl gyvenimas toks sunkus ir vargingas. Ji tą žinojo. - Ką gi tu nori daryti? - Mokytis, o paskui - mokyti kitus. Mums, darbininkams, reikia mokytis. Jai buvo malonu matyti, kad jo žydros akys, visuomet rimtos ir griežtos, dabar žėrėjo švelniai ir meiliai. Jos lūpose pasirodė patenkinta, rami šypsena, nors skruostų raukšlėse dar tebevirpėjo ašaros. Joje svyravo dvejopas pasididžiavimas savo sūnumi, kuris taip gerai mato gyvenimo vargus, bet ji negalėjo pamiršti, kad jis jaunas ir kad jis kalba ne taip, kaip visi, kad jis vienas nutarė galynėtis su šituo gyvenimu, kuris visiems - ir jai pačiai - buvo toks įprastas. Pavlas matė motinos lūpų šypseną, susikaupusį veidą, meilę jos akyse, jam atrodė, kad jis privertė ją supras- II savąją tiesą, ir jaunatviškas pasididžiavimas žodžio jėga didino jo pasitikėjimą savimi. - Taip! - atsakydavo jis tvirtai ir griežtai. - Aš tokių žmonių mačiau! Bet nesiryžo ir, užgniauždama kvapą, klausėsi pasakojimų apie žmones, jai nesuprantamus, išmokiusius jos šunų jam pačiam taip pavojingai kalbėti ir galvoti. - Taip, aš tuojau gulsiu! - sutiko jis. - Supratau! - atsidususi pasakė ji. - Tai va, tu dabar žinai, ką aš darau, kur einu, aš tau viską pasakiau! - Balandėli tu mano! - sušuko ji. - Nieko nedarysiu! - Dieve tau padėk! Gyvenk ka... Kad ir koks tai būtų vykęs ar nevykęs veikalas, noriu jį paskirti Tikriems žmonėms. Jandrei, Blondinei, Gintarei, Ingai ir Hagnei.
