Gegužės 17-ąją gimtadienį švenčianti viena ryškiausių ir talentingiausių Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorių, Ineta Stasiulytė, džiugina žiūrovus ne tik savo vaidmenimis, bet ir gebėjimu derinti įtemptą karjerą su šeimos gyvenimu. Ji - moteris, kuriai pavyksta viskas: nuo sudėtingų personažų scenoje iki rūpestingos motinos vaidmens.
Ineta Stasiulytė - žinoma teatro, kino ir televizijos aktorė bei dviejų vaikų mama. Ji gimė 1980 m. gegužės 17 d. Telšiuose. Nors formalioji jos biografija nėra ilga, ji sutalpina daugybę įvykių, darbų ir patirčių.
Ankstyvasis Aktorės Kelias ir Pašaukimas
Vaidinti Ineta pradėjo dar būdama moksleivė - Telšių dramos studijoje „Aglija“, vadovaujamoje žinomos teatro režisierės Laimos Adomaitienės. Būtent ši režisierė ir atvedė ją į teatrą. Tais metais „Aglijos“ aktorių trupė daug gastroliavo, rodė savo pastatytus spektaklius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Būdama vos šešiolikmetė, Ineta gastrolių metu jau vaidino Monake, kunigaikštienės Grace Kelly, legendinės Holivudo aktorės, teatre. Tenesio Williamso pjesės interpretacijoje „Pasmerkti namai“ jai buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo, kurį ji atliko puikiai.
Ji sukūrė vaidmenį ir studijos „Aglija“ pastatytame spektaklyje „Gėlėse“. Abu šie spektakliai tais metais Lietuvoje buvo tarp penkių geriausių pastatytų vaikų ir jaunimo spektaklių. 1995 m. Ineta tarptautiniame festivalyje „Baltic Satelid“ buvo apdovanota prizu už sukurtą geriausią moters vaidmenį.
Keista įsivaizduoti šešiolikmetę moksleivę, vaidinančią Monake, kunigaikštienės Grace Kelly, legendinės Holivudo aktorės, teatre. Po „Aglijos“ trupės spektaklio „Pasmerkti namai“, kuriame Ineta atliko pagrindinį vaidmenį, žiūrovai plojo atsistoję, jaunuosius trupės aktorius gatvėje atpažindavo praeiviai, o teatrologas iš Niujorko pavadino šį spektaklį įdomiausia Tenesio Viljamso pjesės interpretacija iš visų jo matytų.
Vis dėlto nei tuomet, nei dabar, žvaigždžių liga Inetą nekamavo. Tai - tvirtas žemaitiškas charakteris, neleidžiantis kojoms atsiplėšti nuo žemės ir „alergiškas“ visokiems perdėtiems jausmams bei neatleidžiantis „falšo“ nei sau, nei kitiems.
Studijos, Karjera ir Įsitikinimai
Visada svajojo tapti šokėja, mėgo baletą, domėjosi egzistenciniais klausimais. Kai Ineta baigė vidurinę, jai choreografė Anželika Cholina buvo sudariusi šokio programą. Vis dėlto pagrindiniu savo gyvenimo keliu ji pasirinko ne šokį, o teatrą - įstojo studijuoti aktorinį meną į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Ten, sostinėje, ji pradėjo kurti vaidmenis Vilniaus mažajame bei „Domino“ teatruose.
Á Vilniaus mažąjį teatrą įsiliejo kartu su visais kitais kurso draugais. Režisierius Rimas Tuminas, tais metais kurdamas Vilniaus mažąjį teatrą, į jį pasiėmė visą savo kursą. Baigusi Rimo Tumino kursą, aktorė neliko be darbo. Ji džiaugiasi, kad režisierius R. Tuminas „pasiėmė“ visą savo kursą ir įkūrė Mažąjį teatrą, tačiau atmetė hipotezę, kad priešingu atveju didžiuosiuose šalies teatruose, kur didelė konkurencija, tikriausiai būtų tekę vaidinti tarnaites. „O kuo prastas tarnaitės vaidmuo? - karštai paprieštaravo pašnekovė. - Kuo tarnaitė prastesnė už kokią nors ponią? Nėra mažų vaidmenų, yra maži aktoriai...“ Pasak Inetos, kiekvieną vaidmenį, kad ir koks jis būtų, reikia mylėti, o ne trokšti pirmųjų vaidmenų ir kitus atlikti atmestinai.
Taip pat ji teigė nejuntanti jokio pavydo, kai kitam aktoriui tenka geresnis vaidmuo. „Kaip gali trokšti to, kas tau nepriklauso? O jei nori tam tikro vaidmens, eik pas režisierių ir kalbėk - galbūt jam nė mintis tokia nekilo, kad galėtum jį atlikti?“ - dėstė I. Stasiulytė.
Be to, ji pabrėžė, kad nesupranta tokio požiūrio į vaidybą, kai vieni vaidmenys esą atliekami rimtai, o kiti tėra „chaltūra“. Sakykim, renginių vedimas - galbūt aktoriui tas darbas yra rutina, tačiau žmonėms - šventė, tad negali jos apnuodyti savo atsainiu požiūriu. I. Stasiulytė teigė taip pat nesuprantanti žmonių, kurie visuomet tik ruošiasi gyventi, bet negyvena. „Juk net stovėjimas automobilių spūstyje yra gyvenimas, ir gyventi turime kiekvieną savo gyvenimo minutę“, - sakė ji.
Ineta suvaidino filmuose „Naktinė žvejyba“, „12 kėdžių“, „Tarp mūsų, mergaičių“, „Aš esi tu“.
Asmeninis Gyvenimas ir Motinystė
2008 m. Ineta žinoma ir kaip gera šokėja. 2010 m. dalyvavo TV3 projekte „Šok su manimi“. Šio projekto metu artimai susipažino su šokėju Deividu Meškausku. Ši pažintis buvo lemtinga - jie pradėjo gyventi kartu.
Ji gyvendama su profesionaliu tango šokėju ir mokytoju Eduardu Chimenesu susilaukė dukters Upės. D. Meškauskas dalyvavo dukros gimdyme, Frėja - tiesiog jo kopija. Ineta tam pritaria be pavydo gaidelės balse, sako, kad tėvas su ja labai švelnus: „Tokio jo dar nebuvau mačiusi. Ir balsas švelnesnis pasidaro, ir žvilgsnis - viskas švelniau pasidaro išvydus Frėją.“ Kiek ūgtelės, spėjama, ir tėtis nusives ją į savo šokių studiją.
„Ar sunkus buvo tas nėštumas, gimdymas? - Viskas labai lengvai praėjo. Maniau, paskutinius nėštumo mėnesius pailsėsiu nuo darbų. Bet tas darbas manęs nei vargino, nei ką, ir aš labai ramiai dirbau iki paskutinio mėnesio. Gimdymas - tai stebuklas. Tas įvykis, Deivido buvimas šalia - patyriau visiškai kitokį vaiko atėjimą į pasaulį nei pirmą kartą. Pirmą kartą man darė cezario pjūvį, antrą kartą pagimdžiau natūraliai.“
Labai norėjau pagimdyti natūraliai. Kaune, klinikose, mane labai palaikė, net ir tais momentais, kai iš skausmo su dievais kalbėdavau. Ir tada medikai sakydavo: „Mes labai gerbiame jūsų norą pagimdyti natūraliai. Gimdome.“ Gimdymas truko 37 valandas.
Ne tik Deividas, bet ir dula Agnė buvo šalia. Kauno klinikose priima šias moteris. Kai būna didžiulis gimdyvių antplūdis, ne visada akušerės turi laiko prižiūrėti kiekvieną gimdančią. Tada pagelbėja dula. Su ja ruošėsi gimdymui, vaikščiojo į baseiną plaukioti, kur ji veda treniruotes, darė kvėpavimo pratimus. Susitikdavo ir tiesiog šnekėdavo apie patį gimdymą, apie tai, kas gali jam trukdyti. Kai galvoje įsivėlę klaidų, dažniausiai ir kūnas viską stabdo.
Labai norėjo pagimdyti natūraliai. Ir kaip tam nesiruošti? Jeigu nesiruoši, bus taip, kaip pirmą kartą - tiesiog neatsidarė gimdos kaklelis. Todėl, kad galvoje buvo baimė, kitų dalykų, kurie sukausto. Kūnas į tai reaguoja - iš karto užsidaro. Juk fiziškai aš sveika, tai kodėl negaliu pagimdyti natūraliai? Vadinasi, nieko nežinau apie gimdymą, galva tam nepasiruošusi. Todėl ir pradėjo ruoštis.
„Galbūt pirmojo nėštumo metu ir per gimdymą jūsų galvoje buvo daug darbų ir rūpesčių? - Jokių darbų ir jokių rūpesčių! Manau, buvo baimė ir kažkoks neužtikrintumas.“
„O kodėl pakeitėte mergytės vardą? Juk buvote ją pavadinę Marija. - Ją pamačius, kai tik gimė, liežuvis abiem neapsivertė vadinti ją Marija. Abu pasakėme: „Hm, čia ne Marija.“ Norėjosi, kad tas vardas tratėtų. Frėja ir yra kažkas tokio, tratančio. Frėja - skandinavų mitologijoje vaisingumo, meilės ir grožio deivė.“
„Su Deividu susipažinote televizijos šokių projekte. Gal jūsų galvoje buvo užprogramuota, kad turite sutikti savo gyvenimo vyrą? - Ne. Nesvarbu, su kokiu vyru būsi, vis tiek turėsi išmokti tas pačias pamokas. Kaip mylėti save ir mylėti kitą. Turėsi išmokti to, dėl ko atkeliavome į šį pasaulį.“
„O kas svarbiau - mylėti save ar mylėti kitą? - Tarp to, manau, lygybės ženklas. Bet neišmokęs mylėti savęs nelabai mylėsi kitą. Kiekvieną dieną mokausi mylėti save, ir galo tam nėra.“
„Tą kitą žmogų - Deividą - iš karto pamilote? - Nebūčiau su juo apsigyvenusi, jeigu taip nebūtų. Bet tik susipažinome ir iš karto puolėme į darbus. Santykiai buvo labai įtempti, nes per savaitę turėdavome paruošti po numerį. Šeštadienį pasirodome, o sekmadienį po pietų jau pradedame kurti naują choreografiją. Pirmadienį jau siuvami nauji drabužiai. Viskas buvo labai įtempta. Ir durimis trankydavome. Pabūname, pakvėpuojame tyru oru ir einame dirbti, nes nėra kada pyktis. Viskas ėjo išvien. Mes neturime datos, kada pradėjome draugauti.“
„Ar tai jūsų nežeidžia kaip moters, motinos? - Ne, visiškai nežeidžia. Tai mūsų intymi tema ir, manau, nėra prasmės apie tai kalbėti.“
„Kaip į Frėjos gimimą reagavo jūsų vyresnioji dukra, jau paauglė Upė? - Iš pradžių: a, o, kaip faina. O paskui, kai ją pamatė, buvo neįmanoma nesutirpti. Vis stveria ir stveria į glėbį.“
„Jūsų dukros - nuo skirtingų tėvų, abu jie - šokių mokytojai. Ar Upė bendrauja su savo tėvu lietuvių kilmės argentinietiškojo tango mokytoju, dainininku Eduardo Gimenezu? - Labai gražiai bendrauja. Ir aš su juo bendrauju - mudu gerai sutariame. Duok Dieve, kad visi taip sutartų. Deividui nelabai yra ko pavyduliauti. Eduardo nusiunčiau ir Frėjos nuotraukų. Jis pasidžiaugė - kokia graži. Nusiunčiau todėl, kad jis man prilinkėjo sėkmės, kai važiavau gimdyti, paskui klausė, kaip pavyko gimdymas. Įvairiomis progomis mane pasveikina. Tarp mūsų normalūs, civilizuoti santykiai.“
Ineta domisi akmenimis. Šalia Frėjos lovelės virš galvos padėjo du akmenis - nemažą kalnų krištolo ir rožinį kvarcą. Esą tai gerai veikia kūdikius. Tačiau apie namus ji kalba mažai. „Mūsų namai - mūsų tvirtovė“, - sako.
„Kokių su Deividu turite ritualų - vakarinių ar savaitgalinių? - Grįžę namo po visų darbų labai mėgstame gaminti. Deividas grilina terasoje visais metų laikais beveik kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, vakar grilyje rūkė žuvų. Jis labai mėgsta ruošti įvairius mėsos patiekalus, aš tada gaminu salotas. Vakarienę valgome labai vėlai. Pabaigoje dar būna desertas - ledai. Mūsų ritualas - patiekalų gamyba. Vakarieniaudami tiktai apie tai kalbamės - kas pavyko, kas ne, ką kitą kartą darysime kitaip.“
„Ar dar su Deividu pašokate kartu? - Šokti yra gerai. Deividas turi privačią šokių studiją „DM Dance Studio“, kur pilna veiklos. Kartais ten susitinkame, kai reikia sukurti šokį. Tarkime, jis stato tą šokį ir pasikviečia mane, kad užmesčiau akį į jo pradžią, pabaigą, siužetą. Tada mudu kuriame kartu ir pašokame kartu. Deividas daug dirba su jaunavedžiais - jiems kuria vestuvinius šokius.“
„Neseniai buvo jūsų gimtadienis. Ką Deividas dovanoja ta proga? - Dovanos būna labai skirtingos. Nuo visiškai romantiškų, pavyzdžiui, auskarų ar atvirukų su linkėjimais, iki elektroninių virtuvės prietaisų, kuriuos man labai norisi turėti. Dovanoja ir gėlių. Yra tokia rožių rūšis - jos labai kvepia - ir jis žino, kad tai tos, kurios man labai patinka. Mūsų namuose jos nuvysta todėl, kad aš jas išuostau, - tik atsikeliu ir traukiu iš jų kvapą.“
Aktorystės Filosofija ir Menas
I. Stasiulytė vaidina daugelyje „Domino“ teatro spektaklių, kuriuose su malonumu neria į komedijos žanrą, skuba į „Turtuolio vargšo“ filmavimo aikštelę. Ji - maksimalistė, kuri stengiasi viską padaryti gerai.
„Ineta, esate ne tik aktorė, bet ir renginių vedėja, domitės įvairiais dalykais. Kas jus skatina nenurimti ir vis ieškoti naujos veiklos? - Toks mano darbas - įvairaus profilio. Renginiai, kuriuos vedu, - tai įvairios šventės: vestuvės, gimtadieniai. Man patinka bendrauti su žmonėmis, patinka mano darbas. Patinka galvoti, kaip sukurti žmonėms šventę, nesvarbu, kur - teatre, kine, renginyje. Nesiimu darbų, kurie man nepatinka, tiesiog jų atsisakau. Tokių buvo daugybė.“
„Tarp jų gal ir pasiūlymas filmuotis erotiniame filme? - Lietuviai dar nėra tokie drąsūs. Bet švedai ar suomiai norėjo mane filmuoti - ten turėjau būti visiškai nuoga. Vienas dalykas - tuomet laukausi. Bet jeigu būčiau nesilaukusi, irgi būčiau nesutikusi filmuotis.“
„Ar sunku sukurti gerą juoką? - Nelengva. Kad žmogus kvatotųsi, o išėjęs iš teatro ar renginio dar pagalvotų, susimąstytų apie tai, reikia gerai paplušėti. Taip, man patinka sukurti gerą juoką, kuris nebūtų lėkštas, o turėtų kokią nors prasmę. Gavusi vaidmenį labai ilgai galvoju apie tą personažą. Ir kuo rimčiau tai darau scenoje, tuo labiau publika juokiasi, nes tame personaže atpažįsta save.“
„Praėjo laikai, kai buvo manoma, kad aktorius turi užsidaryti toje juodoje skylėje - grimo kambaryje, pusę metų vaikščioti teatro koridoriais ir ieškoti vaidmens grūdo, valgyti tik grikius. Badauti. Ir galvoti, kad tik badaujantis aktorius sukurs meną. Visa tai galima padaryti per mėnesį, esant geros formos ir lygiagrečiai dirbant ir kitus darbus. Be dūsavimų, kokie mes nelaimingi, kaip mes neturime darbo, kokie blogi režisieriai. Man labai skaudu tai girdėti. Tai - senas sukirpimas. Tada pagalvoju: o ką padarei, kad būtų geriau? Skųstis ir sėdėti grimo kambariuose prisiliuobus? Ne. Aš mėgstu gyventi blaiviai. Mano karta negeria. Mes, aktoriai, turime ne skųstis, o ieškoti darbo. Jeigu neturėčiau aktoriaus darbo, vis tiek sugalvočiau, kuo užsiimti. Manęs nebaugina joks darbas.“
„Bet vaidmenys teatre juk aukščiau už šventės vedėjos darbą? - Ne. Tai - visiškai ne mano požiūris. Nėra aukščiau, nėra žemiau. Svarbiausia, kaip tu tai darai. Kaip gali būti žemiau šventė žmonių, kurie prisiekė vienas kitam amžiną meilę, už spektaklį? Iš savo žodyno esu išmetusi žodį „chaltūra“, kurį aktoriai dažnai sako: čia „chaltūrinu“, o čia dirbu rimtai. Tiksliau, „chaltūrinu“ savaitgaliais, o normaliai dirbu nuo pirmadienio iki penktadienio. Tokie aktoriai yra mėgėjai. Man nėra „chaltūros“ nei teatre, nei renginiuose. Darbams pasiruošiu maksimaliai, nes ir ten, ir čia yra publika.“
„Bet iš kažkur turite pasisemti idėjų, minčių, jėgų. Kas yra jūsų šaltinis? - Mano darbas - mano resursai, aš iš jo pasipildau energijos. Tai man suteikia daug džiaugsmo ir pripildo mano bidonus vandens. Aš iš jų geriu, numalšinu troškulį ir tada galiu duoti ir šeimai, ir draugams, ir publikai. Jeigu mano stiklinė tuščia, būnu išsekusi. Kiekvieną dieną turiu sužinoti ką nors naujo, kad į tą savo vandenį įberčiau prieskonių. Kad jis būtų ne tik vanduo - kad jis kvepėtų, turėtų skonį.“
„Ar jūsų gyvenimo kelias driekiasi taip, kaip kadaise būdama 15 ar 16 metų jį planavote? - Visiškai ne. Norėjau turėti du sūnus - Paulių ir Mykolą, bet turiu dvi dukras. Užtat 16 metų pradėjau vaidinti teatre Telšiuose, tad buvo natūralu, kad stosiu į aktorinį, net klausimų nekilo. Tuo metu aš jau dirbau tą darbą. Viename spektaklyje - Tennessee’o Williamso „Pasmerkti namai“ - jau 50 kartų buvau suvaidinusi. Apvažinėjome įvairius festivalius, laimėdavome pirmąsias vietas.“
„Kokie naujausi jūsų atradimai, kokia knyga pastaruoju metu guli ant jūsų stalo? - Studijuoju ir labai domiuosi tetahilingu. Tai - viena meditacijos praktikų. Pradėjau domėtis, kaip stiprinti savo intuiciją. Intuicijos stiprinimas - tai tik vienas mažas dalykėlis, kurį gauni iš tetahilingo kursų šalia to, ką gali sužinoti apie save, apie tai, kokių mes turime galių ir turtų savo viduje, ko nereikia ieškoti išorėje. Tai puikus būdas pažinti ne tik save, bet ir kitus. Dauguma besidominčių savo vidiniu pasauliu eina pas psichologą, psichiatrą, o man labai padeda tetahilingas. Tai lyg instrumentas, kaip pačiam dirbti su savimi, kaip pažinti save, kaip save realizuoti. Galima save pagydyti nuo fizinio kūno iki materialių dalykų atsiradimo tavo gyvenime.“
Apsilankymai pas būrėjas, prietarai ir seksualinės bėdos | Nusirenk iki pusės #14
tags: #agne #stasiulyte #gimimo #diena
