Skaitymas - tai tiltas į visai kitą pasaulį, kuriame gausu nuostabių personažų, netikėčiausių įvykių, daug spalvų ir įdomaus veiksmo. Lyginant su suaugusiais, vaikai turi žymiai geresnę vaizduotę - taigi knygos vaikams gali suteikti tikrai daug laimės. Yra nustatyta, jog knygų skaitymas teigiamai veikia mažųjų raidą, todėl raginkime savo atžalas skaityti - geriausios vaikų ir paauglių knygos tik el. parduotuvėje VAGA!
Artėjant paauglystei dažnu atveju knygos yra iškeičiamos į išmaniąsias technologijas, tačiau radus įdomią istoriją, artimą personažą, įtraukiantį pasakojimą tikrai galima įkvėpti jaunimą skaityti. Galbūt vienus domins bendraamžių patirtys? O kitus mokslinė fantastika? Treti greičiausiai susidomės mokslinėmis knygomis, o kiti - nekaltomis paaugliškos meilės istorijomis.
“Mama, aš nenoriu skaityti” - girdite tai reguliariai? Šis kovos laukas pažįstamas daugeliui. Paauglys užsidaręs kambaryje, jūs žinote, kad jis tikrai ne namų darbus daro, o kažką scrollina telefone. Kai pasiūlote knygą, gaunate tą pažįstamą “uuuugh” ir akių vartymą. Tai tarsi sportas - ne kiekvienas mėgsta futbolą, bet galbūt mėgsta plaukimą. Arba šokius. Arba jėgos treniruotes. Tas pats su knygomis - ne kiekvienas paauglys įsižiebė nuo “Fausto” ar “Anykščių šilelio” (nors jos puikios!), bet galbūt jam reikia distopinės fantastikos su veiksmingu siužetu. Arba romantiškos dramos, kuri verčia pravirkti.
Šis sąrašas sudarytas ne iš “klasikos, kurią reikia perskaityti”, o iš knygų, kurias paaugliai NORI skaityti. Kaip mes tai žinome? Nes klausėme jų. Ir jų tėvų. Ir mūsų lietuvių kalbos korepetitorių, kurie mato, kokios knygos tikrai veikia.
Populiariausios knygos paaugliams
1. „Bado žaidynės“ - Suzanne Collins
Trumpai apie ką: Distopinė ateitis, kur paaugliai varžosi mirtinuose žaidynėse televizijoje. Skamba žiauriai? Taip. Bet tai pasakojama taip, kad neatitrauksi akių. Pagrindinė herojė Ketnė - stipri, protinga, ne ideali, bet tikra.
Kodėl ji įtraukia: Kiekvienas skyrius baigiasi taip, kad nori skaityti toliau. Collins moka kurti įtampą - tai tarsi geras serialas, tik knygoje. Plius čia ne tik veiksmas, bet ir meilės trikampis (kuris neužgožia pagrindinės istorijos!), moraliniai pasirinkimai, strategija.
Paauglių atsiliepimai: “Pradėjau skaityti penktadienio vakarą ir perskaičiau per savaitgalį. Mama norėjo, kad išeičiau pasivaikščioti - atsisakiau.”
Plius: Tai serija iš 3 knygų. Jei jūsų paauglys įsitraukia nuo pirmos - turite dar 2 knygas garantuoto skaitymo.
Ryšys su mokslais: Puiki papildoma medžiaga istorijos/pilietinio ugdymo pamokoms - diktatūros, propaganda, maištas.
Įspėjimas: Ši knyga verčia verkti.
2. „Nekviečiama meilė“ - John Green
Trumpai apie ką: Heizelė ir Ogastas - du paaugliai, sergantys vėžiu, kurie susitinka paramos grupėje.
Kam tinka: 14+ metų, brandesnė tema.
Kodėl įtraukia: John Green rašo tikro paauglio kalba. Čia nėra saldžios “princo ant balto žirgo” romantikos - čia tikros emocijos, gyvenimo klausimai, filosofinės diskusijos tarp dviejų protingų jaunuolių. Hazelė nėra “ideali ligonė” - ji sarkastiška, gudri, kartais pikta.
Paauglių atsiliepimai: “Pravirkau kelis kartus, bet tai gražiausias verkimas.”
Plius tėvams: Jei jūsų paauglys perskaito šią knygą, galbūt pradėsite pokalbius apie gilias temas - gyvenimo prasmę, mirtį, meilę.
Ryšys su mokslais: Lietuvių kalbos korepetitorius šią knygą rekomenduoja dėl PUIKAUS žodyno. John Green - buvęs mokytojas, jis moka rašyti sudėtingai, bet suprantamai.
3. „Haris Poteris“ serija - J.K. Rowling
Trumpai apie ką: Berniukas burtininkas, kuris nežinojo, kad yra burtininkas, patenka į burtų mokyklą Hogwarts ir kovoja su tamsiąja magija.
Kam tinka: 11+ metų ir VISOMS amžiaus grupėms.
Kodėl ji įtraukia: J.K. Rowling sukūrė pasaulį, į kurį nori patekti visi. Kiekviena knyga vis “tamsesnė” (pirmoji - labiau pritaikyta vaikams, septintoji - jau tikrai “tamsi”). Paaugliai auga kartu su Hariu - pirmoje knygoje jis 11 metų, paskutinėje - 17.
Paauglių atsiliepimai: “Perskaičiau visą seriją per 3 mėnesius.”
Tėvų atsiliepimai: “Mano sūnus NIEKADA neskaitė savanoriškai. Po pirmos Harry Potter knygos jis paprašė antros.”
Plius: 7 knygos = ilgalaikis įtraukimas į skaitymą. Jei jūsų paauglys turi ADS ar skaitymo sunkumų - ši knyga jam.
4. „Persis Džeksonas ir jūrų pabaisos“ - Rick Riordan
Trumpai apie ką: Persis Džeksonas - paauglys, kuris sužino, kad yra graikų dievo sūnus (pusiau žmogus, pusiau dievas). Jis patenka į stovyklą pusdieviams ir kovoja su mitologinėmis pabaisomis.
Kodėl įeina į knygų paaugliams TOP 10 sąrašą: Greitas tempas. Pilnas humoro. Persis yra sarkastiškas, linksmas, neidealus herojus. Skyriai trumpi - 10-15 puslapių.
Tėvų atsiliepimai: “Mano sūnus, kuris nemėgsta skaityti ir turi ADS, perskaitė.”
Plius: Po šios serijos jūsų paauglys žinos graikiškus mitus geriau nei sužinotų iš istorijos vadovėlio.
Ryšys su mokslais: Istorija/mitologija tampa įdomi.
5. „Naktinio pašto knygnešys“ - Markus Zusak
Trumpai apie ką: Lizelė - mergaitė, gyvenanti Vokietijoje II Pasaulinio karo metu.
Kam tinka: 14+ metų, mėgstantiems brandesnes, istorines temas.
Kodėl ji įtraukia: Unikali pasakojimo perspektyva - Mirtis, kuri mato viską, bet ne žiauri, veikiau pavargusi. Zusak rašo poetiškai - kartais praleidžia laiko seką, kartais sustoja pasakodama apie detales.
Paauglių atsiliepimai: “Emociškai sunki, bet negalėjau nustoti skaityti.”
Ryšys su mokslais: Lietuvių kalbos korepetitorius rekomenduoja šią knygą dėl sudėtingo, poetiško rašymo stiliaus.
6. „Bėganti labirinte“ - James Dashner
Trumpai apie ką: Tomas pabunda labirinto centre su grupe vaikinų, kurie nieko neprisimena apie savo praeitį. Kiekvieną naktį labirintas keičiasi.
Kodėl įtraukia: Kiekvienas skyrius baigiasi netikėtumu. Tu NORI žinoti, kas ten labirinte. Dashner moka kurti įtampą - kiekvienas posūkis - nauja paslaptis.
Plius: Serija iš 3 pagrindinių knygų.
7. „Stebuklas“ - R.J. Palacio
Trumpai apie ką: Ogastas - berniukas su veido deformacija, kuris pirmą kartą eina į įprastą mokyklą.
Kam tinka: 10-14 metų.
Kodėl įtraukia: Ne pamokslas, o tikra istorija. Ogastas nėra idealus - jis kartais piktas, kartais juokiasi iš savęs.
Tėvų atsiliepimai: “Mano dukra perskaitė ir norėjo būti geresnė draugė kitiems.”
Plius: Skatina emocinį intelektą, empatiją.
8. „Visa tai tu“ - Becky Albertalli
Trumpai apie ką: Saimonas - paauglys, kuris dar nepasakė, kad jis gėjus. Jis susirašinėja su kitu slaptu gėjumi savo mokykloje, bet nežino, kas jis.
Kodėl įtraukia ir įeina į knygų paaugliams TOP 10 sąrašą: Autentiškas. Albertalli rašo taip, kaip paaugliai tikrai kalba.
Paauglių atsiliepimai: “Pajutau, kad knyga supranta, koks jausmas būti paaugliu.”
Plius: Atstovauja įvairovę.
9. „Nekilnojamojo laiko Merė Pip“ - Ransom Riggs
Trumpai apie ką: Džeikobas atranda slaptą prieglaudą vaikams su keistomis galiomis. Bet prieglauda yra laiko kilpoje - visi vaikai gyvena tą pačią dieną vėl ir vėl.
Kodėl įtraukia: Unikalus formatas - knyga turi tikras senovines nuotraukas. Vizualus pasakojimas.
Real talk iš paauglių: “Šiek tiek bauginanti, bet negali nustoti skaityti.”
Plius: Serija.
10. „Divergentė“ - Veronica Roth
Trumpai apie ką: Tričė gyvena visuomenėje, kur 16-os metų turi pasirinkti frakciją (grupę) pagal savo asmenybę: drąsuoliai, išminčiai, nuoširdieji, taikos mylėtojai ar atsižadėjusieji. Bet Tričė - išskirtinė, ji netinka niekur.
Kodėl įtraukia: Kas aš esu? Kas noriu būti? Šie klausimai rezonuoja su kiekvienu paaugliu.
Paauglių atsiliepimai: “Įdomu galvoti, į kurią frakciją patekčiau aš.”
Paaugliai: kaip bendrauti su jais tėvams ir visiems mums?
Kitos vertingos knygos paaugliams
Štai visos knygos paaugliams TOP 10. Ne visi paaugliai pamils visas - ir tai normalu. Bet lažinamės, kad bent 3-4 iš šio sąrašo tikrai įtrauks jūsų vaiką.
Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute - na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa - tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį.
Koks gražus man šitas viršelis! Šiai knygai mano paaugliai jau kiek peraugę, o mažajai dar savarankiškai kiek ankstoka, bet puikiausiai suėjo vakarais skaityti jai garsiai. Jei klaustumėt amžiaus kategorijos, tai sakyčiau nuo kokių 8-9 iki 11-12, priklausomai nuo vaiko brandos. Kažkada jau kalbėjome, kad vaikus pradeda užknist knygų siužetai, kur pagrindiniai veikėjai yra našlaičiai. Tai autorių išradingumas jau pasireiškia tame, kaip vaikas našlaičiu tapo ir kas jo artimiausias žmogus. Su Luiziana, deja, tas pats. Man tai tokių vienišų vaikų istorijos pjauna širdį, nu, tikrai galiu lengvai apsibliauti, pabaigoje balselis tikrai sudrebėjo ir teko ašaras ryt. Luiziana gyvena su tokia gan asocialia močiute, nuo tos močiutės elgesio plaukai piestu stojas. Luizianai irgi velniai žino ko reikia griebtis, kad išgyventų ir turėtų ką valgyti, tad bėgimas iš pažįstamos aplinkos Luizianai yra didžiulis stresas ir nelaimė. Bet vieną dieną dingsta ir močiutė. Ji Luizianai palieka laišką, kuriame tikroji mergaitės istorija.
Šią knygą bandžiau skaityt savo septynmetei, bet mačiau, kaip atsijunginėja ir nieko negirdi, tai aiškus signalas, kad dar per maža. Tai tikrai rekomenduočiau kiek vyresniems skaitytojams, nuo kokių 9-10 metų. Dar viena priežastis pakelti amžiaus kartelę - autorė labai subtiliai dėlioja siužetą, pamažu didina įtampą ir ilgai neatskleidžia, kame čia reikalas, tad manau, kad per jaunas skaitytojas gali to ilgumo ir neatlaikyti, išsiblaškyti ir pamest dėmesį. O pačią istoriją rekomenduočiau paskaityt ir gimdytojams. Tiesiog iš nostalgijos savo pačių vaikystei. Ypač turėtų smagu būti tiems, kuriems buvo apie dešimt metų, kai atsirado stebuklingasis mobilusis telefonas, atpigęs iki tiek, kad tapdavo įkandamas būt dovana vaikui (nors skambučiai dėl brangumo dar ilgai buvo tik “majakinimas”). Pats didžiausias turtas ir aukšto statuso kieme garantas! Pačios istorijos raktas, žinoma, pavadinime - knyga apie kiemo draugystes (ir nedraugystes), pirmąsias kruopščiai slepiamas simpatijas (apie kurias, nepaisant slaptumo, žino visų aplinkinių namų gyventojai), nesibaigiančias vasaros dienas ir taip pažįstamą norą turėti draugą - patį pačiausią, patį ištikimiausią, vieną vienintelį, dėl kurio padarysi viską ir kuris (tikiesi) dėl tavęs padarys tą patį. Ir kaip dažnai gyvenime nutinka - besidairydami į tolimus tolius, nebematome ir nebeįvertiname, kas tiesiai po nosimi.
Atsimenu, kad mano draugas, knygų skaitytojas Benas (jo knygos apžvalgą galite rasti čia) buvo tikras Neringos Vaitkutės knygų fanas, bet pati imtis skaityti vis nesiryždavau dėl knygos storio. Ir štai nuo Beno apžvalgos praėjo septyneri metai - knygą ne tik kad perskaičiau, bet dar ir garsiai (nebuvo lengva). “Vaivorykščių arkos” - kelionės ir joje patiriamų nuotykių knyga, sakyčiau, kad tai yra lietuviška Michael Ende “Begalinė istorija”. Knygos veikėjai patys įvairiausi ir keisčiausi, kokius tik galite įsivaizduoti - ir kurmiai, ir varliai, ir visokie autorės fantazijos kūriniai, bet iš esmės, pagrindiniai knygos herojai yra vaikai, kurie likę be tėvų, turi imtis iniciatyvos ir bandyti gelbėti pasaulį (skaitant labai man kažkaip rezonavo su prasidėjusiu Ukrainos karu). Žinoma, nuolatos atsiranda, kas nori jiems sutrukdyti ir pakenkti. Pagauna, uždaro, skriaudžia - tikrai nėra labai šviesi knyga, neskaičiau pasistriksėdama, bet mano pirmokė klausėsi pastačius ausis ir reikalavo dar ir dar. Tai tikriausiai čia ir yra svarbiausias knygos įdomumo rodiklis - nieko bendro mamos noru, kad bent vaikų pasaulis būtų šviesus.
Buvo labai įdomu, kad Rudis galėjo skristi be sparnų ir kad jo brolis draugavo su pranaše. Labai patiko, kad Rudis išgelbėjo laivą nuo paslaptingų būtybių ir tos varlės, jos kai atsigerdavo to vandens, jos susirgdavo ir atsisakydavo maisto ir numirdavo, nes vanduo buvo užnuodytas. Kai Rudžio ir Emo puseserė susirgo ir jie su Gudruole nuėjo pas daktarą ir davė jam Vaivorykščių buteliuką ir saulės šviesos. Tigražiurkė užstrigo pilyje, o pilis buvo labai nuvalkiota ir karalienė norėjo tigražiurkę nunuodyti ir ją išgelbėjo tas, kaip ten jis ten, kaip ten jo vardas, aš neprisimenu. Ir tada pakišdavo kiekvieną popierėlį po durim, ir tada tas peliukas išgelbėjo tą mergaitę.
Žinokit, kad ši knyga tokia storulė - 556 puslapiai - yra tik privalumas. Galėtų autorius ir pratęsimą rašyti - mielai skaityčiau. O dar iliustracijos! Ir Raimondos Jonkutės vertimas <3. Ir neapsigaukite piktu bezdžionės žvilgsniu ant viršelio - nežinau, kaip jums, bet man tai toks labai jau grėsmingas ir piktas. Pikti šioje knygoje tik žmonės. Gorilos Salės Džouns gelbėtojas suomis jūrininkas Koskela atsiduria netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir, nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, atsiduria areštinėje. Vargšė Salė lieka viena. Kaip išgyventi, kai visi tik ir taikosi ją sugauti ir įkišti į zoologijos sodą? Tik kad šios protingos gorilos galvoje - ne tik išgyvenimo klausimas, o ir rūpestis išnarplioti Koskelą supančiojusias žabangas ir išlaisvinti savo kapitoną. Ši knyga, nors pats tikriausias detektyvas - su privaloma įtampa, žudikais ir paslaptimis - iš tikro yra knyga apie draugystę, ištikimybę ir meilę - dalykus, apie kuriuos visada gera skaityti. Puiki knyga artėjančioms atostogoms - rekomenduoju prisidengus moksloo metų pabaigos proga padovanoti savo vaikams (skyčiau nuo 9 metų), o paskui skaitykite patys (tinka iki 99 m.).
Megė yra vidurinysis vaikas šeimoje. Tai savotiška nesėkmė, nes miestelyje, kuriame ji gyvena, kažko verti tik vyresnieji šeimos vaikai. Jiems numatyta miestelio gelbėjimo ir gynimo misija - jie visi, vos tik sukanka keturiolika išvyksta į stovyklą, namie palikdami brolius, seseris, tėvus ir savo portretą. Kartu jie garbinami, kaip didvyriai, jiems dainuojamos giesmės ir skiriami apdovanojimai. Negeras jausmas apima skaitant, kad jie niekada nebegrįžta namo, o tėvams draudžiama jų gedėti. Atsisakymas išleisti vaiką reiškia išdavystę, atskirtį ir išmetimą iš bendruomenės. Apie tai garsiai niekas nešneka. Tik kartu su broliu į stovyklą išvykstanti mergaitė mesteli Megei, kad pavydėdama buvimo vyriausiuoju, ji tiesiog yra nieko nesuprantanti mažvaikė ir kvailė. Dar labiau vandenis sudrumsčia Megės sutikta už “ribos” gyvenanti mergaitė, klajūnė, kuri dainose skelbiama didžiausia prieše. Kas vyksta miestelyje? Knygos idėja gal nėra didelė naujovė, keletą panašių jau teko skaityti, nepaisant to, šioji tikrai išlaikė įtampą ir dėmesį, ir labiausiai, sakyčiau vertinga kaip pagrindas diskusijai apie propagandą, aklą tikėjimą ir pasitikėjimą. Galima net pareflektuoti su vaikais apie sovietmetį - atsimenu, kaip būdama vaikas visą laiką bijodavau karo ir didžioji tėvynė nuolatos mus nuo jo saugojo (net eilėraštukai būdavo apie budrų tarybinį karį). Taigi, bandysiu savo sūnui “parduoti” skaitymui kaip knygą, kurioje nėra našlaičių.
Nepatikėsit - dar viena knyga apie našlaičius. Jau greit skelbsiu paiešką knygos vaikams ir paaugliams, kur nėra našlaičių. Nors iš tikro peršasi jausmas, kad rašytojams trūksta fantazijos, jei negali parašyt knygos, kurioj nereiktų vaiko įstumti į tragediją ir tada rašyti, apie tai, kaip jam sekasi ar nesiseka iš tragedijos kapanotis. Šitas pabambėjimas nebuvo skirtas knygai, tiesiog jai nepasisekė įsispraust tarp kitų našlaičių knygų. Kosas - trylikametis berniukas, kurio tėtį futbolo varžybų metu, kaip tik Kosui mušant įvartį, ištinka infarktas. Jam labai baisu, nes mamos nebėra, ir, jei gydytojai nepastatys tėčio ant kojų, nežinia, kas nutiks su Kosu ir trim pašėlusiom jo sesutėm. Ir kas pabaigs pakabinti likusias raides ant šeimos viešbutuko? Žodžiu, kol tėtis ligoninėje, Kosui tenka galbėt ir viešbutį, ir seses, ir savo meilę. Viskas vos per kelias savaites. Taip jau būna. Gelbėjimo akcija vyksta su daugybe nuotykių, kuriozų, laimingų ir nelabai atsitikimų, ir, nepaisant visų negandų - daugybe meilės, kuri vienintelė tikriausiai ir gali išgelbėt pasaulį.
Skaitydama šią knygą jau mačiau, kaip maniškiai skaitydami kniaukia, kad ir vėl knyga apie našlaičius. Na, taip, tikrai knyga apie našlaitę Lotą. Taip pat patiko, kad autorė pasirinko netobulą (akylai visuomenės akiai) mamą ir taip suteikė knygai dar vieną posluoksnį - mama yra mama, kokia ji bebūtų. Taip pat labai pritiko Lotos susirašinėjimas su tėčiu sms’ais - kažkaip natūraliai įsipiešė ir leido pajusti tą maskuojančio “viskas gerai” apgaulingumą.
Ooo, kiek visokių drumzlių man galvoje iškėlė ši knyga, vajei. Pagrindinėje mokykloje esu prisikentėjusi nuo vyresnėse klasėse besimokiusių bernų terorizavimo. Ne kas buvo, tikriausiai porą metų petraukas praleisdavau tulike. Žiauru, kad tai būdavo bene vienintelė “saugi” mokyklos vieta. Biblioteka buvo kitam mokyklos gale - nueiti nesutikus terorizuotojų ir paskui spėt grįžt į pamoką - be šansų. Kai pagalvoju, kaip niekas nieko “nematydavo”, niekas neišsižiodavo - tos nuleistos galvos ir nusukti žvilgniai. Buvom visiškai bailiai. Visi džiaugėsi, kad ne jis/ji auka, o ir niekas nemokė nebijoti, nežinojome, kaip su tuo kovoti, pasiguodimas kokiai auklėtojai prilygo gauti skundiko etiketę geriausiu atveju. Ir aš buvau visiška bailė, nes kai mano kankintojai pasirinko kitą auką klasėje, aš buvau tiesiog laiminga, kad nebe aš. Tikriausiai jau aišku, kad pagrindinė knygos tema yra patyčios. Įtarimas blogiausio, ką galėjo pa(si)daryti mokyklos vienišius atkentėjęs visą sąrašą populiariausių mokyklos mokinių “prikolų”, suartina mokyklos populiariuosius su Herieta, tokia pat vieniše, metų metus akimis sekiojusi populiariuosius ir staiga gavusios progą užglaistyti jų nerimą ir kaltės jausmą - neva, ji pažinojus pradingusį paauglį ir gali padėti jį surasti. Tokia tad istorija susidėlioja perskaičius gan painią knygą. Kodėl sakau painią? Na, man daugelyje vietų nebuvo aišku, kas vyksta, kas kalba, kas galvoja - tokia painiava Herietos galvoje, blurry vietos, kur skaitant atsiranda jausmas, kad kažką praleidai, netyčia pravertei puslapį ar ką. Šitas jausmas kiek išvargino, norėjos, kad kažkaip toj minčių tėkmėj bent pastraipos būtų atskirtos, ar kažkaip kitaip palengvintas skaitymas. Gal norėta išlaikyti paslaptį ir intrigą, bet man gavos per daug neaišku, per daug tik užuominų. Tad reiks kantraus skaitytojo ir vyresnio, nei pradžioj įsivaizdavau, gal, sakyčiau, labiau link gimnazisto jau. Na, bet drumzlių gerai sukėlė galvoj.
Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį - taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. Jei trumpai apie siužetą - Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje. Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas.
Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys - kaip tau...
