Lankantis pas nėštumą prižiūrintį gydytoją ar akušerę, maždaug nuo vidurio nėštumo Jums reguliariai bus matuojamas gimdos dugno aukštis. Kas tai per matavimas, kodėl jis atliekamas ir ką rodo jo rezultatai? Gimdos dugno aukštis - tai atstumas centimetrais nuo gaktinės sąvaržos (gaktikaulio viršaus) iki viršutinės gimdos dalies (dugno), matuojamas per nėščiosios pilvo paviršių. Šis matmuo padeda gydytojui spręsti apie tai, kaip auga Jūsų gimda ir joje besivystantis vaisius.
Pagrindinis gimdos dugno aukščio matavimo tikslas - stebėti vaisiaus augimo tempus ir įvertinti, ar jie atitinka nėštumo laiką. Tai paprastas, neinvazinis būdas preliminariai įvertinti, ar vaisius auga gerai. Matuoti gimdos dugno aukštį paprastai pradedama maždaug nuo 20-24 nėštumo savaitės, kai gimdos viršus jau pakyla virš gaktikaulio ir yra lengvai apčiuopiamas per pilvo sieną. Vėliau šis matavimas dažniausiai atliekamas kiekvieno planinio vizito pas gydytoją ar akušerę metu.
Kaip atliekamas gimdos dugno aukščio matavimas?
Procedūra yra labai paprasta, greita ir visiškai neskausminga:
- Jūs atsigulsite ant kušetės (dažniausiai pusiau gulomis arba ant nugaros, šiek tiek sulenkus kojas per kelius).
- Gydytojas ar akušerė švelniai apčiuops Jūsų pilvą, kad surastų gaktikaulio viršų ir gimdos dugną (viršutinę jos dalį).
- Specialia matavimo juostele bus išmatuotas atstumas tarp šių dviejų taškų, vedant juostelę per pilvo išlinkimą.
- Gautas matmuo centimetrais bus užrašytas Jūsų nėščiosios kortelėje.
Ką reiškia matavimo rezultatai? (cm ≈ savaitės taisyklė)
Maždaug tarp 20-24 ir 36-37 nėštumo savaitės galioja paprasta taisyklė: gimdos dugno aukštis centimetrais apytiksliai atitinka nėštumo savaičių skaičių. Pavyzdžiui, jei Jums yra 28 nėštumo savaitės, tikėtinas gimdos dugno aukštis bus apie 28 cm. Žinoma, tai tik orientacinis dydis. Normalia laikoma paklaida yra +/- 2 centimetrai. Tai reiškia, kad jei 28 savaitę Jūsų gimdos dugno aukštis yra tarp 26 ir 30 cm, tai greičiausiai yra visiškai normalu.
Gimdos dugnas iškyla iš mažojo dubens virš gaktinės sąvaržos ir čiuopiamas per priekinę pilvo sieną nuo 12-os nėštumo savaitės. Visoms nėščiosioms gimdos dugno aukštis matuojamas nuo 18-20 nėštumo savaitės per kiekvieną apsilankymą.
Metodika. Ant nugaros gulinčiai nėščiajai centimetrine juostele matuojamas atstumas nuo gaktinės sąvaržos viršutinio krašto vidurio iki gimdos dugno pagal vaisiaus ašį. Matuojama kas 1-4 savaites.
Klinikinė testo interpretacija
Iš gimdos dugno aukščio kreivės galima spręsti apie vaisiaus augimą gimdoje:
- Kai kreivė kyla greitai, įtariamas daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, didelis vaisius, gimdos navikas;
- Kai gimdos dugnas kyla per lėtai (nepakankamai), įtariamas sulėtėjęs vaisiaus augimas, oligohidramnionas, žuvęs vaisius;
- Nustačius patologinę gimdos dugno aukščio kreivę, atliekamas ultragarsinis nėščiosios tyrimas;
- Gimdos dugno aukščio kreivė gali būti įvertinta netiksliai, kai yra netaisyklinga vaisiaus padėtis gimdoje, gimdos navikai, nėščioji nutukusi.
20-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas yra per du pirštus žemiau bambos, 24-ąją savaitę - siekia bambą, 28-ą - esti per du pirštus virš jos. 36-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas siekia kardinę krūtinkaulio ataugą.
Nėštumo pabaigoje gimdos dugno aukščio ir pilvo apimties (cm) sandauga rodo numatomą vaisiaus svorį (g).
Ką daryti, jei matmuo neatitinka normos?
Kartais pasitaiko, kad išmatuotas gimdos dugno aukštis yra mažesnis ar didesnis nei tikėtasi pagal nėštumo savaitę, arba kad jis neauga taip sparčiai, kaip turėtų. Nesijaudinkite per anksti: nedideli nukrypimai nuo vidurkio yra dažni ir nebūtinai reiškia problemą. Gimdos dugno aukščio matavimas nėra labai tikslus metodas, o jo rezultatus gali veikti įvairūs veiksniai:
- Moters kūno sudėjimas ir svoris (ypač turint antsvorio).
- Vaisiaus padėtis gimdoje.
- Vaisiaus vandenų kiekis (daugiau ar mažiau nei įprasta).
- Daugiavaisis nėštumas.
- Pilna šlapimo pūslė matavimo metu.
- Matavimo technikos ypatumai.
Jei Jūsų matmuo ženkliai nukrypsta nuo normos ribų (yra žemiau apatinės arba aukščiau viršutinės kreivės) arba jei pastebima, kad gimda nustojo augti ar auga per lėtai, gydytojas paskirs papildomų tyrimų. Dažniausiai tai būna ultragarsinis tyrimas, kuris leidžia tiksliai įvertinti vaisiaus dydį, augimo tempus, vaisiaus vandenų kiekį ir bendrą vaisiaus būklę.
Gimdos spazmai nėštumo metu
Gimda gali susitraukinėti jau nuo ~20 nėštumo sav., tai dažniausiai fiziologiniai, vadinamieji treniruojantys susitraukimai (Braxton-Hicks). Gimdos spazmas yra nevalingas gimdos raumens susitraukimas. Jis gali atsirasti dėl ilgalaikio streso, nuovargio, dehidratacijos, per didelio fizinio krūvio, nuolatinio buitinio lankstymosi, kai be kontrolės didėja spaudimas pilvo ertmėje ir stumia gimdą žemyn.
Ką galime daryti: mokytis slėgio kontrolės, t.y. taisyklingo kvėpavimo, pilvo ir dubens dugno koordinuotos aktyvacijos kasdieniuose judesiuose ir sporte. Stiprinti vidinį raumenyną!
Ką daryti tą akimirką, kai jau sutraukia: nutraukti bet kokį tvarkymąsi, intensyvų judesį ir pakeisti judesius į buvimą keturiomis, arba atsigulti ant kairio šono pailsėti.
Kiti nėštumo stebėjimo metodai
Be gimdos dugno aukščio matavimo, nėštumo eigai stebėti naudojami ir kiti metodai:
Vaisiaus judesiai
Nėščia moteris pajunta vaisiaus judesius 20-ąją pirmojo nėštumo savaitę, o kartotinio nėštumo - 18-ąją savaitę. Nuo 30-osios nėštumo savaitės galima aiškiai išskirti vaisiaus miego ir aktyvumo ciklus. Paskaičiuota, kad vaisius per vieną ciklą miega vidutiniškai apie 23 min. Vaisiaus judesiai skaičiuojami nuo 30-osios nėštumo savaitės. Gulėdama ant šono, nėščioji skaičiuoja visus vaisiaus judesius per 30 min. 1-3 kartus per dieną. Normalu, kai jų būna 5 ir daugiau. Kai judesių mažiau, skaičiuojama iki 1 val. Jei ir tada būna mažiau kaip 5 judesiai, reikia kreiptis į akušerę ar gydytoją. Vaisiaus judesių dažnis ir jų pobūdis atspindi vaisiaus būklę gimdoje. Aktyvūs judesiai rodo gerą būklę. Judesiai būna reti, silpni ar visai išnyksta dažniausiai dėl įvairių patologinių nėščiosios ar vaisiaus būklių, vaisiaus hipoksijos.
Vaisiaus širdies auskultacija
Vaisiaus širdies veikla akušeriniu stetoskopu arba rankiniu doplerio aparatu vertinama nuo 18-20 nėštumo savaitės visoms nėščiosioms. Normalus bazinis vaisiaus širdies ritmas yra 110-115 širdies susitraukimų per minutę (spm). Tachikardija vadinamas dažnesnis nei 150 spm vaisiaus širdies ritmas, trunkantis ilgiau nei 10 minučių. Bradikardija - retesnis nei 110 spm vaisiaus širdies ritmas, trunkantis ilgiau nei 3 minutes. Nustačius vaisiaus tachikardiją, bradikardiją ar aritmiją, būtina užrašyti kardiotokogramą, įvertinti vaisiaus ir placentos kraujotaką ir kt.
Akušerinė echoskopija
Akušerinė echoskopija atliekama vaisiaus ir akušerinės patologijos, vaisiaus raidos ydų diagnostikai. Nėra duomenų apie žalingą diagnostinio ultragarso poveikį vaisiui. Jam kontraindikacijų nėra. Nėščiosioms rekomenduojama atlikti 1-2 ultragarsinius tyrimus, jei nėra papildomų indikacijų. Moksliniais įrodymais pagrįstais duomenimis, ultragarsinis tyrimas antrąjį nėštumo trimestrą yra svarbus vaisiaus anomalijoms, nėštumo trukmei nustatyti, vaisiaus biometrijai atlikti. Lietuvoje ultragarsinė nėščiųjų patikra atliekama 18-20 savaitę.
Antroje nėštumo pusėje, 32-34-ąją savaitę, nustatoma: vaisiaus padėtis, pirmeiga, gyvybingumas; vaisiaus biometrija, svoris; placentos lokalizacija, storis, sandara; vaisiaus vandenų tūris; apsigimimai; vaisiaus augimo sutrikimai; kraujavimas iš gimdos.
Kardiotokografija (KTG)
Kardiotokografija - tai vaisiaus širdies ritmo (kardiotachograma) ir gimdos aktyvumo (tokograma) registravimas. Dabar KTG yra plačiausiai naudojamas vaisiaus būklės tyrimo būdas. Indikacijos kardiotokografijai nėštumo laikotarpiu: įtariama vaisiaus hipoksija; sulėtėjęs vaisiaus augimas; pernešiojimas; hipertenzinės nėščiųjų būklės; gresiantis priešlaikinis gimdymas; vaisiaus vandenų patologija; daugiavaisis nėštumas; diabetas; Rh izoimunizacija. KTG gali būti registruojama nuo 26-28-osios savaitės, tačiau daugiausia informacijos gaunama nuo 32-osios nėštumo savaitės.
Trumpas vaisiaus širdies ritmo stebėjimo vaizdo įrašas
Pagrindiniai KTG elementai: bazinis dažnis (norma - 110-150 k./min.); vaisiaus širdies ritmo variabiliškumas; laikinieji širdies ritmo kitimai: akceleracija (padažnėjęs širdies ritmas), deceleracija (sulėtėjęs širdies ritmas).
Nestresinis testas (NST): Reaktyvi KTG: dvi ir daugiau akceleracijų per 20 min., amplitudė - 15 k./min., 15 sek. Trukmės po vaisiaus judesių. Nereaktyvi KTG: motorinių vaisiaus judesių yra mažiau kaip 2 per 20 min., nėra akceleracijų.
Hormoninė diagnostika
Nėštumo laikotarpiu placenta ir vaisius gamina hormonus: chorioninį gonadotropiną, estrogenus, progesteroną, alfa fetoproteiną ir kt. Biocheminiai nėščiosios kraujo serumo žymenų tyrimai (dvigubas ir trigumas testai) naudojami atrinkti nėščiąsias su padidinta rizika vaisiaus nervinio vamzdelio raidos ydoms, chromosominei patologijai, ypač Dauno ligai.
Chorioninis gonadotropinas (hCG) ir su nėštumu susijęs plazmos proteinas A (PAPP-A) tiriami nuo 11-os nėštumo savaitės iki 13-os savaitės + 6 d. (dvigubas testas). Trigubas („triple“) testas: nustatoma chorioninio gonadotropino, estriolio ir alfa fetoproteino koncentracija motinos kraujyje, atliekamas 14-21-ąją nėštumo savaitę.
Vaisiaus augimo sulėtėjimas
Vaisiaus augimo sulėtėjimas (angl. fetal growth restriction, FGR) yra būklė, kai vaisius gimdoje yra mažesnis, nei turėtų būti atsižvelgiant į nėštumo savaičių skaičių. Augimo sutrikimas nustatomas, kai vaisiaus svoris yra mažesnis nei 10 procentilių. Vienas iš pagrindinių dažnų ir reguliarių vizitų pas gydytoją nėštumo metu priežasčių - stebėjimas, ar vaisius auga gerai ir priauga pakankamai svorio.
Per mažas vaisiaus svoris pagal nėštumo trukmę (MSV) - sveiki, konstituciškai maži naujagimiai, kurių svoris, nustatytas ultragarsu, yra mažesnis nei 10 procentilių pagal atitinkamą nėštumo savaitę. Vaisiaus ultragarsinis tyrimas (echoskopija) yra pats tinkamiausias ir tiksliausias būdas nustatyti augimo sulėtėjimą. Doplerio echoskopija taip pat gali būti pasitelkiama, kai tikrinamas kraujo tekėjimas į placentą, virkštelę ir vaisiaus aprūpinimas krauju.
Nustačius VAS reikia stengtis pašalinti rizikos veiksnius, kurie trukdo vaisiui normaliai augti: paskatinti nėščiąją atsisakyti žalingų įpročių, paaiškinti visavertės mitybos svarbą, taisyklingo darbo ir poilsio režimo naudą.
