Fiodoras Michailovičius Dostojevskis - žymus XIX a. rusų rašytojas, klasikas, žurnalistas, filosofas, iki šiol laikomas literatūros genijumi. Jo kūryba ir asmenybė padarė milžinišką įtaką visų laikų literatūrai bei ateities kūrėjams. Jaunystėje šis rašytojas suartėjo su socialistais, kurių veiklą valdžia laikė revoliucine, todėl jis buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. Visgi likimas buvo gailestingas: F. Dostojevskis gavo caro malonę ir vietoje mirties, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs jis pasinėrė į kūrybą - būtent šiuo laikotarpiu ir gimė žymiausi F. Dostojevskio kūriniai.
F. Dostojevskio kanoną sudaro romanai, novelės, apysakos, apsakymai, esė, pamfletai, limerikai, epigramos ir eilėraščiai. Jis parašė daugiau kaip 700 laiškų, iš kurių keliolika yra dingę.
Savo kūriniuose F. Dostojevskis reiškė religines, psichologines ir filosofines idėjas. Jo tekstuose nagrinėjamos tokios temos kaip savižudybė, skurdas, manipuliavimas žmonėmis ir moralė. Psichologinės temos apima sapnus ir tėvo bei sūnaus santykius. Daugumoje kūrinių demonstruojama chaotiškos šiuolaikinės Rusijos sociopolitinės struktūros vizija.
Ankstyvuosiuose kūriniuose į visuomenę (pavyzdžiui, skirtumus tarp vargšų ir turtingųjų) jis žvelgė per literatūrinio realizmo ir natūralizmo prizmę. Kitų rašytojų įtaka, ypač akivaizdi ankstyvuosiuose kūriniuose, sukėlė kaltinimų plagijavimu. Tačiau pamažu jo stilius tapo individualesnis. Išėjęs iš kalėjimo, F. Dostojevskis į savo kūrybą įtraukė religines temas, ypač rusų stačiatikybės temas. Kai kuriose jo knygose pastebimi gotikinės fantastikos, romantizmo ir satyros elementai. Jis dažnai naudojo autobiografines arba pusiau autobiografines detales.
Kaip Atrasti Dostojevskį?
Kaip atradote Dostojevskį? Pirmiausia - savo dėstytojos Birutės Baltrušaitytės-Masionienės dėka, kuri devintajame dešimtmetyje apie šį autorių skaitė visą kursą. Žinoma, ir anksčiau buvau skaičiusi Dostojevskio literatūrą, tačiau ne visą.
Tarybiniais laikais lietuviškose mokyklose iš rusų literatūros buvo visko, išskyrus Dostojevskį. Tačiau namuose turėjome jo knygų, leidyba vyko. Taip „Baltosios naktys“ tapo pirmuoju perskaitytu Dostojevskio kūriniu.
Specialistas turėtų pradėti nuo pradžių ir stebėti, kaip idėjos evoliucionuoja. Ko gero, pajusti šio rašytojo tendencijas tekste yra svarbiausias dalykas. Paprastam skaitytojui vertėtų pradėti nuo „Idioto“. O kuo toliau, tuo gilyn į mišką. Man taip patiko dėstytojos pasakojimai, sutapo moralinės vertybės. Visgi laikui bėgant ėmė patikti kitokie tekstai ir taip susidėliojo tam tikra hierarchija: nuo labiausiai iki mažiausiai patinkančių.
Besidomintiems Dostojevskiu iš filosofinės perspektyvos, svarbiausi būtų „Užrašai iš pogrindžio“. Geriausiu kūriniu laikau jo „Demonus“, kurio vertimas, deja, yra netikslus. Manau, kad visai taikliai reagavo režisierius Jonas Vaitkus, spektaklį pavadinęs „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“. Bet tai probleminis klausimas, egzistuojantis ne tik Lietuvoje. Demonai yra puolę angelai, o ten Dostojevskis rašo apie menkystas.
Dostojevskis Šiandien
Kaip mes jį skaitome šiandien? Sakyčiau, kad XXI a. teliko Dostojevskio šlovinimas: mažiau gilinamasi į pačius tekstus bei spekuliuojama garsiomis frazėmis. Viskas priklauso nuo to, kokiame kontekste tai vyksta. Tiesa, Lietuvoje šiam autoriui nėra skiriamas išskirtinis skaitytojų dėmesys, kai kurie domisi juo tik iš snobiškumo. O daugiausia jo literatūros perskaito Rusijoje. Čia tik mums atrodo, kad esame protingesni už anuomet gyvenusius.
Esu pastebėjusi ir aš - kokie nors intelektualūs herojai skaito Dostojevskį. Tai ganėtinai snobiška... Manau, kad jis buvo visiškai nuoširdus, bet neįsivaizduoju, kiek adekvačiai save vertino. Vis dėlto, snobiškumo jam niekaip nepritaikyčiau. Dostojevskis buvo idėjinis žmogus, kas rusų kultūrai ypač būdinga. Kita vertus, apskritai mažai ką galime pasakyti apie XIX a. žmogų. Kad jie buvo intelektualai - aišku, bet ilgainiui ta sąvoka keitėsi. Čia tik mums atrodo, kad esame protingesni už anuomet gyvenusius.
Lietuviški Vertimai ir Mokyklinės Programos
Skaityti galima, aišku, vertimai tie patys, nes naujų vertimų nelabai yra. Praėjusio amžiaus pabaigoje buvo išversti „Demonai“, prieš 11 metų - „Užrašai iš pogrindžio“. O visa kita - tarybinių laikų vertimai. Su „Nusikaltimu ir bausme“ apskritai yra skandalingas atvejis. Tiesa, pasaulio literatūros serijai, apie kurią kalbate, neturiu priekaištų. Tiesiog leido, ką turėjo. Esmė ta, kad ir anais laikais, ir dabar leidžia tą patį.
Manyčiau, kad geriausi - L. Žukausko vertimai, kuriems jau daugiau nei 50 metų. Su „Nusikaltimu ir bausme“ apskritai yra skandalingas atvejis, nes vis dar skaitome vos ne prieš šimtą metų darytą vertimą... Vėliau jis buvo tik redaguojamas, kas dar labiau skaitytoją atitolina nuo rašytojo. Be to, kūrinys įtrauktas ir į mokyklų programas, bet kaip adaptuotas kūrinys. Esu ne kartą susidūrusi su studentais, teigusiais, kad jie skaitė „Nusikaltimą ir bausmę“, bet paklausus apie vieną ar kitą personažą atsakymo neišgirstu, mat adaptuotame tekste išimti tam tikri fragmentai. Nesu įsitikinusi, ar trumpinti leidiniai nepadaro daugiau žalos, bet vis geriau negu nieko. Manau, kad kiekviena karta turėtų turėti savo vertimą. Tačiau klasikus versti yra brangu, nes vertėjas turi išmanyti ne tik kalbą, bet ir būti rašytojo specialistas. Nepaisant visko - geriausia skaityti originalo kalba.
Taip, bet tai kiekvieno mokslininko požiūrio reikalas. Negalėčiau pasakyti, kad kokia nors tema, net ir kontroversiška, būtų tabu. Nieko panašaus.
Naujosios Tyrimų Kryptys Dostojevistikoj
Kalbant apie dostojevistiką, tai pagrindiniai tyrimai jau atlikti XX a. pirmoje pusėje. Tada ir numatytos pagrindinės kryptys, o šiandien jos komentuojamos, peržiūrimos. Visuomenėje vis dar gyvuoja mitas, kad Dostojevskis rašė dėl pinigų. Prieš metus Vilniaus universitete savo disertaciją „Naujosios ekonominės kritikos taikymo strategijos. F. Dostojevskio atvejis“ apsigynė jauna mokslininkė Ingrida Kisieliūtė. Beje, tai pirmoji Lietuvoje disertacija apie Dostojevskį lietuvių kalba. Ko gero, viena pirmųjų pasaulyje tokia tema. Antai XX a. dostojevistika vengė ekonominio klausimo, nors rašytojo kūryba šiai sričiai labai dėkinga.
Visuomenėje vis dar gyvuoja mitas, kad Dostojevskis rašė dėl pinigų. Taip, to nepaneigsi, bet prireikus elgdavosi absoliučiai priešingai. Pavyzdžiui, paėmęs avansą jis galėdavo sunaikinti didelį puslapių skaičių, jeigu jausdavo, kad eina ne ta kryptimi. Taip nutiko kuriant „Nusikaltimą ir bausmę“ arba „Demonus“. Štai apysaka „Lošėjas“ buvo kuriama stengiantis išsivaduoti iš leidėjo pinklių, nes jeigu laiku nebūtų parašęs šios knygos, likusios turėjo atitekti leidėjui. Tai reiškia, kad nebūtų sulaukęs atlyginimo nei už esamus, nei būsimus tekstus.
Disertacijoje naujai pažiūrima į tai, kaip personažai skaičiuoja pinigus. Skaitydami XIX a. rusų tekstus nelabai suprantame, ką reiškia 5 rubliai ir ką už juos galėdavo įsigyti. Tarkime, apysakoje „Lošėjas“ iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad herojus prasilošė. Tačiau suskaičiavus visas valiutas tiksliai, supranti, kad įvyko atvirkščiai. Tai leidžia pažvelgti į personažą visiškai kitomis akimis.
Vakaruose ar Šiaurės šalyse Dostojevskis gali būti tiriamas iš feministinės perspektyvos. Rusijoje yra centras, kuriame mados ir diktuojamos. To nepaneigsi. Jie domisi religiniu aspektu, Dostojevskio biografijoje vis atranda naujų faktų. Bet sudėtingiausia kiekvieno dostojevisto pareiga - susipažinti su tuo, kas yra, ir atrasti, kas dar nepadaryta. O čia kaip ieškoti adatos šieno kupetoje.
Dostojevskio Kūryba Teatre
Premjera - 2015m. lapkričio 11d. Tarptautiniame kamerinių teatrų pagal F.Dostojevskio kūrinius festivalyje Staraja Rusoje (Rusija); 2016m. balandžio 2d. Scenoje prabyla skirtingi F.Dostojevskio herojai - Nastenka iš „Baltųjų naktų“, kunigaikštis Myškinas („Idiotas“), Nikolajus Stavroginas („Demonai“), Grušenka („Broliai Karamazovai“) bei mažasis herojus iš apsakymo „Berniukas pas Kristaus eglutės“. Visuose rašytojo sukurtuose personažuose, kaip ir visuose mumyse, pasak F.Dostojevskio - glūdi „ano pasaulio“ daigai.
Kažkada, teatro studijų Sankt Peterburge metais, nemaža savo studentiškų darbų kūriau „pagal Dostojevskį“ - rašytojo kūryba tapo savitu žmogaus prigimties tyrinėjimo kamertonu. Likimas taip susiklostė, kad ir vėliau, grįžus į Lietuvą, teko vaidinti Dostojevskio herojes - Poliną („Lošėjas“, rež. J.Vaitkus, LNDT).
Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštam. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį - tuomet žmogus ima švytėti. Turime tarytum atsiskirti nuo savęs-angelo šioje žemėje, kad vėl pas jį sugrįžtume. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus… Šiapus esame tarsi vienasparniai angelai, besiilgintys savo „antrojo sparno“, Ir tas ilgesys padeda žmogui išlikti žmogumi.
Spektaklio „Dostojevskio angelai“ eskizas pirmąsyk buvo parodytas 2015m. lapkričio 6-11d. Velikij Novgorode ir Staraja Rusa miestuose (Rusija) vykusiame tradiciniame XIX tarptautiniame kamerinių teatrų pagal Dostojevskio kūrinius festivalyje. Spektaklis „Dostojevskio angelai“ Staraja Rusa mieste (kur rašytojas gyveno ir kūrė paskutiniais gyvenimo metais) buvo parodytas lapkričio 11-ąją, F.Dostojevskio gimimo dieną. „Dostojevskio angelai grįžo su prizais”. „… Lietuvių teatro meistrės spektaklis „Dostojevskio angelai” - tai pavyzdys vis retesnio šiuolaikiniame mene reiškinio, kuomet teatras peržengia savo paties ribas ir tampa kažkuo daugiau nei vien sceniniu veiksmu. (Barbara Lekarczyk-Cisek „Dostojevskio angelai ir Birute Mar”, 2016m. „Europos kultūrų festivalis - Lietuva“).
Dostojevskio Biografija ir Asmenybės Bruožai
Fiodoras Dostojevskis gimė 1821 m., buvo antras iš septynių vaikų. Jo tėvas, karo gydytojas, dirbęs valstybinėje ligoninėje, buvo griežtas ir savanaudis, o motina - priešingai - pasyvi, maloni ir dosni. Galbūt dėl šio fakto F. Dostojevskis savo romanus užpildė veikėjais, kurie, atrodo, pasižymi priešingais temperamento kraštutinumais.
Ankstyvasis F. Dostojevskio išsilavinimas buvo įgytas kariuomenės inžinerijos mokykloje, kur jam, matyt, buvo nuobodu nuo rutinos ir neįdomaus studentiško gyvenimo. Todėl didžiąją laiko dalį jis praleido besigilindamas į literatūros reikalus ir skaitydamas naujausius autorius. Tuo metu, kai jaunasis studentas buvo išvykęs į mokyklą, jo tėvą nužudė jo dvare gyvenę valstiečiai. Ši staigi ir žiauri žmogžudystė paveikė jaunojo F. Dostojevskio vidų, ir kai jis pradėjo rašyti, nusikaltimų, ypač žmogžudysčių, tema buvo aktuali kiekvienoje naujoje publikacijoje. Tai yra pagrindinė „Nusikaltimo ir bausmės“ tema. F. Dostojevskis niekada neišvengė žmogžudysčių siaubo ir net gyvenimo pabaigoje pasirinko rašyti apie kitą smurtinę mirtį - tėvo mirtį - kaip „Brolių Karamazovų“ pagrindą.
Dvejus metus praleidęs armijoje, F. Dostojevskis pradėjo savo literatūrinę karjerą romanu „Vargo žmonės“, kuris iš karto sulaukė didelio pasisekimo ir populiarumo, o kritikai jį įvertino labai palankiai. Dar niekada anksčiau rusų rašytojas taip nuodugniai nenagrinėjo psichologinių žmogaus vidinių jausmų sudėtingumo ir sudėtingos proto veiklos.
Bene lemtingiausi F. Dostojevskio gyvenimo metai prasidėjo netrukus po „Vargo žmonių“ išleidimo. Šie metai buvo vieni aktyviausių ir keisčiausių visoje Rusijos istorijoje, o F. Dostojevskis šioje permainų epochoje atliko nepaprastai aktyvų vaidmenį. Pasinaudodamas įtaka, įgyta su literatūriniais pasiekimais, jis įsitraukė į abejotino pobūdžio politines intrigas. Pavyzdžiui, jam didelę įtaką darė iš Vakarų į Rusiją plūstančios naujos bei radikalios idėjos, ir netrukus jis prisijungė prie tų, kurie tikėjosi revoliucionizuoti Rusiją pasitelkdami įvairias vakarietiškas reformas. F. Dostojevskis paskelbė daug straipsnių įvairiais politiniais klausimais, puikiai žinodamas, kad jie yra nelegalūs, o visą spaudą kontroliuoja ir cenzūruoja valdžia.
Maištingasis rašytojas ir jo draugai netrukus buvo pripažinti išdavikais revoliucionieriais ir pasodinti į kalėjimą. Po devynių mėnesių keli iš jų, įskaitant F. Dostojevskį, buvo teisiami, pripažinti kaltais ir nuteisti sušaudyti. Likus kelioms sekundėms iki šūvių, atvyko caro pasiuntinys. Buvo suteikta malonė. Iš tikrųjų caras niekada neketino sušaudyti vyrų. Jis tik pasinaudojo šiuo žiauriu metodu, kad pamokytų F. Dostojevskį ir jo draugus. Tačiau šis sukrečiantis susidūrimas su mirtimi persekiojo rašytoją visą likusį gyvenimą.
Pakeitus mirties nuosprendį, F. Dostojevskis buvo išsiųstas į Sibirą ir per ketverius kalėjime praleistus metus pakeitė savo požiūrį į gyvenimą. Per tą laiką siaubingomis gyvenimo sąlygomis jis pradėjo iš naujo peržiūrėti savo vertybes. Jis patyrė pirmąjį epilepsijos priepuolį ir ėmė atsisakyti iki tol aklai priimtų naujųjų idėjų, kurias perėmė Rusija. Jo dvasinis atsinaujinimas buvo toks gilus, kad jis tapo pranašiškai tikintis šventa rusų tautos misija. Jis tikėjo, kad pasaulio išgelbėjimas yra rusų tautos rankose ir kad galiausiai Rusija taps pasaulio valdove. Taip pat kalėjime F. Dostojevskis suformulavo savo gerai žinomas teorijas apie kančios būtinybę. Kančia tapo pagrindine žmogaus išganymo priemone.
Dostojevskio gyvenimas pažymėtas talento ir tragizmo ženklu. Jaunystėje kaip revoliucionierius nuteistas mirties bausme, išgyveno paskutinę minutę atšauktą egzekuciją ir Sibiro tremtį bei pergyveno milžiniškų pokyčių laikotarpį Rusijoje, bet galiausiai buvo pripažintas ir pateko net į artimiausią caro aplinką. Jis užmezgė tris nuostabius meilės romanus, ir juos visus temdė sekinanti epilepsija ir priklausomybė nuo azartinių lošimų.
Knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi kruopščiai susieja pasirinktas ištraukas iš rašytojo kūrybos su istoriniu kontekstu ir taip sukuria nušviečiančią ir neretai stebinančią visumą. Tokio darbo rezultatas - romanistinė biografija, įtraukianti skaitytoją į plačią Dostojevskio pasaulio panoramą: nuo Sibiro katorgos iki Europos lošimo namų salių, nuo drėgnų ir šaltų caro tvirtovės kalėjimo kamerų iki rafinuotų Sankt Peterburgo salonų. Skaitydamas tarp grožinės literatūros kūrinių eilučių, Christofi atkuria memuarus, kuriuos galėjo parašyti pats Dostojevskis, jei jo planų nebūtų pakoregavęs gyvenimas ir literatūrinė sėkmė.
Fiodoras Dostojevskis mirė 1881 m.
| Kūrinys | Žanras | Pagrindinės temos |
|---|---|---|
| „Baltosios naktys“ | Apysaka | Meilė, vienišumas, svajonės |
| „Idiotas“ | Romansas | Gėris, grožis, visuomenės moralė, dvasinė kančia |
| „Užrašai iš pogrindžio“ | Apysaka | Filosofija, savimonė, racionalumas ir iracionalumas |
| „Demonai“ | Romansas | Politinis radikalizmas, nihilizmas, dorovinis nuosmukis |
| „Nusikaltimas ir bausmė“ | Romansas | Moralė, kaltė, atgaila, socialinis teisingumas |
| „Lošėjas“ | Apysaka | Azartiniai lošimai, priklausomybė, finansinės problemos |
| „Broliai Karamazovai“ | Romansas | Tikėjimas, abejonės, tėvo ir sūnaus santykiai, laisva valia |
tags: #dostojevskis #vaikams #atsiliepimai
