Kiekviena moteris turi savo unikalią gimdymo istoriją - kartais ji būna pasaka, kartais - tikras išbandymas. Šioje straipsnių serijoje dalinamės tikromis, širdį virpinančiomis patirtimis, kurios atskleidžia motinystės grožį ir stiprybę.
Pirmieji Gimdymai: Netikėtumai ir Greitis
Mano antras gimdymas buvo tiesiog pasaka, toks žaibiškai greitas ir lengvas. Kai aš nepakanti skausmui, tai ir galėčiau teigti, kad skausmas didžiausias jautėsi stangų metu, bet ir tas man ištveriamas buvo. 5 val. paryčiais keliausi į WC ir dar nebuvo jokių artėjančio gimdymo požymių, užmigau. 6 val. prabudau nuo lengvo maudimo, tarsi lyg ir pilvo skausmu. Iš pradžių nesupratau, ar tai sąrėmiai, ar tiesiog kas su virškinimu negerai. Apie miegą jau kalbos jokios. Nuojauta kuždėjo įsijungti sąrėmių sekimo programėlę. Na ir ką, maudimas reguliarus ir kas 7-8 min. Tada jaučiu susuko pilvą, greit į WC nulekiau, taip subėgiojau dar ir antrą kartą. Ten vėl užėjo rimtesnis pilvo maudimas ir pasirodė šviežio kraujo. Tai apie 6:30 pažadinau vyrą ir paskambinau tėvams, kad atvažiuotų vyresnį sūnų pažiūrėti. Maudimas vis stiprėjo. Vyrui sakau: "važiuojam". Tėvų mano nesulaukėm, pakvietėm laikinai pabūt anytą, kuri šalia gyvena, bet dėl sveikatos problemų nenorim su ja palikti sūnaus, kad pabūtų, kol mano tėvai atvažiuos. Apie 7 val. išvykom. Pakeliui skausmas vis dažnėjo. Vyras, pažiūrėjęs į laikrodį, sako: "tau maudžia kas 2-3 min". Apie 7:30 buvom gimdymo namuos, priėmė greit, trumpai pamatavo vaiko tonusus. Ateinanti gydytoja norėjo pasodint ant tos kėdės patikrinti gimdos kaklelį, bet kadangi pastebėjo, jog sąrėmiai dažni, patikrino ant tos pačios sofutės, kaip ir tonusus matuoja. Žiūriu gydytojos veidas persimainė, sako: "skubiai vežam į gimdyklą, čia pilnas atsidarymas". Man šokas: "Kaip tai pilnas? O kur rimti skausmai?".
Mano gimdymas buvo netikėtas visomis prasmėmis. Pirmiausia tuo, kad gimdymas prasidėjo anksčiau laiko... Nubėgo vandenys, o toliau jokios veiklos. Nuvykus į klinikas stebėjo 12h. Po to pradėjo skatinti tabletėmis... 1, 2 tabletės - jokios veiklos, galiausiai nakčiai iš kart sugirdė 2... Kiek keista toks sprendimas, bet ne man juk priimt sprendimus... Išgeriu tabletes, nueinu miegoti. Gydytoja įspėja, kad jeigu pradės skaudėti, pasakyti, jei neprasidės veikla iki ryto, greičiausiai lauks ektra cezaris... Užmigau nežinodama ko tikėtis. Pabudau po kelių valandų nuo pirmo lengvo sąrėmio. Mintyse apsidžiaugiau, kad pagaliau kažkas pradeda bent vykti. Vos 10min, o aš jau jaučiu sąrėmius kas 4 min. Dar 10min pastebiu ar reguliarūs ir einu pranešti slaugytojai, kad prasideda veikla. Skausmas lengvas... Ji mane nuveda matuoti tonusų, vos atsisėdu ir tas lengvas skausmas jau tampa skausmingesnis, kelios minutės ir jau skausmas tampa nepakeliamas, noris lipti sienom. Nusedėti labai sunku. Raitaus ir tyliai bandau kentėti, kamuoja nežinomybė, kiek ilgai teks laukti, nes žinojau, kad ilgai tokio skausmo nepakelsiu. Po pusvalandžio grįžta slaugė, sako: "eime pasimatuot kaklelio". Nuo skausmo nepaeinu, kelis kart stabteliu pakeliui. Galiausiai sugniaužiu jėgas. Patikrina ir sako: "tu jau gimdai". Greitai nueiname iki gimdyklos. Vos atsigulu ir jau pradedu stumti. Kiek kartų stūmiau - neskaičiavau. Bet ilgai netrukau. Labai džiaugiaus akušere, kuri leido man rinktis kada stumt, ir pačiai jausti kada jau laikas. Nuo pirmo sąrėmio pradžios iki tos akimirkos, kai laikiau dukrą, praėjo lygiai 2h. Per maždaug 1,5h mano kaklelis prasivėrė 8cm, nes lygi to laiko tebuvo 2cm prasivėrę.
Pirmas gimdymas, atsikėliau kažkiek po 4 su sąrėmiais, kurie jau jau buvo kas 4-6 min, trūko apie 1 min. Draugas paskambino į greitąją, tai po 5 val. buvau priimamajame. Kol tikrino tonusus ir pildė dokumentus nubėgo vandenys, išvežė į gimdyklą apie 6 val. Patikrinus gimdos kaklelį buvo pilnai atsidaręs, pasiruošė gimdymui, mane kirpo, tai per daug maž 20-25 min. laikiau savo mažylę ant rankų. Viskas greitai ir lengvai praėjo, jokios gimdymo baimės. Gimė mergytė 53 cm.
2 gimdymas buvo labai lengvas palyginus su pirmuoju. Gimtadienį turėjome švęsti per Kalėdas, bet panelė sugalvojo švęsti anksčiau. Gruodžio 9 paryčiais pradėjau jausti sąrėmius. Iš pradžių galvojau, kad tik šiaip maudžia pilvą, nes per didelio vandenų kiekio viską skaudėjo jau seniai. Bet kuo toliau, tuo stipriau ir dažniau pradėjo spazmuoti, pradėjau skaičiuoti intervalus. Nėštumo metu buvo komplikacijų, tad ryte nieko nebelaukę išvažiavome į ligoninę. Kadangi aš jau buvau gimdžiusi, tai galvojau, kad su tokiais skausmeliais dar namo paleis, jei nieko nevyksta, nes nelabai ir skauda. Ligoninėje patikrino - pilnas atsidarymas ir kuo skubiau į gimdyklą. 😂 O man dar tokie pakenčiami skausmai... Gimdykloje iškart nuleido vandenis, pora stangų ir per du tris stūmimus užgimė dukrytė. Palyginti su pirmuoju gimdymu, tai šis buvo labai lengvas ir greitas.
Taigi, po vaikštynių ir pasilaipiojimo tais mano gimdymo laiptais nuėjau miegoti lyg niekur nieko, vienintelis jausmelis vakare buvo, kad vaikas labai žemai. Prabudau apie 3val nuo kažkokio skausmelio, bet kadangi jau paskutiniu metu buvo ne vieni paruošiamieji, tai bandžiau miegoti. Laikas slinko žiauriai lėtai, vis prabusdavau, eidavau į dušą pastovėti, skausmo kaip ir nebuvo, bet susitraukimus jaučiau ir nemiegojau ne dėl paties diskomforto, o dėl minčių, ar čia jau tikri, ar paruošiamieji. Kita dilema buvo, kaip sulaukt ryto, mat labai norėjau važiuoti su savo vyru, o dukrelę palikti būtent su savo mama, kadangi vyro mamą rečiau matydavo. Mama tada budėjo parą, jos pamaina baigėsi 7val ryte, tad aš pasiryžau sulaukti tos 7val. Kvailai skamba, ale man tada taip susišvietė. Na ir vartaliojausi aš toje lovoje su pasnaudimais, sąrėmiai buvo nereguliarūs, tai vis galvojau, kad viskas praeis. Jau apie 6ryto užeidavo stipresni sąrėmiai, bet kažkaip labai susikaupus kvėpuodavau, tai skausmo didelio nebuvo, tiesiog sunku būdavo judėti ir lengdavo prie žemės. Vyras išvažiavo paimti mamos ir iškeliavom 7val į VGN. Aš visą laiką pergyvenau, kad atvažiavom be reikalo, nes pildant dokumentus atrodė viskas praėjo, bet va gi per apžiūrą pasakė, kad jau 7cm! Gimdymo palatoje gulėjau irgi ramiai, vis užeidavo stipresni sąrėmiai, bet tas skausmas buvo labai jau pakenčiamas, net sąrėmių matuoklis nerodė labai stiprių ir jie vis buvo nelabai reguliarūs. Prisiminus pirmąjį gimdymą, galvojau, kad manęs dar laukia ilgas kelias. Vandenys buvo dar nenubėgę, į palatą labai retai užeidavo, kadangi gulėjau tyliai ir atrodė visiems, kad viskas vyks negreit, kol netikėtai supratau, kad jau noriu stumti. Patikrinus iškarto nubėgo vandenys, atsidarymas buvo pilnas, beliko tik išstumti. Kas šį kartą buvo man kažkodėl labai skausminga, nors dukra buvo žymiai mažesnė, 3.380kg. Mūsų dukrytė taip pat greitai atėjo į šį pasaulį.
Pamenu, kad kiek po 17 val. pakalbinau vyrą, kad eitume į parduotuvę nusipirkti užkandžių. Norėjau pasiruošti gimdymui, nes jau po poros dienų buvo paskirta diena skatinti. Įėjus į parduotuvę pajutau, kad kažkas bėga. Žengiu žingsnį ir jaučiu, dar žingsnis ir vėl. Pasakiau vyrui ir palikau jį šoke toliau pirkti užkandžių. Pati bėgte namo. Gerai, kad jie tik kitoje gatvės pusėje. Skubėdama dar iš dalies neigiau, ar tikrai bėga vandenys, nes pirmas gimdymas, nežinojau... Ligoninėje buvom po kokios 1,5 val., apžiūrėjo ir pasirodo jau yra 6 cm. Gydytoja paklausė, kada buvo paskutinis sąrėmis, o aš "koks sąrėmis?". Va tada išsiaiškinau, kad esu iš 10-15% laimingųjų, kurios nejaučia sąrėmių! Tik į pabaigą pradėjau juos jausti, nors dabar manau, kad jie buvo gan lengvi. Pasisekė, tačiau vienas dalykas gasdino - aš nežinojau ką ir kada daryti. Nejaučiau noro stumti, gydytojas greičiau pastebėdavo sąrėmį nei aš pati. Reikėjo kirpti. Džiaugiuosi, kad viskas vyko greitai, gydytojas sakė ką daryti ir be nuskausminamųjų pagimdžiau.
Sveikos! Kas? Kaip? Po termino viskas prasidėjo tuo, jog paguldė į stacionarą dėl aukšto spaudimo bei mažo vaisiaus vandenų kiekio. Tuo momentu baimė gimdyti, jausti skausmą dingo, nes supratau, kad mažius gali būti blogai pas mane ir laikas gimti. Vakare palatoje padariau 90 minučių "miles circuit" pratimą pagal YouTube video, kad prasidėtų sąrėmiai. Na, ir po kelių valandų jie prasidėjo 😊 Naktį, po 4 valandų turėjau 4cm atsidavimą ir ryte iškeliavau į gimdyklą. Gimdykloje sąrėmiai beveik visiškai sustojo... Per kelias valandas jokio progreso. Gydytojai siūlė nuleisti vandenis ir leisti skatinamuosius (po kurių, kiek esu girdėjusi, skausmas tampa intensyvesnis)... Išsigandau, tačiau tuomet dula pasiūlė pabandyti kelis pratimus. IR JIE PADĖJO! Sąrėmiai vėl pamažu sugrįžo, tavo intensyvesni ir ėmė vykti progresas. Dėl intensyvumo - judėjimas bei kvėpavimas padėjo; tačiau tikrai nepatiko, kad skaudėjo ir nugarą (ji mano probleminė vieta)... O bet tačiau, dula buvo šalia, stengėsi padėti kaip gali, atlikti masažą, kuris nuėmė tą spaudimą nugaroje... Ir taip kažkaip ėjo laikas... Paskutines akimirkas išbandžiau vonią, tačiau nors tai šiek tiek nuėmė intensyvumą, negalėjau pakęsti buvimo vietoje bei šilumos, tad greit išlipau ir jau buvo 9cm atsidavimas ir beveik laikas stumti. Tiesą sakant, jei ne dula, tai turbūt viskas būtų pasibaigę skatinimu, epidūru, o gal net cezario pjūviu...
Pradėjo mane skatinti prostaglandinais dėl preeklampsijos. Skausmus pradėjau jausti 4val po to. Atsikankinus 20val skausmu, t.y. 24val po skatinimo, buvau atsivėrusi tik 1,5cm, tai ačiū Dievui daktaras sutiko daryt cezari, nes jau meldžiausi per kiekvieną, kad Viešpats padėtų ištverti dar vieną sąrėmi🙏 plėšė nugarą ir priekį kaip mėnesinių skausmas, bet žiauriai stipresnis, taip blogai buvo + dar kiti simptomai - Mano spaudimas po pilnos tabletės nuo spaudimo 168/101, pulsas 119, nenumaldomas galvos skausmas jau buvo daugiau nei savaitę, blurred vision, širdį spaudžia, shortness of breath, dar diegiantys skausmai po šonkauliais prasidėjo, kokie buvo, kai kepenų veikla sutrikusi buvo, vaiko širdis jau visą laiką virš 165 beats/min, nu žodžiu galvojau mirštu. Nu mane pagaliau išveza operacijai, bet istorija tuo nesibaigia. Lelių ištraukia, o jis neverkia. Daktarė po to pasakė, kad jis buvo strese, kai gimė, turėjo daug skysčio kvėpavimo takuose ir jiems teko nemažai nusiurbti, kol pradėjo verkti. Tada dar davė biski deguonies, kad atsigautų. Viskas šitas užtruko tik iki minutės, bet vistiek 😱 ir tada dar iš to streso pirmą valandą daug verkė.
Štai Aida gimdė prieš 21-erius metus, tačiau jos istorija suvirpina širdį ir šiandien. Vaikas turėjo dar mėnesį palaukti, o tada „ateiti į šį pasaulį”. Bet mano neatsargumas paspartino visą eigą. 1992 m. sausio 3 dieną ruošėmės vaikelio „atėjimui” ir su vaikelio tėveliu perstatynėjome baldus. Gyvenome nedideliame 21 kv.m. butuke, tais laikais vadinosi pusantro kambario. Tėvelis išvažiavo į Kauną meistrauti reikalingų baldų mažylio kambariui, o aš likau Marijampolėje. Eidama gulti tą vakarą, pagalvojau, ką reikėtų daryti dabar vienai, jeigu nubėgtų vaisiaus vandenys. Ir… Tai įvyko! Pajutau, kad šlapia lovoje. Mobilių telefonų tada nebuvo, tad nubėgau pas kaimynę ir išsikviečiau greitąją pagalbą. „Greitukė” atvažiavo visai nepanaši į greitukę, tai buvo rudos spalvos mašinikė, kuri nuvežė mane į ligoninę. Ten sužinojau, kad 8 mėnesių vaikelio gali būti neišsivystę plaučiai, tad mane paguldė į gimdymo skyrių ir ėmė leisti vaistus. Dienomis buvo ramu, o naktimis baisoka - vis po truputį bėgdavo vaisiaus vandenys. Buvo labai neramu, bet taip išgulėjau iki sausio 9 dienos. Tą rytą, prieš daktarų vizitaciją, nuėjau į tualetą ir pajutau, kad rankoje laikau kažką išlindusio. Supratau, kad išlindo virkštelė. Grįžusi į palatą, paprašiau kolegų, kad iškviestų gydytoją. Po gydytojos apžiūros supratau, kad gimda „atsivėrusi” apie 1,5 cm, vaiko tonusų nebesigirdėjo. Buvo manoma, kad vaikutis nebegyvas. Nuvežė prie gimdyklos. Liepė laukti, kol pajausiu sąrėmius. Bandžiau aiškinti, kad gimdos atsidarymo sąrėmių galiu nejausti, nes turėjau pirmąjį sūnų ir sąrėmiai atsirado tik po skatinamųjų vaistų. Iš aplinkinių reakcijos supratau, kad nelabai tiki tokiomis mano „pasakomis”… Visgi po skatinimo vaistais sąrėmiai atsirado, ir gimda greitai „atsivėrė”. Nuvežė į gimdyklą. Ten jau buvo gimdyvė, kuri ruošėsi gimdyti. Man teko palaukti ir kiek galiu „sulaikyti” vaikelio gimimą, kad ir kokia nemaloni pabaiga buvo numatyta. Taip aš mačiau kolegės vaikelio „atėjimą”. Labai greitai supratau, kad daugiau išlaikyti negaliu, ir pasakiau esantiems gydytojams. Viskas vyko gana greitai. Tada išgirdau, kaip vaikelis vieną kartą dusliai riktelėjo. „Būna stebuklų”, - tarė gydytoja. Vaikutis gimė labai stipriai pridusęs, bet buvo išgelbėtas. Iki šios dienos esu dėkinga vaikų gydytojai. O mano berniukas dainuoja ir studijuoja muzikos mokslus.
Antras Gimdymas: Greitas ir Nenuobodus
Vasario aštuntoji... Pagaliau išaušo ši diena. Gydytoja mamytei sakė, kad šiandien aš turėčiau pagaliau palikti šiltą ir jaukų mamos pilvelį. Na ką gi, nenuvilsiu jų, būsiu punktuali. Ruošiamės nuo pat ankstyvo ryto: mama važiuoja į ligoninę. Gerai, kad jai dar nieko neskauda, o ir aš jaučiuosi visiškai rami. Žinau, kad viskas bus gerai - taip kužda mamytės širdelė. Vakaras, pagaliau mus perkėlė į gimdyklą. Ir vėl gydytoja bando pas mane prasibrauti, šneka apie kažkokius 8 centimetrus... Ką ji daro?! Staiga dingsta tas šiltas vandenukas, globojęs mane ištisus mėnesius. Man jau nebepatinka, širdelė ėmė tankiau plakti... O ir mamai jau labai skauda... Kažkas mane stumia lįsti lauk, aš taip ir padaryčiau, bet niekaip nerandu kelio. Dar ta virkštelė triskart apsivijus mane lyg ir bando išlaikyti, nepaleisti... Daužausi į mamos kaulus ilgai, jau graudu daros, nes kelio vis nerandu... Gydytoja mamai sakė, kad aš neišlendu, nes esu labai didelė, todėl grasina pjauti mamos pilvelį... Netiesa! Nesu aš didelė ir tuoj rasiu kelią, kad tik mamos nepjautų... Pagaliau! Šviesa! Aš neverkiu, esu stipri... Svarbiausia, kad mama šalia, jaučiu jos kūno kvapą, šilumą, girdžiu tą patį širdies plakimą... Kokios didelės ir žalios jos akys! Tikiu, kad aš irgi tokias turėsiu... Man taip gera ir ramu gulėti ant jos krūtinės, nes jaučiu kaip stipriai mane ji myli... Tik ko tėtis toks išsigandęs, pasimetęs? Juk visi trys žinojome, kad ši diena ateis ir viskas bus gerai.
Papasakosiu apie savo antrąjį gimdymą. Nors pati, besilaukdama vyresnėlės, nuoširdžiai išklausiau gydytojo R. Lotus gimdymas. lietuvė Aurelija ir belgas Dominic gyvena Londone. Jų dukra Isabellė gimė Lotus būdu. Galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą. Apie lietuvaičių gimdymus svečiose šalyse rašėme daugybę kartų. Mes pagimdėme su šypsena, o jūs? R.Šemetos knyga „Gimdymas su šypsena“ sulaukė pakartotinių leidimų. Ar iš tiesų įmanoma gimdyti su šypsena? Amerikoje dulos paslaugų paketas kainuoja nuo 700 iki 1200 USD.
Savo istoriją pasakoja mama Vilma. Kodėl dalinuosi. Nusprendžiau parašyti šį laišką, nes jaučiuosi socialiai atsakinga mama. Miglė su Ingula po antrojo gimdymo, kuris truko vos porą valandų. Tęsiame konkursą apie pozityvius ir džiugius gimdymus. Pavadinome Tave Emiliu. Vardas, kurio reikšmė - veržlus, nepralenkiamas. Mano sūnau, Viskas prasidėjo pasitikus vasarą... Gimusi Paulina dar numetė svorio ir mažiausiai svėrė 440 gramų. Kėdainiuose gyvenančiai Renatai dabar 33-eji, ji trimetės Paulinos mama.
Gimdymų Įvairovė ir Patirtys
Pirmoji mano gimdymo istorija prasidėjo be sąrėmių :/ Visas prasidėjo ankstu ryta. Atsibudau šlapia, nuėjusi į tualetą pastebėjau varvančius vandenis. Palaukus kelias valandas, vis dar nejaučiau jokių sąrėmių, tada važiavau į ligoninę. Iš kart mane paguldė stebėjimui, pridėjo prie pilvuko daug laidukų ir stebėjo vaikučio širdies ritmą ir kas kiek sąrėmių vyksta. (Daktarėm labai neramu, sako: "jokie sąrėmiai nevyksta!"). Aš pasimetus paklausiau: "kaip tai nevyksta?!". Atsakė man daktarės, kad ne taip vyksta gimdymas :/ Aš taip ir likau nesupratus ir laukiau, kada mane veš į gimdymo palatą ir pradėsiu gimdyt. Tada po 5-6 valandų pagaliau mane nuvežė į gimdymo palatą. Pradėjo labai labai reti sąrėmiai, kas valandą po vieną ir vis tikrino, ar atsiveria gimdos kaklelis, bet tik buvo atsiveręs apie 1cm. Dar po kelių valandų vis vien 1 cm (tada man kilo didelis jaudulys, nes supratau, kad gali būti komplikuotas gimdymas). Po kažkiek laiko buvo suleisti skatinamieji ir pagaliau po kelių valandų pajutau sąrėmius, dažnus ir labai skausmingus! Iškentėjau skausmą apie 3 valandas, neapsikentus skausmui paprašiau epidūro, nes skausmas dieve apsaugok. Prieš suleidžiant epidurą perskaičiau man galimas komplikacijas, kur jau tuo momentu per tą skausmą man nebuvo įdomu, kokios ten gali būti komplikacijos. Ir kas kelias valandas tikrino, kiek cm yra atsivėręs gimdos kaklelis, bet vis buvo apie 1 cm :/ Pagaliau po poros valandų jau buvo atsivėrę apie 5 cm! (Bet daktarai sakė, jei per ateinančias 4 valandas nieko nebus, tada didelė tikimybė cezario pjūviui). Ir ačiū Dievui, buvo jau apie 9 cm! Bet vis mergytės galvytė nebuvo išsitaisiusi gimdymui :/ Ateinus daktarams man paaiškino, kas kaip gali būti, nes kažkas ir vėl pasidarė su mano sąrėmiais, jie ir vėl truputį suretėjo ir + mergytė pakakojo vandenyse. Atsivežė staliuką su įrankiais ir negalėjau patikėti savo akim, mačiau reples ir supratau, kam jos yra skirtos, jei vaikutis užstrigs, trauks joms :/ Ir man tada daktarė, kuri priims gimdymą, paaiškino, kad didelė tikimybė, kad gali tekt taip padaryt (aš mintyse pagalvojau, kai galėsiu stumt, tai stumsiu iš visų jėgų kiek galėdama). Nu ir pagaliau, patikrinus, jau mergytės galvytė buvo išsitaisiusi. Nu ir ką, praskėčiau kojas, paaiškino kaip ką daryt ir stumk! Vis stumdama, pamacius tuos įrankius, mane vertė vis kuo stipriau ir stipriau stumt, per epidurą sunkiai jaučiau sąrėmius, bet pasiekiau savo tikslą, pati išgimdžiau!
Aš paveldėjau plačią ir tarpusavyje bendraujančią giminę. Vaikystėje tai priėmiau labai natūraliai: viešėjo tetos, dėdės; tolimesnių net vardų neatsimindavau. Kartais man kas nors primindavo - jis irgi tavo tolimas giminaitis. Būnant mažai man atrodė - kur eisiu, ten savi. Bet visų mano tyrimų pradininkė - močiutė. Jai giminės, apskritai žmonės tai dideli, nepaprastai įdomūs pasauliai. Močiutė vietoje pasakos, daug mieliau pasakodavo įvairias savo arba giminių istorijas. Tai buvo įdomios jos gyvenimo akimirkos: vaikystė pas dėdę Liepojoje, Mintaujos gimnazija, prarasti namai I-ojo Pasaulinio karo metais, badas ir šiltinė pasitraukus į Samarą, nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, tremtis į Sibirą ... Kasdien išgirsdavau naują istoriją apie sutiktus žmones, įvykius ir, žinoma, gimines. Aš pavydėjau jai tokios patirties, maniau, kad neturėsiu galimybės gyventi įdomiais permainų laikais. Sovietinis rėžimas buvo apribojęs to meto jaunimo gyvenimo erdvę ir galimybes. Atrodė, kad niekas niekada nesikeis… Apsirikau. Į klausimą apie pokyčius močiutė neretai atsakydavo - “man 70 metų, bet aš nežinau kur dar mane nublokš likimas”. Amžinos netektys ir persikraustymai išmokė ją džiaugtis ta diena. Ji visada buvo pasiruošusi permainų vėjams, naujoms patirtims ir... istorijoms. Todėl nieko nekaupė, mėgo viską išdalinti. Kartą jos prisiminimus sumaniau užrašyti į sąsiuvinį. Ji prisiminė giminaičių vardus, pavardes, datas, merginų kraitį, paveldėtas valdas, vietovardžius, įdomias gyvenimo detales ir net asmenines savybes. Taip į puslapius sugulė žmonių likimai.
Kada pradėjau galvoti kaip visa tai susisteminti, sumaniau sudaryti sąlygines schemas, kurios priminė medžio piešinį. Iš turimos medžiagos sudariau keturis atskirus medžius: močiutės tėvo, močiutės mamos, senelio tėvo, senelio mamos. Kiekvienas buvo kitokio piešinio, tarsi tikri gamtos medžiai; vienas aukštas, kitas nesimetriškas, arba plačiašakis. Šiuose medžiuose buvo trūkumų, tarsi baltų dėmių: ne visi sutuoktinių vardai buvo žinomi, ne visos datos tikslios, ne visi vaikaičių vardai pasiekdavo močiutę. Medžio duomenų pildymą atnaujinau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kada archyvai atvėrė savo saugyklas. Tai buvo džiugus atradimų metas. Kiekvienas naujas vardas buvo įtraukiamas į sukurtą medžio struktūrą. Vienos santuokos ieškojau du mėnesius, sekė kantrybė. Kas galėjo pagalvoti, kad XIX amžiaus pradžioje proprosenelis nuotaką išsirinko už 200 kilometrų esančioje parapijoje. Tokios genealoginės ,,mįslės" vertė galvoti apie giminiavimosi iš tolimų Lietuvos kraštų ir kontaktų galimybes. Pastebėjau dėsningumus - tie patys krikšto tėvai arba santuokų liudininkai dalyvavo tarsi jungtis tarp įvairių mano giminių. Pradėjau sisteminti; sudariau schemas tokių vienu metu gyvenusių gentainių nuo Žagarės iki Kelmės. Juos jungė pažįstamų ratas, jis buvo gana uždaras. Viena ar kelios pavardės vis sukosi šiame rate, nors giminėmis jie netapo. Tarsi piršliai, o gal šiaip populiarūs krašto ar to meto visuomenės žmonės. Tuo pat metu atrodė keistai, kad viename kaime, visai šalia gyvenantys kaimynai, niekada nebuvo kviečiami liudininkais, niekada per kelis šimtmečius nesusigiminiuodavo su maniškiais. Tarsi ,,juoda katė“ jų kelią būtų perbėgusi. Ne veltui iki mūsų dienų atėjo priesakai; neimti žmonos iš tos ar kitos šeimos, nekviesti krikštatėviais, nes vaikams persiduos jų blogos charakterio savybės. Tokiu būdu šeimos, manau, tarsi saugodavo giminės garbę, nuostatas, dvasines ar materialines vertybes, gal net paveldimą genetiką. Gal legendų nesužinosime skaitydami archyvinės bylas, bet kuo daugiau sukaupsime informacijos, tuo aiškesnis bus mūsų šeimos istorinis paveldas. Paaiškės gentainių likimų linijos, kurios buvo visos Lietuvos istorijos dalis.
Renkant medžiagą, ne kartą teko grįžti prie tų pačių knygų, nes suradus sutuoktinius, reikėdavo ieškoti jų pusės giminių, t.y. surasti kas jų tėvai, broliai, seserys. Taigi, gentainių paieška man tarsi rebusas, kryžiažodis, savotiškas galvosūkis, kurio įminimas visą laiką tolsta. Sužinojau, kad anksčiau iš vienos ar kitos giminės įvairiose kartose buvo kas domėjosi mūsų šeimų istorija ir sudarinėjo giminės medžius. XX amžiuje taip pat atsirado giminių besidominčių genealogija, sujungėme mūsų turimą medžiagą ir 2000-aisiais sudarėme 1700 asmenų genealoginį medį. Jo negalima pavadinti siauru giminės medžiu - tai tiesiog gentainių junginiai, kuriuos suvienijo bendra istorija. Medis niekada nebus baigtinis kūrinys. Protėvių kilmė, gimimo ir gyvenimo vietovės, kasdieninės veiklos, darbai, pomėgiai, vedybos, smagūs ir liūdni nutikimai, jų sveikata ir pan. - tai įdomios ir svarbios žinios jaunesnėms kartoms, tačiau labai dažnai nėra KAM prisiminti, nebėra KO bepaklausti. Savo vaikams, anūkams, artimiems giminaičiams jubiliejaus, vestuvių ar tiesiog gimtadienio proga siūlome padovanoti brangiausią dovaną - savo žinias apie giminės protėvius, surašytas į originalią knygą, savotišką Silva Rerum (lot. „daiktų miškas“ - taip vadinta XVI-XVIII a. Ką Jums reikėtų pasiruošti? Pasikalbėkite su savo giminės senoliais, artimaisiais, pasižymėkite viską, ką jie prisimena apie save, šeimą, giminę: kur gyveno, ką dirbo, jų pomėgius, sveikatą, įsimintinas ir įdomias istorijas ir pan. Peržiūrėkite turimas nuotraukas, dokumentus, laiškus, įrašus ir pan.
7 Ways To Prepare For Birth | 3rd Trimester Easy Birth Prep
