Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.
Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.
Pagalbinio apvaisinimo samprata ir teisinis pagrindas
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“.
Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.
Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme.
Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.
Konstitucinio Teismo nutarimo analizė
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“.
Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagalĮstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka.
Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga.
Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“.
Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“.
Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“.
Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste.
Pataisos ir pokyčiai teisės aktai
Seime buvo registruotos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos. 77 nuotrauka Jakubauskienė: pagalbinis apvaisinimas - tik pagal diagnozę
Anot ministrės, jei nustatomas objektyvus medicininis poreikis, gydymas turi būti prieinamas pagal sveikatos būklę, o ne pagal žmogaus asmeninę situaciją.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iki šiol galioję ribojimai prieštarauja Konstitucijai. Šiuo metu įstatymas leidžia pagalbinį apvaisinimą taikyti tik susituokusiems ar partnerystę įregistravusiems asmenims, todėl siūlomi pakeitimai vertinami kaip žingsnis link platesnių reprodukcinių teisių, kartu išlaikant aiškius medicininius ir etinius saugiklius.
KT: ribojimas dėl pagalbinio apvaisinimo - prieštarauja Konstitucijai
Dar pernai balandį Konstitucinis Teismas iš esmės pakeitė pagalbinio apvaisinimo teisinę logiką Lietuvoje - paskelbta, kad dabar galiojanti įstatymo nuostata, leidžianti šią procedūrą tik susituokusiems ar registruotą partnerystę sudariusiems asmenims, prieštarauja Konstitucijai. Teismas konstatavo, jog toks ribojimas pažeidžia asmenų lygybės principą, nes žmonės, turintys objektyvų medicininį poreikį, negali būti diskriminuojami vien dėl savo šeiminės padėties. KT pažymėjo, kad sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos remiantis medicininėmis indikacijomis, o ne tuo, ar asmuo yra sudaręs santuoką, ar gyvena vienas. Kitaip tariant, jei nustatomas nevaisingumas ar kita su sveikata susijusi aplinkybė, sudaranti pagrindą taikyti pagalbinį apvaisinimą, valstybė privalo užtikrinti vienodą prieigą prie šios paslaugos.
Pagal siūlomą modelį, dirbtinio apvaisinimo procedūra būtų prieinama ne tik susituokusioms ar partnerystę įregistravusioms poroms. Ja galėtų pasinaudoti ir kartu bent metus gyvenantys vyras bei moteris, planuojantys kurti šeimą, taip pat moteris, kuri nėra poroje. Vis dėlto sprendimas nebūtų automatinis - procedūra būtų leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti kitais būdais ir nėra medicininių rizikų moters sveikatai ar nėštumui.
Pataisose detaliai reglamentuojama ir lytinių ląstelių naudojimo tvarka. Pirmenybė būtų teikiama pačios poros ar vienišos moters ląstelėms, o donorystė būtų leidžiama tik išimtiniais atvejais - kai savų ląstelių nepakanka arba jos netinkamos. Embrionų donorystė būtų galima tik tuomet, jei embrionas ne trumpiau kaip dvejus metus saugotas banke ir yra gautas aiškus rašytinis sutikimas. Be to, donuotas embrionas galėtų būti naudojamas tik vienos poros arba vienos moters pagalbiniam apvaisinimui.
Numatyta ir finansinė dalis - pati procedūra būtų kompensuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis nustatyta tvarka. Tačiau embrionų, lytinių ląstelių ir reprodukcinių audinių konservavimas bei saugojimas į kompensuojamų paslaugų apimtį nepatektų.
Praktinis įgyvendinimas ir iššūkiai
Lietuvoje jau pradėtas dirbtinio apvaisinimo teisinio reglamentavimo procesas. Taip pat keliamas ir šių paslaugų išlaidų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto kompensavimo klausimas. Todėl, natūralu, kad rengiantis šioms naujovėms ir siekiant būti deramai pasiruošus jas įgyvendinti, VLK planuodama 2015 metų PSDF biudžetą šioms paslaugoms kompensuoti numatė lėšų.
Lėšos, kurios yra numatomos kitų metų PSDF būtų skiriamos tuo atveju, kai dirbtinio apvaisinimo paslaugos būtų visiškai reglamentuotos, aiškiai aprašyta, kokia tvarka ir už kokias žmonėms suteiktas paslaugas turi būti atsiskaitoma.
Akivaizdu, jog 10 milijonų yra labai maža suma. Skaičiuojama, jog viena tokia procedūra kainuoja apie 10-15 tūkstančių litų. Preliminariai Lietuvoje yra apie 60 tūkst. porų, kuriems reikalingas dirbtinis apvaisinimas. Padauginkite šį skaičių iš procedūros kainos ir taps akivaizdu, jog lėšų per mažai.
„Šeima, kuri ryžtasi dirbtiniam apvaisinimui, ne visada turi reikiamą pinigų sumą, skolinasi. Dėl to atsiranda didelis spaudimas medikui, kad rezultatas būtų tikrai sėkmingas. Ką tada turime? Daugiavaisį nėštumą. Tai yra nepateisinama. Jeigu užauga du trys embrionai, turime priešlaikius gimdymus ir didžiulius neišnešiotų naujagimių gydymo kaštus. Kai valstybė nė kiek nekompensuoja, einama pačiu agresyviausiu keliu“, - pripažįsta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akušerijos ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Nadišauskienė.
Profesorė įsitikinusi, jog dabar skirtos lėšos dirbtinio apvaisinimo ar vaistų kompensavimui jau yra pozityviai nuteikiantis pirmas žingsnis. „Labai noriu tikėti, kad ledai pajudėjo. Esame giliame sąstingyje. Mūsų šeimos, turinčios nevaisingumo problemų, yra labai nuskriaustos. Lietuvoje nėra dirbtinio apvaisinimo įstatymo, tačiau judėti pirmyn reikia. Gal lėšų skyrimas pagreitins ir įstatymo priėmimą. Noriu žiūrėti viltingai. Jeigu jie bus kompensuojami, būtų nemažas palengvinimas. Aišku, reikėtų kompensuoti ir pačią procedūrą, bet pirmiausia būtina žengti bent vieną žingsnis“, - sako R.Nadišauskienė.
Be to, medikė įsitikinusi - dirbtinis apvaisinimas turėtų tapti valstybinės, o ne tik privačios medicinos dalimi: „Labai svarbu, kad dirbtinis apvaisinimas taptų valstybinės medicinos dalimi. Tai leistų ir moksliškai apibendrinti, kaip mes gyvename, kaip turi atrodyti procedūra, atsirastų registras.
Jūs turite teisę į dirbtinį apvaisinimą, jei labai sunku arba neįmanoma natūraliai susilaukti vaiko. Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko. Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą. Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkante, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros. Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimą atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijs registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.
tags: #dirbtinis #apvaisinimas #teisinis #statusas
