Auginti ir auklėti vaiką - didelė atsakomybė.
Su vienokiais ar kitokiais sunkumais susiduria visi tėvai, pedagogai ir kiti visuomenės nariai, prisidedantys prie jauno žmogaus ugdymo.
Ypač nelengvas yra vaikystės ir paauglystės laikotarpis, kai formuojasi asmenybė.
Vaikai yra skirtingi, todėl ir rūpesčiai juos auginant ne visada būna vienodo sunkumo.
Specialistų teigimu, vienas didžiausių socialinių iššūkių Lietuvoje šiuo metu yra pilnaverte asmenybe užauginti elgesio sunkumų turintį vaiką.
Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurta Multidimensinė šeimos terapijos programa (MDFT) yra skirta padėti vaikams ir jaunuoliams, turintiems polinkį į delinkventinį elgesį (pažeidžiantį egzistuojančias elgesio normas).
Pastarąjį dešimtmetį ši programa sėkmingai vykdoma keliose Europos šalyse.
„Tėvai, pedagogai ar kiti visuomenės nariai, susidūrę su vaikais, kurių elgesys socialiai nepriimtinas, agresyvus, provokuojantis, kurie turi emocinių sutrikimų, linkę svaigintis ar net nusikalsti, dažnai nežino kaip elgtis. Tradicinės auklėjimo priemonės neretai būna neveiksmingos. Elgesio sunkumų turinčius vaikus auginti reikia ne tik specifinių žinių, gebėjimų, bet ir viso socialinių paslaugų komplekso. Keliose Vakarų šalyse sėkmingai veikia vaikų ir jaunuolių elgesį efektyviai keičiančios programos.
Multidimensine šeimos terapija siekiama padėti 11-19 metų vaikams ir jaunuoliams visiškai pakeisti ar bent sumažinti probleminį elgesį ir dalyvauti visuomenės gyvenime socialiai priimtinu būdu, spręsti kylančias problemas.
Šiuo metu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ieško šešių darbuotojų, kurie dirbtų programos koordinatoriais.
Socialinės darbuotojos pareigas užimanti pašnekovė džiaugiasi turinti didelę šeimyną - vyras ir dvi mergaitės jos visada laukia namuose, o dar devyni vaikai - darbe. Tikrai neįtikima… Kaip visur suspėti?
„Užsiimate išties labai atsakinga veikla - ne kiekvienas ryžtųsi darbui su vaikais, kurie auga be tėvų. Kada supratote, kad toks darbas Jums?
„Iš tiesų tai jau besimokydama mokykloje žinojau, kad dirbsiu su vaikais, mane tas labai traukė ir šito labai norėjau. Iš pat pradžių labiau norėjau dirbti mokytoja, o tas noras galbūt atsirado dėl to, kad mano pačios pirmoji mokytoja buvo labai geros širdies. Man ji buvo puikus pavyzdys, koks iš tikrųjų turėtų būti mokytojas. Tačiau galvoje vis sukosi mintys, kad jei ir nebūsiu mokytoja, bet savo darbą vis tiek siesiu su vaikais.
Na iš dalies taip. Kadangi esu kilusi iš Vaškų miestelio Pasvalio rajone, buvo sunku planuoti vietą, kur galėčiau studijuoti. Tėvai norėjo, kad būčiau kuo arčiau namų, o aš, aišku, norėjau išvažiuoti kuo toliau. Tėveliai neturėjo finansinių galimybių išleisti mane studijuoti didmiestyje. Stojau mokytis į Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centrą, Panevėžio kolegiją. Kėdainiai man iš karto patiko, jaučiau, kad čia ir pasiliksiu.
„Kaip ir dabar, darbai nesimėto, taip buvo ir tada. Buvo tas noras įsidarbinti mokykloje, bet tuo metu, kai pabaigiau mokslus, sunku buvo kur „įsipaišyti“. Bandžiau ir vienur, ir kitur, bet nesėkmingai. Ir visai netyčia vieną dieną eidama pro vaikų globos namus sugalvojau užsukti. Tuomet direktorės pareigas ėjusi Birutė Naruševičienė priėmė mane pokalbiui ir, kaip ir kiekvienas darbdavys, patikino paskambinsianti dėl darbo vietos. Tačiau aš jau turėdama patirties, nes ne viename darbo pokalbyje buvau dalyvavusi, paprašiau duoti atsakymą čia ir dabar - nenorėjau vėl laukti, vėl stresuoti. Tad ji pasikvietė pasitarti tuo metu jos pavaduotojos pareigas ėjusią Sandra Sagatienę, dabartinę centro direktorę, dar keletą darbuotojų ir… po dešimties minučių laukimo už direktorės kabineto durų gavau teigiamą atsakymą - mane priėmė. Tada pasijutau pakylėta ir be galo laiminga, kad pagaliau turiu darbą, darbą su vaikais, ko visada labai troškau.
Galima sakyti, šiam darbui praktikavausi nuo vaikystės. Aš pati dar mokinukė būdama visada buvau labai aktyvi, augdama lankiau daug būrelių, organizuodavome stovyklas, užsiėmiau sau įdomia veikla, niekada nesėdėjau vietoje - mažesnių vaikų užimtumas man būdavo kažkas labai ypatingo. Aišku, tik pradėjus dirbti viskas neatrodė taip sudėtinga, ir tik kiek padirbėjusi supratau, kad čia iš tikrųjų viskas labai rimta ir atsakomybė šiame darbe tikrai labai didelė. Mes vaikams esame viskas - ir mamos, ir tėtės, ir net sesės ar draugės, nes juk pradėjau dirbti, kai man buvo tik dvidešimt vieneri. Tie vaikai, kurie išleisdavome į gyvenimą, man tiko į seses, brolius, drauges ir draugus. Nors nedaug tesiskyrė tas amžius, bet vis vien reikėjo juos paruošti gyvenimui, o juk pati dar, atrodo, ką tik pradėjau gyventi (šypsosi).
Mūsų įstaigoje yra sudarytos kelios šeimynos, kuriose yra tam tikras skaičius vaikų ir būtent už tuos vaikus yra atsakingos šeimynai paskirtos socialinės darbuotojos. Aš dirbdama Saulės šeimynoje, kaip jau minėjau, su devyniais vaikais, padedu jiems augti. Skirtumas šioje situacijoje tik vienas - vaikai auga be tėvų šilumos. Žinoma, visada stengiuosi atiduoti visą save, niekada neišskiriu nė vieno, būnu visiems vienodai juos mylinti mama.
Ir nesvarbu, kokios mano pareigos - dabar esu socialinė darbuotoja, o iki 2014 metų buvau šeimynos auklėtoja - socialinė pedagogė, bet realiai niekas nepasikeitė, kaip savo pareigas atlikau iki tol, taip viską darau iki dabar - „lipdau“ iš vaikų savarankiškus žmones.
Labiausiai tokiame darbe dirbančiam žmogui reikia mokėti mylėti ir skleisti iš širdies šilumą. Taip pat reikia sugebėti atjausti kitą žmogų sudėtingoje situacijoje ir reikalui esant jam atleisti bei suprasti. Kitaip tariant, reikia būti jautriam ir tolerantiškam, sugebėti priimti kitus žmones. Jeigu savo globojamus vaikus myli, viską už juos padarytum, eini be jokio pasibjaurėjimo ar kažkokio atmetimo, jie tą jaučia ir jei tu juos priimi tokius, kokie jie yra, ir jie tave priims. Man nesvarbu ar jie turi kokių sutrikimų, ar yra ne tokie, kaip visi, vis vien visus myliu ir save atiduodu visiems vienodai. Žiūriu į juos visus kaip į savo vaikus. Nepykstu ir leidžiu save vadinti mama. Jiems juk norisi tą žodį ištarti, nes jie realiai neturi daugiau kam jo ištarti.
Kai tik pradėjau dirbti, supratau, kad kuo žmogus mano daugiau žinantis, tuo labiau nieko nežino. Žmogus - sudėtingas kūrinys, o bendrauti, perprasti ir pelnyti vaikų pasitikėjimą, dar tų vaikų, kurie auga be tėvų, nebuvo lengva. Vaikams sunku įvardinti, kaip jie jaučiasi ir ieškoti to priežasčių. Iš tikrųjų darbas su vaikais gali būti netgi sunkesnis nei su suaugusiais.
Nors įstaigoje yra nustatytas darbo laikas, tačiau aš su vaikais būnu visada, kada jiems to reikia. Nesvarbu ar vakaras, ar naktis, atostogos ar išeiginės, bet nuo vaiko niekada nenusisuku ir visada, kai parašo - atrašau, kviečia - atvažiuoju, tik kartu sprendžiam iškilusias problemas ir kitokius niuansus. Niekada nenusisuku, kai vaikui blogai, visada esu pasiruošusi padėti, galima sakyti, dirbu ir dieną, ir naktį - kada tik to reikia. Yra darbuotojų, kurie išeidami uždaro duris ir pamiršta viską, aš taip negaliu ir nemoku. Kad ir visai neseniai beveik iki vidurnakčio susirašinėjau su vienu iš šeimynos vaikų. Jis šiuo metu išgyvena krizę, yra netekęs mamos ir jam liūdna, nori išsikalbėti, gauti patarimą, palaikymą. Darbo metu, atrodo, su juo kalbėjomės, šnekėjomės, bandėm viską paaiškinti, bet jam, matyt, norisi privatumo, kad tik su juo ir kad tik jam tas laikas būtų. Nes būdama darbe visą laiką stengiuosi padalinti po lygiai, kad kiekvienas vaikas gautų tą bendravimą ir nesijaustų nuskriaustas.
Bet šeima dar laukia ir namuose. Kaip viską suspėjate?
Namiškiai jau yra įpratę prie viso to. Vyras jau mintinai mane žino, jis net iš mano veiksmų viską mato ir supranta, kokia aš parėjau iš darbo - ar pikta, ar gera, ar kas atsitiko, ar viskas gerai. Man vos įžengus į namus jis gali pasakyti, ar man lengvai diena praėjo, ar ne. Be to, šeima visada stengiasi išklausyti mane ir palaikyti tai vienoje, tai kitoje situacijoje. O mano dukros, galima sakyti, tarsi užaugusios mano darbe su šeimynos vaikais. Dažnai jas ten veduosi, kai neturiu kam palikti, o dirbti reikia.
Dienų būna visokių, aš paprastas žmogus, kartais ir mane ištinka problemos, tačiau blogos nuotaikos į darbą stengiuosi nesinešti. Augindama savo vaikus susiduriu su įvairiomis auklėjimo problemomis. Šeimynos vaikai tikri sugertukai, ilgainiui jie perprato auklėtojos nuotaikas. Ir tai natūralu, juk šitiek laiko kartu praleista.
Esu tikinti. Energijos ir įkvėpimo darbui semiuosi iš tikėjimo. Visada, kai tik galiu, apsilankau bažnyčioje, bet kadangi mano darbo grafikas slankusis ir dirbti tenka net ir savaitgaliais, todėl ne visada išeina ir ne visada galiu apsilankyti Dievo namuose. Praktiškai niekada negalvoju, kad Dievo bus per daug, todėl ir savo dukreles veduosi į bažnyčią. Iš savo vaikų šeimynos esu pakrikštijusi tris vaikus - esu jiems ne tik auklėtoja ar mama, bet ir oficiali krikšto mama. Kaip ne kartą esu sakiusi - „ne tik darbo vaikai, bet dar ir krikštasūniai“ (šypsosi). Ir tikrai tame nematau nieko blogo. Šeimynoje vaikui sulaukus 10-12 metų visada stengiamės juos pakrikštyti, suruošiam šventę ir viskas būna kaip tikroje šeimoje.
Mano nuomone, viskas yra paskirta iš aukštai, jei jau taip nutiko ir man likimas davė dirbti tokį darbą, o man jis prie širdies, tai taip ir turi būti, nieko keisti tikrai nenorėčiau. Taip buvo skirta, o aš ir einu tuo keliu, kurį man paskyrė Dievas. Eisiu juo tiek, kiek mane ves. Žinoma, jeigu Aukščiausiasis sugalvos kažką kita, tada galbūt ir bus kitaip, bet apie tai aš negalvoju, gyvenu šia diena, čia ir dabar. O jei kas ir pasikeistų gyvenime, tai vis vien savo darbą norėčiau sieti tik su vaikais, jaučiu jiems silpnybę ir man tai labai patinka - patinka atiduoti save, patinka padėti augti, gyventi, mokytis.
Smagiausia matyti vaikus laimingus ir siekiančius savo tikslo. Džiaugiamės, kai vaikas kažką atrado, kai vaikas kažko išmoko, kai jis kažko pasiekė, kai jis rado sau įdomų ir prasmę suteikiantį dalyką, kai jis vertina jam suteikiamą pagalbą ir patarimus, kai matai jų pasitikėjimą ir meilę sau. Visi šie iš pažiūros gal ir paprasti dalykai, bet man jie suteikia didelę laimę. Iš tikrųjų net ir nebeįsivaizduoju ką daryčiau, jei vieną dieną imtų viskas ir dingtų… Baisu ir pagalvoti, kokia tuštuma apimtų, nes esu pripratusi prie vaikų ir dar kartą pasikartosiu, jie yra mano šeima, mano vaikai. Visada smagu matyti gėrį patyrusius, besišypsančius ir laimingus vaikus. Pozityvumas padeda ir mums kaip įstaigai, teikiančiai socialines paslaugas, bet ir kiekvienam žmogui, šiuo atveju vaikui - mūsų klientui tobulėti viduje ir susikurti geresnio gyvenimo pamatą.
Mūsų kiekviena diena vis kitokia. Vieną dieną turime vieną tikslą, kitą - jau kitą, vieną dieną mus užklumpa vienokios problemos, kitą - kitokios. Ieškodami sprendimo ar veiklos vaikams niekada nesielgiame taip, kaip jau prieš tai buvome darę, ieškome vis naujų sprendimo būdų. Todėl jokios rutinos ir niūrios kasdienybės pas mus niekada nebūna - kiekviena diena savotiškai įdomi.
Laisvu laiku labai mėgstu megzti, siūti, užsiimti rankdarbiais. Tik mažai būna to laisvo laiko. Mėgstu būti prie jūros, grožėtis jos didybe ir ramybe. Dabar vasarą šiek tiek laisviau ir yra tam laiko, bet prasidėjus mokslo metams, padaugėja ir darbo, nes vaikai pradeda lankyti mokyklą, atsiranda visokių renginių, kuriuose nevengiame dalyvauti, o jiems, žinoma, reikia skirti nemažai laiko pasiruošti, todėl savo asmeniniam užimtumui laiko randu vis mažiau. Jau artėja tas metas, tada reikia tik spėti suktis. Na bet man kol kas tai padaryti puikiai pavyksta.
Dirbant su žmonėmis kiekvieną dieną susiduriame su laisvės, ribų ir taisyklių, susitarimų laikymosi sąvokomis. Ypatingai dirbant su vaikais ir jaunimu kyla klausimų, kaip gi dirbti, kad vaikai, paaugliai laikytųsi taisyklių, bet labai dažnai bent jau dalis vaikų neklauso jų ir stengiasi eiti savo keliu. Šiuo tekstu norime pasidalinti darbinėmis situacijomis, kuriomis dalintasi seminarų metu ir paskatinti kelti klausimus, refleksijas.
Taisyklės - riboja arba suteikia laisvę?
Geros taisyklės padeda mums gyventi kartu ir užtikrinti laisvę. Tačiau ne visos taisyklės padeda sukurti laisvę ir erdvės asmeninėms iniciatyvoms. Taisyklės gali būti kuriamos gauti valdžiai ir riboti asmeninę laisvę. Išlaikyti tą valdžią ir priversti laikytis taisyklių bandoma bausmėmis. Bausmė yra būdas kitus priversti laikytis taisyklių, kurios yra priimtos „didesnės valdžios“.
Su tokiomis taisyklėmis lietuviai jau turėjo patirties, jeigu pažvelgsime į istoriją. Tokios taisyklės nekviečia ir nemotyvuoja asmeninės iniciatyvos. Tai tampa per daug rizikinga. Taigi gali pasirodyti, kad geriauyra patylėti, neišsiskirti iš daugumos.
Turint tai omenyje, gali pasirodyti keista, jog laisvei reikalingos taisyklės. Tačiau į taisykles ar susitarimus galima pažvelgti iš kitos pusės. Nustatytas laikas, arba taisyklė, jog pamokos mokykloje prasideda 8 val., o baigiasi 15 val. užtikrina, kada prasideda laisvas laikas. Laisvės gavimas ir jos suteikimas, taisyklių kūrimas ir paklusimas joms yra kasdieninio gyvenimo dalis. Aiškus susitarimas, kada prasideda ir baigiasi darbo diena, susitikimas, organizacijos priėmimo laikas yra sąlyga, prielaida leidžianti planuoti, kada po jų grįšime namo, netrukdo tartis dėl kitų susitikimų. Aiškiai sutartos visų dalyvių ir priimtos taisyklės padeda naudotis laisve.
Tačiau laisvė ne vien tik privilegija, ji kelia ir iššūkių. Galime svarstyti, ar mums patinka laisvė? Ar mes vertiname tokią laisvę, ar ji reikalinga ir naudinga? Kai kuriems ji gali patikti, kai kuriems ne! Šis požiūris reiškia, kad kiekvienas turi išsakyti savo nuomonę ir pasirinkti. Tai ne visuomet paprasta padaryti. Gali iškilti abejonių „kokia yra mano nuomonė? Ar nėra rizikinga išreikšti asmeninę nuomonę.
„Kiekvienais metais mūsų dienos centras organizuoja vaikų vasaros stovyklą dienos centrą lankantiems vaikams. Vaikų dažniausiai būna 15-20, o stovyklaujam apie dvi savaites. Mūsų stovyklos vyksta prie Kauno marių, gyvenam palapinėse, maistą gaminamės patys, kiekvieną vakarą vakarojam prie laužo. O dienos metu vyksta įvairios edukacinės, sportinės, meninės, kūrybinės užduotys, kuriose dažniausiai būna dalyvaujama komandomis (vienas iš stovyklos tikslų - ugdyti vaikų sugebėjimus dirbti komandoje). Per tas dvi stovyklavimo savaites dažniausiai pasitaiko tokių dienų, kai vaikai nieko nenori daryti, yra irzlūs, pikti, pykstasi vieni su kitais... Tada imamės geriausios atrastos priemonės: pusei dienos (arba trumpiau, čia jau pagal situaciją) suteikiame vaikams visišką laisvę veikti ką jie nori. Jie gali miegoti, gulėti, žaisti tinklinį, krepšinį, spalvinti, kurti dainas, kurti meninius darbelius ir t.t. Bet... jie taip pat turi ir patys pasiruošti pietus (ar vakarienę; čia priklauso nuo kada „laisvės laikas“ būna suteiktas). Ir dažniausiai tai niekada neužtrunka ilgiau negu valandą ar dvi, nes jiems nusibosta ta „laisvė“, jie nesugalvoja ką jiems veikti, jiems darosi nuobodu, o apie maistą net nėra ką galvoti - žinoma, pietų (ar vakarienės) niekada nebūna laiku.
Į šį pavyzdį galima žiūrėti iš kelių pusių. Tai puikus pavyzdys apie mokymąsi iš praktikos, patirties. Tiesiog pasakyti vaikams, kaip sudėtinga yra viską organizuoti tikrai nepakaks. Jie gali išklausyti, bet nepatikėti „kai suaugsiu, darysiu kitaip“. Bet patirdami, kad daryti viską pačiam nėra vien tik džiugi patirtis. Maisto gaminimas, žaidimų sugalvojimas ir panašūs dalykai patys nevyksta. Tai yra sunkus darbas, kuris reikalauja energijos. Šito jie išmoko, taip pat išmoko vertinti tai, kas yra jiems siūloma.
Taigi, galima daryti išvadą, jog priklausymas nuo to, ką norime išmokyti vaikus, gali padėti pažvelgti į šią situaciją kitaip. Būnant mokytoju, pedagogu, suaugusiuoju - mūsų tikslas turi būti padėti vaikui, žingsnelis po žingsnelio, susitvarkyti su laisve pasiūlant realius - mažus - žingsnelius. Visiškos laisvės suteikimas yra per daug?
Ką galima galvoti apie kitą situaciją? Ar berniukas yra patenkintas jam suteikta laisve, būtu galima abejoti. Jis rado būdą susitvarkyti su esama situacija, bet greičiausiai mes linkime jam gauti daugiau rūpesčio, daugiau palaikymo ir nebūti paliktam taip dažnai. Jam trūksta rūpesčio ir dėmesio, kurį kartais mes patiriame kaip per didelį ar per stiprų, artimą:
„Šeimoje auga vienas vaikas. Šeima nėra įtraukta į rizikos šeimų sąrašą.. Tėvai dirba namuose (augina veislinius šunis). Vaikas auga be tėvų priežiūros, tėvai visą dėmesį skiria šunims. Berniukas pradinę mokyklą baigė gerais pažymiais, tačiau į mokyklą ateidavo nevalgęs, apsirengęs ką rasdavo po ranka, basomis įsispyręs į batus. Tėvai kviečiami į mokyklą niekada nesilankydavo joje. Vaikas ruošdavo pamokas pertraukų metu, valgydavo mokyklos valgykloje pietus, už kuriuos sumokėdavo tėvai. Šiuo metu vaikinas mokosi 11 klasėje, dažnai yra ujamas draugų, už savo netvarkingą išvaizdą. Jis nemoka apsiginti, todėl dažnai tampa patyčių objektu. Vaikas rūpinasi savo reikmėmis pats, tėvai jam skiria minimaliai lėšų drabužiams, avalynei, maistui. Vaikinas parduotuvėje nusiperka batoną, paprašo kaimynų parduoti uogienės, pieno ir vietoje viską suvalgo.
Kad suprastume vieni kitus, turime suvokti, jog žodis „laisvė“ gali būti naudojamas skirtingose situacijose ir turėti skirtingas reikšmes. Čia aptarsime tris galimus variantus. Laisvė gali būti suvokiama kaip gyvenimas be apribojimų, ribų: niekas man nenurodinės, ką daryti, taigi aš pats nuspręsiu ar miegosiu, valgysiu, ar baigsiu mokslus, ar važiuosiu į užsienį. Bet pačiam nuspręsti esamame kontekste, taip pat reiškia būti laisvu. Filosofas Erikas Fromas vis akcentuodavo, jog laisvė yra daugiau negu priespaudos ar suvaržymų nebuvimas, tai labiau susiję su asmens kūrybingumu.
Kitame pavyzdyje „laisvė“ yra naudojama trečiu galimu būdu. Tai susiję su vaikais ir darbuotojais, esančiais institucijose.
„Vaikui trylika metų. Berniukas yra spec. poreikių vaikas. Mokosi šeštoje klasėje. Mokosi vidutiniškai. Jis gali savarankiškai nueiti į biblioteką, kuri yra netoli globos namų. Ten buvo išleistas vienai valandai prie kompiuterio. Pareiti vėlavo puse valandos. Berniukas parėjęs paaiškino, kad pamiršo, nes užsižaidė. Pasikalbėjau su vaiku, paaiškinau, kad taip elgtis negalima, kad reikia grįžti laiku, nes ,,sekantį kartą negalėsiu tavęs leisti, nežinosiu, ar galiu pasitikėti„. Manyčiau, kad visų pirma vaikas turi suprasti, kaip jis gali pasinaudoti savo ,,laisve,,.
Labai dažnai yra ryšys tarp taisyklių ir tam tikro elgesio mokymo. Kaip pateikiama pavyzdžiuose, kur vaikai turi grįžti nustatytu laiku. Tačiau susiduriama ir su rūpesčiu „kas nutiko? Aš jaučiuosi atsakingas už tavo elgesį. Gal kažkas nutiko ir aš to nežinau. Paskutinio pavyzdžio autorė, kalbėjosi su vaiku. Tai darydama, darbuotoja turėjo galimybę išsiaiškinti, kodėl vaikas grįžo namo taip vėlai. Pokalbis taip pat padėjo darbuotojai išreikšti savo nuomonę vaikui „...kad reikia grįžti laiku, nes ,sekantį kartą negalės leisti, nežinos, ar gali pasitikėti...“. Ar tai buvo dialogas ar daugiau „jis turi klausyti ir suprasti“? Toks mąstymas yra vienpusis. Kitoks būdas sureaguoti šioje situacijoje yra dialogas, kuris įtraukia abi puses ir aiškinimasis, kokios buvo vėlavimo priežastys „taip, kompiuteris „užkabina“ ir yra prarandama laiko nuovoką. Tačiau ką daryt? Kaip išspręsti šią problemą? Mes turime taisyklę, jog reikia grįžti sutartą valandą. Ką mes galime padaryti, jog kitą kartą tu grįžtum sutartu laiku?“ Toks būdas ne tik reiškia, kad vaikas gauna antrą šansą, bet berniukas yra skatinamas galvoti apie problemą ir sprendimą. Čia tikslas nėra paklusimas taisyklei, tačiau tai tarsi kvietimas išspręsti problemą. Laikytis taisyklės nėra galutinis tikslas, kadangi tai nepadeda tvarkytis su laisve.Įgūdis galvoti apie alternatyvas, apie pasekmes ir sprendimus tampa tikslu.
„Berniukui (15 metų) buvo leista savarankiškai išvykti į miestą nusipirkti batų. Sutarėme laiką, kuriuo turėjo grįžti. Berniukas vėlavo (1,5 val.), net neparašė žinutės, kad vėluoja. Kadangi abipusiu susitarimu buvo paskirtas 1 mėnesio nuobauda už sugrįžimą ne laiku . Dviejuose paskutiniuose pavyzdžiuose „laisvė“ buvo suteikta kaip apdovanojimas. Daugelyje situacijų apdovanojimas „kažką daryti pačiam“ gali būti puiki proga įrodyti, kad turima įgūdžių priimti sprendimus, pasirinkti.
„prasidėjo paauglystė, man mama davė laisvę, bet visada pabrėždavo, jog tikisi, kad aš protingai naudosiuos laisve ir labai tikėjosi, kad elgsiuos atsakingai. Aš stengiausi nenuvilti mamos už suteiktą laisvę ir atsidėkoti už pasitikėjimą, kad beveik niekada jo nesulaužiau. Skyrelio pavadinime yra frazė „tinkamai elgtis su laisve“, tačiau gal tiksliau būtų sakyti „elgtis laisvai situacijoje“? tačiau kad ir kaip pavadinsim, svarbiausia, kad tai yra mokymosi procesas. Tai daro prielaidą tyrinėjančiam ir svarstančiam požiūriui. Tam reikia saugios aplinkos, kurioje būtų galima abejoti, tyrinėti ir rizikuoti. Be tokios aplinkos, mokymasis tampa ribotas, t.y. pradedama galvoti, ko kiti tikisi iš manęs, vietoj to, kad būtų randama pusiausvyra tarp to, ko tikimasi ir asmeninio galimybių ir kūrybiškumo plėtojimo, vystymo. Mes turime atrasti ir išugdyti asmeninį indėlį visą tai patirdami patys. Kviečiame dalintis savo mintimis, patirtimi, darbine praktiką bei užduoti klausimą. Tai galite padaryti po straipsniu arba susisiekę su tinklapio administratoriais.
Dirbantys su vaikais privalės turėti išduotą teisėto darbo su vaikais kodą2024 m. liepos 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)Seimas priėmė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisas, kuriomis nuo lapkričio 1 d. sutarta įpareigoti asmenis, ketinančius užsiimti veikla, susijusia su vaikais, turėti išduotą teisėto darbo su vaikais kodą (QR kodą), darbdavius tikrinti, ar darbuotojas turi QR kodą, o atitinkamas institucijas vykdyti darbdavių priežiūrą. Tokiu būdu siekiama maksimaliai užkirsti kelią galimam seksualiniam smurtui prieš vaikus.
Pasak Seimo narės Monikos Navickienės, šiuo įstatymu žengiamas didelis žingsnis į priekį dėl geresnės vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto. „Su šiuo įstatymu atsiranda ne tik pareiga asmeniui, ketinančiam dirbti su vaikais, turėti teisėto darbo su vaikais kodą, tačiau ir darbdaviams prievolė reikalauti, kad toks asmuo turėtų kodą, taip pat atsiranda galimybė ir vaikų tėvams tikrinti individualiai dirbančius asmenis su vaikais, ar aukles, ar korepetitorius, ar būrelių vadovus“, - kalbėjo parlamentarė.
Šiuo metu asmenims draudžiama dirbti su vaikais, teikti paslaugas, savanoriauti, jei jie buvo teisti už seksualinius nusikaltimus, tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Tokie asmenys yra įtraukiami įĮtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą.
Pasak šios iniciatyvos rengėjų, šiandien ne visi darbdaviai ir paslaugų gavėjai prieš įdarbindami asmenį ar prieš pradėdami gauti paslaugas patikrina, ar tas asmuo nėra teistas už seksualinius ir sunkius nusikaltimus. Priimtais pakeitimais siekiama ir supaprastinti procedūras, ir užtikrinti atsakomybę, pareigą ir prievolę tikrinti visus, kurie dirba su vaikais.
Kiekvienas asmuo, kurio darbas susijęs su vaikais, galės nemokamai jam patogiu būdu (bus galima ir per elektroninių paslaugų portalą) gauti QR kodą ir jį parodyti darbdaviui.
Įstaigos vadovas tikrinti asmenų, kurių veikla susijusi su vaikais, QR kodo galiojimą privalės ne tik prieš įdarbindamas, bet ir vėliau periodiškai, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus.
Už nustatytų pareigų nevykdymą nutarta nustatyti ir administracinę atsakomybę. Už asmens prevencijos kodo nepatikrinimą prieš priimant į darbą ar kartą per metus grės nuo 300 iki 500 Eur, o už pakartotinį - nuo 500 iki 1 tūkst. Eur bauda. Didesnė bauda grės tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad veiklą vykdo teistas asmuo - nuo 3 iki 5 tūkst. Eur, o jei toks atvejis nustatomas pakartotinai - nuo 5 iki 6 tūkst. Eur.
Priimtomis pataisomis taip pat bus įtvirtinamas draudimas dirbti su vaikais, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką, stažuotis, verstis individualia veikla ar teikti paslaugas asmeniui ne tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintam kaltu padarius nusikaltimus, bet ir padariusiam seksualinius nusikaltimus, bet atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat padariusiam kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, bet atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, esant lengvinančioms aplinkybėms ir kt.
Darbdaviai, priimančiosios organizacijos, juridiniai asmenys, pasitelkiantys asmenis teikti paslaugas ar priimantys asmenis atlikti praktiką, stažuotis, teisėto darbo su vaikais kodo galiojimą pirmą kartą turės patikrinti ne vėliau kaip iki 2025 m. (0 5) 209 6132, el. Nuo 2025 m. sausio 31 d. visi darbuotojai, asmenys, užsiimantys savanoriška veikla, atliekantys praktiką, besistažuojantys, besiverčiantys individualia veikla, švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių ir kultūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, institucijose ar organizacijose privalo turėti galiojantį teisėto darbo su vaikais kodą (QR kodą), patvirtinantį teisę dirbti su vaikais. QR kodas darbui su vaikais patvirtina, kad asmuo nėra teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už seksualinio pobūdžio, sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Institucijose, įstaigose ar organizacijose, kuriose paslaugos teikiamos tik vaikams, QR kodas privalomas visiems be išimties darbuotojams, nepriklausomai nuo to, ar jie turi tiesioginį ir reguliarų kontaktą su vaikais. Pedagogų registre registruotiems asmenims QR kodo išsiimti neprivalo, nes jų nepriekaištinga reputacija vertinama pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme nustatytus reikalavimus ir tvarką. Taigi, QR kodas pedagogams - neprivalomas. Taip pat pažymėtina, jog pedagogų registras užtikrina sąsajas su Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registru.
Darbdavys privalo užtikrinti, kad visi organizacijoje dirbantys darbuotojai, turėtų galiojančius QR kodus darbui su vaikais. Šiuos duomenis darbdavys pirmą kartą turi patikrinti iki 2025 m. balandžio 30 d., o vėliau - ne rečiau kaip kartą per metus. Jeigu darbuotojas atsisako pateikti duomenis dėl QR kodo, tai gali būti laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kadangi įstatymas numato pareigą darbuotojui tokį kodą gauti, o darbdavys turi teisę jį tikrinti. Jeigu darbuotojas negali gauti QR kodo dėl to, kad buvo teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, taip pat, už kitus tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, jam gali būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 7 punktas, leidžiantis nutraukti darbo sutartį dėl prieštaravimų numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui. Atleidimas taikomas tuomet, kai darbuotojas negali būti perkeliamas arba nesutinka būti perkeliamas į kitas pareigas toje pačioje darbovietėje, kurių atlikimas nebūtų susijęs su tiesioginiu ir reguliariu kontaktu su vaikais. Darbdaviams, kurie nepatikrina darbuotojų QR kodų darbui su vaikais, numatyta administracinė atsakomybė. Už pirmą pažedimą gali būti skiriama bauda nuo 300 iki 500 Eur, o už pakartotinį pažedimą - nuo 500 iki 1000 Eur. Jei nustatoma, kad veiklą vykdo asmuo, turintis teistumą pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, bauda siekia nuo 3000 iki 6000 Eur. Taigi, QR kodas darbuotojams yra reikalingas, tačiau administracinę atsakomybę neša darbdaviai. Darbuotojai, kurie nusikalstamą veiką padarė iki 2003 metų gegužės 1 d. ir kuriems dėl ankstesnio teistumo kyla sunkumų gauti QR kodą, tam tikrais atvejais turi galimybę kreiptis į teismą dėl nusikaltimo perkvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas.
Prieš keletą metų kažkur perskaičiau mintį, kad daug veiksmingų metodų jau seniai yra atrasta ir aptarta, bet problema ta, kad niekas jų nuosekliai neįgyvendina. Žymūs Lietuvos ir kitų šalių pedagogikos klasikai savo leidiniuose yra išsakę gausybę puikių minčių ir patarimų, tačiau mes, pabandę vieną ar kitą metodą, vėl blaškomės, ieškodami kažko veiksmingesnio. Dairomės į užsienį ir bandome perimti vienos ar kitos šalies patirtį. Iš esmės semtis kitų šalių patirties nėra blogai. Blogai tai, kad dėl didelio pasirinkimo mokytojo darbe nebelieka nuoseklumo. Liūdna, tačiau dėl nuolatinių pokyčių labiausiai nukenčia vaikai.
Žinoma, yra ir kitų priežasčių, kodėl jie šiandien tokie, kokie yra. Bet jei prieš keletą metų buvo kalbama apie tai, kokie šiandieniniai vaikai baisūs, neprognozuojami ir nevaldomi, tai šiandien požiūris į vaiką yra šiek tiek pakitęs. Bendrauju su mokytojais ir girdžiu, kad jiems „šiuolaikiniai vaikai yra aktyvūs, judrūs, smalsūs, laisvi, kūrybiški, turintys savo nuomonę, išmanūs, nekantrūs, betarpiški“ Tai mane, kaip socialinę pedagogę, džiugina ir įkvepia dirbti toliau. Tačiau, pasak mokytojų, yra ir kitokių vaikų. Tokių, kurie nesilaiko taisyklių, susitarimų, yra pikti, nemotyvuoti, mokantys manipuliuoti savo teisėmis, neturintys tikslų gyvenime.
Nuo jų viskas ir prasideda. Pirmiausia šeimoje, po to - ugdymo įstaigoje, o dar vėliau - gyvenime. Labai svarbu, kad taisyklių, susitarimų laikytųsi visi: tiek vaikai, tiek suaugusieji. Vaikams labai išsamiai paaiškinama, ką šios taisyklės reiškia, kodėl jos būtent tokios, kokio elgesio iš jų tikimasi. Ne kartą teko išgirsti klausimą: „O ką darote, kai vaikai nesilaiko taisyklių? Kaip baudžiate?“. Tuomet atsakau: „O kokį tikslą Jūs, kaip ugdytojas, sau keliate: bausti ar mokyti vaikus laikytis susitarimų?“
Kuriant santykį su vaiku, labai svarbus dėmesys bendravimo kokybei. Mokytojui būtina atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio, todėl reikia atminti: jei vaikas pasilegė netinkamai, tai ir kalbėti reikia apie netinkamą elgesį, o ne apie vaiko asmenybę. Visuomet gerbiu vaiką kaip žmogų. Manau, kad tai būtina norint sulaukti pagarbaus elgesio savo paties atžvilgiu.
Šiandieniniai vaikai labai greitai pastebi, ar suaugusieji daro tai, ką kalba, ar tik kalba apie tai, tačiau patys to nedaro. Mielieji, jei norite kad vaikas kažką darytų / nedarytų, pirmiausiai pats turite tai padaryti arba kaip tik nedaryti.
Vaiko ir jo aplinkos pažinimas leidžia suprasti jo netinkamo elgesio priežastis. Tai labai svarbu kuriant santykį su vaiku, padedant vaikui suprasti, kas su juo vyksta, ir ieškant optimalių situacijos sprendimo būdų.
Mano smegeninė. Gyvenimo kuprinė. Mano širdis. Mano gyvenimo kelias. Mano artimųjų ratas. Centre - vaikas. Taikant bet kokį pasirinktą pažinimo metodą, visuomet rezultatą būtina aptarti su pačiu vaiku, išsiaiškinti, ką jam tai reiškia. Įtemptose situacijose, siekiant mažinti agresyvaus elgesio apraiškas ir tokio elgesio tikimybę ateityje, svarbu vaikus mokyti raminančio alternatyvaus elgesio. Išgerti stiklinę vandens, pradžioje bent keletą minučių nenuryjant. Prisisėmus vandens į burną, prašau vaikų pasibarti tarpusavyje, išsakyti visus dalykus, kurie nepatinka. Kažkam gali pasirodyti, jog tai tik teorija, tačiau man - tai PRAKTIKA ir MANO PATIRTIS.
