Darželio metai - tai ypatingas laikas vaikystėje, kupinas atradimų, draugystės ir pirmųjų svarbių pamokų. Nors kartais atrodo, kad laikas bėga nepastebimai, prisiminimai apie tuos metus išlieka ilgam. Tai laikas, kai kiekviena diena atneša kažką naujo ir įdomaus, o devyni metai darželyje gali prabėgti kaip "viena diena", palikdami gilų pėdsaką vaiko gyvenime.

Ingridos Tamošiūnienės Poezija Vaikams

Ingrida Tamošiūnienė, Klaipėdos lopšelio-darželio „Puriena“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja, dalinasi savo kūryba, kuri dažnai gimsta spontaniškai. Jos eilėraščiai vaikams ir ne tik, atspindi kasdienybės akimirkas, gamtos grožį ir vaikų emocijas.

Tarp jos eilių galima rasti tokias eiles:

• Kiaušinuką aš turiu. Nudažyti jį skubu. Bus margutis, bus gražus Ir pradžiugins mus visus.
• Rudenėlis atskubėjo. Vasarėlę palydėjo.
• Pastatysiu aš namelį Sukonstruosiu jam langelį. Stogą aš ant jo uždėsiu, O prie namo žolę sėsiu.
• Buvau aš kūdikėlis - Mažutis mažutėlis. Dabar paaugęs jau esu - Aš vaikas metų keturių.
• Aš jau didelis esu Išmanyti daug galiu. Suskaičiuosiu skaičiukus, Pasakysiu, kiek ko bus. Ir nupiešiu raideles: L-B-M ir D, ir S. Man darželyje smagu, Daug išmokti čia galiu. Ir draugų man čia nestinga. Žaisti man su jais patinka.
• Aš ir tu. Aš ir tu. Paskaičiuokime kartu. 1 2 3 ir 4. Bus metukai man 5. Štai 6 ir 7 - Pasportuokime visi. 8 ir 9 - Pailsėti tu gali. O kai 10 sušunki, Padirbėti vėl gali.
• Visi mes esame geri. Ir aš ir tu, ir jis ir ji. Mes gėrį dovanosime. Ir vienas kitam nusišypsosime.
• SKAIČIUOTĖ Čiuku čiuku traukinukas. Rieda bėgiais garvežiukas. Kai sustoja traukinukas, Šokteli iš jo zuikiukas.
• ZUIKIO KELIONĖ Liuoksi zuikis takeliu. Jis keliauja pas draugų. Pas Kalėdų nykštukus Jo ilga kelionė bus.
• ŠŪKIS „Zuikučių“ grupės mes vaikai. Linksmi ir draugiški labai. Mes vikrūs, stiprūs ir greiti. Visi čia esam mylimi!
• Šalis gimtoji - Lietuva. Trispalvė plevėsuoja čia. Skambi gimtoji mūs kalba. Graži, spalvinga ir gamta. Šeima kartu, draugai šalia - Kaip gera man gyventi čia!
• EMOCIJOS Šiandien labai graži diena! Saulutė šviečia danguje. Ir man taip gera, taip smagu, Šiandien laimingas aš esu! Bet kapt kapt kapt pradėjo lyti. Ir ką gi man dabar daryti? Aplankė liūdesys mane, Nes skėčio neturiu. Deja. Staiga aš pamačiau stogelį. Ir vėl nudžiugo man širdelė. Smagus ir linksmas vėl esu. Lietus jau man nebebaisus.
• Spalvų monstriuke, kurgi tu? Kai jį pažįsti - nebaisu. Džiaugiuos. Liūdžiu. Bijau. Pykstu. Ramybę aš taip pat jaučiu. Dar daug pažinsime jausmų Spalvų monstriukai - aš ir tu.
• Nubėgau į pievelę žalią Ir pamačiau varlytę gražią. Laimingas aš sau ją stebėjau, Kaip ji tupėjo, šokinėjo. Bet pasidarė neramu. Aš gandrą pamačiau - baisu! Kad neprarytų jis varlytės, Stebėtos mano gražuolytės. Bet gandras buvo jau sotus, Praskrido jis pro mus ramus.
• Supykau aš ant šuniuko, Kai sudraskė man batuką. Liūdna buvo ir graudu. Kitų batų neturiu. Bet juk myliu aš šuniuką. Šį išdykusį mažiuką. Ir vėl laiminga aš esu - Dabar jau batukus slepiu.
• KALĖDOS Paklausyki, ar girdi? Atkeliauja iš toli Pas mažus ir didelius Gražios šventės į namus. Paklausyki, ar girdi? Jau Kalėdos netoli. Čia bus linksma ir smagu Apsupty brangių žmonių! Jau eglutė papuošta. Džiaugiasi visa šeima. Laukiam švenčių nuostabių! Taip pat laukiam dovanų. Buvome labai geri Ir maži, ir dideli.
• ATSISVEININANT SU EGLUTE Kartą eglutė liūdėjo - Kalėdos taip greitai praėjo. Ji verkė spygliukais mažais, Kad reiks nusipuošti ir jai. Staiga pasigirdo balselis. Ir tarė jis tyliai medeliui: Ko tu verki, žaliaskare? Kas drasko tavo žalią širdelę? Apsižvalgė liūdnoji eglutė Ir pamatė žvirbliuką kamputy. Ji tarė liūdnu balseliu - Man gaila savų puošmenų. Žvirbliukas linksmai sučirškėjo, Tik neliūdėki dėl nieko - Vaikučiai nurinks žaisliukus Ir saugiai juos saugos metus, O žiemai atėjus kitai, Papuošta vėl būsi gražiai. Eglutė nustojo raudoti, Net be žaisliukų vėl ėmė svajoti. Dabar ji žinojo tikrai, Kitais metais ją puoš vėl vaikai.
• MAMAI Esu pati seniai mama. Žinau, ką reiškia būti ja. Vaikams kiek metų nesvarbu. Jais jie ir liks, kol gyvenu. Turiu ir aš nuostabią mamą - Nuoširdžią, mylinčią ir gerą. Ji nestokoja mums jėgų, O kartais būna taip sunku… Kai liūdna ar širdy negera, Ir vėl džiaugiuos -turiu aš mamą! Paguos, užjaus, supras, patars, Nors kartais gal ir nepritars. Su ja man gera pramogauti, Kalbėt, keliauti ir juokauti. Mama lyg draugė man yra, Kai reikia - ji visad šalia. Labai dėkinga jai esu. Besąlygiškai ją myliu. Manim ji pasikliauti gali. Visad mylėsiu Tave, MAMA.

Ingridos eilėraščiai, tokie kaip "Kiaušinukas", "Rudenėlis", ar eilėraštis apie namelio statymą, atspindi vaikų pasaulį, jų džiaugsmus ir smalsumą. Eilėraštis "Aš jau didelis esu" parodo vaiko augimo džiaugsmą ir norą mokytis, o eilėraštis "Emocijos" moko vaikus atpažinti ir suprasti savo jausmus.

Janinos Žemaičiūnienės Kūryba ir Muzika

Janina Žemaičiūnienė, Klaipėdos lopšelio-darželio „Obelėlė“ meninio ugdymo mokytoja, savo gyvenimą susiejusi su muzika ir poezija. Jos eilės dažnai atkeliauja kartu su melodija, atspindėdamos gamtos grožį ir gyvenimo patirtis.

Tarp jos kūrinių yra eilėraščiai:

• MOKYTOJUI Kiek daug žodžių pamokose išsakyta, Šitiek daug, kad net išplauktų nemunai. Leisk Tau „ačiū“ aukso raidėm išrašyti, Juk visi lig vieno buvom mokiniai. Tu - tai pirmas mano perskaitytas žodis, Tu - pirmoji nupiešta kreiva raidė… Į gyvenimą kelius Tu man parodei, Kai nesisekė - skubėjai man padėt. Vėlų vakarą prie knygų Tu sėdėjai, Nors miegojo jau seniai tava šeima. Kai nakty už lango blaškės šiaurūs vėjai, Tave saugojo tik mintys ir tyla. Jau seniai Tu padėkos visai nelauki - Tavo atlygis sugrįš kitais keliais Už metus, kuriuos atidavei gražiausius. - Jei kur klydai - tegul Dievas Tau atleis.
• VĖL RUGSĖJIS Neša mažos rankos trapią gėlę, Atminimą vasaros gražios, Lyg širdelę prieš save iškėlę, Pasiilgome mokyklos mylimos. Na tai kas, kad buvome pavargę, Na tai kas, kad pykom už klaidas Ir už tai, kad buvo tiek daug darbo, Negalėjome suspėti - na tai kas… Vėl rugsėjo rytas mus sutinka, Saulė šypsosi, o gal lietus? Šiandien šventė ir dėl to laimingi, Susitikę vėl senus draugus. Būki sveikas, mano suolo drauge, Būk sveika, triukšminga mokykla! Mes sugrįžtam truputį paaugę - Vasara grąžino mums jėgas. Būki sveikas, mokytojau mielas, Kad prireiks kantrybės, aš žinau. Suprantu - aukoji darbui sielą, Protą, patirtį ir meilę. Ačiū tau.
• DĖKOJU TAU Dėkoju, Dieve, Tau už meilę dovanotą, Tartum vėlyvą spindulį vilties, Už paukščio giesmę aušroje rasotoj, Žvaigždės kritimą vidury nakties. Už rūko skraistę virš laukų ir pievos, Už aidą pamiškėj, saulėlydžio spalvas… Už tą tikėjimą, kad viską gali Dievas, Kai jis širdy, kai jo dalelė aš. Dėkoju Tau, kad mokei nenuteisti, Kad leidai man suvokti esmę šios tiesos, Už tai, kad privertei mane atleisti, Kai, rodės, skausmo nepakelt naštos. Už tai, kad išklausei, kada prašiau stiprybės Pakelti sunkumus, nelaimę iškentėt, Už šviesą baltąją ir už tą sielos skrydį Virš realybės savo minčiai pakylėt. Dėkoju už gyvenimą - vienintelį, nepakartojamą, Už džiaugsmą ir klaidas - o kas gi be dėmės? Atleisk mums, Viešpatie, mes esame tik žmonės Ir skęstame dažnai saldybėj nuodėmės.
• Žiema gėlėm išpaišė langus, Jos puikios - lyg iš rojaus sodo, Pražydę, angelui nužengus Nušviest būties, vilties parodyt. Tai kas, kad žemę kausto gruodas, Žiema praeis, žydės vėl vyšnios, Ir gėlės tos iš rojaus sodo Bus praeitis, kaip mūs jaunystė. Tokia šviesi, graži kaip žiedas, Veržli kaip potvynio upelis, Viliojanti ir paslaptinga, Kaip prieky nepažintas kelias. O tu sakai, kad dienos pilkos, O tu sakai, kad vėjai pučia, Kad siela, džiaugsmo pasiilgus, Padengti kviečia stalą Kūčių. Padėkim lėkštę baltą, baltą, Uždekim širdiai po žvakelę, Ugnis mus jungs ir bus nešalta, Nors gruodas ir sukaustė kelią.
• KADA PRASIDEDA KELIAI Nuo pirmo vaiko riksmo tyloje, Ankstyvo paukščio klyksmo aušroje, Nuo slenksčio mūs prasideda keliai, Kuriais tu per gyvenimą ėjai. Tikėki, kad pasaulis tas gražus, Net kai ruduo nuo medžių plėš lapus, Kai sniegą ant laukų barstys žiema, Juk meilę dovanojo tau mama. Ar tu nors vieną medį sodinai, Daržely savo gėlę auginai? Ar pasaką nešiojaisi širdy? Ar su savim taikoje gyveni? Žinok, kad laikas nusineš metus Ir net tada, kai mūsų čia nebus, Pavasariais vėl obelys žydės Ir pievoje vaikai vėl skins gėles. Nuo pirmo vaiko riksmo tyloje, Ankstyvo paukščio klyksmo aušroje, Nuo slenksčio mūs prasideda keliai, Kuriais tu per gyvenimą ėjai. Jei tu nors vieną medį sodinai, Daržely savo gėlę auginai, Jei pasaką nešiojaisi širdy Ir su savim taikoje gyveni, Tikėki, kad pasaulis tas gražus, Net kai ruduo nuo medžių plėš lapus, Kai sniegą ant laukų barstys žiema, Juk meilę dovanojo tau mama.
• AUKLĖTOJAI Nuo tavo rankų kyla meilės aitvarai, Kai supasi ant kelių tau vaikystė, O tu gera, graži būt privalai, Žinoti viską ir mokėt neklysti. Nušluostyt ašarą, galvelę sušukuot, Pasekti pasaką, suprast, ką medis ošia, Riekelę duonos į rankas įduot, Padėt suvalgyt stebuklingą košę. Tekyla tau nuo rankų aitvarai, Ramybę neša, meilę ir gerumą, - Vaikai užaugs, išauklėti gerai, Širdy pastatę savo meilės rūmą.
• TU LAUKI DOVANŲ Tu lauki dovanų. Juk greit Kalėdos… Kiek džiaugsmo ir vilties, kad bus stebuklas. Toks mielas, geras, tikras, netikėtas, Ir nesvarbu, kad tai - niekučiai kuklūs. Tu lauki dovanų. Kaip gera laukti. Kaip gera nežinoti ir tikėti, Kaip tiki vaikas, kada namus aplanko Kalėdų Senis, panašus į tėtį. Tu lauki dovanų ir pats galvoji, Ką mylimai gali padovanoti? Gal šilko, aukso, miros kvepalų Ir nepamiršt ištarti gerą žodį? Tuo išsakyti meilę ir širdies artumą, Ir tai, ko niekad nemokėjai pasakyti. Prisegti žvaigždę mintyse prie balto rūmo Ir taip įteikti sielos dalelytę. Tu lauki dovanų. Juk greit Kalėdos, Kai Dievas savo sūnų dovanojo Pasauliui, Žemei, kiekvienam iš mūsų, Kad atpirkti nužengtume į rojų.

Eilėraštis "Mokytojui" ir "Vėl Rugsėjis" atspindi mokytojo darbą ir mokyklos meto šventę, o "Dėkoju Tau" bei "Žiema gėlėm išpaišė langus" atskleidžia gilesnes mintis apie tikėjimą, gamtos grožį ir gyvenimo ciklą. "Kada prasideda keliai" primena apie gyvenimo pasirinkimus ir meilę, o "Auklėtojai" - apie auklėtojų svarbą vaikų gyvenime.

Stasės Vilkienės Žodžiai apie Kalbą ir Gyvenimą

Stasė Vilkienė, logopedė, savo eilėraščiuose atskleidžia rūpestį gimtąja kalba ir gilų supratimą apie gyvenimo prasmę. Ji pabrėžia kalbos svarbą tautos išlikimui ir dalinasi savo mintimis apie tikėjimą ir gėrį.

Jos eilėraščiai, tokie kaip:

• Didelės ir švarios sielos švytėjimas Sklinda labai toli. Jis įveikia atstumą ir laiką, Keičia likimus Ir tampa švyturiu kitiems. Net kai Šviesos Šaltinis užgęsta, Toliau šviečia tie, Kurie buvo tos šviesos palytėti… Tos mažos švieselės Vėl sklinda toli, Vėl keičia likimus, Apšviečia kelius, Sušildo sielas, Suteikia sparnus Ir iš mažų daigelių Vėl augina Milžinus…
• Kiekvieną rytą aš dėkoju Tau, Kad dar esu, Kad dar matau, Kaip teka saulė, skleidžias žiedas, Kad suvokiu, Nepaisant negandų visų, Jog ligi šiolei žemėj Viešpatauja gėris. Kiekvieną dieną aš dėkoju Tau, Kad supa dar mane Tiek daug žmonių - Mielų ir artimų. Buvimo žemėj niekad negana, Dėkoju Tau, Kad ligi šiol dar gyvenu. Kiekvieną vakarą dėkoju Tau, Kad Tu vedei mane Ir mokei, kaip išlikti Žmogumi, Kad man padėjai Apmąstyt klaidas Ir vėl šviesiom mintim Nuskaidrint sielą… Kiekvieną naktį aš prašau Tavęs Atsiųsti ramų poilsį, ramius sapnus, Kad aš galėčiau, Atsibudus rytą, Toliau vėl eiti Tavo nubrėžtu keliu…
• Sako: yra viena tiesa, Bet aš žinau - Kiek žmonių, Tiek yra ir tiesų… Aš jos ieškau - Surast negaliu, Nes tiesa, jei yra, Žmonės sako: akla. Na, o melo - Kojos per trumpos… Štai kodėl visada, Link tiesos eidami, Mes vis klumpam Ir klumpam, Ir klumpam…
• Kai kasdiena pabosta, Kai niekas nebemiela, Galbūt atėjo laikas Mums atgaivinti sielą… Gal pirmą paukščio giesmę Įleiskime į širdį, Tegul siela nurimus Orkestrą visą girdi… Gal linksmą saulės šypsnį Pro debesų paklodes Pagaukim ir laikykim, Kol vėl šviesu atrodys… Pavasaris jau šypsos, Žibuoklių akys žiba, Tebūna mūsų dienos Vien šviesios ir džiaugsmingos…
• Mane vis moko ir moko gyventi. Sako - savęs daugiau reikia žiūrėti, Sako - nereikia skubėti pasenti, Sako- nereikia kitų taip gailėti… Reikia lieknėti, Reikia sportuoti, Reikia ką nors Mielo sau dovanoti, Reikia dietų laikytis, Kuo dažniau reik kvatoti, Ir, ką siunčia likimas, Viskuo pasinaudoti… O kuo ...

Jos eilėraštis apie gimtąją kalbą, nors ir nebuvo tiesiogiai pateiktas tarp eilučių, yra svarbus kontekstas jos kūrybai, pabrėžiant kalbos puoselėjimo svarbą. "Didelės ir švarios sielos švytėjimas" kalba apie vidinį grožį ir jo poveikį, o "Kiekvieną rytą aš dėkoju Tau" - apie dėkingumą už gyvenimą ir aplinkinius žmones. Mintys apie tiesą ir melą bei apie sielos atgaivinimą atskleidžia jos filosofinį požiūrį.

Folkloras ir Dainos: Gyvoji Tradicija

Lietuvių liaudies dainos ir folkloras yra neatsiejama kultūros dalis, perduodama iš kartos į kartą. Tai ne tik muzika, bet ir istorija, tradicijos bei tautos atmintis.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugoma didžiulė archyvinė medžiaga, apimanti fonografo volelius ir plokšteles, įrašytas 1908-1949 m. Šie įrašai yra vertingas dokumentinis paveldas, įtrauktas į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“.

Dainos, tokios kaip "Devyni metai", minimos tarp kitų liaudies dainų, atspindinčių įvairias gyvenimo akimirkas ir šeimos vertybes.

Etnokultūrinis judėjimas, prasidėjęs sovietmečiu, buvo svarbus būdas išsaugoti lietuvių tautinę savimonę. Folkloro ansambliai, tokie kaip Vilniaus universiteto ansamblis „Ratilio“, vaidino svarbų vaidmenį puoselėjant ir populiarinant liaudies dainas ir tradicijas.

Šie ansambliai ne tik atlikdavo liaudies dainas, bet ir tyrinėjo, rekonstruodavo senovinius kostiumus, gamino tradicinius instrumentus, taip išsaugodami gyvąją tradiciją ateities kartoms.

Devyni metai darželyje - tai ne tik laikas, praleistas žaidžiant ir mokantis, bet ir periodas, kai formuojasi vaiko asmenybė, ugdomi jo jausmai ir vertybės. Poezija, muzika ir folkloras tampa svarbiais įrankiais, padedančiais vaikams suprasti save ir juos supantį pasaulį.

tags: #devyni #metai #kaip #viena #diena #kai

• Ikimokyklinio ugdymo įstaigų atsiliepimai
• Daugiau apie gimimo dienos reikšmę kūdikio gyvenime
• Vaikų darželio „Du gaideliai“ atsiliepimai
• Kontaktai Šiaulių miesto savivaldybės globos namai
• T. Kosciuškos palikimas