Vaikų darželio grupėje kilęs konfliktas tarp mažamečių, kai vienas vaikas nuolat skriaudžia kitus, tapo rimta problema vienai mamai, kuri kreipėsi į visuomenę ieškodama pagalbos. Pasak jos, visos problemos kilo dėl to, kad priešmokyklinėje grupėje buvo vienas išlepintas vaikas, kuris nuolat mušė kitus.
Konflikto užuomazgos ir pasekmės
„Dėl jo kaltės viena mergaitė kartą grįžo namo su mėlyne, o mokytoja net nepasakė mamai, kas nutiko, pati mama tai aiškinosi. Kitą sykį tas pats muštukas liepė dviem berniukams mušti trečią. Kai šie nesutiko, patys gavo nuo jo į kailį. Ir mano sūnui kliuvo ne kartą. Nuo spalio iki balandžio jis už niekus kentėjo maždaug kas mėnesį - vieną kartą grįžo prakirsta lūpa, kitą - suplėšytomis kelnėmis, dar sykį jam į galvą paleido kankorėžį. Kartą jis su tuo muštuku ir dar vienu berniuku buvo krepšinio aikštelėje, tas trečias vaikas paprašė, kad jam duotų kamuolį, blogasis bendraklasis nedavė. Tada mano sūnus paėmė ir davė tam berniukui kamuolį, o muštukas jam už tai spyrė į tarpkojį. O mokytoja per pertraukas užsiėmusi savais reikalais ir viso to nemato“, - aiškino mama.
Kai Nijolė pasikalbėjo su vaiko, kurį kaltina sūnaus ir kitų bendraklasių skriaudimu, tėvais, iš jų išgirdo, kad nėra ko skųstis - vaikai yra vaikai, o jai pačiai reikėtų atsigulti į psichiatrinę ligoninę.
„Kai bandžiau aiškintis su mokytoja, ji sakė, kad į vaikų ginčus nesikišama - jie turi juos spręsti patys. Suprantu, kad kiekvieno vaikų kivirčo suaugusieji spręsti neturi, bet jei vaikai pradeda muštis, manau, suaugusieji turi įsikišti. Bandžiau skųstis ir mokyklos direktorei, bet ji palaiko mokytoją. Skundžiausi ir mokyklos psichologei, Švietimo skyriui, priėjome net iki mero pavaduotojos, bet niekas nesiima spręsti problemos. Visi sako, kad reikia nekelti triukšmo, vaikų santykiuose visko pasitaiko. Bet kaip aš galiu nesiskųsti, kai skriaudžia mano sūnų?“ - piktinosi Nijolė.
Išgirdusi iš mokytojos, kad vaikai savo problemas turi spręsti patys, ji patarė sūnui, jei jau agresorius jį puls, duoti jam atgal, kad puolimai nesikartotų. „Ir tada jau aš buvau apkaltinta, kad mano vaikas mušasi - mokytoja mano sūnų labai išbarė, įskundė mane Vaikų teisėms ir net sakė, kad jį iš manęs atims“, - guodėsi mama.
Paklausėme Nijolės, kaip gali būti, kad mokytoja, nekreipusi dėmesio į kito berniuko keliamas muštynes, užsipuolė jos sūnų? „Taip yra todėl, kad ji manęs labai nemėgsta“, - atsakė mama.
Ir pridūrė, kad jai skirta atvejo vadyba, sakoma, kad jai trūksta socialinių įgūdžių, nors šeimoje jokių problemų nebuvo, kol jos vaikas nesusidūrė su besimušančiu bendraklasiu ir vaikų santykiais nesidominčia mokytoja.
Didžiausia nuoskauda mamai liko dėl to, kad jos vaiką labai traumavo mokytojos žodžiai, jog jei jis bus blogas, jį atims iš tėvų. Pasak mamos, vėliau mokytoja neigė, jog taip sakė, bet pats sūnus tokio dalyko tikrai neišsigalvotų.
„Po tų mokytojos žodžių sūnus tapo labai nerimastingas, bijo ilgesnį laiką likti be manęs. Jei ateiname namo, o prie jų stovi automobilis, ar tiesiog automobilis lėčiau pravažiuoja pro mus, sūnus labai išsigąsta, kad tai atvažiuoja jo paimti, ir bėga prie manęs net drebėdamas“, - sakė mama.
Ko ji siekia, kreipdamasi į žiniasklaidą su savo skundu apie tai, kas vyko praėjusiais mokslo metais? „Man palengvėtų, jei mokytoja Rita pripažintų, kad mano vaikui tikrai grasino, jog jį atims, ir atsiprašytų“, - sakė mama, po metų turėsianti pas tą pačią mokytoją leisti ir kitą savo vaiką.
Įtraukiojo ugdymo principas ir iššūkiai
Šakių Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Elvydas Pauliukėnas teigė: „Buvau sulaukęs šios mamos skundo, tačiau patariau nesutarimus spręsti vietiniame lygmenyje, bendradarbiaujant su mokyklos administracija. Juk Švietimo skyriaus darbuotojai nežino, kas iš tikrųjų toje klasėje vyksta.“
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija komentavo, kad įtraukiojo ugdymo principas galioja ir ikimokykliniame, ir priešmokykliniame ugdyme. Įtrauktimi siekiama pritaikyti darželio, mokyklos aplinką ir ugdymo metodus įvairių vaikų poreikiams. „Įtraukusis ugdymas, nors ir iškelia iššūkių, neabejotinai duoda ilgalaikių pozityvių rezultatų. Šalys, kuriose įtraukusis ugdymas jau tapęs ilgamete praktika, išanalizavo jo įtaką specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems žmonėms. Išskirtos trys sritys, kurioms įtraukusis ugdymas daro teigiamą įtaką: jiems besiugdant švietimo įstaigoje, įsidarbinant bei gyvenant bendruomenėje. Įtraukiojoje aplinkoje ugdyti mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, akademiniu ir socialiniu požiūriu yra pranašesni, nei ugdomi izoliuotoje aplinkoje. Išsilavinimas įtraukiojoje aplinkoje yra vienas iš veiksnių, didinančių savarankiško gyvenimo galimybes. Įgiję vidurinį išsilavinimą, jie gana greitai po mokyklos baigimo tampa finansiškai nepriklausomi nuo tėvų ar globėjų. O ilgas buvimas izoliuotoje aplinkoje, pvz., specialiajame darželyje ar mokykloje, siejamas su prastesnėmis akademinėmis bei profesinėmis kvalifikacijomis, mažesniu įsidarbinimu, didesniu globos poreikiu ir finansine priklausomybe, siauresnėmis galimybėmis gyventi savarankiškai, nepatvariais socialiniais ryšiais“, - „Delfi“ paaiškino ministerija.
Taip pat akcentavo, kad būtent atskirtis ir didina patyčias, mat nuolatiniu išskyrimu ir ribos nubrėžimu tarp „normalus“ ir „kitoks“, vaikai nemokomi būti tolerantiškais. „Iš vaikų atimama ir draugystės susiformavimo galimybė. Šiuo aprašytu atveju darželio bendruomenei labai padėtų psichologo ar kito švietimo pagalbos specialisto konsultacijos. Jeigu darželis jų neturi, galima kreiptis į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą. Nors darželiuose ir mokyklose dirba daugiau nei 6 tūkst. socialinių pedagogų, psichologų ir kitų švietimo pagalbos specialistų bei mokytojo padėjėjų, jų vis dar stinga. Tačiau ministerija deda pastangas, kad situacija pasikeistų. Pvz., nuo šių metų rugsėjo 1 dienos vidutiniškai 22 proc. padidinti mokyklų ir pedagoginių psichologinių tarnybų švietimo pagalbos specialistų atlyginimai, tam skirta papildomai 8 mln. eurų. Nors rūpintis švietimo pagalba, švietimo įstaigose įdarbinti reikiamus specialistus - savivaldybių pareiga, ministerija, atsižvelgdama į 2020 m pabaigoje savivaldybių pateiktą papildomų pareigybių poreikį, šiemet pavasarį savivaldybėms skyrė 4,67 mln. eurų įsteigti papildomiems 285 mokytojų padėjėjų etatams.“
ŠMSM pridūrė, kad dar 1 mln. eurų skirta papildomai savivaldybėms naujiems socialinių, specialiųjų pedagogų, psichologų etatams steigti nuo rugsėjo 1 d. „Savo lėšomis steigiant naujus etatus ir juos išlaikant prisideda savivaldybės. Iki 2024 m. visas ugdymo įstaigas turėsime parengti įtraukiajam ugdymui. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su socialiniais partneriais parengė Pasirengimo įgyvendinti įtraukiamajam ugdymui veiksmų planą, kuriame suplanuoti etapai ir uždaviniai, kaip pritaikyti darželių ir mokyklų aplinką, kad ji tiktų įvairių ugdymosi poreikių turintiems vaikams, numatyta įdarbinti daugiau švietimo pagalbos specialistų, įdiegti konsultacinę sistemą savivaldybėse ir nacionaliniu mastu, tobulinti mokytojų, švietimo pagalbos darbuotojų kvalifikaciją. Tam, kad mokyklų vadovai, mokytojai, mokykloje dirbantys švietimo pagalbos specialistai sudėtingesniais atvejais galėtų greitai gauti specialistų konsultaciją, savivaldybėse veiks ir stacionarios, ir mobilios konsultacinės specialistų grupės. Jeigu mokykla neturės reikiamo specialisto, bus galima užsisakyti, kad specialistai atvyktų į mokyklą“, - nurodė ministerija.
Smurto artimoje aplinkoje samprata ir pasekmės
Smurtas artimoje aplinkoje pastaraisiais metais Lietuvoje - aktuali problema. Visuomenėje plačiai apie tai yra kalbama ir nagrinėjama šios sąvokos prasmė. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo (Kučinskas 2000 144; Kučinskienė 2000; 144). Jo formos yra labai įvairios: fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis ir kt. Daug kalbama apie smurtą šeimoje. Tai viena labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimo formų. Smurto namuose objektais gali būti bet kuris šeimos narys, tačiau absoliuti dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys ir vaikai. Tokio elgesio tikslas dažniausiai yra pademonstruoti jėgą ir galią kito asmens atžvilgiu.
Praėjus jau trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, kad vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų - smurtavimas artimoje aplinkoje. Tai rodo, kad smurto atvejų kai yra smurtaujama šeimoje, mažėja nežymiai. Viso to sekoje, daroma didžiulė fizinė, psichologinė, socialinė ir materialinė žala visiems šeimos nariams.
Smurto atsiradimo priežastys labai įvairios ir aktualios sociologams, socialiniams darbuotojams. Smurtą dažniausiai gimdo - smurtas. Smurtautoju negimstama, smurtauti išmokstama, ir tai gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. „Jis gali būti ir spontaniško pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos” (Jenkins 1997; 176).
Šeimoje patiriamas smurtas turi didžiulį, sunkiai pataisomą, o kartais nebepataisomą poveikį suaugusiojo ir vaiko asmenybei. Deformuoja vidines psichines struktūras, dėl to visą gyvenimą žmogus gali jaustis ir elgtis neadekvačiai. Žmogus augęs smurtaujančioje šeimoje ir vaikystėje patyręs smurtą, užaugęs dažniausiai taip pat elgiasi ir su savo vaikais. Visa tai kyla dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo kai nežinoma kaip elgtis su savo jausmais. Lengviausia pyktį ar kitus jausmus išlieti ant bejėgiškiausio ir savęs apsiginti nesugebančio vaiko. Todėl, vaikas gyvenantis smurtaujančioje aplinkoje, atsiduria tarsi įstrigę spąstuose. Jam iškyla sudėtingas uždavinys - kaip prisitaikyti? Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų kai jautiesi esąs beviltiškoje situacijoje. Visa tai, jau nuo pat mažens formuoja baimę, uždarumą. Vaikas gyvena nuolatinėje grėsmėje, nuolatinėje baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiu - jis negali prognozuoti ateities. Prisitaikymas prie tos nuolatinės grėsmės reikalauja pastovaus budrumo. Todėl, vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pvz., smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Dažnai, smurtaujančių šeimų vaikai pradeda bėgti iš namų. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve, kur vaikas gali jaustis saugus, ramus ir nepasiekiamas.
Daugelis moterų patiriančių smurtą šeimoje pateisina savo gyvenimą su smurtautoju ir toleruoja tokį sutuoktinio ar partnerio elgesį, teisindamosi sau ir kitiems, nenoru ardyti šeimos dėl vaikų. Kaip teigia dauguma autorių (Elshtain 2002; Gilligan 2002; Johnson 2003; Kanopienė 2001; Miškinis 2003; Pavilionienė 1998), smurto prieš moteris kilmė slypi socialinėje struktūroje, kurioje lyčių nelygybę lemia vertybių, tradicijų, papročių, įpročių ir pažiūrų visuma. Kadangi, daugelis smurto prieš moteris atvejų neviešinami, nes moterys, bijodamos gėdos ir pažeminimo, nenori kalbėti apie savęs skriaudimą, tiksli smurto statistika nežinoma tiek pažangiose, tiek besivystančiose šalyse. Dažniausios smurto priežastys yra šios: vyro girtuokliavimas, nepritekliai, vaikų auklėjimas, nuostatų ir požiūrių skirtumai, dėmesio partneriams trūkumas, mažas rūpinimasis vieni kitais ir kt.
Smurtas artimoje aplinkoje smarkiai paveikia ir sutrikdo ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko raidą, psichinį vystymąsi. Nuo pat mažens matydamas smurto apraiškas šeimoje, vaikas pradeda matyti iškreiptą šeimos modelį ir ugdosi netinkamą (destruktyvų) bendravimo supratimą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, darydami nesibaigiantį smurto ratą.
Smurto prieš vaikus galima išvengti: vyriausybės atlieka itin svarbų vaidmenį (su subtitrais)
Įstaigos ir specialistų pozicija
Štai kaip šią situaciją pakomentavo Kriūkų mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorė Lilija Liutvinienė: „Situacija man puikiai žinoma, būta daug atvejų, kai mama Nijolė skundžiasi viskuo: auklėtoja, vaikais ar kitais tėvais. Ši mama konfliktuoja ir su kitais tos grupės tėvais, auklėja jų vaikus ir pan. Tačiau ši mama turi tik savo tiesą, nepriima kitų nuomonės ir nesitaria, tik kaltina. Suprantu, kad mama nori savo vaikui gero, tačiau reikėtų ieškoti bendrų sutarimų. Sumuštas jos vaikas nė karto nebuvo, o auklėtoja negalėjo pasakyti, kad jis bus atimtas. Priešingai, grupės auklėtoja rūpestinga ir atsakinga, mylima vaikų ir tėvų. Įstaigoje turime psichologę, kuri stebi situaciją, vaikų veiklas ir, mano žiniomis, rimtų problemų dėl auklėtojos bendravimo su vaikais nepastebėjo. Psichologė bendrauja ir su šia mama. Jos sūnus yra labai mielas ir mandagus vaikas, negirdėjau, kad jis muštų ar skriaustų kitus. Įžvelgiu kitą problemą - norisi, kad mes auklėtume vaikus bendradarbiaudami, tačiau tai daryti ypač sunku, kai mama viską mato negatyviai ir tai perteikia tai vaikui. Mes ne kartą kalbėjomės ir su savivaldybės specialistais ir sprendėme, kaip padėti šiai šeimai, kad ir mamai, ir vaikui būtų gera gyventi ir ugdytis.“
Vaikų psichologė ir psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir jo vadovė, VU dėstytoja Aušra Kurienė šiais metais buvo apdovanota už nuopelnus švietimui Šv. Kristoforo statulėle. Paklausus, ką jai reiškia apdovanojimas, ji atsakė: „Nuoširdžiai galiu pasakyti - labai apsidžiaugiau. Dainininkai garsina savo šalį La Scala operos teatre, architektai projektuoja rajonus, kuriuose gyvena daugybė žmonių, o mūsų darbas nėra matomas. Mes sėdime kabinete su smėlio dėže tikrąja šių žodžių prasme. Manau, švietimas žmogaus gyvenime yra esminis dalykas, ypač vaikų auginime, ugdyme. Viena misijų, kurią esame išsikėlę Paramos vaikams centre ir kas man asmeniškai labai rūpi, kad tėvai gautų žinių apie vaikų auginimą, kad visuomenė matytų vaiką kaip atskirą individą ir pilietį, su savo labai sudėtingu emociniu gyvenimu, kad jį gerbtų. Šia kryptimi ėjome organizuodami daugybę programų, socialinių kampanijų, mokymų. Švietimas, išsilavinimas yra ir mano šeimos vertybė.“
Kalbėdama apie vaikų psichinės gerovės sritį, kurioje dirba dešimtmečius, Aušra Kurienė išskyrė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuriuo uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus, įskaitant ir fizines bausmes. „Asmeniškai jaučiuosi prie to prisidėjusi, ir centras - nudirbome didelį darbą, kad šis įstatymas būtų priimtas, o vėliau - kad žmonės nustotų jo bijoti, nes visuomenėje jis kėlė daug įtampos. Dabar, kad fizinės bausmės būtų norma ar kad kas nors didžiuodamasis pasakotų, kad mane mušė ir aš mušiu, šito praktiškai nebėra. Beje, žmonės nustojo bijoti vaikų psichologų ir noriai pas juos lankosi. Pasikeitė ir patys tėvai. Jei nepaisytume kraštutinumų, bendras fonas - labai atsakingi, rūpestingi tėvai, kuriems tikrai reikia žinių, kartais - pagalbos, bet norai ir nuostatos yra smarkiai pasikeitusios.“
Vaikų psichologė ir psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė, komentuodama smurto prieš vaikus temą, teigė: „Kalbama nemažai, bet, kad padėtis pasikeistų, turbūt turi praeiti nemažai laiko. Šis kontrastas ypač pastebimas lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, kuriose smurtas prieš vaikus yra visiškai netoleruojamas ir nepateisinamas. Mums dar sunkiai suvokiama, kad kitur ginamas vaikas, jo teisė nepatirti jokio smurto. Tada, kai tėvai pasielgia nederamai, pati valstybė imasi atsakomybės ir pradeda ieškoti vaikui saugesnės vietos“, - sakė A. Šapranauskienė. Jos manymu, Lietuva turėtų perimti daugiau gerųjų praktikų iš šalių, kuriose smurtas yra visiškai nepateisinamas ir kuriose ginami vaikų interesai. Pasak jos, moksliniais tyrimais seniai įrodyta, kad smurtas nieko gero neduoda ir tikrai nėra tinkama vaikų auklėjimo priemonė. „Smurtas nėra auklėjamoji priemonė, jis tik sukelia baimę, pyktį, pažemina ir kt. Tą akimirką smurtu galbūt ir nutraukiamas nepageidaujamas vaiko elgesys, bet iš esmės smurtas nei vaiko elgesio, nei suvokimo teigiamai nepakeičia, o tik visam gyvenimui palieka skriaudos jausmą“, - pastebėjo A. Šapranauskienė.
Psichologė patarė tėvams nuolat pasitikrinti save, kvestionuojant, kodėl jie, bendraudami su savo vaikais, elgiasi vienaip ar kitaip. „Visada verta savęs paklausti, kodėl darau vienus ar kitus dalykus, ypač jeigu taip elgiuosi ne vieną kartą. Pavyzdžiui, kodėl skaitau savo vaiko dienoraštį? Ar tada jaučiu, kad geriau jį suprantu? Bet kodėl man sunku jį suprasti, kai nelendu į jo dienoraštį? Ko trūksta mūsų bendravimui? Arba kodėl draudžiu jam kur nors išeiti? Ar man pačiai be jo būti bus liūdna, ar aš baiminuosi dėl jo saugumo, ar man norisi parodyti, kas šiuose namuose turi valdžią, ar dėl kokių nors kitų priežasčių? Sąžiningi atsakymai į tokius klausimus padeda geriau suprasti savo elgesio motyvus, kartais pasielgti kitaip negu esu įpratęs, pamatyti daugiau galimų sprendimų. Jei kyla noras atimti iš vaiko visą asmeninę erdvę, tikrai verta savęs paklausti, kam man to iš tiesų reikia“, - patarė daugiau kaip 15 metų psichologinio darbo patirtį turinti psichologė A.
Paramos vaikams centro psichologė ir programos „Centras vaikams - smurto aukoms ir liudininkams“ vadovė Ieva Daniūnaitė pabrėžė, kad tėvai, kraustydami daiktus ar skaitydami dienoraščius, pažeidžia vaikų asmenines ribas. „Iš minimų pavyzdžių galima susidaryti įspūdį, kad pažeidžiamos vaiko ribos, kai negebama vaiko matyti kaip atskiro žmogus. Tai yra emocinė prievarta, kuri yra labiausiai paplitusi smurto prieš vaikus rūšis“, - pastebi psichologė I.
Kalbėdama apie emocinę prievartą, jos yra keli tipai, kuriuos išsamiai pristatė I. Daniūnaitė. Pirmas, kai tėvai šalti ir abejingi, nesirūpina vaiko jausmais, į juos neatsiliepia. Antras, kai tėvai nuolat neigiamai nusiteikę prieš vaiką, visada kritikuoja ir priekaištauja, net laiko savotiška savo gyvenimo bėda. Trečias tipas, kai tėvai vaiką panaudoja savo poreikiams ir jo nevertina kaip atskiro individualaus žmogaus, turinčio savo poreikių. „Kai nesuprantama, kad vaikas gali turėti savo asmeninį gyvenimą, ypač paauglystėje ir kt., kas yra labai svarbu“, - pridūrė psichologė.
Dar viena emocinės prievartos rūšis, kai trukdoma vaikui socializuotis ir įeiti į bendraamžių grupę. Pasak I. Netinkamu elgesiu laikomas ir kitas emocinės prievartos tipas, kai su vaiku nesielgiama ir jis nėra baudžiamas pagal jo amžių, o tėvai elgiasi su vaiku kaip su žymiai vyresniu arba jaunesniu. I. Daniūnaitė pabrėžė, kad tai nėra tinkamas elgesys, nes su vaiku elgtis draugiškai ir dalintis įspūdžiais, pomėgiais bei panašiai yra viena. Bet jeigu, pavyzdžiui, aštuonmečiui pradedama pasakoti apie savo santykius su partneriu ar net seksualinius potyrius, tai nėra tinkama. „Dažniausiai vaikus labai vargina, kai juos apkrauna suaugusiųjų emocinėmis problemomis. Kai tėvai, neturėdami su kuo pasikalbėti, viską pasakoja vaikui, jam to būna per daug, nes neatitinka jo amžiaus ir galimybių“, - akcentavo tėvų emocinės prievartos ypatybes I. Daniūnaitė. Pasak jos, toks elgesys dar gali pakenkti ir todėl, kad vaikas paverčiamas atsakingu už suaugusio žmogaus savijautą ir negali užsiimti tuo, kas jam pačiam aktualu.
VDU Švietimo akademijos docentė Milda Brėdikytė pabrėžia, kad ikimokykliniame ugdyme neturėtų būti vaikams taikoma tai, kas formaliai taikoma mokykloje - tam tikri psichologiniai instrumentai formuojasi būtent per žaidybines veiklas: „Žaisdami mes išgyvename įvairias situacijas ir tai formuoja mūsų patirtį, tuomet atsiranda psichologiniai instrumentai, kurie padeda vaikui mąstyti ir mokytis. Vaikas mokosi ne ramiai sėdėdamas, o kurdamas, žaisdamas ir judėdamas“. Mokytojas yra vedlys, kuriuo seka vaikas.
VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio, pradinio ugdymo ir pagalbos mokiniui studijų programų vykdymo grupės vadovė, Europos Komisijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo ekspertė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė teigia: „Tik bendradarbiaudami galime pasiekti bendrų tikslų ir susitarimų. Tarimosi kultūra yra pagrindas“. Ji pabrėžia, kad mokykla turi ugdyti ne tik vaikus, bet ir tėvus.
VDU Švietimo akademijos profesorė Ona Monkevičienė pasidalijo neseniai atlikto tyrimo rezultatais. Tyrimo metu buvo išklausyta tėvų nuomonė apie tai, kaip jie vertina pedagogus, taip pat pedagogų paklausta, kaip jie vertina tėvus. Pasak O. Monkevičienės, beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai teigiamai įvertino pedagogus. „Taigi jeigu ir yra vienas ar keli tėvai, su kuriais sunku susikalbėti, anot jos, neturėtume absoliutinti ir formuoti nuostatos, kad visi tėvai tokie. Turime palaikyti su tėvais ryšį ir ieškoti kelių, kaip bendradarbiauti.“
„Prisimenu atvejį, kai pas mus atėjo specialiųjų poreikių turinčio vaiko tėvai, kurių vaikas pakeitė jau trečią ugdymo įstaigą. Tėtis nepasakė mums, kad jo vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Jis prisipažino, kad bijo: jeigu jis tą pasakys, jo vaikas rizikuos nerasti vietos, jo nepriims ar ilgainiui išstums, kaip kad padarė ligšiolinės ugdymo įstaigos. Jis paminėjo jau trečią ugdymo įstaigą, kuriai jų vaikas pasidarė nebepatogus. Mes tikrai labai jautriai turėtume šioje vietoje žiūrėti ir vertinti santykį su tėvais. Neturi būti ugdymo įstaiga uždara ir teisianti“, - įsitikinusi ji.
Startuolio „Vedliai“ įkūrėja Monika Katkutė-Gelžinė sako, kad tėvams išties reiktų privalomų tėvystės kursų: „Aš, kaip mama, tikrai būčiau už privalomus tėvystės kursus. Pati labai daug pastangų dedu tėvystėje ir suprantu, koks sudėtingas darbas yra auginti vaikus XXI amžiuje. Pati neturiu su kuo pasitarti, iššūkių tikrai yra apstu. Taigi esu labai dėkinga savo vaikų mokytojoms, kurios padeda man auginti mano vaikus. Neįsivaizduoju, kaip susitvarkyčiau viena. Mokykla yra lyg didelis kaimas, kuris padeda tą žmogų užauginti“. Anot jos, vienas labiausiai pamirštų ir po ugdymo programomis pasislėpusių ugdymo tikslų - vaiko gebėjimas kurti.
