Depresija vaikams: svarbiausi simptomai ir efektyvios pagalbos būdai

Daug ir nuolat kalbama apie depresiją, tačiau retai susimąstoma, kad depresija gali sirgti ir vaikai. Atrodytų, ko gi liūdėti? Juk vaikystė nuolat asocijuojasi su vėjavaikiškumu, žaismingumu, lengvumo ir nerūpestingumo jausmais. Deja, taip nutinka ne visada, tuomet kalbame apie depresiją vaikų bei paauglių tarpe. Vaikų depresija yra psichikos sveikatos problema, kuri turi įtakos vaikų mąstymui, nuotaikai ir elgesiui. Depresiją patiriantys vaikai dažnai neigiamai vertina save, savo situaciją ir ateitį. Net ir visai jaunas vaikas gali rodyti depresiškumo, apatiškumo ir bejėgiškumo bruožų, kurie dažnai pasitaiko po sunkių trauminių patirčių, tokių kaip įvairių rūšių smurtas, skyrybos, katastrofos.

Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad vaikai depresija neserga. Bet ar tai - tiesa? Tiksliausias atsakymas į šį klausimą - toks: suaugusiųjų depresija serga suaugusieji, o vaikų depresija - vaikai. Nors abi šios ligos formos yra panašios, visgi jos turi ir tam tikrų skirtumų. Paauglių ir suaugusiųjų depresijos raiška yra panašios. Vaikų depresija dažnai pasireiškia kompleksiškai, kartu su kitais ją lydinčiais simptomais, tokiais kaip nerimas, elgesio sutrikimai.

Kodėl vaikai sergą depresija?

Depresija - rimta sveikatos būklė, kuri negydoma padidina būsimų, užsitęsusių ir sunkesnių ateities depresijos epizodų riziką bei gali kelti rimtą savižudybės pavojų ir lemti sumažėjusį pasitenkinimą gyvenimu. Ankstyvas depresijos atpažinimas ir gydymas gali pakeisti gyvenimą ir išgelbėti gyvybę. Tačiau neretai vaikų depresija yra sunkiau atpažįstama arba neteisingai identifikuojama tiek artimųjų, tiek gydytojų. Patirtis rodo, kad dažnai vaikų depresija yra praleidžiama pro akis, kadangi vaiko patiriama būsena „nurašoma“ elgesio sunkumams, tinginystei arba paauglystei. Nepasigilinama į vaiko gyvenimo patirtis, kurios neretai būna traumuojančios ir stipriai sukrečiančios.

Vaikas bando suprasti, kaip išbūti šiame pasaulyje, ypač jei susiduria su ne pagal amžių sudėtingais dalykais, vidiniais konfliktais, o šalia nėra artimo, į kurį galėtų betarpiškai remtis, kuris padėtų ko-reguliuoti kylančias emocijas. Depresija susergama, kai nebeveikia gynybos, padedančios išbūti ir ištoleruoti patirtą siaubą, kurį įžodinti ir išreikšti nebepavyksta. Kartais depresiją sukelia sunkus įvykis, pavyzdžiui, tėvų išsiskyrimas, netektis ar problemos mokykloje. Tačiau vaikai, taip pat, gali susirgti depresija be akivaizdžios priežasties.

Dažnai yra galvojama, kad prie vaikų depresijos priveda problemos mokykloje ir bendraamžių patyčios. Bet, anot klinikinės psichologės Ingridos Černiauskienės, mokykla ir patyčios retai būna vienintelės depresiją sukėlusios priežastys. Viena dažnesnių vaikų depresijos priežasčių - biologiniai, genetiniai faktoriai. Kitas ne mažiau svarbus veiksnys - santykiai šeimoje. Kaip jie vystosi? Ar tėvai rodo pakankamai šiltų jausmų? O gal, priešingai - išreiškia daug kritikos? Jei šeimoje kyla daug konfliktų, vaikui formuojasi savikritiškas savęs vertinimas, savo asmenybės menkinimas, nepasitikėjimas savimi. Žinoma, savikritiškas vaiko požiūris į save ir tam tikras savęs žemas vertinimas turi įtakos ir bendraamžių požiūriui: jie ima vengti tokio vaiko, kreivai į jį žiūrėti, nebendrauti. Tokia klasiokų ir artimos aplinkos vaikų reakcija grįžta grandininiu aspektu: dar labiau sustiprina paties vaiko jausmą, kad „su manimi kažkas yra labai blogai“, „aš nevertas būti su kitais vaikais“.

Vaikų depresijos riziką didinantys faktoriai:

Šeimyniniai sunkumai, skyrybos, nuolatiniai barniai
Patičios
Fizinė, emocinė ar seksualinė prievarta/smurtas
Kiti psichologiniai/fiziniai sutrikimai (pvz. negalia; ADHD, autizmo spektro sutrikimas ir kt.)
Jausmų skirstymas į blogus/ gerus, nesaugi aplinka jausti ir reikšti jausmus
Genetinis polinkis į depresiją kitus nuotaikų ar psichikos sutrikimus (atvejai šeimos istorijoje)

Nėra vienos priežasties depresijai atsirasti, ją dažnai sukelia įvairių dalykų derinys. Pavyzdžiui, jūsų vaikas gali turėti polinkį į depresiją ir taip būti patyręs sunkių gyvenimo įvykių.

Kaip atpažinti vaikų ir paauglių depresiją?

Yra įprasta, kad kartais vaikai jaučiasi prislėgti, yra irzlūs ar mąsto neigiamai. Tai yra sveiko vystymosi ir mokymosi valdyti emocijas dalis. Tačiau vaikystės depresija yra daugiau nei tiesiog liūdesys, kuris ateina ir praeina. Jei jūsų vaikas serga depresija, vaikui gali būti sunku mokytis, susirasti draugų ir kuo geriau išnaudoti kasdienį gyvenimą. Jei depresija tęsiasi ilgą laiką be gydymo, vaikai gali atsilikti mokykloje, prarasti pasitikėjimą savimi ir užsisklęsti.

Tačiau vaikų depresija nuo suaugusiųjų neretai skiriasi savo išraiška. Kai kurie vaikai gali nekalbėti apie savo jausmus, bejėgiškumą, neviltį ir neatrodyti liūdni, o, priešingai, nuolat kelti bėdų savo agresyviu, probleminiu elgesiu, kuris iš pirmo įspūdžio gali atrodyti kaip maištas, tinginystė. Tuomet vaikui uždedama būtent problemų kėlėjo etiketė. Svarbu atsiminti, kad probleminis elgesys - pagalbos šauksmas. Greita ir sąlyginai lengva apkaltinti vaiką, kad sugadino jums nuotaiką, tingi arba nesistengia, tačiau pasigilinus į situaciją dažnai atsiskleidžia kitos spalvos.

Šie simptomai gali padėti atpažinti, ar jūsų vaikas susiduria su depresiškumu ar depresija tačiau, kad būtų diagnozuota depresija reikalinga vaikų psichiatro ir psichologo išvada. Taigi, depresiją galima įtarti, jei jūsų vaikas skundžiasi:

Liūdesiu ar slogia nuotaika (bent 2 savaites)
Patiria elgesio problemas mokykloje
Dingusiu susidomėjimu dalykais, kurie visad patikdavo
Po neryžtingas, trūksta pasitikėjimo savimi
Mažiau bendrauja su draugais ir šeima
Patiria tuštumos jausmą, negali jausti emocijų
Turi minčių apie savižudybę arba savęs žalojimą
Iš tikrųjų žaloja save, pvz. rizikingai elgiasi, įvairios priklausomybės, pjaustosi, perdozuoja ir t.t

Taip pat, vertėtų susirūpinti jei:

Sutriko miegas (nemiega arba miega daugiau nei įprastai)
Kyla dėmesio koncentracijos problemų
Žemu energijos lygiu arba bendru nuovargiu
Pakito apetitas (valgo žymiai daugiau arba mažiau nei įprastai)
Svorio pokyčiai
Pastebimi kiti fiziniai simptomai

Mažų vaikų depresiją galime pastebėti iš staiga pasikeitusių tamsių piešinių, pavojingų veiklų/elgesio, kurios dažnai nurašomos nelaimingiems atsitikimams.

Kai kurie vaikai, kurie turi problemų dėl nerimo ir depresijos, taip pat turi fizinių simptomų, tokių kaip galvos ir skrandžio skausmai, kurie neturi fiziologinio pagrindo. Depresijos simptomus gali imituoti ir nediagnozuota anemija, hipotirozė ar vitamino D trūkumas, todėl prieš diagnozuojant depresija svarbu atmesti šias ligas.

Svarbu suprasti, kad tiek vaikams, tiek suaugusiems visiškai normalu išgyvenus sunkų gyvenimo įvykį jaustis prislėgtu ir reikėti laiko prisitaikyti. Sunerimti verta, kai nuotaikos ir elgesio pokyčiai užsitęsia ir trukdo normaliam vaiko vystymuisi ir socialiniam gyvenimui. Taip pat, labai svarbu nesumaišyti gedulo su depresija, kadangi gedulas yra natūrali netekties išgyvenimo stadija kurio nevadiname tikrąja depresija. Tačiau užsitęsęs gedulas, lydimas kitų ilgalaikių pakitimų, gali pereiti į tikrąja depresiją tad svarbu stebėti situaciją ir gedulo procesą.

Šalia simptomų analizės dar svarbesnis yra pojūtis esant šalia. Kartais nutinka, kad net matydamas žmogaus šypseną viduje pajunti gilią skausmo prarają, beprasmybės jausmą, ar tiesiog staiga užėjusį stiprų liūdesį, kuris nėra tavo. Tai įvyksta ne tik psichologo kabinete, bet ir namuose. Svarbu pasitikėti šiuo jausmu, jis gali padėti atpažinti depresijos sutrikimą ne tik vaikuose, bet ir suaugusiuose. Tikėtina, kad intuityviai pajutote būtent tai, ką Jūsų vaikas jaučia giliai viduje, tačiau nemoka išreikšti žodžiais.

Kaip padėti vaikui ir paaugliui, kuris serga depresija?

Susidūrus su šiuo sutrikimu labai svarbu yra laiku kreiptis pagalbos tiek į vaikų psichiatrą, tiek į psichologą/psichoterapeutą. Uždelstas pagalbos suteikimas apsunkina gijimą ir padidina tikimybę depresija sirgti ilgiau ir sunkiau. Taip pat, kartu su profesionalia pagalba galite savo vaikui padėti ir namuose. Vienas iš svarbiausių dalykų būtų užtikrinti aiškią ir sveiką dienos rutiną, į kurią įeina kokybiškas miegas, maistas, judesys/sportas. Svarbu, kad būtų aiškios valandos, kada einama miegoti, valgoma, žaidžiama, mokomąsi. Be šių dalių bet kokia pagalba nėra tokia efektyvi ir veiksminga.

Taip pat, labai svarbu kalbėtis su vaiku apie jausmus, skatinti juos reikšti kad ir kokie jie būtų, - galima piešti, rašyti laiškus, lipdyti, plukdyti laivelius su įvairiausiomis žinutėmis ir kt. Svarbu pasižiūrėti į tai kūrybiškai ir būti šalia, leidžiant vaikui būti tokiu koks jis yra šią akimirką, nespaudžiant keistis. Padėti susigrąžinti ryšį su aplinka gali padėti ir judesys, dėmesingo įsisąmoninimo, jogos pratimai, masažai, kvėpavimas, buvimas gamtoje. Svarbu skirti vaikui daug teigiamo dėmesio, ypač užsiėmimų, kuriuose galite praleisti laiką kartu šeimoje kalbėdami ir klausydami apie jo rūpesčius ir jausmus. Skatinkite savo vaiką užsiimti veikla, kuri jam paprastai patinka.

Paaugliai, skirtingai nei vaikai, dažnai bijo atsiverti ir kalbėti apie neretai su depresija ateinančiomis suicidinėmis mintimis, apie savižalos elgesį. Vaikui prabilus apie mintis nusižudyti, žalotis ar kitaip sau pakenkti svarbu sureaguoti rimtai, tačiau kiek įmanoma ramiau, bei valdyti savo emocijas sudėliojant veiksmų planą ir užtikrinant vaiko saugumą.

Depresija yra sutrikimas, kuris apima kūną, nuotaiką, mintis, miego kokybę, valgymo įpročius, turi įtakos tam, kaip asmuo apie save galvoja, kaip elgiasi. Depresiją nuo liūdesio padeda atskirti tai, jog depresija trukdo normaliam vaiko funkcionavimui. Pagrindiniai depresijos, nepriklausomai nuo amžiaus, požymiai yra: pažeminta, irzli nuotaika, interesų sumažėjimas ir tai trunka ne mažiau kaip dvi savaites. Depresija gali išsivystyti kaip reakcija į traumuojančia patirtį (pvz.: smurtą, įvykį, patyčias). Rizikingas elgesys (pvz. Įtariant, kad vaikas gali turėti depresija, turėtų būti kreipiamasi į gydytojus, siekiant gauti klinikinį įvertinimą. Labai svarbu priimti vaiko pakitusią būseną ir jo dėl to nekaltinti. Tėvai taip pat neturėtų kaltinti savęs. Svarbu parodyti, kad vaikas yra priimamas ir tuomet, kai nesijaučia gerai; kad gali sulaukti palaikymo ir pagalbos sunkiu metu. Apibendrinus, vaikams gali būdingi tiek pagrindiniai depresijos simptomai, tiek papildomi, daugiau būdingi jaunesnio amžiaus asmenims, tokie kaip dažnas verkimas, subjektyvūs fiziniai nusiskundimai. Taip pat svarbu gebėti atskirti liūdesio jausmą ir depresijos simptomus vaiko nuotaikų ir elgesio pokyčiuose. Šiuo atveju, daugiausiai reikšmingas tampa sutrikęs normalus vaiko funkcionavimas, kuris tarsi signalizuoja vaiko pagalbos šauksmą.

Kaip atpažinti depresiją paauglystėje?

Paauglystė yra laikotarpis, kupinas pokyčių, kurie gali turėti įtakos jaunuolių elgesiui ir psichinei sveikatai. Kai vaikai išgyvena paauglystę, jų migdolinis kūnas - smegenų sritis, susijusi su emocinėmis reakcijomis - išsivysto anksčiau už priekinės kaktinės skilties žievę - smegenų sritį, kuri reguliuoja elgesį ir pagrįstų sprendimų priėmimą. Dėl to paaugliai dažnai gali būti pernelyg emocingi, per daug jautriai reaguoti arba elgtis kitaip nei buvo įprasta. Vieną akimirką vaikas gali būti linksmas ir laimingas, o staiga ši būsena per trumpą laiką gali tapti pernelyg pikta ar liūdna. Nuotaikos svyravimai yra dažni paaugliams, tačiau tėvams dažnai kyla klausimas, kaip į juos reaguoti. Ar jų vaiko nuotaikos pokyčiai ir elgesys yra tokie, kaip įprasta paauglystėje, ar jie kelia rimtesnį susirūpinimą, nes vaiko nuotaika ir elgesys pasikeitė, pavyzdžiui, dėl depresijos?

Depresijos paplitimas. Įvairūs statistiniai duomenys teigia, kad depresija paauglystėje yra net labiau paplitęs sutrikimas už įvairias lėtines ligas tokias, kaip pavyzdžiui, astma. Depresija serga net 14 proc. 15-18 m. amžiaus paauglių, iš jų 3-8 proc. - sunkia depresija. Paauglystės laikotarpiu mergaitės serga depresija 2 kartus dažniau nei berniukai. Depresija paauglystėje taip pat yra siejama su padidėjusia savižudiško elgesio rizika.

Kodėl yra sudėtinga atskirti depresiją nuo paauglystei būdingo nuotaikos svyravimo? Įvairūs tyrimai teigia, kad daugiau nei 70 proc. vaikų ir paauglių depresijos atvejų nediagnozuojami arba netinkamai gydomi, nes paaugliams depresiją nustatyti sunkiau (lyginti su suaugusiaisiais). Paauglystėje depresija gali pasireikšti netipiškais simptomais, tokiais kaip prieštaraujantis elgesys, mokymosi apleidimas ir/ar mokyklos nelankymas, dažnai besikeičianti nuotaika ar pikta, o ne liūdna nuotaika. Pradiniai depresijos simptomai, tokie kaip nekonkretūs fiziniai skausmai (galvos, raumenų, pilvo skausmas) ar nuovargis, atsirandantis vengimas bendrauti ar užsisklendimas, padidėjęs jautrumas nesėkmėms gali būti mažai pastebimi aplinkiniams (pavyzdžiui, lyginant su elgesio sutrikimais) arba priskiriami paauglystės laikotarpio ypatumams. Be to, depresija gali būti slepiama dažnų gretutinių sutrikimų, pavyzdžiui, socialinių fobijų ir kitų nerimo sutrikimų, valgymo ar elgesio sutrikimų. Dalis paauglių nesulaukia tinkamos pagalbos bei gydymo ir dėl tėvų požiūrio į psichikos ligas.

Depresija sukelia funkcinius trukdžius kasdieniame gyvenime. Funkciniai trukdžiai reiškia, kad įprastos užduotys tampa neįmanomos. Kiekvienas sveikas paauglys turi pomėgių. Depresija gali neturėti aiškios akivaizdžiai matomos priežasties ar šaltinio, sukeliančio didelį liūdesį ir kitus simptomus. Tuo tarpu nuotaikos svyravimai paauglystėje paprastai gali būti siejami su priežastimi (nesvarbu, ar tai negatyvios mintys, priekabiavimas, nesutarimas ir pan.). Tėvai dažnai užduoda konkrečių klausimų, koks paauglio elgesys ar reakcijos atitinka normą (kas yra normalu?), o kas gali būti depresijos požymis paauglystėje?

Kokiais simptomais dar gali pasireikšti depresija?

Savy žalos arba savižudybės mintys ir veiksmai yra labiausiai susirūpinimą keliantys depresijos simptomai. Tokie paauglio pareiškimai, kaip jam ar jai būtų geriau nebūti čia arba būti mirus arba pastebėtos savęs žalojimo žymės (pvz., įpjovimai, nudeginimai įvairiose kūno vietose) turėtų skatinti tėvų susirūpinimą vaiko psichikos sveikata.

Tėvų ir vaikų ryšio vaidmuo depresijos vystymuisi. Svarbu paminėti, kad tėvai vaidina svarbų vaidmenį vaikui sergant depresija. Depresijos rizika mažėja, kai vaikų ryšys su tėvais yra šiltas, palaikantis ir bendradarbiaujantis (o tai yra pozityvios tėvystės požymis). Ir priešingai, depresijos rizika didėja, kai vaikų santykiai su mama ir tėčiu yra nebendradarbiaujantys ir vaikams trūksta paramos. Daugelis tyrimų rodo, kad tėvų elgesys yra vienas iš svarbių depresijos rizikos veiksnių.

Kaip padėti savo paaugliui?

Jeigu manote, kad jūsų vaikas turi depresijos simptomų, yra svarbu ne save kaltinti, o kuo skubiau kreiptis pagalbos. Labai svarbu pasikonsultuoti su specialistais: savo šeimos gydytoju, pediatru ir / ar psichikos sveikatos specialistu.

Aktyviai klausykite, kai jūsų vaikas nori su jumis kalbėtis, nutraukite tai, ką darote, ir visą dėmesį skirkite vaikui. Atsigręžkite į savo vaiką ir palaikykite akių kontaktą. Apibendrinkite, ką jūsų manymu, girdite dukrą ar sūnų sakant, kad ji ar jis suprastų, kad jūs klausotės. Paaugliai ne visada pasirenka tinkamiausią laiką pasikalbėti, tačiau jų noras aptarti su tėvais kažką svarbaus gali būti retas ir trumpalaikis.

Peržiūrėkite reikalavimus ir apmąstykite, kurių turite laikytis tvirtai: yra daug galimybių konfliktuoti su paaugliu (ir jų nuolat atsiras). Dažni konfliktai gali neigiamai paveikti santykius ir sumažinti tikimybę, kad paauglys ieškos tėvų paramos. Nuolat ieškokite ryšio: ryšį užmegzti ir palaikyti lengviau, kuomet bendraujama maloniai ir kalbama apie iš esmės teigiamą patirtį. Yra įvairių klausimų, kurie padėtų kalbėtis su vaiku susitikus po darbo dienos. Pavyzdžiui, galima paklausti, koks linksmiausias dalykas nutiko šiandien mokykloje; ką naujo sužinojo; ką smagaus šį vakarą norėtų nuveikti ir pan.

Stebėkite: paaugliams geriau pavyksta išvengti klaidų ir geriau sekasi susidoroti su iššūkiais, kai jų tėvai žino, kur jie yra ir ką veikia. Tai nereiškia, kad turite reikalauti, kad paauglys laisvą laiką leistų tik namuose.

Ar kūdikiai gali sirgti depresija?

Labai ilgą laiką - maždaug iki 1970-ųjų - buvo manoma, kad vaikų pažintiniai gebėjimai dar nėra tiek subrendę, kad jie sirgtų depresija. O jei paauglys tapdavo liūdnas, užsidaręs, mąstantis apie tai, kad gyventi beprasmiška, tai būdavo laikoma normalia paauglystės būsena. Kad vaikai serga depresija, gal ir galima sutikti, bet kūdikiai?! Iš kur jiems ta depresija? Su šia diagnoze mes tikrai retai susidursime, nes niekas depresijos diagnozės neskubės rašyti kelių mėnesių mažyliui. Nors sužinoję, kokie simptomai būdingi kūdikių depresijai, tikriausiai neprieštarausite, kad tokių atvejų būna.

Pagrindinė kūdikių depresijos priežastis - atsiskyrimas nuo savo mamos ar kito pagrindinio globėjo (žmogaus, kuris daugiausia rūpinasi mažyliu, tarp kurio ir kūdikio sukuriamas ryšys). Pirmosiomis dienomis kūdikis, prisimindamas mamą, jos visur ieško, eina (ar ropoja) ten, kur jie įprastai žaisdavo ar kitaip leisdavo laiką, stipriai reaguoja į atidaromas ar uždaromas duris, skubėdamas pasitikti ir tikėdamasis vėl pamatyti mamą. Vaikas jaučia nerimą, todėl gali mažai domėtis žaislais ar jais žaisti chaotiškai, pradėdamas domėtis žaislu ir čia pat jį mesdamas, ieškodamas kito. Mažylis tampa verksmingesnis, gali verkti ilgai, būti sunkiai nuraminamas, po verkimo būsenos ateina apatijos būsena, kai vaikas niekuo nesidomi.

Jei išsiskyrimas su mama trunka ilgiau, vaikas iš verksmingumo pereina į sustingimo stadiją: tuomet jis tik guli, nesidomi aplinka, nereaguoja į kalbinimą. Gali pradėti trikti psichikos raida: anksčiau mokėjęs čiauškėti mažylis nebečiauška, nebesidomi žaisliukais, vėliau ima sėdėti, stovėti ar vaikščioti, ypač vėluoja kalba. Ilgainiui mažylis susitaiko su patirta netektimi, ir depresijos požymiai švelnėja. Gali būti, kad vaikas susiras kitą prieraišumo asmenį, tai yra žmogų, su kuriuo užmegs artimą ryšį, ir tokiu būdu mamos netekties skausmą užpildys bendravimas su kitu žmogumi. Vis dėlto viduje skauda bet kokiu atveju, ar mama tyčia paliko mažylį, ar kito sprendimo nebuvo galima priimti.

3-6 metų vaikų depresija gali pasireikšti elgesio sutrikimais: dažnai pastebime sujaudintą, nerimastingą, agresyviai besielgiantį vaiką, kuris gali ne tik mušti ar muštis su kitais, bet ir žaloti save, ilgai save stimuliuoti (pavyzdžiui, masturbuotis). Kita vertus, depresiškas vaikas gali tapti tylus, jis niekam neužkliūva, būna „nematomas“, atrodo nervingas, įsitempęs, baikštus, nėra laimingas, kaip kiti vaikai, atrodo, kad nesugeba džiaugtis. Be to, nuo pat mažens vaikai linkę perimti tėvų požiūrį į save, pasaulį ir ateitį. Depresiški arba pavargę, tarpusavyje konfliktuojantys, besiskiriantys ar išsiskyrę tėvai gali sunkiau sugebėti palaikyti savo vaiką, stiprinti jo savivertę, įdiegti jam mintį, kad jis daug ką gali ir moka pats arba sėkmingai to išmoks.

Vaikams augant, jų depresijos požymiai vis labiau artėja prie suaugusiųjų depresijos požymių. Tokio amžiaus vaikai dažnai masturbuojasi, graužia nagus, gali atsirasti naktinių košmarų ir naktinis šlapimo nelaikymas. Augant vaikų depresija kartais pasireiškia ir niekuo nesidomėjimu, džiaugsmo ir pasitenkinimo netekimu, užsisklendimu, nekalbėjimu, išsakomomis mintimis: „Aš negaliu“, „Man nesiseka“, „Nežinau“, „Aš pavargęs“.

Tyrėjų duomenimis, depresiją išgyvenančių vaikų padaugėja brendimo laikotarpiu: 13-15 metų paaugliai depresija serga kur kas dažniau nei mažesni vaikai, pikas pasiekiamas 17-18 metų. Vėliau dažnumas šiek tiek mažėja, kol pasiekiamas suaugusiųjų depresijos dažnio lygis. Manoma, kad taip staiga depresijos atvejų padaugėja dėl to, kad paaugliai pradeda geriau suvokti savo jausmus ir giliau juos išgyventi bei jausmą išlaikyti kuriam laikui. Be to, mažas vaikas daugiau ar mažiau saugiai jaučiasi, žinodamas, kad yra šeimos dalis, ir šeima jį lyg mūro sienos gali apsaugoti nuo įvairių pavojų (žinoma, su šeima ir jos saugumu būna visaip, tačiau dažniausiai priklausymas šeimai suteikia vaikui papildomą nepažeidžiamumo jausmą). Paauglio raida vyksta taip, kad jis turi atsiskirti nuo tėvų ir kurti savo gyvenimą, galbūt visai kitokį, tapti savarankišku suaugusiuoju, turinčiu savo požiūrį į gyvenimą. Taigi net ir nedepresiškas paauglys gali išgyventi liūdesį ir jausmų sumaištį, lydinčius atsiskyrimą nuo tėvų. Paaugliai jau geba žodžiais išsakyti tai, kaip jaučiasi, todėl gali tokiu būdu išreikšti nepasitenkinimą gyvenimu ir aplinkiniais. Apie depresiją paauglystėje galime galvoti ir tuomet, kai matome ryškią nuotaikų kaitą, bendrą neigiamą požiūrį į gyvenimą ar kokius nors užsiėmimus.

Depresijos priežastys

Kaip ir kalbant apie daugelį kitų psichikos ir emocinių sutrikimų, vienos priežasties paprastai nebūna.

Biologiniai veiksniai

Tyrimų duomenimis, daugiau tikėtina, kad depresija susirgs vaikai, paaugliai ir suaugusieji, kurių artimi giminaičiai serga depresija. Depresijai atsirasti reikšmės turi sutrikusi tam tikrų biologinių medžiagų apykaita: pavyzdžiui, padidėjęs hormono kortizolio kiekis arba sumažėjęs serotonino kiekis. Vis dėlto sunku atskirti biologinius ir nebiologinius veiksnius, nes, jei vaikas auga depresiškų tėvų šeimoje, didelės reikšmės depresijai atsirasti turi ne tik paveldimumas, bet ir nepakankamai šiltas ar nesaugus ryšys su tėvais, iš kartos į kartą perteikiama informacija, kad gyvenimas yra sunkus, o pasaulis - atšiaurus. Dar vienas dalykas, kurį vaikai paveldi - tai temperamentas ir gebėjimas valdyti stresą.

Asmeniniai veiksniai

Kaip jau minėta anksčiau, labai svarbu, koks ryšys susiformuoja tarp kūdikio ir juo besirūpinančio globėjo: pastebėta, kad, esant nesaugiam priešiškam ryšiui, vaikas bijo, kad jis bus paliktas, jis jaučiasi vienišas ir bejėgis. Toks vaikas kabinasi už jo gyvenime atsiradusių žmonių, tikėdamasis, kad šie juo pasirūpins ir globos. Kitokio tipo depresija atsiranda tada, kai vaikas su savo globėju suformuoja nesaugų vengiantį ryšį. Šiuo atveju vaikui būdinga savikritika, žema savivertė, kaltės jausmas. Jis išsikelia labai aukštus vidinius standartus, siekia tobulumo ir iš savęs labai daug reikalauja. Kad ir ką pasiekęs, jis nesijaučia patenkintas, nuolat bijo būti iškritikuotas ir prarasti aplinkinių pagarbą. Manoma, kad depresija atsiranda dėl pykčio, kai užuot pykus ant artimųjų, jausmai nukreipiami į save. Depresijai atsirasti reikšmės turi ir požiūris į gyvenimą ir pasaulį: depresija sergantiems vaikams ir paaugliams būdinga, kad jie išgyvena savo netinkamumą („Aš nieko nesugebu“), bejėgiškumą („Aš nieko negaliu padaryti, kad tai pakeisčiau“) ir beviltiškumą („Taip bus visada“), juos kamuoja jausmas, kad yra dėl visko kalti ir nesugebės pasikeisti.

Šeimos veiksniai

Nepriteklius, dažni konfliktai tarp tėvų, prievarta prieš vaikus (fizinė, emocinė ar seksualinė), tėvų ar kitų artimųjų netektys - tai yra veiksniai, kurie stipriai padidina depresijos riziką.

Veiksniai, susiję su bendraamžiais

Turi reikšmės ir patiriamos patyčios bei draugų neturėjimas, tačiau įdomu, kad, tyrėjų nuomone, depresija sergantys vaikai bei paaugliai patys elgiasi taip, kad jiems gali būti sunku užmegzti ar išlaikyti santykius su bendraamžiais: jie linkę būti kiek agresyvūs, pavyzdžiui, prasivardžiuoti, stumdytis ir panašiai. Taigi patenkama į užburtą ratą: su piktu, užkabinėjančiu vaiku nesinori draugauti, o jis dėl to išgyvena ir tampa dar piktesnis.

Jeigu vaiko ar paauglio depresija nėra atpažįstama, jai laiku nesuteikiama pagalba, labai lengva tokiam vaikui „prasprūsti“ ir dėl savo blogo elgesio būti pasmerktam kaip „būsimam nusikaltėliui“. Arba dėl tykumo, nematomumo tapti tiesiog „patogiu vaiku“, su kuriuo mažai rūpesčių, tačiau kuriam vis dėlto labai skauda širdelę. Ilgainiui šis skausmas gali pasireikšti kitais simptomais (tuo pačiu agresyvumu, įvairiomis ligomis, kūno skausmais ir panašiai). Agresyvus elgesys, nesvarbu, kokios jo priežastys, augant gali pereiti į elgesio sutrikimus, riziką, kad vaikas susidės su bloga kompanija, pradės anksti rūkyti, vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas (narkotikus). Nuolat jaučiamas nerimas, viduje išgyvenamas nepasitenkinimas savo gyvenimu verčia ieškoti būdų, kaip nurimti, o tai labai lengva padaryti dirbtinai save raminant ar dirbtinai gerinant nuotaiką, tai yra, vartojant svaigalus ir kvaišalus.

Kaip kalbėtis su savo vaikais apie psichinę sveikatą (UNICEF)

Gydymas prasideda nuo, atrodytų, visiškai nesusijusių, tačiau vis dėlto kiekvienam vaikui ir paaugliui svarbių dalykų. Turbūt ne vienas prisiminsite, kad depresijai gydyti taikomi vaistai, vadinami antidepresantais. Ar jų skiriama ir vaikams? Ir taip, ir ne. Vaikų depresija niekada nepradedama gydyti antidepresantais. Kaip matėte, priežasčių vaikui būti liūdnam ir piktam yra labai daug, ir jokia tabletė jam neatstos šiltai apkabinančios ir juo besidžiaugiančios mamos arba neužpildys jausmo, kad yra kažkuo netikęs. Tiek liūdnam, tiek ir depresija nesergančiam vaikui labai reikia savo tėvų, kurie jį mylėtų ir parodytų, kad jis jiems svarbus. Būkite su savo vaikais, leiskite su jais laiką, skirkite pasimatymus paaugliams, kviesdami juos į kiną ar pasivaikščioti, išvažiuokite kad ir vienam savaitgaliui, kad ir netoliese, bet dviese su vienu iš vaikų, kur galėtumėte kalbėtis ir klausytis vienas kito.

Svarbiausia - nebijoti. Žiūrėti į šį procesą drąsiau. Juk tik taip galėsite padėti savo vaikui. Daugiau informacijos apie renginius, laidas ir labdaros kampanijas galite sužinoti iniciatyvos puslapyje „Skirtingos spalvos“.

tags: #depresija #vaiku #nuotraukos

Naujienos

Depresija vaikams: kaip atpažinti ir padėti