Fiziologija vaikams ir paaugliams yra atvira tema, apie kurią kalbama be galo daug ir ji reiškiasi įvairiausiais būdais. Berniukus kažkodėl labai jaudina undinių tema. Jie gali be perstojo diskutuoti, kur yra jų angos, kaip jos tuštinasi ir kaip su jomis užsiimti seksu. Ir jie gali apie tai kalbėti visai šalia mokytojo, visiškai nesukdami dėl to galvos. Merginos čiupinėja viena kitai krūtis ir tikrina, kas kokiomis kelnaitėmis mūvi. Kodėl jos tai daro? Tiesiog tam, kad pakikentų. O dabar plinta nauja mada - visų akivaizdoje kur nors kampa pasituštinti ir laukti reakcijos.
Liūdna, bet yra tėvų, kurių klaidos nėra atsitiktinės, ir jie gali būti priskiriami toksiškų tėvų kategorijai, rašo lifehack.org. Nepriklausomai nuo to, ar tėvai suvokia savo elgesį, ar jo nesuvokia, yra keli elgesio modeliai, kurie padaro vaikui tokią didelę emocinę ir protinę žalą, kad tai atsiliepia jam ir kai jis užauga. Jei vaikystėje patyrėte vieną ar kelias toliau išvardytas situacijas, yra tikimybė, kad vienas iš jūsų tėvų arba jie abu yra toksiški.
Toksiškų tėvų elgesio modeliai:
-
Vaikas šeimoje nesijaučia priimtas ir saugus
Yra žmonių, manančių, kad vaikus reikia auklėti griežtai, kitaip jie nemokės pasirūpinti savimi ateityje. Jei vaikystėje jus taip auklėjo, jūs net galite manyti, kad tai teigiamai paveikė jūsų gyvenimą. Bet jei kaskart patyrus nesėkmę ar atmetimą jūsų pasaulis sugriūva, didelė tikimybė, kad toks reagavimo modelis susiformavo iš toksiškų tėvų negebėjimo suteikti jums vaikystėje užtektinai saugumo ir priėmimo. Kartais vaikams reikia griežtumo, bet tai negali būti vienintelis auklėjimo būdas, jei tėvai nori, kad jų vaikas užaugtų visaverte asmenybe.
-
Tėvai pernelyg kritiški vaiko atžvilgiu
Visi tėvai retkarčiais kritikuoja savo vaikus. Be kritikos, mes galime taip ir neišmokti tinkamai atlikti įvairių darbų, pavyzdžiui, plauti indų ar skalbti. Tačiau toksiški tėvai yra pernelyg kritiški - jie kritikuoja praktiškai viską, ką vaikas bedarytų. Tokie tėvai gali klaidingai manyti, kad taip siekia užtikrinti, kad vaikas nedarytų skaudžių klaidų. Deja, dėl tokio elgesio vaikas įsitaiso griežtą vidinį kritiką, kuris skatina ribinės asmenybės sutrikimą.
-
Tėvai nuolat reikalauja vaiko dėmesio
Toksiški tėvai dažnai savo vaiką paverčia sutuoktinio (-ės) pakaitalu ir visą laiką reikalauja jo dėmesio. Jie gali manyti, kad toks ir turi būti artimas mamos (arba tėvo) ir vaiko ryšys, bet iš tiesų tai yra parazitiniai santykiai, kurie iš vaikų reikalauja per daug laiko ir energijos, kurią jie turėtų skirti mokymuisi ir kitiems dalykams. Netoksiški tėvai suteikia savo vaikui užtektinai erdvės augti ir tiesiog būti vaiku, nereikalaudami nuolatinio, tėvų poreikius tenkinančio bendravimo.
-
Jie laido toksiškus juokelius vaiko atžvilgiu
Visi tėvai kartais nepiktai pasišaipo iš savo vaikų, bet jei „juokeliai“ yra pikti ar tampa kasdienybe, tai gali tapti didele problema. Jums nereikia priimti tokio elgesio tik todėl, kad jūsų tėvai ar vienas iš tėvų visada juokavo apie, pavyzdžiui, jūsų išvaizdą (ūgį ar svorį). Tai labai žalinga taktika, kuri gali jus priversti labai blogai galvoti apie save. Jei tėvams iš tiesų rūpi vaiko gerovė, jie turėtų būti sąžiningi su vaiku ir nekritiškki, o ne laidyti piktus juokelius.
-
Jie verčia jus pateisinti baisų elgesį
Ar užaugote manydami, kad jūsų tėvai emociškai ar fiziškai smurtavo prieš jus todėl, kad jūs to nusipelnėte? Jei taip, ko gero gyvenime ir toliau pateisinate blogą kitų žmonių elgesį jūsų atžvilgiu. Toksiški tėvai gali apsukti bet kokią situaciją taip, kad ji atitiktų jų poreikius, ir vaikui lieka du pasirinkimai: priimti tai, kad tėvai neteisūs, arba prisiimti visą kaltę patiems. Daugeliu atveju vaikai, net būdami suaugę, renkasi antrąjį variantą.
-
Jie jums neleidžia išreikšti neigiamų emocijų
Jei tėvai nenori ar nesugeba priimti savo vaikų emocinių poreikių ir draudžia jiems išreikšti neigiamas emocijas, užaugę vaikai apskritai nebesugeba išsakyti savo poreikių. Nėra blogai stengtis išmokyti vaiką kiekvienoje situacijoje įžvelgti gerasias puses. Tačiau kai visiškai nepriimame neigiamų vaiko jausmų ir emocinių poreikių, tai gali sukelti depresiją, o vėliau, jau būdami suaugę, jie nemokės susidoroti su savo neigiamomis emocijomis ir neigiamais gyvenimo aspektais.
-
Jūs jų bijote net būdami suaugę
Pagarba neturi būti grįsta baime. Tiesą sakant, vaikai, kurie jaučiasi mylimi, palaikomi ir jaučia ryšį su tėvais, daug dažniau tampa laimingais suaugusiaisiais. Nors retkarčiais neišvengiamai prireikia kažkokios disciplinos, netoksiški tėvai niekada nei žodžiais, nei veiksmais negąsdina ir nebaugina savo vaikų, nes tai labai kenkia vaiko psichikai. Tam, kad vaikai gerbtų tėvus, jiems nebūtina jų bijoti. O jei suaugęs žmogus jaučia baimę ir nerimą kaskart sulaukęs tėvų ar vieno iš tėvų skambučio ar laiško, tai nėra gerai - šią problemą reikėtų spręsti.
-
Jie visada teikia pirmenybę savo jausmams
Kai kurie tėvai mano, kad šeimos reikalų klausimais svarbiausi yra jų jausmai, bet toks požiūris yra pasenęs, jis neskatina teigiamų, šiltų santykių. Tėvai priima galutinį sprendimą apie viską - nuo vakarienės meniu iki atostogų planų, bet labai svarbu, kad jie atsižvelgtų į kiekvieno šeimos nario, įskaitant vaikus, nuomonę. Toksiški tėvai nuolat verčia vaikus užgniaužti savo jausmus, kad įtiktų tėvams.
-
Jie kopijuoja jūsų tikslus
Ar vienas iš jūsų tėvų taip iškart susidomi viskuo, ką jūs darote, kad perima jūsų tikslus ir net ima juos kopijuoti? Tokie veiksmai gali atrodyti kaip domėjimasis savo vaiko gyvenimu, bet iš tiesų tokie tėvai vaikui tik trukdo siekti savo tikslų. Pavyzdžiui, vaikui reikia parduoti 50 dėžių naminių sausainių, o tuo tarpu jo mama taip pat nusprendžia kepti sausainius ir dalinti juos kaimynams. Tokiu atveju vaikui bus daug sunkiau įgyvendinti savo užduotį. Toks tėvų elgesys gali vaikus persekioti net ir suaugusiame gyvenime, jei vaikai nebando spręsti šios problemos.
-
Jie jus kontroliuoja naudodami kaltę ir pinigus
Kiekvienas esame jautęsi dėl kažko kalti prieš tėvus, bet toksiški tėvai šią taktiką taiko reguliariai. Toksiški tėvai gali kontroliuoti net ir suaugusius vaikus, pavyzdžiui, dovanodami jiems brangias dovanas ir tikėdamiesi kažko mainais. O jei jūs nedarote to, ko jie nori, jie jus verčia jaustis kaltais, priekaištaudami, kad jie dėl jūsų tiek daug padarė. Sveiki tėvai žino, kad vaikai jiems neprivalo kažkaip ypatingai atsidėkoti už pinigus ar dovanas, ypač jei vaikai tų pinigų ar dovanų nė neprašė.
-
Jie jus baudžia tylėjimu
Sunku kalbėti su žmogumi, ant kurio pykstame, bet bausti vaiką tylėjimu yra labai žalinga ir nebrandu. Tokia pasyvios agresijos apraiška kenkia visiems santykiams, o kita pusė jaučia spaudimą ištaisyti situaciją, net jei jis (ji) nepadarė nieko blogo. Jei tėvai ar vienas iš tėvų pernelyg supykę (-ęs), kad pradėtų racionalų pokalbį, derėtų atsiprašyti keletui minučių, o ne ignoruoti vaiką.
-
Jie ignoruoja sveikas ribas
Tėvai gali pateisinti save, sakydami, kad vaikus reikia akylai prižiūrėti, o kartais netgi pašniukštinėti, kad jie būtų saugūs. Tačiau kiekvienam žmogui reikia asmeninės erdvės, nubrėžtų ribų, ypač paaugliams. Toksiški tėvai nuolat peržengia šias ribas ir tai sukelia daugybę problemų. Pavyzdžiui, toksiški tėvai ar vienas iš tėvų įeina į vaiko kambarį nepasibeldę. Tokiems vaikams vėliau gyvenime labai sunku atpažinti ir suprasti ribas.
-
Jie verčia jus jaustis atsakingais už jų laimę
Tėvai ar vienas iš tėvų labai dažnai kartoja, kiek jie paaukojo dėl jūsų, ir todėl dabar yra nelaimingi, reiškia, jie turi nerealistiškų lūkesčių dėl jūsų vaidmens jų gyvenime. Joks vaikas nėra atsakingas už savo tėvų laimę. Taip pat tėvai niekada neturėtų reikalauti, kad vaikai dėl jų atsisakytų dalykų, kurie jiems suteikia laimę, ir taip atsilygintų už tėvų aukas. Jei vaikai užauga tokioje situacijoje, vėliau, jau tapus suaugusiais, jiems sunku suprasti, kad už savo laimę mes atsakingi patys.
Išbraukti toksiškus žmones iš savo gyvenimo gali būti nelengva, ypač jei tai jūsų tėvai ar vienas iš tėvų. Tačiau jei nesiimsite veiksmų, bus daug sunkiau ištaisyti emocinę ir psichologinę žalą, kuri jums buvo padaryta vaikystėje. O jei atpažinote savyje vieną ar kelis iš išvardytų toksiškų tėvų bruožų, patariame kreiptis profesionalios pagalbos, kad ištrūktumėte iš neigiamo elgesio modelio.
„Mūsų visuomenė tarsi susirgo perfekcionizmu: tėvai tvirtina, kad jų vaikas nepakankamai geras, nes nesimoko aukščiausiais balais, vaikas, gavęs prastesnį pažymį, jaučiasi beviltišku, kartais - net pakelia ranką prieš save, o dalis mokytojų su vaikais vis dar bendrauja testais, net nesistengdami jiems paaiškinti, kad nesėkmės, kurios visus ištinka, taip pat yra gyvenimo dalis“, - atkreipia dėmesį R. Šimkūnaitė. Pašnekovės įsitikinimu, kartais patiriama nesėkmė yra net vertingesnė pamoka nei nuolat lydinti sėkmė. „Ne vienas tyrimas yra parodęs, kad tik gerais balais besimokantys mokiniai neretai stokoja kūrybiškumo, nes jie save tam tikra prasme įspraudžia į „dešimtuko“ rėmus - žinias tiesiog išmoksta atmintinai, todėl nedrįsta improvizuoti, bijo suklysti ir jaučia jaudulį net dėl menkiausios nesėkmės, - dalijasi R. Šimkūnaitė. - O kuo baigiasi nuolatinė savigrauža ir perfekcionizmas, žino dauguma darboholikų ir perdegimo sindromą besigydančių žmonių, todėl tėvų ir mokytojų užduotis - pastebėti šias užuomazgas ir su vaiku pasikalbėti, kam reikalinga vertinimo sistema.“
Apie tai, ko trūksta mūsų naudojamai dešimtbalei mokinių vertinimo sistemai, ką daryti, kad pažymiai vaikus tikrai motyvuotų, ir kodėl negalima vaiko kaltinti bei gėdinti už gautą neigiamą pažymį, specialistė papasakojo interviu.
Mokinių vertinimas: būtinas ar ne?
Švietimo ekspertai visame pasaulyje mokinių vertinimui skiria daug dėmesio, nuolat diskutuoja, ieško geriausių sprendimų, tobulina ir, remdamiesi naujausiais tyrimais, tas vertinimo sistemas keičia. Štai pernai atnaujinę tarptautines Kembridžo programas, švietimo specialistai šiemet atnaujino ir diagnostinių vertinimo kriterijus, tačiau vertinimo pažymiais, balais ar raidėmis pasaulyje neatsisakoma. Pažymiai yra reikalingi kaip tam tikras akademinių pasiekimų, žinių ar gebėjimų matas. Jis svarbus ir mokiniui, kad šis galėtų įsivertinti savo stipriąsias ir tobulintinas vietas, bei tiksliai žinotų savo žinių lygį, ir mokytojui, nes aiškiai apibrėžtas įvertinimas padeda patikrinti mokinių žinių ir gebėjimų lygį, nustatyti spragas ir padarytą pažangą. Remdamasis gautais rezultatais, mokytojas gali mokiniui duoti grįžtamąjį ryšį, kokiose srityse jam reikia tobulėti, bei teikti tikslingą pagalbą pasiekimams pagerinti. Pažymiai naudingi ir tėvams, nes tarsi atskaitos taškas parodo, kaip moksluose sekasi jų vaikui, ir sufleruoja, kurias kompetencijas derėtų stiprinti bei į kurią pusę kreipti jo būsimą karjerą.
Lietuvos dešimtbalė sistema: privalumai ir trūkumai
Kai kadaise perėjome iš penkiabalės sistemos į dešimtbalę, buvo daug nerimo ir nežinios: kaip prie jos prisitaikys švietimo sistema, kaip mokytojai ir tėvai? Visi prisitaikėme, tačiau reikėjo laiko. Sakyčiau, ne dėl balų sistemos, bet dėl jos vientisumo trūkumo vis dar negalime džiaugtis gerais švietimo sistemos rezultatais. Lietuvoje neturime aiškių vieningų vertinimo standartų, todėl kiekviena mokykla turi savus susitarimus dėl vertinimo kriterijų - vienoje mokykloje dešimtuką vaikas gaus, jei teisingai atliks 95 proc. užduočių, kitoje - 91 proc. Neigiamo pažymio vertinimas skirtingose mokyklose taip pat gali skirtis: vienoje mokykloje mokinys gaus neigiamą vertinimą, jei teisingų atsakymų apimtis bus mažiau nei 30 proc., o kitoje už tokį pat rezultatą bus rašomas teigiamas pažymys. Net nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai neturi aiškių paaiškinimų: nurodomas mokinio surinktas taškų, procentų skaičius, tačiau nenurodoma, kokį pasiekimų lygmenį jis atitinka. Aiškumo vertinimo sistemoje visiems įneštų suvienodinti vertinimo kriterijai visos Lietuvos mastu.
Pažymių įtaka vaikams
Nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip pažymiai veikia mokinius. Iš vienos pusės, aukšti vertinimai stiprina motyvaciją ir didina pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau taip pat svarbu neužmigti ant laurų, kelti sau iššūkius ir ieškoti sričių, kuriose mokinys galėtų augti ir tobulėti toliau. Turbūt didžiausia bėda, kai pažymiai vaikams tampa konkurenciniu įrankiu - „aš geresnis už tave“, o kartais - net save patį. Didžiausią fokusą į pažymius, kaip į tikslą, ne tarpinę priemonę, vaikai skiria 7-8 klasėje - tada labiausiai dėl prastesnių pažymių jie ir jaudinasi. Vaikai iš savęs ima reikalauti per daug, prieš atsiskaitymus jaučia stresą, o kartais - pavydą geresnius balus gavusiam bendraklasiui. Kartais, net ir gaudami gerus pažymius, vaikai kremtasi, kad negavo dar geresnių, nes save pradeda asocijuoti tik su aukščiausiais įvertinimais. Bet kokia kaina.
Neigiami pažymiai dažnai sutinkami su didžiausia baime: vieni puola kaltinti mokinį už jo tingumą, kiti - verčia kaltę mokytojams ir mokyklai, o mokytojai teisinasi netinkamomis ugdymo programomis ar specialistų trūkumu. Taip užsisuka neigiamas „bėdų turgaus“ ratas, užuot visi kartu - mokinys, mokytojai ir tėvai - veiktų išvien ieškodami būdų, kaip efektyviausiai padėti vaikui. Juk neigiamas pažymys neapibrėžia mokinio kaip asmenybės ir neatskleidžia jo stipriųjų savybių - neigiamas pažymys parodo, kad jam nepavyko įsisavinti tik tam tikro dalyko tam tikros temos žinių. Užuot kaltinus, gėdinus ar grasinus, vertėtų pareflektuoti, kokios buvo nesėkmės priežastys, ir sudaryti konkrečių veiksmų planą, kad kitą kartą vaikui pavyktų geriau. Kiekvienas vaikas turi jaustis mylimas, emociškai saugus ir priimtas kaip unikali asmenybė čia ir dabar, o ne kažkada vėliau, kai neva to nusipelnys laikydamas egzaminus ir kolekcionuodamas diplomus.
Pažymiai kaip motyvacijos priemonė
Geriausias derinys, kai pažymys rašomas išvien su grįžtamuoju ryšiu - komentaru, padedančiu vaikui suprasti, ko pritrūko ar atvirkščiai - kodėl jo darbas įvertintas taip gerai. Tokią informaciją vaikas įsimena ilgiau ir tai padeda jam suprasti, kokių žinių jam dar trūksta ir kur reikėtų patobulėti. Daug svarbiau, kad vaikas suprastų, jog mokosi ne dėl kitų, o dėl savęs ir jam, o ne mokytojui ar tėvams svarbiausia, kad jis išmoktų mokytis ir sugebėtų sąžiningai atlikti užduotis. Taip pat derėtų suvokti, kad vien tik geri pažymiai nebūtinai yra sėkmingos ateities garantas. Tam, kad sėkmingai veiktum šiuolaikiniame pasaulyje, reikia gerokai daugiau - bendrųjų kompetencijų: savarankiškumo, kritinio mąstymo, augimo mąstysenos, adaptabilumo ir kt. Tačiau visos šios savybės pažymiu nėra vertinamos - jos pradedamos ugdyti mokykloje, o po to stiprinamos visą gyvenimą.
Viena didžiausių šio amžiaus mokyklos dramų ir yra tai, kad dažnai pamirštama, jog žmogus yra kur kas daugiau nei jo žinios, todėl neteisinga vertinti tik akademinius vaiko pasiekimus. Juk yra begalė žmonių, kurie sėkmingai išlaiko egzaminus, įstoja į norimą specialybę, bet nesijaučia laimingi, nes nesugeba užmegzti santykių su kitais žmonėmis, nesugeba tvarkytis su susikaupusiomis emocijomis, negeba kūrybiškai prisitaikyti prie sparčios kaitos, kuri dabar vyksta visuomenėje. Verta susimąstyti ir apie tai, kad dauguma dabar populiariausių profesijų prieš gerą dešimtmetį net neegzistavo, tad kokius akademinius rodiklius galėjo demonstruoti dabartinių sėkmingų startuolių vadovai ar dirbtinio intelekto specialistai? Mokykla, o vėliau universitetas - ne pasiruošimas gyvenimui, tai ir yra gyvenimas. Juk mokykloje vaikas praleidžia 12 metų - dauguma suaugusiųjų tiek viename darbe neišbūna, bet nemano, kad tai - kažkokia repeticija. Mokykloje vyksta visavertis gyvenimas, iš kurio mokomasi, o ne bėgama distancija su kliūtimis - pažymiais. Svarbiausiu tikslu turi būti ne egzaminai, o vaiko gerovė čia ir dabar.
