Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra viena iš dviejų tėvų valdžios ribojimo rūšių. Tai laikina vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių, nesant tėvų kaltės. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą. Kadangi vaikai atskiriami nuo tėvų nesant tėvų kaltės, tėvams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos, pavyzdžiui, tėvai ir toliau privalo teikti išlaikymą savo vaikui, kuris gyvena atskirai, ir pan. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku.
Vaiko atskyrimo nuo tėvų pagrindas - objektyvios aplinkybės be tėvų kaltės
Kalbant apie šio instituto specifiką, svarbu paminėti, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra skirtas vaiko teisių ir interesų apsaugai, svarbu nustatyti, kas vaikui yra naudingiausia, ir įvertinti, kokį poveikį vienoks arba kitoks sprendimas turės vaikui ne tik šiuo metu, bet ir ateityje. Kiekvienu konkrečiu atveju gali atsirasti panašių interesų arba priešingų interesų derinimo poreikis, todėl visais atvejais yra aktuali intereso turinio nustatymo problema. Vaiko interesai ir vaiko teisės yra glaudžiai susiję, nes vienokių ar kitokių teisių įgyvendinimas užtikrina vaiko interesus.
Vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo/motinos) faktinis pagrindas
Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra laikina vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių, nesant tėvų kaltės. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl Civilinio kodekso 3.179 straipsnio 1 dalies taikymo nėra nei gausi, nei labai išplėtota, todėl objektyviomis aplinkybėmis, sudarančiomis vaikų atskyrimo pagrindą, pripažįstamos pakankamai skirtingos, netgi kontraversiškos aplinkybės. Tai gali būti: tėvo arba motinos sunki sveikatos būklė, nuolatinio gydymo bei priežiūros poreikis, įvairios priklausomybės, bendravimas su asmenimis, kurie daro neigiamą įtaką tėvui/motinai, nesugebėjimas savarankiškai spręsti iškilusių problemų, negebėjimas bendrauti, valdyti savo emocijų, ūmi reakcija iškilus bet kokiai situacijai, stipriai išreikštos emocijos ir pan.
Vienas iš atskyrimo pagrindų - vaiko ir tėvų (tėvo/motinos) susvetimėjimas
Kitoje byloje kasacinis teismas objektyviomis aplinkybėmis, atitinkančiomis CK 3.179 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindus, yra pripažinęs tai, kad vaiko tėvai ilgą laiką negyveno kartu su vaiku, dėl to vaiko ir tėvų santykiai nebuvo artimi, o vaikas dėl susiklosčiusios situacijos (ryšio su tėvais nebuvimo) gyventi kartu nenori. Kitoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje taip pat buvo spręsta dėl situacijos, kai vaikas po motinos žūties negyvena su tėvu dėl susiklosčiusių aplinkybių (motinai esant gyvai tėvų gyvenimo skyrium) ir dėl to tarp vaiko ir tėvo neužsimezgė socialiniai dvasiniai vaiko ir tėvo ryšiai.
Naujausioje byloje kasacinio teismo tokiomis objektyviomis aplinkybėmis pripažintinas nepilnamečio vaiko susvetimėjimas su tėvu, ryšio su juo praradimas, kurį iš dalies lėmė tai, jog vaiko motina sukūrė kitą šeimą ir vaikas joje gyveno. Teismas plačiau nurodė, kad susiklosčius tokiai situacijai tėvas nesugebėjo visapusiškai dalyvauti vaiko gyvenime, puoselėti socialinius dvasinius ryšius su vaiku, tokiu būdu sudarydamas sąlygas, jog nepilnamečio vaiko teisių įgyvendinimą bei jo interesų tenkinimą iš esmės užtikrino motinos naujojo sutuoktinio bei ir vaiko motinos šeima. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tokia situacija nereiškia, kad vaiko tėvui buvo uždrausta bendrauti su vaiku ar teikti jam išlaikymą, ir nepateisino vaiko apleidimo, o tai padaręs tėvas turi suvokti natūralias tokio veiksmo (neveikimo) pasekmes - susvetimėjimą.
Iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovui poreikis bendrauti su sūnumi atsirado tik po vaiko motinos mirties. Ieškovas ilgą laiką pakankamai nesirūpino vaiku, materialiai jį išlaikė tik iš dalies, bendravo epizodiškai, bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai sudaro prielaidas daryti išvadą apie komplikuotą vaiko santykį su tėvu. Be to, bendravimas tarp ieškovo ir sūnaus nevyko ir teismo proceso metu, vaikas vengia bendrauti su tėvu, jo bijo, jam esant jaučiasi nesaugus. Nesant tėvo ir vaiko ryšio jų abiejų gyvenimas kartu yra negalimas, kol emocinis ryšis nebus atkurtas. Tokia situacija, kai tėvas ir sūnus sunkiai bendrauja, gali būti ir laikina, nes iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas, rekomenduotas specialistų, lanko tėvystės įgūdžių kursus, t. y. deda pastangas ryšiui su vaiku atkurti.
Tėvai turi teisę matytis su atskirtu vaiku, jį lankyti
Taigi, objektyvios atskyrimo aplinkybės gali būti labai įvairios - nuo tėvo/motinos ligų, įvairių priklausomybių iki natūralių gyvenimiškų aplinkybių, įtakotų tėvų skyrybomis, motinos naujos šeimos sukūrimu bei vaiko ir tėvo natūraliu susvetimėjimu.
Vaiko atskyrimo nuo tėvų teisinės pasekmės
Kadangi vaikai atskiriami nuo tėvų, nesant šių kaltės, tėvams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos, pavyzdžiui, tėvai ir toliau privalo teikti išlaikymą savo vaikui, kuris gyvena atskirai. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku, pavyzdžiui bendrauti, lankyti vaiką ir pan. Taigi vaikų ir tėvų atskyrimo tikslas yra ne nubausti tėvus, o užtikrinti, kad vaikas gyventų tinkamomis sąlygomis ir juo būtų rūpinamasi.
Atskyrus vaikus nuo tėvų, pastarieji privalo teikti vaikui išlaikymą
Pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų atskirtas (pavyzdžiui, pasikeitus sveikatos būklei ar nustojus vartoti alkoholinius gėrimus), vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali būti panaikintas teismo sprendimu.
Teismai yra pažymėję, kad vaiko teisė žinoti savo tėvus, būti jų auklėjamam ir vaiko teisė į šeimos ryšius ne visada reiškia tą patį. Nors Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas vaikui leidžia turėti ne daugiau kaip du tėvus, t. y. motiną ir tėvą, tačiau tai nereiškia, kad vaiko šeimą visada sudarys tik vaiko tėvas ir motina. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
Todėl dėl galinčių kilti įvairių situacijų (tėvų negyvenimas kartu, tėvų negalėjimas rūpintis vaiku ir t. t.) vaiko šeimą gali sudaryti ir kiti asmenys nei biologiniai vaiko tėvai, pavyzdžiui, vaiko patėvis, pamotė, vaiko seneliai, globėjai ir pan., kurie rūpinasi vaiku, turi su juo emocinį kontaktą ir užtikrina jo kaip savarankiškos asmenybės ugdymą.
Vaiko teisių konvencija ir vaiko atskyrimas
Vaiko teisių konvencija nustato galimybę riboti vaiko ir tėvų bendravimą valstybių dalyvių vidaus įstatymuose nustatyta tvarka, kai tai reikalinga vaiko interesams. Remiantis Vaiko teisių konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina (tėvų valdžios apribojimas), arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas (vaikų atskyrimas).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.179 straipsnyje, reglamentuojančiame tėvų ir vaiko atskyrimą, nurodytas bendras principas, kad toks atskyrimas nuo tėvų gali būti daromas dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), kai reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų.
