Išsiskyrimas, net jei pora nebuvo oficialiai susituokusi, yra emociškai ir teisiškai sudėtingas etapas, ypač kai šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Nors visuomenėje dažnai vartojamas terminas „skyrybos nesusituokus“, teisine prasme tai nėra santuokos nutraukimas, nes santuoka nebuvo sudaryta. Tačiau poros išsiskyrimas, kai yra bendrų nepilnamečių vaikų, neišvengiamai sukelia poreikį išspręsti labai panašius klausimus, kaip ir oficialių skyrybų atveju.
Pagrindiniai klausimai sprendžiami po išsiskyrimo
Po poros išsiskyrimo, ypač kai yra nepilnamečių vaikų, kyla keletas esminių klausimų, kuriuos būtina išspręsti siekiant užtikrinti vaiko gerovę:
- Vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas: su kuriuo iš tėvų vaikas gyvens.
- Išlaikymo (alimentų) vaikui priteisimas ir mokėjimas: kaip bus užtikrinami vaiko materialiniai poreikiai.
- Bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarkos nustatymas: kaip ir kada kitas iš tėvų galės matytis ir bendrauti su vaiku.
- Tėvystės nustatymas (jei dar nebuvo nustatyta): tai yra esminis žingsnis, jei vaiko gimimo liudijime tėvas nėra nurodytas arba tėvystė nebuvo pripažinta anksčiau.
Kaip rodo „Eurostat“ statistika, pastaraisiais metais Lietuva kartu su Latvija yra tarp daugiausia skyrybų registruojančių šalių Europos Sąjungoje. Neretai skyrybų proceso metu šalims sunku susitarti dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir kt. klausimų, todėl skyrybų procesas trunka ne vienerius metus.
Vaiko gyvenamosiosios vietos nustatymas
Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, visada vadovaujamasi prioritetiniais vaiko interesais. Atsižvelgiama į vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, jo įprastą aplinką, kiekvieno iš tėvų galimybes užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, vaiko amžių, brandą ir jo norus (jei vaikas pakankamai brandus juos išreikšti).
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnį, visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tai reiškia, kad kilus ginčui dėl vaiko teisių, prioritetas teikiamas vaiko teisėms.
Kaip tai įforminama?
- Tėvų susitarimu: geriausias būdas - tėvams patiems taikiai susitarti, su kuriuo iš jų gyvens vaikas. Tokį susitarimą rekomenduojama įforminti raštu ir patvirtinti teisme. Teismo patvirtintas susitarimas įgyja vykdomojo dokumento galią ir užtikrina didesnį teisinį aiškumą bei apsaugą ateityje.
- Teismo sprendimu: jei tėvai nesutaria, ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžia teismas.
Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų, pirma teisminį procesą inicijuojančiai šaliai pasinaudojus privalomuoju mediacijos institutu. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Vaiko teisė į būstą ir uzufruktas
Viena iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos nuostatų yra ta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Didžiausia atsakomybė už tinkamas vaikų gyvenimo sąlygas, tarp jų - teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimą, tenka būtent tėvams.
Taigi tėvams nusprendus pasukti skirtingais keliais, teismas, užtikrindamas vaiko teisę į būstą, gali nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir tam tėvui (motinai), su kuriuo (-ia) lieka vaikai, nors pačios patalpos nuosavybės teise priklauso ir kitam iš tėvų.
Siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, Civiliniame kodekse nustatytas nepilnamečio vaiko teisės išlikimas naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką. Kai po santuokos nutraukimo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, kuris neturi jam nuosavybės teise priklausančio būsto, įstatymai užtikrina nepilnamečio vaiko teisę naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa - šeimos turtu, o kartu ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Uzufrukto sąvoka ir taikymas
Uzufrukto sąvoka apibrėžta CK 4.141 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad uzufruktas yra uzufruktoriui suteikta teisė naudotis svetimais daiktais (CK 4.141 str. 1 d.). Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymų, teismų sprendimų arba sutarčių pagrindu (CK 4.147 str. 1 d.).
CK 3.71 straipsnis suteikia teisę teismui savo sprendimu nustatyti uzufruktą ir palikti kitam sutuoktiniui gyventi, jei su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ir gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas sulaukia pilnametystės (CK 3.71 straipsnis 1 d.).
Sprendimą dėl uzufrukto teisės nustatymo teismas gali priimti tik tuomet, kai kyla grėsmė, kad vaiko tėvas, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, ir vaikas gali atsidurti gatvėje. Spręsdamas uzufrukto taikymo klausimą, teismas turi įvertinti, ar nėra galimybės kitaip užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, t. y. ar tėvai neturi kito (kitų) gyvenamųjų būstų, ar tėvų pajamos yra pakankamos, jog būtų galima įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste, taip pat teismas vertina tėvų elgesį.
Teismo sprendimu galima nustatyti uzufrukto teisę į visą būstą, įpareigojant kitą sutuoktinį išsikelti iš jo, arba į dalį būsto - tokiu atveju gyvenamojoje patalpoje liktų abu buvę sutuoktiniai kartu su nepilnamečiu vaiku. Sprendžiant uzufrukto teisės apimties klausimą, teismai vertina tai, ar asmuo, kuriam priklauso būstas, tinkamai elgiasi su šeimos nariais, ar tarp jų nekyla buitinių konfliktų, ar yra visos būtinos vaiko augimui sąlygos ir nėra kitų aplinkybių, kurios gali pakenkti vaiko psichologinei raidai.
Teismo vertinimas nustatant uzufruktą
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatant uzufruktą yra ribojama savininko nuosavybės teisė. Todėl teismai, sprendžiant klausimą dėl uzufrukto nustatymo, turi įvertinti, ar tai yra objektyvi būtinybė ir ar nebus pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar vaiko teisė į gyvenamąjį būstą negali būti apginta kitu būdu, nei suvaržant daiktinę teisę (pvz., priteisiant išlaikymą).
Teismų praktikoje išaiškinta, kad vaiko teisė į gyvenamąjį būstą užtikrinama ne tik tada, kai tėvai turi gyvenamąjį būstą nuosavybės teise, bet ir tėvams išsinuomojant ar gaunant panaudai gyvenamąsias patalpas.
Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į byloje nustatytas faktines aplinkybes: tėvų elgesį, turtinę padėtį, ar sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi vaikas, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, taip pat santaupų bankų sąskaitose, yra darbingo amžiaus, turi išsilavinimą ir specialybę. Įvertinus šias aplinkybes, nustatoma, ar vaiko teisė į būstą negali būti apsaugota kitu būdu.
Įprastinė vaiko gyvenamoji aplinka yra svarbus veiksnys, sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo, tačiau šio veiksnio reikšmę konkrečiu atveju lemia būsimų pasikeitimų masto ir galimos neigiamos įtakos vaiko tolesnei raidai, jo vystymuisi įvertinimas. Būtina nustatyti ir įvertinti, ar iš esmės pablogėtų vaiko gyvenimo sąlygos, jeigu uzufruktas nebūtų nustatytas ir jis turėtų apsigyventi sutuoktiniui, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, priklausančiame ar jo nuomojame būste.
Kai prašoma nustatyti uzufruktą tik į dalį kitam sutuoktiniui priklausančios gyvenamosios patalpos, būtina atsižvelgti į tai, kad kitam sutuoktiniui išlieka teisė gyventi jam priskirtoje būsto dalyje, t. y. atitinkamomis būsto dalimis buvę sutuoktiniai turės naudotis bendrai. Ši aplinkybė, esant priešiškiems santykiams, gali tapti tarpusavio nesutarimų priežastimi ar sukelti konfliktų.
Teismai savo praktikoje suformavę nuostatą, kad panaudos teisė į šeimos gyvenamąją patalpą CK 3.82 straipsnio 3 dalį laikytina šeimos turtu, tai reikšminga aplinkybė, nes šeimos teisės normų nustatyta sustiprinta šeimos narių, ypač nepilnamečių, teisių ir teisėtų interesų, susijusių su šeimos turtu, apsauga.
Pavyzdinė lentelė: Vaiko teisės į būstą apsaugos priemonės po skyrybų
| Priemonė | Aprašymas | Sąlygos |
|---|---|---|
| Uzufruktas | Teisė naudotis svetimu daiktu (būstu) | Grėsmė, kad vaikas liks be būsto, tėvai neturi kitų būstų |
| Panaudos teisė | Teisė naudotis būstu panaudos pagrindais | Būstas priklauso tretiesiems asmenims (pvz., seneliams) |
| Nuomos teisė | Teisė naudotis būstu nuomos pagrindais | Būstas perleistas tretiesiems asmenims |
Vaiko nuomonės reikšmė
Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas.
Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 4 d.).
Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras ir išsiaiškinti vaiko norus. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vis dėlto, vaiko noras tėra vienas iš reikšmingų įrodymų byloje ir pati vaiko nuomonė gali ir neatitikti teismo nuomonės, koks sprendimas būtų tinkamiausias byloje.
Ko tikėtis vaiko globos teismo posėdyje
Išlaikymas (alimentai) vaikui
Abu tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo susituokę, ar ne, ir ar gyvena kartu. Skyrium gyvenantis tėvas (ar motina) privalo mokėti alimentus vaikui.
Kada ir kiek mokėti?
Pareiga mokėti alimentus atsiranda nuo vaiko gimimo ir tęsiasi iki jo pilnametystės (18 metų) arba ilgiau, jei vaikas mokosi pagal dieninės studijų programą (iki 24 metų) ir jam reikalinga parama.
Konkretaus alimentų dydžio įstatymai griežtai nenustato. Jis priklauso nuo vaiko būtinųjų poreikių (maistas, apranga, būstas, sveikata, ugdymas, laisvalaikis) ir abiejų tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje dažnai orientuojamasi, kad minimalus išlaikymas vienam vaikui turėtų būti ne mažesnis nei pusė minimalios mėnesinės algos (MMA), tačiau kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.
Kaip mokami alimentai?
Alimentai gali būti mokami periodinėmis išmokomis (dažniausiai kas mėnesį) arba vienkartine suma, taip pat turtu (jei tai nepažeidžia vaiko interesų).
Jei vaikų tėvas ar motina neteikia išlaikymo nepilnamečiui vaikui kitas tėvas turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo.
Bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarkos nustatymas
Skyrium gyvenantis tėvas (ar motina) turi ne tik pareigą, bet ir teisę bendrauti su savo vaiku, o vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais.
Taikus susitarimas yra pats geriausias ir pigiausias kelias. Tėvų gebėjimas susitarti dėl su vaikais susijusių klausimų rodo jų brandą ir atsakomybę. Taikūs susitarimai mažiau traumuoja vaikus, leidžia išsaugoti pagarbos pilnus tėvų santykius, sutaupo laiko ir pinigų, kurie būtų išleisti teisminiams ginčams.
Jei taikiai susitarti nepavyksta, ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ar bendravimo tvarkos sprendžia teismas. Prieš kreipiantis į teismą dėl šeimos ginčų, dažnai yra privaloma mediacijos procedūra.
Lietuvoje daugėja bylų, kuriose sprendžiamas klausimas dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) modelio, pagal kurį vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko, kitaip dar vadinamo „50:50 procentų laiko“ modeliu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma ne su abiem tėvais, bet su vienu iš tėvų, o sprendžiant ginčą dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą. Tačiau minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.
Tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę ar pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vadovaujantis Civiliniu kodeksu tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
Tuo atveju, jeigu tėvai piktnaudžiauja tėvų valdžia bei pažeidinėja vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais arba jei bendravimo tvarka su vaiku nėra nustatyta, skyriumi gyvenantis tėvas ar mama turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Bendravimo su vaiku tvarkoje teismas įprastai numato pagrindines bendravimo sąlygas (telefonu, internetu, laiką, kada galima susisiekti, bendravimą atostogų metu, kelionės išlaidų apmokėjimą ir pan.).
Dokumentai, reikalingi sprendžiant su vaikais susijusius klausimus
Norint pradėti spręsti su vaikais susijusius klausimus po išsiskyrimo (net jei nebuvote susituokę), reikės šių pagrindinių dokumentų:
- Vaiko (-ų) gimimo liudijimas (-ai).
- Jūsų asmens tapatybės dokumentas.
- Kito tėvo (motinos) asmens duomenys ir žinoma kontaktinė informacija.
- Duomenys apie Jūsų ir kito tėvo (motinos) gaunamas pajamas ir turimą turtą (pvz., darbo užmokesčio pažymos, banko išrašai, nekilnojamojo turto registro išrašai).
- Informacija apie vaiko poreikius ir išlaidas (pvz., išlaidos darželiui/mokyklai, būreliams, sveikatos priežiūrai).
- Jei yra, ankstesni susitarimai ar teismo sprendimai, susiję su vaiku.
