Jeigu vaikas kategoriškai atsisako lankyti mokyklą, bėga iš pamokų, greičiausiai vienos priežasties tam nėra. Tokios yra bendros tendencijos, tačiau bendrų sprendimų nėra. Specialistė pabrėžia, jog kiekviena situacija skirtinga, reikalaujanti individualaus požiūrio.
Kasdienybėje jautrus vaikas gali patirti tokių sukrėtimų, kurie sukels emocinę sumaištį, sutriks miegas, neatpažįstamai pasikeis elgesys. Kauno rajono vaiko teisių specialistai prisimena neseną, šeimą rimtai išgąsdinusį, bet ir į sūnaus būseną dėmesį atkreipti privertusį nutikimą. Į mokyklą palydėtas trečiokas, pamokų metu paslaptingai dingdavęs, o namo grįždavo tik vakarop. Tėvams nebeliko nieko kita, kaip tik tapti sekliais. Priežastis tąkart paaiškėjo greitai: vaikas traukė pas netoli mokyklos gyvenančią močiutę, kuri augino mielą šunytį, leido su juo žaisti.
Vienoje iš Kauno regiono gimnazijų nutikusi istorija primena apie jautrumą ypatingoms situacijoms. Kai galimai siekdama bent trumpam sumažinti dėl avarijoje žuvusių tėvų išgyvenamą skausmą, moksleivė pradėjo žalotis, savo ruožtu įsikišo ir mokykla. Pedagogams bandant organizuoti klasiokų palaikymą ir atidų dėmesį šiai merginai, neišsaugota skaudi paslaptis, tad iki tol stropiai besimokiusi mergina, gimnazijos durų nebepravėrė kelis mėnesius.
„Pirmasis žingsnis - atviras pokalbis, - tokį receptą siūlo išbandyti socialinė darbuotoja Gitana Salickienė. - Atsitraukimas arba problemų ignoravimas sunkumus tik pagilins. Specialistė sako, kad vaikas turi jaustis saugus, kai su tėvais kalba apie išgyvenimus ir pataria, kaip to pasiekti. „Parodykite meilę ir dėmesį, besąlyginį palaikymą. Išgirskite savo vaiką. Ne ką sako, bet ką pasakyti nori. Ką signalizuoja jo žodžiai, laikysena. Tokia jūsų, kaip tėvų pareiga, net jeigu ir labiausiai įskaudinti esate. Kaltės ar pykčio sukėlimas greičiausiai teigiamų rezultatų neduos. Priešingai - iššauks gynybinę reakciją, pasipriešinimą,“- vertingais patarimais dalijasi G.
Kai vaikas išgyvena krizę, už nusižengimus neišleidę jo į kiną, pas draugus ar taikydami griežtesnes bausmes, nepaskatinsime jo grįžti į įprastą ritmą. Liūdesys, bejėgiškumas, beprasmybė - tokiu metu vaiką lydintys jausmai. Net jeigu negeba artimiesiems atsiverti, ar net atsiriboja, vaikas vis viena tikisi pagalbos, užtikrina šios srities žinovai.
Vaiko teisių gynėjai vis dar susiduria su skaudžiais atvejais, kai dėl pakitusio vaiko elgesio sunerimstama per vėlai, sunkumams tęsiantis jau ilgą laiką. Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje pasakoja, kad į ilgą laiką mokyklos nelankančių, nusikalsti linkusių paauglių širdis vienuose iš vidurio Lietuvos globos namų pabandė prisibelsti per ypatingą asmenybę. Pasitelkė žmogų, kurio gyvenimo būdas įkvepia, o ne kasdien girdimi žodžiai skatina susimąstyti. Su jaunimu pabendrauti maloniai sutiko salezietė sesuo Liucija.
„Labai svarbu laiku imtis pagalbos priemonių, delsiant padėti bus vis sunkiau. Ir tam išnaudoti visas galimybes, be jau žinomų, net ir labai nestandartines. Tyrimai atskleidžia, jog ankstyvas mokyklos nelankymas susijęs su prastesne vaiko adaptacija, galimu psichoaktyvių medžiagų vartojimu, asocialiu elgesiu ateityje,“ - atidžiais būti tiek tėvus, tiek kasdien moksleivį matančius pedagogus ragina psichologė G.
Paauglystę išgyvenančiųjų elementarių pareigų nesilaikymas paprastai sąlygotas žemos motyvacijos mokytis, neigiamos bendraamžių įtakos, svaigalų, narkotinių medžiagų vartojimo arba psichikos sveikatos problemų, kitaip tariant - vidinių sunkumų.
Kaip padėti vaikui pailsėti, grįžus iš darželio ar mokyklos?
Daugelis žmonių susirūpinę namuose mokomų vaikų socializacija. Profesorius Martin E. P. Seligman savo knygoje „Optimistic Child“ aptaria, kaip savigarba buvo vis labiau ir labiau pabrėžiama mokyklose, kad jaunimo savižudybių skaičius JAV didėjo. Seligman siūlo optimizmą, kuris aptariamas jo knygoje ir pasak jo, yra geresnis nei savigarba. Štai kodėl svarbu suprasti, kad savigarba yra mokyklinėje sistemoje gimusi koncepcija, todėl tėvams geriausia nepervertinti savo vaikų savigarbos.
Larry Edward Shyers gavo Prof. Dr. Daugelis JAV laikraščių skaitytojų turėtų atsiminti plačiai perspausdintą 1992 metų Associated Press straipsnį apie Dr. Shyer’io tyrimą. Jis išmatavo 70-ies namuose mokytų vaikų grupės savigarbos laipsnį ir palygino jį su tradiciniu būdu besimokančiais vaikais, kurių taip pat buvo 70, jie buvo 8-10 metų amžiaus. Tarp šių grupių nebuvo rasta jokių skirtumų pagal plačiai naudojamą Piers-Harris vaikų savigarbos matavimo skalę. Tais pačiais metais kai Shyers‘as už socializacijos namų mokyme tyrimus gavo daktaro laipsnį, Thomas Smedley’is baigė magistro tyrimą Radford‘o universitete Virdžinijoje pagal tą patį tyrimo modelį. Smedley’jus palygino 20 namuose mokytų vaikų su 13 viešosios mokyklos vaikų parinkdamas juos kaip įmanoma geriau atsižvelgiant į demografines charakteristikas. Tyrime buvo naudojama Vineland adaptyvaus elgesio skalė, kuri vertina komunikacinius gebėjimus, socializaciją ir kasdienio gyvenimo įgūdžius. Smedley’jus atrado, kad namuose mokyti vaikai buvo daug brandesni atsižvelgiant į jų padėtį skalėje ties 84-a procentile, kai viešosios mokyklos mokiniai atsidūrė ties 27-a procentile. Shyers‘o tyrimo rezultatai palaiko beveik to paties laikotarpio kito tyrėjo, kuris naudojo skirtingą socialinių mokslų vertinimo algoritmą su kitokia imtimi, rezultatus.
Shyers‘as iš pasaulietinės savo tyrimo perspektyvos tyrė, kaip namuose mokyti vaikai elgiasi su kitais vaikais. Jis nerado jokių reikšmingų skirtumų tarp šių grupių. Tačiau buvo pastebėta, kad namuose mokomi vaikai žymiai rečiau pasižymi problematišku elgesiu žaisdami mišriose vaikų grupėse nei tradiciškai mokomi vaikai. Ši stebėjimo studija detaliai buvo aprašyta 1992 metų Associated Press straipsnyje.
Ne tik mamų patirtis, bet ir mokslininkai teigia, kad šeimoje mokomi vaikai nieko nepraranda. Žinoma, galima kabinėtis prie tyrėjų naudojamų metodų, tyrimo imties, kuri išties neatrodo patikima ir galinti pateikti objektyvius bei informatyvius rezultatus, bet reikia atsižvelgti ir į tai, kad tokių tyrimų buvo nemažai ir jie vienas kitam neprieštarauja.
