Knygos „Toksiški tėvai. Kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti gyvenimą“ autorė, filosofijos daktarė ir psichoterapeutė Susan Forward teigia, kad toksiški tėvai traumuoja savo vaikus, elgiasi su jais šiurkščiai, žemina, kenkia. Ir ne tik fizinė, bet ir emocinė žala jaučiama.
Tokie tėvai bet kokį vaiko nepaklusnumą, menkiausią individualumo pasireiškimą laiko išpuoliu prieš juos pačius, todėl ir ginasi. Vaikai paprastai tokius neklystančius tėvus laiko tobulybėmis. Neigimas. Vaikas susigalvoja kitą realybę, kurioje tėvai jį myli. Neigimas suteikia laikino palengvėjimo, kuris brangiai kainuoja: anksčiau ar vėliau tai perauga į emocinę krizę. Apvilta viltis. Vaikai visomis išgalėmis laikosi įsikibę mito apie tėvų tobulumą ir kaltina save dėl visų nelaimių. Racionalizacija. Tai ieškojimas svarbių priežasčių, kurios paaiškintų dabartinę situaciją, kad vaikui būtų ne taip skaudu. Įsisąmoninti, kad nėra jūsų kaltės, jei tėvai nuolat įžeidinėja ir žemina. Todėl stengtis ką nors įrodyti toksiškiems tėvams netgi nėra prasmės. Geras būdas išbristi iš tos situacijos - pažvelgti pašalinio žmogaus akimis.
Nustatyti toksiškumą ir adekvatumą tėvų, kurie nemuša ir negniuždo vaiko, gerokai sudėtingiau. Juk čia žalingas poveikis daromas ne veiksmu, o nieko nedarymu. Dažnai tokie tėvai patys elgiasi kaip bejėgiai ir neatsakingi vaikai. Vaikas tampa tėvais sau, savo broliams ir seserims, savo tėvui ir motinai. Jis neturi vaikystės. Toksiškų tėvų aukos jaučia kaltės ir nusivylimo jausmą, kai negali padaryti ko nors dėl šeimos gerovės. Pavyzdžiui: „Aš negaliu užmigdyti jaunesnės sesutės, ji visą laiką verkia.“ Vaikui gali neišsivystyti emocijos dėl tėvų emocinio palaikymo stygiaus. Užaugęs jis turi problemų dėl savęs suvokimo, identiteto: kas jis, ko nori iš gyvenimo ir artimų santykių. Pavyzdžiui: „Įstojau į universitetą, bet manau, kad tai ne ta specialybė, kuri man patinka.“ Buitis vaiko gyvenime neturi užimti daugiau laiko nei mokslai, žaidimai, pasivaikščiojimai, draugai. Toksiškiems tėvams tai sudėtinga įrodyti, bet įmanoma.
Kontrolė gali būti pateikta kaip atsargumas, rūpestis, apdairumas, tačiau esminis skirtumas - toksiški tėvai kontroliuodami rūpinasi tik savimi. Tėvai-manipuliuotojai, kurie naudoja tokią užslėptą kontrolę, pasiekia savo tikslo ne tiesioginėmis priemonėmis - prašymais ar įsakymais, o tyliai, mandagiai įteigdami vaikui kaltės jausmą. Toksiškų tėvų kontroliuojami vaikai užauga perdėtai nerimastingi ir bailūs. Jų troškimas būti aktyviems užmuštas, jie nenori tyrinėti pasaulio, nugalėti sunkumų. Jei vaikas pamėgina ginčytis su tėvais, jiems nepaklusti, tai jam sukelia kaltės, išdavystės jausmą. Pavyzdžiui: „Aš tėvų neatsiklausęs likau nakvoti pas draugą, o ryte mamą išvežė į ligoninę.“ Kai kurie tėvai itin mėgsta lyginti vaikus, sužadina tokią nesveiką piktumo ir pavydo atmosferą šeimoje. Pavyzdžiui: „Tavo sesuo protingesnė už tave. Su ja - jokio vargo.“ Vaikas nuolat jaučiasi neužtektinai geras, jis siekia įrodyti savo reikšmingumą.
Tėvai-alkoholikai dažniausiai neigia savo elgesio padarinius. Mama, kenčianti dėl sutuoktinio girtuoklysčių, nuolat jį teisina, suteikia n-tąją galimybę. Alkoholikų vaikai dažnai užauga vienišiai. Jie nesugeba užmegzti bei kurti draugiškų ir artimų santykių, kenčia nuo savo pavydo ir įtarinėjimų. Tokioje šeimoje vaikas gali užaugti hiperatsakingas ir nepasitikintis savimi. Pavyzdžiui: „Aš nuolat mamai padėdavau nurengti girtą tėvą.“ Dar viena tėvų toksiško elgesio apraiška - paverčia vaiką „nematomu“. Pavyzdžiui: „Mama mėgino auklėti tėvą, kad negertų, siuntė koduotis, ieškojo vaistų.“ Vaikai kenčia, jausdami kaltę. Neprisiimti atsakomybės dėl to, kad tėvai geria. Jei pavyks juos įtikinti, jog problema vis dėlto yra, turite galimybių, kad jie pagalvos apie gydymąsi.
Tokie tėvai nuolat įžeidinėja ir kritikuoja vaiką, dažnai be jokio pagrindo, arba šaiposi iš jo. Kartais žeminimas susijęs su konkurencija. Toks elgesys sugriauna vaiko savivertę ir palieka gilių emocinių randų. Pavyzdžiui: „Aš ilgą laiką negalėjau patikėti, kad sugebu kai ką daugiau nei vien tik išnešti šiukšles, kaip kartodavo man tėvas.“ Tėvų-konkurentų vaikai moka už savo sielos ramybę savo pasiekimų sabotažu. Jie linkę nuvertinti savo realius gebėjimus. Pavyzdžiui: „Aš norėjau dalyvauti šokių konkurse, gerai pasiruošiau, tačiau taip ir nenuėjau.“ Tėvai įžeidinėjimų atakomis gali vaikui užkrauti nerealių lūkesčių. Būtent jis kenčia, kai tos iliuzijos dūžta. Pavyzdžiui: „Tėvas buvo tikras, kad tapsiu garsiu krepšininku.“ Vaikų nesėkmės toksiškiems tėvams neretai net sukelia absurdiškus jausmus. Raskite būdų neprisileisti įžeidinėjimų ir žeminimų, saugokitės, kad jie jūsų nežeistų. Kai vyksta pokalbis, neleiskite iniciatyvos perimti tėvams. Jei kalbėtis su tėvais sudėtinga, matote, kad jie įtraukia į tą juodą liūną, nepasiduokite manipuliacijoms, kad toksiški tėvai nepasiektų savo tikslų. Įsisąmoninkite: jūs neprivalote jiems nieko įrodyti.
7 požymiai, kad turite toksiškus tėvus – 1 dalis
Tie tėvai, kurie vaikus auklėja naudodami smurtą, tikėtina, ir patys buvo taip auklėjami. Fizinis smurtas. Šio smurto šalininkai paprastai perkelia ant vaikų savo baimes, kompleksus arba nuoširdžiai tiki, kad vaiko mušimas pasitarnaus paties vaiko labui, jį užgrūdins, sustiprins. Seksualinis smurtas. S. Forward incestą apibūdina kaip „emocinę griaunančią pamatinio pasitikėjimo tarp vaiko ir tėvų išdavystę, visiško išsigimimo aktą“. 90 proc. Vaikas jaučia nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą, juk kreipimasis pagalbos gali atsigręžti prieš jį patį, tėvai vėl pyks ir baus. Pavyzdžiui: „Aš beveik iki pilnametystės niekam nepasakojau, kad mane muša mama. Nesakiau, nes žinojau: niekas nepatikės.“ Vaikai pradeda savęs nekęsti, jų emocijos - nuolatinis pyktis ir fantazijos keršto tema. Pavyzdžiui: „Ilgai negalėjau sau pripažinti, bet vaikystėje tiesiog apie tai ir galvodavau, kaip naktį įslenku į tėvo kambarį ir jį uždusinu. Jis mušė mano mamą, jaunesniąją seserį.“ Seksualinis smurtas ne visada apibūdinamas kaip kontaktas su vaiko kūnu, tačiau tai irgi žaloja vaiką. Vaikai jaučiasi kalti, jiems gėda, jie bijo kam nors pasakoti, kas vyksta. Pavyzdžiui: „Aš buvau pati tyliausia mokinė klasėje, nuolat baiminausi, kad į mokyklą iškvies mano tėvus ir paslaptis išaiškės.“ Vaikai skausmingus išgyvenimus laiko savyje, kad tik neiširtų šeima. Pavyzdžiui: „Aš mačiau, kaip stipriai mama myli patėvį. Kartą mėginau jai užsiminti, kad jis į mane žiūri ne kaip į podukrą, o kaip į suaugusią moterį.“ Žmogus, kuris vaikystėje patyrė smurtą, dažnai gyvena dvigubą gyvenimą. Jis pats sau atrodo baisus, atgrasus, tačiau vaidina sėkmingą, visavertę asmenybę. Jis nesugeba kurti normalių santykių, mano, kad nevertas meilės. Tai žaizda, kuri gyja labai lėtai. Pavyzdžiui: „Aš visuomet jaučiausi "purvina" dėl to, ką vaikystėje man padarė tėvas.“ Vienintelis būdas išsigelbėti nuo smurtautojo - laikytis atstumo, bėgti. Susitaikykite su šiuo faktu. Ir supraskite, kad pakeisti tėvus vargu ar galėsite. Atminkite, kad jų toksiškas elgesys - ne jūsų kaltė. Bendravimas su jais vargu ar taps kitoks, todėl jį paprasčiausiai apribokite. Jei esate priversti gyventi su tėvais, raskite galimybių „nuleisti garą“. Sportuokite. Rašykite dienoraštį, aprašykite ne tik blogus nutikimus, bet ir teigiamus momentus, kad save pastiprintumėte ir turėtumėte kuo pasidžiaugti. Neieškokite pateisinimo tėvų poelgiams.
Vieni tėvai prisipažįsta, kad kartais pakelia prieš atžalą ranką, kiti tai slepia, o treti išties susitvardo ir niekada nenaudoja fizinės jėgos. Tai priklauso nuo suaugusiųjų patirties vaikystėje, nuo to, kaip patys buvo auginti. Tėvai, kurie vaikystėje nebuvo mušami, žino, kaip susitvarkyti su vaiko priešinimusi kitokiais būdais negu balso arba rankos pakėlimas. Tie, kurie nėra pergalvoję savo nemalonios vaikystės patirties (kai jų tėvai juos gąsdindavo, grasindavo, mušdavo), taip pat elgiasi augindami savo vaikus. Sakoma, kai vyras vieną kartą pakelia ranką prieš moterį, reikia iškart skirtis. Ar visus gimdytojus, bent kartą pliaukštelėjusius vaikui, iškart būtina kalti prie gėdos stulpo? Vaikas neturi galimybės išsiskirti su tėvais. Atžala visiškai priklausoma nuo jų. Ji neturi jokios galimybės lygiavertiškai bendrauti su tėvais. Bet vaikas ir nėra lygiavertis gimdytojams. Tėvai, mušdami jį, tarsi parodo, kad tas, kuris stiprus, gali mušti. Tikrai ne tai jie nori parodyti vaikams. Todėl labai svarbu suaugusiesiems galvoti apie tai, ką daro. Neatsitiktinai tėvai, kurie kreipiasi pagalbos į specialistus, dažniausiai sako: „Ir mušėm, ir rėkėm, niekas nepadėjo.“ Mušimas nepadeda išspręsti problemų, jeigu jos nesprendžiamos. Konfliktas dažniausiai kyla dėl to, kad būna nepatenkinti vaiko poreikiai. Atžala pradeda reikalauti. Jeigu tėvai negeba nustatyti ribų arba nesupranta vaiko poreikių, tai pradeda juos erzinti, todėl bando išspręsti problemą mušdami. Tačiau vaiko poreikis kaip buvo nepatenkintas, taip ir liko. Tik po mušimo dar prisideda nesaugumo jausmas. Lietuvoje niekas tėvų nepersekioja ir jokios tarnybos gimus vaikui kamerų į namus nepristato. Vaikų mušimas, rėkimas - kiekvieno gimdytojo atsakomybė. Kiekvienas tėvas nori būti geriausias savo vaikui. Pliaukštelėjama tikrai ne dėl to, kad norima mušti. Suaugęs žmogus, susidūręs su problema, pasijunta bejėgis, todėl pliaukšteli. Tai - ženklas, kad pateko į zoną, kur nesupranta, ką daro, nes elgiasi priešingai, negu norėtų. Vadinasi, atėjo laikas iš tiesų permąstyti, ką daro. Tokiomis akimirkomis vaiko patirtis peržengia visas ribas. Vaikui sukyla visi jausmai, kurių negeba suvaldyti: baimė, bejėgiškumas, išgąstis, skausmas - viskas kartu. Juk jį puola svarbiausias, brangiausias, mylimiausias žmogus, nuo kurio mažylis labai priklausomas. Tai viršija jo pajėgumus. Tėvų pyktis, grasinimai, pašaipos, atstūmimas jį stipriai traumuoja. Mušimas nėra tik fizinė žala, kurią patyrus atsiranda mėlynių. Hematomų atsiranda ir tuomet, kai vaikas nugriūva, užsigauna ir pan. Tačiau jos nepadaro tokios žalos, kaip tuomet, kai artimiausias vaikui žmogus jį įsiutęs talžo. Vaikui labai baisu patirti tai, kad tas, kurį jis myli, yra toks baisus, atstumiantis, grėsmingas ir pan. Tai - didžioji mušimo žala. Gimdytojo įpykusių akių bei pykčio vaikas nepamiršta ir tai savyje nešioja bei atkartoja išsiliedamas ant silpnesnių vaikų, šunų, draugų, o užaugęs ant savo vaikų. O mažas vaikas, kai ant jo rėkiama, dar net ne visas žodžių reikšmes suvokia. Todėl labiausiai reaguoja į vaizdą, kurį mato, garsus, mamos veido išraišką. Mažylis save suvokia pagal mamos veido išraišką. Vienas iš tėvų smurto prieš vaikus rezultatų - baimė ir paklusnumas. Taip auklėjant užauga baikščios, nepasitikinčios savimi asmenybės-tarnės. Ar tikrai tėvai nori tokį žmogų užauginti? Kol toks „tarnas“ gyvena tėvų namuose, būna dar pusė bėdos. Bet kai pradeda tarnauti draugams, partneriui, tuomet jau gimdytojams neatrodo, kad tai - gerai.
Kartais atrodo, kad mažieji savo elgesiu sąmoningai provokuoja suaugusiuosius, bandydami jų kantrybės ribas. Mažyliai tai daro nesąmoningai. Vaikai dažniausiai nori dėmesio. Jiems gyvybiškai svarbus tėvų dėmesys. Užtektinai ir natūraliai vaikas jo gauna, kai tėvai su juo bendrauja, žiūri į akis, dalijasi įspūdžiais, žaidžia, myluoja, daro drauge darbelius ir pan. Tuomet mažyliai jaučiasi svarbūs, reikalingi ir mylimi. Jeigu tėvai užsiėmę savo darbais, o vaikai - savo, tuomet pastarieji jaučiasi nevertingi ir ieško būdų, kaip atkreipti dėmesį į save. Jeigu gimdytojai vaikui nuolatos kartoja „atstok, palauk“, jis randa būdų, į kuriuos tėvai sureaguoja ūmiai: įspirti šuniui, papešti plaukus broliui, užlipti ant palangės, įkišti kažkur pirštus. Mažyliai tiesiog mėgsta žaisliukus su atsaku, kai paspaudus mygtuką užsidega lemputė. Spustelėjo mažasis gudruolis pultelį, ir tėtis pradėjo rėkti. Visa tai daro bandydamas patenkinti savo poreikį būti pastebėtam. Todėl suaugusieji privalo su vaiku užsiimti.
Mamos - ne robotai. Jos dažnai būna pavargusios, prastai jaučiasi arba tiesiog „ne ta diena“. Tačiau mažyliams, atrodo, mamų nuotaikos ar nuovargis nė motais. Kodėl vaikai į tai nekreipia dėmesio? Vaikas neprivalo rūpintis mama. Tai ji turi pasirūpinti, kad būdama su vaiku būtų linksma, sveika ir galėtų patenkinti visus jo poreikius. Vaikas yra per mažas, kad galėtų rūpintis mama. Kai pajėgs kažkuo rūpintis, kurs šeimą ir rūpinsis savo vaikais. Tėvai negali turėti iliuzijų, kad atžalos rūpinsis jais. Jeigu mama būna namie su vaikais, pati turi susiorganizuoti sau pagalbą: kas prižiūrės atžalas, kol ji tvarkysis, arba kas sutvarkys namus, kol ji žais su vaikais; kas pabus su mažyliais, kol jie miegos arba ji bus kirpykloje. Mama negali savo problemomis apkrauti vaiko. Ji neturi rėkti ant jo ir reikalauti, kad mažylis ją suprastų. Mama turi mokėti priimti senelių, vyro arba auklių pagalbą. Dažniausiai pervargsta tos idealistės mamos, kurios pačios nori viską padaryti tobulai. Pačios save tarsi smaugia, keldamos sau pernelyg aukštus reikalavimus. Mamos turėtų suvokti, kad jos yra tik žmonės, todėl jų resursai nėra begaliniai. Vaikui reikalinga linksma, gyvybinga, dėmesinga, jautri, švelni ir nuosekli mama. Tai svarbiausia, o ne tai, kas suplaus indus ar sutvarkys kambarius. Mamos žino, kad suktis virtuvėje, tvarkytis buityje yra kur kas lengviau ir greičiau be mažylio pagalbos. Kai mama augina vaikus, išmoksta į pasaulį žvelgti jų akimis. Dauguma mamų persiorientuoja gana lengvai. Gimdytoja tiesiog jaučia, ką atžala moka, ką yra dariusi, patyrusi. Mama drauge su vaiku lygiai taip pat nustemba ir džiaugiasi pasauliu: „Oi, varlytė… oi, gėlytė.“ Tiesiog įsijaučia į tai, kad vaikui yra įdomu, kaip žemę patrupinti, įdėti, užpilti, sukasti ar pan. Mamai smagu, kad jos vaikui smagu. O kai pastarajam viskas pabosta, pati viską sutvarko. Jeigu mamai svarbiausia, kad viskas būtų sutvarkyta, sudėliota, tuomet turėtų suplanuoti, kas tuo metu pabus su vaiku, nes jis jai trukdo. Nereikia iš savęs reikalauti tų dalykų, kurių moteris negali padaryti. Jeigu jai neišeina drauge su vaiku to daryti natūraliai, galima paprašyti kitų suaugusiųjų pagalbos.
Deja, ne taip jau retai pasitaiko šeimų, kuriose mamos savo sūnų nepaleidžia netgi tada, kai jie jau suaugę vyrai. Tai pernelyg globojančio mamos, kurios nevengia psichologinio smurto, kad tik neleistų sūnui nuo jų atsidalinti, separuotis. Motina totaliai kontroliuoja ir siekia valdyti visą sūnaus gyvenimą. Tuo pačiu mama reikalauja iš sūnaus tokių apraiškų, kokių norėtų gauti iš sutuoktinio: dėmesio, meilės, rūpesčio, pinigų. Tuo pačiu, kad ir kiek visko duotum mamai, to vis tiek nepakaks. Juk viskas, kas duodama, jos sieloje prasmenga į juodąją vienatvės ir netvarkos bedugnę. Užuot mėginusi kažką su tuo daryti, pačiai pasirūpinti savimi ir savo gyvenimu, mama ir toliau reikalaus: „Duok, duok! Dar daugiau! Savaime suprantama, ji neleis sūnui atsidalinti. Priešingai, mama sumaniai skiepys ir kultivuos kaltės jausmą. O toliau - dar daugiau - skandalai ir manipuliacijos jų sveikata. „Štai! Privedei savo mamą prie širdies smūgio! Berniukui palaipsniui susiformuoja tvirtas įsitikinimas, kad jo motinos sveikata visiškai priklauso nuo jo veiksmų. Ar verta kalbėti apie tą nepakeliamą įtampą, kurioje šie vaikai (o vėliau ir suaugę vyrai) visą laiką gyvena? Kitas būdingas tokių mamų bruožas - pavydas kitoms moterims. Jos jau nuo mažens sūnams kala į galvą mintį „Mama - pagrindinis žmogus gyvenime. Niekas tavęs nemylės taip, kaip aš. Visos kitos tavęs paprasčiausiai nevertos“. Jei horizonte pasirodo mergina, mama iškart stoja į žūtbūtinę kovą dėl sūnaus: „Jis mano! Gali būti keletas įvykių raidos variantų. Pirma. Jeigu mamai pavyko visiškai pajungti sūnaus valią saviškei, užauga tasai liūdnai pagarsėjęs mamyčiukas (kurį, sužalotą neadekvačios mamos, paskui visą gyvenimą niekins dar ir bendraamžės merginos ir moterys). Antra. Arba mama nuolat kišasi į sūnaus šeimos gyvenimą ir sieks jį sugriauti. Trečia. Gana dažnai vyrai savo partnere renkasi moterį, kuri atrodo kaip mama - valdinga, kontroliuojant. Ketvirta. Apskritai tokie vyrai tarsi ir neužauga iki galo, lieka psichologiškai nesubrendę.
„Vaikų nenoriu, man užtenka šuns“ - statistika rodo, kad vis daugiau jaunų šeimų vietoj vaiko renkasi auginti gyvūną, pastebi psichologė Miglė Motiejūnė. Nenuostabu, kad kartais augintiniai lepinami, nešiojami ant rankų ir fotografuojami kaip vaikai. Gyvūnai tarsi atrakina mūsų globos instinktą. Kai kalbama, kad pora pasirenka auginti gyvūną vietoj vaiko, tai gali kelti šypseną. Kartais juokiamasi iš to, manoma, kad žmonės galbūt neatsakingai žiūri į gyvenimą ir pan. Pagal Jungtinių Tautų ataskaitą, gimstamumas Lietuvoje mažėjo nuo 1990-ųjų, taigi procesas tęsiasi gana ilgai. Dešimtasis dešimtmetis Lietuvai buvo permainingas. Tikėtina, kad ir dabar vaikų skaičius šeimoje yra veikiamas įvairių aplinkybių. Viena iš jų - išsilavinusios moterys pasirenka siekti karjeros. Ne paslaptis, kad egzistuoja lyčių nelygybė, moterims susilaukti vaikų reiškia rinktis - arba šeima, arba karjera. Žinoma, yra ir kitų priežasčių, apie kurias taip pat garsiai kalbama. Anot vienos iš apklausų, žmonės, kurie pasirenka auginti gyvūną, mano, kad vaiko auginimas yra didelį stresą kelianti veikla. Taip pat žmonės, kurie pasirenka auginti gyvūną ir nesusilaukti vaikų, nori labiau pažinti save, savo pomėgius, tyrinėti, keliauti ir jausti, kad savo gyvenime turi daugiau kontrolės, bet nori turėti ką nors, kuo galėtų rūpintis.
Kartais šeimininkas gyvūnu ima rūpintis kaip vaiku: augintinį lepina, nešioja ant rankų, artimiesiems siunčia jo nuotraukų, net ir leksika kartais tampa panaši, tarsi kalbant su vaiku arba apie vaiką, sušvelnėja balsas, atsiranda įvardis „mes“. Gyvūnas tarytum atrakina globos instinktą. Nors tai, kad žmogus su gyvūnu kalba lyg su trejų metų vaiku, iš šono gali atrodyti keistai, tai ne visada yra sąmoninga, dažniau - instinktyvu. Ji kyla žinant, kad gyvūnui reikalinga mūsų globa. Augintinis kartu su mumis gyvena mūsų, žmonių, sąlygomis, gyvūnui sunkiau prie jų prisitaikyti. Mes tampame tie, kurie padeda gyvūnui prisitaikyti ir išgyventi. Tyrimuose kalbama apie tai, kad žmogaus santykis su gyvūnu yra lygiai toks pat, kaip santykis su žmogumi. Santykis su gyvūnu prisideda prie psichologinės gerovės, žmonės, kurie augina gyvūną, pasižymi žemesniu streso lygiu, įvardija, kad jaučia laimę, pasitikėjimą savimi, mažiau jaučiasi vieniši. Nors šuo ar katė yra visai kas kita nei žmogus, labai panašūs dalykai įvardijami ir vertinant ilgalaikius žmonių santykius.
Paimkime pavyzdį iš realaus gyvenimo. Susitinka dvi draugės, viena - tik ką susilaukusi vaiko, kita - įsigijusi augintinį. Ar draugė, sakanti, kad labai gerai supranta mamą, nes ir pati turi daug rūpesčių su augintiniu - anksti keliasi jį vedžioti, veža pas veterinarą, dėl jo jaudinasi, neįžeis draugės, auginančios vaiką ir, galbūt, turinčios kitokių rūpesčių? Ko gero, visų žmonių patirtys yra labai individualios. Paimkime kitą pavyzdį - žmonės randa bendrumo tarp senyvo amžiaus tėvų slaugymo ir vaiko auginimo. Viena vertus, tai yra labai skirtingos patirtys, kita vertus, jos yra panašios, nes abiem atvejais kalbama apie žmogaus, kuris negali savimi pasirūpinti, priežiūrą. Tas pats ir kalbant apie vaikų ir gyvūnų auginimą. Yra šeimininkų, kurie į gyvūno auginimą investuoja labai daug savęs, tam skiria itin daug laiko. Taigi patirtys gali būti labai skirtingos ir lyginti, kad auginti vaiką sunkiau negu gyvūną arba atvirkščiai, net nevertėtų. Kita vertus, manau, būtų galima pasakyti, kad abi šios patirtys panašios.
Ar perdėtas rūpestis dėl gyvūno, augintinio sužmoginimas, jo poreikių išaukštinimas (pavyzdžiui, atsisakymas kur nors vykti, nes nenorima gyvūno palikti vieno) negali tapti būdu slėpti tam tikras asmenines problemas? Žmonės atranda daug alibi, daug būdų, kaip pabėgti nuo savo problemų. Tiesą pasakius, vaikai kartais irgi būna vienu iš būdų - dalis žmonių nusprendžia susilaukti vaikų tikėdamiesi, kad jie palengvins santykius. Gali būti, kad žmogus naudoja gyvūną kaip pasiteisinimą. Pavyzdžiui, jis nenori būti tarp žmonių, bet tai pasakyti nėra malonu, taigi argumentu gali tapti augintinis - sakoma, kad likęs vienas namuose, gyvūnas jaučia labai didelį stresą, todėl negalima jo palikti. Kalbant apie gyvūno sužmoginimą, perdėtą globą, reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju labai svarbi gyvūno gerovė. Perdėta globa, pavyzdžiui, per dažna kailio priežiūra, aksesuarų gausa, nuolatinis gyvūno nešiojimas ant rankų, neleidžiant jam pačiam pasirinkti, kur eiti, gali tapti žalingi gyvūnui.
Rūpintis kuo nors trečiu, ko gero, natūralus noras ir žingsnis poros santykiuose. Jeigu pasirenkama, kad tas trečias bus gyvūnas, porai gali tekti atremti nemažai visuomenės spaudimo. Kasdieniame folklore mėgstama sakyti, kad augintinio įsigijimas yra pirmas žingsnis svarstant susilaukti vaiko, kad gyvūno auginimas tampa tarytum bandymų aikštele, kurioje galima įsivertinti, ar pora pasiruošusi turėti vaikų. Kalbant apie poros santykių raidą, jai išties būdingas etapas, kai norisi kuo nors pasirūpinti. Anksčiau buvo tarytum suprantama, kad jeigu kuriu santykį, toliau eina vestuvės ir vaikai. Kita vertus, ne visos poros sąmoningai renkasi nesituokti, nesusilaukti vaikų. Gali būti, kad nesituokti renkamasi todėl, kad pernelyg baisu įsipareigoti, tai kelia nerimą, baimę, galbūt partneriai nėra nuoširdūs vienas kitam. Lygiai taip pat ir su gyvūnu - nors sakoma, kad vaikų nenorime, tai mums neaktualu, čia gali slypėti baimė įsipareigoti, baimė, kad būsiu blogas tėtis ar mama, nes galbūt mačiau, kaip mane augino tėvai, ir iš to liko traumuojančių patirčių.
Santykio su žmogumi nereikia atstoti, bet kurti panašų santykį galime ir su kitais gyvūnais, ne tik su žmonėmis. Su augintiniu kuriamas santykis, kuriame iš žmogaus nieko nereikalaujama, kuriame jis gali būti autentiškas, jaustis saugiai. Gyvūno globa išties gali įprasminti žmogaus gyvenimą. Žmogus jaučia, kad nuo jo priklauso kito gyvūno gyvenimas, kad jis jam reikalingas. Tikiu, kad tie, kurie augina gyvūną, atras save šiame pavyzdyje: kai vedžiojame šunį, kaimynystėje atrandame ryšį su kitais gyvūnais, susipažįstame ir bendraujame su jų šeimininkais.
Katės yra įdomūs gyvūnai dėl daugelio priežasčių. Taip pat vertos dėmesio jų smegenys - labai išsivysčiusios ir labiau panašios į žmogaus nei į šuns smegenis. Atsižvelgiant į kačių kūno proporcijas ir jų smegenų dydį, jos yra tokios pat didelės kaip delfinų ar primatų smegenys. Ir ar tokios gerai išsivysčiusios smegenys neatsiejamos nuo geros atminties? Kaip veikia katės atmintis? Ar katės prisimena savo brolius ir seseris? Ar jos priklauso gyvūnams, kurie turi gerą atmintį? Be jokios abejonės - katės turi atmintį. Juk tai gebėjimas registruoti ir atkurti į smegenis atsiųstą informaciją. Katės gali mokytis, prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir panaudoti tai, ką išmoko, kasdienėse situacijose. Katės atmintis skirstoma į du tipus: trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį. Kalbant apie trumpalaikę kačių atmintį, ji siekia maždaug trisdešimties sekundžių atgalios. Ji nėra įspūdinga, tačiau pas žmones ji taip pat yra palyginti trumpa ir trunka nedaug ilgiau. Pavyzdžiui, tai padeda katėms sekti grobį - informacija iš trumpalaikės atminties išnyksta, nes nėra reikšminga. Yra daugybė tyrimų ir įrodymų, kad katės gali pasigirti gana įspūdinga ilgalaike atmintimi. Jos gali prisiminti net prieš daugelį metų vykusius dalykus ir geba juos prisiminti net visą likusį gyvenimą. Ar katės turi gerą atmintį? Neabejotinai taip, nors, kad ji būtų dar geresnė, galima ją treniruoti. Kačių atmintis geriausiai, kai jos dar yra labai mažos. Tai laikas, kai reikia pažinti pasaulį ir kaupti pirmąją patirtį, kuri įtakoja visą tolesnį kačių gyvenimą. Laikui bėgant, žinoma, jos vis tiek geba įsiminti ir išmokti naujų dalykų, tačiau tai vyksta ne taip greitai kaip kačiukų atveju. Kačiukams nuo pat gimimo pirmiausia reikia motinos, nes su ja užmezga stipriausią ryšį. Jų broliai ir seserys taip pat labai svarbūs socializacijos procese. Taip maži kačiukai išmoksta elgesio, kuris jiems išliks visam gyvenimui, žaidžia kartu ir tinkamai vystosi. Kačiukai daug laiko praleidžia kartu - miega, čiulpia spenelius ieškodami maisto, o kai paauga, kartu žaidžia ir tyrinėja pasaulį. Kačių mama moko juos medžioti ir kito tipiško kačių elgesio. Tačiau galiausiai ateina laikas, kai kačiukai užauga ir jau gali tvarkytis patys. Kartais katės motina juos nuveja nuo savęs, taip priversdama vaikus pradėti gyventi savarankiškai - ji nebenori jais rūpintis ir leisti su jais laiko. Žinoma, laisvėje gyvenančios katės pačios reguliuoja savo santykius šeimoje. Tačiau jei jos yra kambarinės, ne lauko katės, šie santykiai gali atrodyti šiek tiek kitaip. Tikėtina, kad maži kačiukai galiausiai pateks į naujus namus ir ten pradės gyventi savarankišką, atskirą gyvenimą. Kadangi katės turi gerą atmintį ir būdamos mažos daug laiko praleidžia kartu, tai ar prisimena savo brolius ir seseris? Tačiau katės geba atpažinti viena kitą pagal kvapą ir prisiminti ilgus metus. Todėl jos geba atpažinti savas kates nuo svetimų. Jos gali su jais draugauti - yra kačių, kurios vaikystėje tampa tokios artimos, kad net suaugę praleidžia kiekvieną akimirką kartu. Ar katės yra kerštingos? Ar katės yra kerštingos? Tiesą sakant, jos taip ir daro. Jos gali užpykti, jei jaučiasi įžeistos, pavyzdžiui, kai jas nuvysite iš mėgstamos kėdės. Tai nereiškia, kad jos norės keršyti, nes jos nėra kerštingos - keršto sąvoka katėms taip pat yra pernelyg abstrakti, nors daugelis šių gyvūnų šeimininkų, stebėdami savo augintinį, gali turėti kitokią nuomonę. Nepaisant visko, taip - katės geba prisiminti patirtas skriaudas. Jos taip pat gali prisiminti gerus dalykus ir atitinkamai reaguoti į situaciją. Tačiau jei jūsų katė kakoja ne į kraiko dėžę - tai nėra kerštas. Katės atmintis yra gana gerai išvystyta ir gali būti ilgalaikė. Katės gali prisiminti dalykus iki pat savo mirties. Ar katės prisimena savo brolius ir seseris? Jų šeiminiai ryšiai yra sudėtingesnė tema - katės patinai nevengia apvaisinti savo motinos ar sesers - taip veikia jų instinktas. Tačiau jos geba prisiminti brolius ir seseris - kaip ir kitas kates, su kuriomis jas sieja prisiminimai.
„Mano vaikas mane erzina” - frazė, kuri kai kam skamba baisiai, o kai kam tai - įprasta, kasdieniška, - iš tiesų ši frazė dažnai reiškia skirtingus dalykus. Ir skirtingus jausmus. Tik viena galima apsakyti tikrai: dažniausiai, reikalas ne pačiame vaike. Reikalas tame, kad kai kada tėvai jaučiasi nelaimingi ar pažeidžiami dėl skirtingų priežasčių, ir tuomet vaikas gali virsti labai patogia priežastimi susierzinimui, garo nuleidimui, ką tėvai naudoja tam, kad apsaugotų save. O ar yra efektyvių būdų? Vienas iš akivaizdžiausių: sudirgimo jausmą visuomet galima panaudoti kaip indikatorių, kad mamai ar tėvui atėjo laikas pasirūpinti savimi. Čia būtų pravartu suprasti, kas vyko iki momento, kai atsirado susierzinimas. Pabandykime įsivaizduoti dvi situacijas: vienoje - tėvas laimingas, kupinas jėgų, darbe, sakykime, jį paaukštino, o namuose - visi myli. O kitu atveju - tėvas iškamuotas, darbas įgriso, vyras/žmona ne taip pažiūrėjo. Kurioje iš situacijų mamos ar tėčio susierzinimas taps pagrindiniu jausmu? Taip, deja, kai gyvybiškos jėgos praktiškai išsekusios, vaikas, pretenduojantis į dar vieną mažą, galutinai Jūsų energijos jėgas atimantį dalyką, gali pasirodyti priešu. Tėvas, besijaučiantis a priori gerai, pasitikinčiai, net jei nelabai nori šuns, atras savyje jėgų pakalbėti su vaiku (vienu metu ir švelniai, ir tvirtai) apie priežastis, kodėl šuniuko nepirks. Ir čia mes susiduriame su principiniai svarbia sąvoka auklėjant vaikus - tai sąvoka „pakankamai gera mama”, kurią kažkada pasiūlė žinomas psichologas Donaldas Vinnikottas. Paprastai kalbant ši koncepcija reiškia - kiekviena mama vaikui daro viską, ką gali, esamomis aplinkybėmis, ir vaikui tai neįkainojama. Tėvas negali būti idealus, tačiau neturi jausti kaltės dėl savo „neidealumo”. Ir ši taisyklė galioja į abi puses: vaikas taip pat neturi būti idealus. „Pakankamai geros mamos” koncepcija suteikia teisę tėvams jausti pačius įvairiausius jausmus - ir susierzinimą taip pat. Todėl kad susierzinimas kai esi išsekęs - visiškai normalus jausmas. Ir jei mama ar tėtis supranta, kad jo jėgos ant ribos, ir atėjo laikas jai pabūti vienai, pasidaryti ką nors gero sau asmeniškai (kad ir aromatinę vonią, arba bet kokias kitas malonias smulkmenas) - jos pirma pareiga, kai ji tokios būsenos: sugalvoti, kaip atsilaisvinti kuriam laikui nuo vaikų. labai gerai, jei yra galimybė tokį laiką suplanuoti iš anksto. Tačiau kartais giluminėmis sudirgimo priežastimis gali būti jausmai, kuriuos mama ar tėtis bijo pripažinti sau pačiam, ir tai gali veikti labai traumuojančiai jos ar jo santykiams su vaiku. „Normalus” sudirgimas kyla taip pat dažnai, kaip ir kiti, džiaugsmingi jausmai: meilė, išdidumas, švelnumas. „Nenormalus” santykiuose egzistuoja visą laiką, kaip tam tikras bendravimo fonas: vaikas visuomet „ne vietoje”, visuomet „ne toks” ir t.t. Jei sudirgimas, pyktis ir nusivylimas visą laiką „veikia” kaip fonas santykiuose su vaiku, tai reiškia, kad vaikas - ne šiaip vaikas, bet dar ir „simbolis”. Pavyzdžiui, mama gali nuolat jausti „pavydą” savo vaikui, tam, kad jis - mažas, ir juo visi rūpinasi, ir ji visuomet jaučia: „Manęs niekas taip nemylėjo, kai aš buvau maža”. Panaši situacija - kai mamą tiesiog gąsdina vaikai apskritai, tiesiog - iki panikos. Taip, žinoma, ji myli savo šeimą, ir vienaip ar kitaip, myli savo vaiką, tačiau, sakykime, visą vaikystę jai buvo kalama į galvą, kad „vaikiškumas” ir betarpiškumas - pavojingi tuo, kad griauna bendrai priimtas bendravimo taisykles, ir turi būti griežtai baudžiami. Ir šis įsitikinimas taip įsitvirtino joje, kad, kai ji mato, kaip bet kurie vaikai - tokie ryškūs, betarpiški, linksmi - pažeidžia taisykles, ji puola į paniką, kažkur, giliai širdyje, bijodama bausmės iš aukščiau. O panika - iššaukia norą priversti vaikus elgtis „priimtinai”, ir jų nenoras laikytis griežtų taisyklių kartais sukelia atvirą agresiją, o kartais - užslėpta ar mažesne forma - sudirgimą. Kitu atveju tėvai (arba vienas iš tėvų) mato vaike tik priemonę pagerinti gyvenimą: pavyzdžiui, kad atitiktų „auksinį šeimos standartą”. Vaiko gimdymas tik tam, kad patvirtintum savo socialinį statusą „žmonių, kuriems viskas gerai”, gali atnešti daug liūdesio. Dažnai, tokioje situacijoje tėvai tikisi, kad ir vaikas turi atitikti „auksinį standartą”, iš anksto planuoja, į kokią mokyklą ir kokius būrelius jis turės vaikščioti, kokių rezultatų pasiekti. Faktiškai, tėvai priima vaiką ne kaip atskirą asmenybę, o tik kaip savo paties pratęsimą, kaip funkciją. Ir tuomet vaikas paprasčiausiai neturi teisės turėti jokių nuosavų norų, bet kokie jo orai, besiskiriantys nuo tėvų vilčių - dirglumo šaltinis, priimami šeimoje visiškai suprantamai: „Kokius jausmus mes dar galime jam jausti? Mes juk jam davėme viską! O jis - nedėkingas, vietoje to, kad ruoštųsi egzaminams nori į kažkokius gatvės šokius!” Dažnai tokiose situacijose vaike „vystosi” dirbtinė asmenybė, False-Self, ir didelė krizės perspektyva ateityje, arba vystosi chroniškas nepasitikėjimas savimi, nes jis žino: viskas, ką darys - bergždžia, mama vis tiek nemylės. Kartais stipraus nemėgimo ar sudirgimo priežastis gali slėptis dramatiškoje vaiko gimimo priešistorėje. Gali būti, šis momentas mamai tapo nusivylimu ir kliūtimi kitam, kažkokiam laimingam gyvenimui. Tuomet dėl savo „sužlugdyto” gyvenimo mama gali atvirai arba užslėptai kaltinti vaiką. Panaši situacija - kai vaikas simbolizuoja tą vyrą, kurį mama kažkada mylėjo ir prarado. Ši situacija gali kilti ir tuo atveju, jei „prarastasis” vyras buvo tėvas, ir jei tėvas ne jis. Vaikas gali būti apkaltintas tuo, kad panašus į tėvą, ir tuo, kad jis niekuomet nepakeis to, kas buvo „prarastas”. Ką slepia šios situacijos šaknys? Mama, dažniausiai, tokia pažeidžiama prieš tikrą gyvenimą, kad bijodama jo gyvena svajonėse apie neegzistuojamą. Verta atsiminti vieną, labai svarbų dalyką: jei mes kalbame apie normalų, natūralų sudirgimą, tėvams riekia išmokti gerbti šį jausmą savyje. Bent jau dėl to, kad dėl teisingai išreikšto pykčio ir susierzinimo jausmo vien tik nauda ir tėvams, ir vaikams. Kokia? Kartais tėvai kaltina save ne tik tuo, kad jaučia pyktį ir susierzinimą, bet ir tuo, kad nežino, kaip teisingai šiuos jausmus galima išreikšti, kaip tai padaryti saugiai vaiko atžvilgiu. Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, kad pasakytume vaikui: „Aš labai pykstu ant tavęs dėl to, kad tu sudaužei veidrodį. Kaip spręsime problemą?” ir fraze: „Vėl dėl tavęs vieni nemalonumai, tu taip man atsibodai!” Pirmame variante nėra potekstės „Tu blogas”, tačiau ji yra antruoju atveju. Deja, mūsų, lietuviškai, postsovietinei kultūrai, žymiai įprastesnis antrasis variantas, to priežastys glūdi įprotyje „gėdinti” (ir viešai, tame tarpe), ir „išmokto bejėgiškumo” fenomene, kurį labai įdomiai aprašė Martinas Seligmanas. Atkreipkite dėmesį, skundimasis vaikais (vyru, žmona ir kitais šeimos nariais) mūsų kultūroje tapo įprasta: „Mano tai visai netikęs, tik nuperki naują rūbą - iškart suplėšo, vienos išlaidos!” (O kaip dažnai tokiu atveju suteikiama emocinė pagalba ir palaikymas? Gaila, bet tokios investicijos į šeimos santykius, dažniausiai, turi prastas pasekmes. Kas gali tapti priešnuodžiu? „Investuoti” į vaiką savo išdidumo jausmą. Labai, beje, padeda nuo susierzinimo. O jei susierzinimas - paviršiuje, o iki pasididžiavimo jausmo dar labai toli kasti? Tėvai (ypač mama pirmaisiais gyvenimo metais) suteikia vaikui „pasaulio žemėlapį”. Tai liečia ir emocijas, ir ta jausmų gama, kuri pasiekiama tėvams, tampa prieinama ir vaikams. Ir tuomet mama, kuri geba priimti save, įskaitant ir savo sudirgimą, be gėdos jausmo, kuri gali visavertiškai jausti įvairiausius jausmus, gali ir džiaugtis gyvenimu. Antra, jei mama supranta, kad jos sielos ramybė svarbi visai šeimai, ir gali pasakyti ką nors panašaus į: „Mieli vaikai, aš pavargau, noriu ramybės, bėgte žaisti smagių žaidimų savarankiškai!”, tai vaikai sužino, kad asmeninė erdvė - tai vertybė, ir ją galima ir reikia gerbti. Jie mokosi, kad jie - atskiri žmonės, ir jų vidinis pasaulis - skiriasi nuo kitų žmonių pasaulio. Ir, trečia, tokiu būdu vaikai sužino, kad nors pasaulis, iš esmės, saugus, tačiau yra nenugalimos jėgos faktoriai.
