Nors įprastai šeimoje labiau akcentuojamas mamos vaidmuo, tėčiai savo vaikų raidai daro didesnę įtaką nei galima įsivaizduoti. Ankstyvoji vaiko aplinka, kurią vaikui suteikia tėvai, daro didelį poveikį beveik visiems raidos aspektams - nuo kūdikio sveikatos ir adaptacijos po gimimo iki vaiko pasirengimo mokyklai. Šeimos struktūra turi didelę įtaką vaiko patyrimui, mokslo pasiekimams ir gyvenimo gerovei.
Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Tėvas vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Be to, tai unikalus vaidmuo. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris.
Vaikas gimsta iš dviejų, rūpintis ir jį ugdyti turėtų taip pat du žmonės - tėtis ir mama. Kalbant apie psichologinį tėčio vaidmenį, jis ypač svarbus ankstyvuoju vaiko gyvenimo periodu, t.y. bent iki 7 metų. Tai laikas, kai kiekvieno vaikučio emociniai rezervai turėtų būti nuolat pildomi meile, palaikymu, parama, nukreipimu, mokymu, tinkamu drausminimu, moralinėmis vertybėmis.
Tėvo dalyvavimas vaiko gyvenime yra neįkainojamas. Tėtis pastiprina ir suteikia saugumo, padeda kovoti ir nepasiduoti, pasiekti savo tikslų, kontroliuoti save ir pradėti iš naujo. Jis savo elgesiu rodo, kaip elgiama šeimoje su moterimi / žmona, kaip tinkamai valdant savo emocijas galima spręsti konfliktus, kaip išreiškiama pagarba aplinkiniams, kaip tvarkomasi su ūkiniais ir buitiniais iššūkiais ir t.t. O juk vaikai yra savo tėvų atspindžiai. Sukūrę šeimas dažniausiai atkartoja savo tėvų šeimos modelį, nes augant tai tampa jų savasties dalimi.
Daugelį šimtmečių buvo manoma, kad rūpintis vaikais ir dalyvauti jų gyvenime yra moters vaidmuo. Vyrai, vykdydami tėviškas pareigas, gali susidurti su sunkumais. Iš pradžių motina ir vaikas yra susilieję: pirmiausia - fiziškai, o paskui tai tęsiasi, kai moteris žindo. Būtent tada vaikas atpažįsta tik motinos figūrą. Visų pirma, vyras pradeda jausti, kad moteriai jo nebereikia. Aišku, jis apie tai nekalba, protu suvokia, jog toks šeimos etapas, tačiau nesąmoningai jam kyla tokia baimė. Jeigu moteris lieka ir toliau taip stipriai susiliejusi su vaiku, tėvas pradeda suvokti vaiką kaip „konkurentą“, „varžovu“ nesirūpinama.
Vaikui sulaukus trejų metų, situacija pasikeičia, todėl reikėtų šio laikotarpio nepražiopsoti ir neprasėdėti darbe ar užsiėmus kitais reikalais: tai laikas, kai jūs esate labai reikalingi, be jūsų raida negali sklandžiai įvykti.
Tėvo vaidmuo berniukų ir mergaičių gyvenime
Tėčio įtaka sūnui
Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Sūnui tėtis yra vyriškojo pasaulio vadovas. Berniukui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Jeigu tėčiui visuomenėje būdingas agresyvus elgesys, tai greičiausiai mažylis smėlio dėžėje daiktus „sutvarkys“ kumščių pagalba. Jei tėtis dažniau būna diplomatiškas, vargu ar sūnus bus kovotojas.
Kiekvienas tėvas svajoja, kad jo sūnus užaugtų ir sukurtų stiprią šeimą. Stebėdamas mamos ir tėčio santykius, vaikas ugdo vyro ir moters santykių kultūrą. Jei gerbiate savo žmoną, mokate taikiai spręsti konfliktus, šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, užaugęs sūnus stengsis su savo moterimi kurti būtent tokius santykius. Taigi berniukas susitapatina su tėvu ir per stebėjimą iš jo mokosi, kaip užmegzti artimus santykius su moterimi, kaip susidoroti su iššūkiais, kaip elgtis su kitais.
Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Berniukams taip pat svarbu, kad tėtis atpažintų jų „gležną dalį“ - tą, kuri išgyvena baimę, liūdesį, nerimą, kartais rūpestingą, užjaučiančią, braukiančią ašarą dalį. Kad taip nutiktų, pirmiausia tėvas turi priimti, kad „ir berniukai kartais verkia“.
Daugelis tėčių, bijodami, kad sūnus užaugs „mamos suneliu“, nuo mažens organizuoja vaikui „vyrišką auklėjimą“. Kaip parodė naujausi tyrimai, atšiauriomis sąlygomis augęs berniukai, kuriems nebuvo rodoma pakankamai šilumos ir meilės, užauga nerimastingais, nepasitikinčiais savimi, infantiliais ir dažnai lengvai paveikiamais kitų asmenimis. Arba vaikai tampa pernelyg agresyvūs ir žiaurūs, mėgdžiojantis savo tėvą. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio! Nebūkite grubus ir žiaurus savo sūnaus atžvilgiu! Būtent su tėčiu berniukas gali įvaldyti vyriškus užsiėmimus. Nesvarbu, ar tai žvejyba, ar automobilių remontas, ar paukščių namelio statyba. Su tėčiu galite žaisti aktyvius ir triukšmingus žaidimus. Su tėčiu augantis sūnus gali aptarti su lytiniu švietimu susijusius klausimus.
Tėčio įtaka dukrai
Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukra, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Mergina žiūri į tėvo akis ir, matydama jose pritarimą bei susižavėjimą, vėliau susikurs adekvatų savęs įvaizdį. Ji sugebės parodyti dėkingumą savo kūnui - jį mylės, gerbs ir galės sveikai juo rūpintis. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ja myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi.
Vienas svarbiausių dalykų, ką tėvas gali suteikti savo dukrai - tai pats būti brandi, integrali asmenybė. Tyrimais įrodyta, kad moterų artimesni santykiai su tėvu vaikystėje ir paauglystėje yra teigiamai susiję su jų aukštesne saviverte ir didesniu pasitenkinimu santuoka. Tėvo ir dukros santykiai yra emociškai artimi, kai tėvas aktyviai dalyvauja jos gyvenime, t. y., kai jis dažnai leidžia laiką ir bendrauja su dukra, skiria jai dėmesio, ją padrąsina ir palaiko, atpažįsta dukros talentus ir skatina juos tobulinti, pastebi ir patvirtina jos grožį, padeda skleistis jos moteriškumui, rūpinasi dukros gerbūviu ir saugumu, gerbia ją ir jos motiną ir pan. Kai tėvas kuria ir palaiko emociškai artimus santykius su dukra, aktyviai dalyvauja jos gyvenime, suaugusi moteris labiau save gerbia, ji jaučiasi lygiavertė su kitais, nelaiko savęs niekam tikusia, turi dėl ko džiaugtis ir kuo didžiuotis.
Tėčio dėmesys arba jo trūkumas - tai - lyg atsakymas į klausimus, ar ji graži, protinga, įdomi? Taip pat bendraudama su tėčiu mergaitė kuria saugumo jausmą. Ji žino, kad tėtis yra šalia ir gali ją apginti.
Tėčio vaidmuo ir "Elektros kompleksas"
Pagal psichoanalitines teorijas, mergaitė, pastebėjusi, kad neturi varpos ir dėl to besijaučianti ne tokia vertinga, ima pykti ant mamos, kad ši ją pagimdė „su defektu“. Suprasdama, kad tėtis yra kitoks, turi tai, ko jai pačiai trūksta (tai yra, taip trokštamą varpą), pradeda šlietis prie tėčio, įsimyli jį, nori, kad tėčio meilė priklausytų tik jai vienai. Realybėje mergaitės meilę tėčiui galime matyti iš jos noro kuo daugiau laiko praleisti su tėčiu, puoštis, siekiant jam patikti, kartais mergaitės labai atvirai koketuoja, gali sakyti, kad su mama neįdomu, nori visą laiką būti tik su tėčiu, gyventi kartu su juo, be mamos, ir panašiai. Kita vertus, konkurenciją su mama mergaitėms tenka derinti kartu su noru būti panašioms į mamą ir vis dėlto išlaikyti gerus santykius. Situaciją, kai mergaitė įsimyli tėtį ir konkuruoja su mama, Z. Froidas pavadino moteriškuoju Edipo kompleksu. Tik vėliau jo mokinys, analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas pasiūlė terminą „Elektros kompleksas“.
Literatūroje galima sutikti abu pavadinimus, nors dažniau vartojamas Z. Mergaitės Elektros kompleksą išgyvena kiek kitaip nei berniukai: sėkmingos raidos atveju berniukams daugiau būdingas „santykių išsiaiškinimas“ su tėčiu ir mama, pereinant į kitą raidos stadiją. Mergaitėms šis raidos etapas nesibaigia taip aiškiai ir apibrėžtai, nes jų santykiai su tėčiu ir mama nėra tokie aiškūs ir apibrėžti kaip kad berniukų atveju (nėra taip lengva su mama ir konkuruoti, ir tuo pat metu draugauti!). Todėl tėčio dėmesio siekimas ir konkurencija su mama gali išlikti ir ilgiau, ir tai nebūtinai reiškia, kad vyksta kažkas ne taip. Kaip ir berniukams, sėkmingai įveiktas šis raidos etapas mergaitėms padeda suvokti, kad ne visada norai gali būti įgyvendinti, kad gyvenime kartais tenka išgyventi pralaimėjimą bei nusivylimą.
Be to, būtent šiuo amžiaus tarpsniu vaikai iš diadinių santykių (tai yra, kai ryšys kuriamas tarp dviejų žmonių - mamos ir vaiko, tėčio ir vaiko) pereina į triadinius (kai ryšys kuriamas tarp trijų žmonių: abiejų tėvų ir vaiko), mokosi, kaip reikia konkuruoti, suderinti meilę ir pyktį, tinkamai kovoti dėl dėmesio sau.
Tėčio vaidmens svarba, kai jo nėra šalia
Daugelis tėčių pasisako besijaučiantis suglumę: „Stengiuosi viską padaryti dėl šeimos, jiems nieko nereikia, ko dar reikia? Vaikai?! Taigi jie turi mamą, ji geriau supranta, ką su jais daryti. Ir apskritai vasarą atostogaujame su visa šeima. Žinoma, taip nutinka ne visose šeimose ir ne visada, bet yra tam tikra tendencija. Šiandien susiduriame su didžiuliu socialiniu pokyčiu šioje srityje. Tėčio vaidmuo neapsiriboja vien tik pinigų uždirbimu.
Lenkijoje 2015 m. atliktas tyrimas (autorius K. Tėčiai vaikų gyvenime dalyvauja tik fiziškai. Autorius teigia, kad praktikoje tenka matyti emociškai apleistus vaikus, kuriems sunku prisitaikyti darželyje, mokykloje, jie neturi draugų, blogai elgiasi su kitais šeimos nariais. Ir dažnai paaiškėja, kad jų tėčiai dirba užsienyje arba yra emociškai nepasiekiami, atsiriboję, dalyvaujantys šeimos gyvenime „tik fiziškai“. Stebima, kad vaikai, augantys be tėčių ar jų atstumti, patiria prieštaringų emocinių išgyvenimų.
Ryšio su tėvo figūra deficitas vaikystėje turi įtakos pasitikėjimui savimi, saugumo jausmui. Be to, tėvo trūkumas vaikystėje veikia žmogaus savivertę: „Kas aš esu?“, „Koks aš?“, t. y. Tėvo trūkumas stipriai veikia ir asmeninių santykių scenarijus. Dažniausiai, kai mergina tampa suaugusi, ji ieško vyresnio už save partnerio, kuris ja rūpintųsi ir besąlygiškai mylėtų. Kartu tokiuose santykiuose mergina ar moteris gali būti pakankamai savanaudiška, kaprizinga. Ji visą laiką yra maža. Galimas ir kitoks scenarijus: moteris rinksis šaltus, narciziškus, vyrus, kurių dėmesį reikia užsitarnauti. Tėčio trūkumas veikia ir savirealizaciją - gebėjimą veikti, pristatyti save, rizikuoti, kurti naujus dalykus, eiti savo keliu.
Kaip būti geru tėčiu?
Nereikalaukite tobulumo nei iš savęs, nei iš savo vaiko. Vyras mokosi būti tėvu daugiausia stebėdamas savo tėvą. Jei santykiuose su juo buvo patenkinti vaiko poreikiai, sūnus galėtų stebėti šalia esantį, įsipareigojusį, stiprų ir kartu švelnų tėvą; vėliau jis galės tokiu būti savo vaiko atžvilgiu ir tai vyks savaime, automatiškai, apie tai negalvojant. O jeigu santykiuose su tėvu tokio modelio nebuvo? Svarbu yra norėti ir dėti pastangas.
Įkvėpimo galima semtis iš kitų vyrų, tėčių. Nekopijuokite savo partnerio. Ieškokite modelių vyrų pasaulyje. Gali būti naudingi tėvystės įgūdžių seminarai tėčiams ar paramos grupės vyrams, kurių pastaruoju metu vis daugiau atsiranda. Asmeninė terapija gali padėti, nes padės susitvarkyti ir geriau suprasti praeitį. Įkvėpimo galima pasisemti straipsniuose, knygose ir blogose, kur atsiranda vis daugiau vertingų tinklaraščių, kuriuos tėčiai rašo tėčiams. Svarbu siekti, veikti, stengtis.
Tėti - tu esi svarbus savo vaikui! Tavęs nepakeis nei mama, nei senelis, nei kas nors kitas.
Sėkmingai vaikų raidai svarbūs visi etapai: jei kuris nors neįveikiamas, problemos tęsiasi ir toliau, kartais stabdydamos vėlesnius raidos etapus, nes vaiko psichika vis bando išspręsti „skausmingus taškus“. Jūsų santykis su dukra ir požiūris į dukrą svarbus nuo pat mažylės pirmųjų gyvenimo mėnesių, ir jei jums sunku priimti, kad turite būtent tokią dukrą, kokią turite - tai būtina kuo greičiau išspręsti, kad mergaitė galėtų darniai augti toliau. Pabandykite pamilti tą vaiką, kurį turite: pastebėkite teigiamus dukros bruožus, girkite ją girdint jai pačiai ir kalbėdama su aplinkiniais, nekritikuokite - bent jau girdint vaikui, o geriausia, kad ir apskritai kritiką apribotumėte. Jeigu sunku tai pakeisti - kreipkitės į psichoterapeutą, kuris padės suprasti, kodėl jums taip sunku priimti savo vaiką.
Vaikams nereikia tobulų tėvų, kad jie tinkamai vystytųsi. Vaikams reikia tėvų „iš kūno ir kraujo“ - autentiškų, kurie, suklydę, jam prisipažins ir pasakys „atsiprašau“. Reikia tėvo, kuris nemėgdžioja mamos, o yra autentiška savęs versija. Tuo, kuris visų pirma nori praleisti laiką su vaiku, yra aktyvus, atsidavęs, tačiau gali nustatyti ribas ir pasakyti vaikui „ne“, nejausdamas kaltės.
Vienišo tėčio istorija
„Tuo metu man buvo 27-eri, buvau vedęs, kartu auginome 3 metukų dukrelę. Nors vertėmės sunkokai, gyvenome nuomojamame bute ir nuolat trūko pinigų, tačiau man atrodė, kad meilė viską nugalės. Abu buvome kūrybinių profesijų atstovai, aš - muzikantas, ji - dailininkė. Darbas menkai apmokamas, užsakymų nebuvo, tačiau ieškodavau išeičių, papildomų darbų ir kažkaip ištempdavome nuo algos iki algos. Apie atostogas prie jūros net nesvajojome, tačiau išvažiuodavome į mišką, prie ežero ir tai buvo malonu, atrodė, to pakanka. Atsiminęs tuometinius išgyvenimus suprantu, kad kažko vis laukiau ir tikėjausi, kad bus geriau, situacija pasikeis, reikia tik truputį pakentėti. Pinigų vis trūko, žinoma, tai augino ir nuolatinį nepasitenkinimą vienas kitu, kildavo konfliktai, o priekaištai drumstė dar taip neseniai idealiai atrodžiusius mūsų su žmona santykius. Galiausiai ji neištvėrė, išvažiavo į užsienį su mintimi, kad užsidirbs, sugrįš ir vėl viskas bus, kaip buvę. Mes su dukrele likome čia, Lietuvoje, laukti kada sugrįš mama. Nuo jos išvykimo praėjo jau 10 metų, tačiau ji taip ir negrįžo. Pirmaisiais metais dar sulaukdavome retų telefono skambučių, išgirsdavome jos balsą. Tačiau ilgainiui baigėsi ir skambučiai, o žinią apie mamą dukrelei atnešdavo tik Kalėdų siuntinys su dovana nuo mamos. Ji paliko mus, nematė, kaip mūsų mergaitė ėjo į pirmą klasę, kokie ilgi ir gražūs užaugo jos plaukai, negirdėjo kaip gražiai ji dainuoja, užmiršo net jos gimtadienį. Pradžioje buvo viltis, kad sugrįš, kad viskas bus kaip anksčiau, tačiau vieną dieną, kaip smūgis iš giedro dangaus atėjo suvokimas, kad aš apgaudinėju save - nebus taip, kaip buvo, reikia gyventi toliau, be iliuzijų. Supratau, kad pasaulyje esame tik mes du - dukra ir tėtis. Jokios paramos, jokių senelių, jokių tetų ar dėdžių. Abu su žmona užaugome vaikų namuose ir net nepažinojome savo tėvų ar artimųjų. Prisiekiau sau, kad mano vaikui nieko netrūks ir, kad nuo šiol būsiu ne tik tėtis, bet privalėsiu atstoti ir mamą. Tapome su mažyle neišskiriamais, visur eidavome, viską veikdavome kartu, kalbėdavomės, planuodavome, svajodavome. Dažnai tekdavo dirbti ir savaitgaliais, grodavau koncertuose, dalyvaudavau renginiuose, dukrelė visur lydėdavo mane. Atkreipiau dėmesį, kad koncertų metu dukra užkulisiuose susirasdavo draugių. Tai būdavo suaugusios moterys, su kuriomis ji šnekučiuodavosi, apsikabindavo jas, o kartais jaukiai įsitaisydavo joms ant kelių. Mačiau tą palaimą jos veidelyje, kai atsipalaidavusi ir rami žaisdavo su ilgų moters plaukų sruoga, įsitaisiusi mano kolegės glėbyje. Kolegė augino tris vaikus ir turėjo tai, ko taip reikėjo mano mergaitei - motinišką šilumą. Pradedu šypsotis atsiminęs, kaip pavargęs po darbo lėkdavau į vaikų darželį, pasiimdavau mažylę ir abu pareidavome namo. Aš einu į virtuvę rūpintis vakariene, ji - į kambarį pažaisti. Netrukus ji atbėga, apsikabina mane ir kviečia pažaisti kartu. Ką darysi, sutinku, nors ir labai pavargęs. Įeinu į žaidimų kambarį, o ten išrikiuotos visos lėlės. Turiu sėsti ant kilimo žaisti ir ne bet kaip, o vaidmenimis. Viskuo teko pabūti: ir ragana, ir miegančiąja gražuole, Šreku su Fiona, ir kitais personažais.
Nauja moteris mūsų gyvenime. Vis dažniau pamąstydavau, kad mergaitei reikia moteriško pavyzdžio, švelnumo, o man draugės - žmogaus, kuris norėtų kartu dalytis gyvenimu. Tačiau kankindavo nerimas, klausimai: kaip pasakyti dukrelei, kad mūsų gyvenime atsiras moteris, kaip jas supažindinti, kaip jos reaguos viena į kitą, ar priims? Po kurio laiko susipažinau su mergina. Man ji pasirodė nuostabi, norėjau su ja bendrauti, supažindinti su savo mažąja (tada jai buvo ketveri metai). Grįžtu namo ir bandau jai papasakoti, kad sutikau moterį, kad eisiu į pasimatymą. O dukra klausia: „ar ji graži?“. Atsakau, kad man graži. Tada mažoji pasitikslina: „ar ji panaši į princesę?“. Nežinau ką atsakyti. Aš net nežinau, kaip atrodo princesė, kaip princesę mato mano dukra. O ką jei ji visai nepanaši į princesę ir dukra iš karto ją atstums? Pasidarė neramu. Išaušo pasimatymo diena, o mažosios, kaip tyčia, nepavyko palikti namuose su aukle. Ji vis atrasdavo kažkokių priežasčių, pretekstų, kodėl negali likti namuose, o būtinai turi eiti su manimi. Ką gi, į pirmąjį pasimatymą nuėjome dviese. Užsimezgė graži draugystė, tačiau ji neperaugo į bendrą gyvenimą. Kasas supinti man jau buvo vieni niekai, nupirkti suknelę mergaitei atrodė taip pat nesunku, bet kai dukra ateina ir sako, kad jaučia nemalonius pojūčius, rodydama į pilvo apačią - sutriktų ne vienas tėtis. Kur kreiptis, su kuo pasitarti? Gyvenimas ėjo į priekį, dukrelė augo, augo ir jos poreikiai, rūpesčiai. Niekada nepamiršiu, kaip mes abu beprotiškai išsigandę lėkėme pas gydytoją, nes dukrai prasidėjo stiprūs skausmai krūtinėje. Gydytoja apžiūrėjo ją ir ramiai šypsodamasi pasakė, kad tai normalu, mano mažoji pradėjo bręsti. Atsikvėpiau, palengvėjo, tačiau kartu atsirado nerimas. Artėja paauglystė, brendimas, įsimylėjimai. Nors mes vis dar geriausi draugai, apie viską kalbamės, bet aš - vyras, neišmanau to, ko gali jai prireikti, negaliu jai patarti. Supratau, kad jau ir madose nenusimanau, o ir gražiuosius savo plaukus dukra panoro nusikirpti. Šimtai kausimų neduoda man ramybės. Bijau suklysti ją augindamas“.
Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė teigia, jog augindami vaikus, tėvai siekia, kad mažieji būtų laimingi, jaustųsi saugiai ir žinotų, jog yra mylimi. Suaugusiųjų pareiga - suprasti vaiko raidos ypatumus ir, atsižvelgiant į jo amžių, formuoti reikiamas vertybes, elgesio normas ir užtikrinti vaiko sveikatos poreikius.
„Situacijų pasitaiko įvairių. Neretai pastebime atvejų, kai šeimoje yra tik vienas iš tėvų ir augina priešingos lyties vaiką. Tuomet tėvui tenka tarsi dviguba pareiga. Iššūkiu tampa vaiko lytiškumo ugdymas. Vienišam tėčiui, auginančiam dukrą, tikslinga apsidairyti ar yra aplinkoje moterų, kurios gali padėti, kuriomis mergaitė pasitiki ir gali atvirai pasikalbėti. Tai gali būti kaimynė, draugės mama, galiausiai, kaip vienišo tėčio pasakojime išgirdome, padėti gali ir neabejinga kolegė. Panašiai patarčiau elgtis ir vienišoms motinoms, auginančioms berniukus - autoritetingų vyrų ieškoti aplinkoje. Padėti gali senelis, dėdė, kitas giminaitis, sporto treneris ar bičiulio tėtis“, - sako G. Salickienė.
Tokioje situacijoje, pasak jos, nereikia pamiršti ir ugdymo įstaigų darbuotojų. Vaikų lankomose ugdymo įstaigose tikrai yra tinkamai paruoštų pedagogų, kitų specialistų. Vaikams padėti gali ne tik klasės auklėtojas, bet ir socialinis pedagogas, mokyklos psichologas, net atitinkamas disciplinas (pvz.: žmogaus anatomiją) dėstantis mokytojas. Švietimo įstaigose dirbančių specialistų pareiga - suteikti vaikams reikalingiausius paaiškinimus, atsakyti į jų klausimus ir nukreipti vaikų elgesį tinkama linkme.
Tėtis vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Tai unikalus vaidmuo, kurio negali atlikti niekas kitas. Jo dėka vaikas auga saugus, pasitikintis savimi ir visavertis asmuo.
