Vidurių užkietėjimas - tai viena dažniausių virškinimo problemų vaikystėje, sukelianti ne tik fizinį diskomfortą, bet ir emocinę įtampą tiek vaikui, tiek tėvams. Ši būklė gali pasireikšti įvairaus amžiaus vaikams - nuo kūdikių iki paauglių, ir dažniausiai susijusi su netinkama mityba, skysčių trūkumu ar psichologiniais veiksniais. Gydytojai vidurių užkietėjimą apibrėžia kaip retesnį nei triskart per savaitę pasituštinimą, kai išmatos kietos, sausos ir sunkiai pasišalina. Mažesniems vaikams problema dažnai pasireiškia tuo, kad jie vengia eiti į tualetą, sulaiko tuštinimąsi arba bijo skausmo.
Būdingi trys vaiko gyvenimo laikotarpiai, kai dažniausiai pasireiškia vidurių užkietėjimas. Pirmasis - kai mityboje įvedamas kietas maistas, antrasis - kai jie pradedami pratinti prie puoduko ir trečiasis - kai vaikas pradeda lankyti darželį ar mokyklą. Taip pat pastebima, kad 90-95 proc. visų vidurių užkietėjimų būna būtent funkcinės kilmės.
Funkcinis vidurių užkietėjimas gali pasireikšti baime tuštintis ne namuose, skausmingu tuštinimosi ir atsiranda dėl neteisingo pratinimo prie puoduko, nepakankamo kiekio augalinių skaidulų maiste ar vaiko psichinio vystymosi eigos ypatumų. Tėvai dažniausiai skundžiasi, kad vaikas tuštinasi labai retai, t. y. 1-2 kartus per savaitę, didelės apimties išmatomis, atrodo, galinčiomis užkimšti tualetą. Taip pat dažnai išsako, kad vaikas slepiasi, prieš pasituštinimą, kryžiuoja kojas, valingai sulaiko tuštinimąsi, vengia tuštintis. Aišku, kartu gali būti pilvo išsipūtimas, pykinimas, apetito stoka. Galiausiai su retu, skausmingu tuštinimusi susijusios komplikacijos - nevalingas išmatų išsiskyrimas (enkoprezė), dieninis ir naktinis šlapimo nelaikymas, šlapimo takų infekcijos, retais atvejais hemorojus ar tiesiosios žarnos iškritimas.
Įtariant įgimtą organinį vidurių užkietėjimą, pacientą reikėtų ištirti detaliau, jei jis pasireiškia naujagimiui ar kūdikiui. Tada galima įtarti Hiršprungo ligą. Vyresnius vaikus su vidurių užkietėjimu reikia detaliau tirti, jei ligos istorijoje išaiškinti tuštinimosi sutrikimai buvę naujagimystėje ar kūdikystėje. Taip pat pastebėjus sulėtėjusį fizinį vystymąsi, jei yra artimųjų tarpe sergančių įgimtomis žarnyno ligomis, pacientui diagnozuotas Dauno sindromas arba esant neefektyviam 6 mėnesių gydymui.
Vidurių užkietėjimo gydyti svarbu, nes laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, sutrinka virškinimo organų funkcija. Dėl intoksikacijos žarnų turiniu nukenčia kitų organų veikla, prasideda mažakraujystė, lėtėja vaiko fizinė raida, liga gali komplikuotis į žarnų uždegimą ar ūminį žarnų nepraeinamumą. Užsitęsęs vidurių užkietėjimas gali būti pasikartojančių pilvo skausmų ir išmatų nelaikymo priežastis. Nuolatinis su tuštinimusi susijęs diskomfortas sukelia vaiko psichikos sutrikimus, kurie ypač ryškėja pradėjus nelaikyti išmatų. Šiems vaikams gali ryškėti socialiai nepriimtinas elgesys, agresyvumas.
Vaikų normalaus tustinimosi dažnio kitimas priklauso nuo amžiaus, mitybos pobūdžio ir organizmo ypatumų. Nors dauguma atvejų išsisprendžia natūraliai, yra situacijų, kai būtina medicininė pagalba. Pastebėjus, kad vaikas sunkiai, retai ar skausmingai tuštinasi, reikia kreiptis į specialistą. Paskyrus gydymą išmatas minkštinančiais vaistais, būtina stebėti, kaip jos keičiasi, kaip dažnai tuštinamasi, nes vaistų dozes gali reikėti koreguoti. Be abejo, labai svarbu užtikrinti vaiko mitybą, tualeto režimą.
Kartais vidurių užkietėjimas būna trumpalaikis, epizodinis, susijęs su mitybos, gyvenimo sąlygų, sveikatos būklės pasikeitimu. Tačiau, jei vaiko amžiui būdingas tuštinimosi sutrikimas trunka ilgiau nei du mėnesius ir sukelia vaiko sveikatos būklės pakitimus, tai jau laikoma lėtiniu sunkiu vidurių užkietėjimu, kurį reikia gydyti.
Gydymas skiriamas keturiais etapais: pirmiausia mokymo tuštintis, vėliau - žarnyno išvalymo, išmatų sankaupų pašalinimo. Tik išvalius žarnyną, imamasi išmatų kaupimosi profilaktikos, kuri apima medikamentinį gydymą, dietą, fizioterapines priemones, psichoterapiją, kartais prireikia chirurginių intervencijų. Galiausiai grįžtama prie normalių tuštinimosi įpročių. Kiekvienam pacientui gydymas skiriamas individualiai, atsižvelgiant į vidurių užkietėjimą sukėlusią priežastį. Pagrindinis tikslas - kad vaikas pasituštintų vieną kartą per dieną minkštomis išmatomis ir be baimės. Dažniausiai funkcinis vidurių užkietėjimas gydomas ambulatoriškai, o stacionarizuojami tik tie pacientai, kuriems reikalingas detalesnis ištyrimas.
Kada vidurių užkietėjimas laikomas problema?
Vidurių užkietėjimas vaikams dažniausiai būna funkcinių priežasčių - tai reiškia, kad nėra jokios rimtos ligos, o problemą sukelia įpročiai ar gyvenimo būdas. Tinkama mityba - svarbiausias žingsnis norint padėti vaikui be streso. Vaisiai ir daržovės, pilno grūdo produktai, vanduo, probiotikai yra būtini. Fizinis aktyvumas skatina žarnyno veiklą. Net paprasti kasdieniai pasivaikščiojimai, šokiai ar žaidimai lauke padeda reguliuoti virškinimo sistemą. Kūdikiams padeda švelnus pilvo masažas ir kojyčių mankšta, o vyresniems vaikams - aktyvios pramogos, skatinančios judėjimą.
Daug vaikų vengia eiti į tualetą, jei ten jaučiasi nepatogiai ar bijo skausmo. Todėl tėvų užduotis - padėti sukurti ramią, saugią aplinką. Leiskite vaikui eiti į tualetą be skubėjimo, geriausia - tuo pačiu metu kasdien, pavyzdžiui, po pusryčių. Padėkite jam atsipalaiduoti - skaitykite knygelę, leiskite klausytis ramios muzikos ar sėdėti ant specialaus vaikiško dangčio. Skaidulos būtinos, tačiau jų perteklius be pakankamo vandens gali pabloginti situaciją.
Pokyčiai darželyje, mokykloje ar šeimos aplinkoje gali paveikti žarnyno veiklą. Vidurių užkietėjimas vaikui dažniausiai nėra liga, o ženklas, kad organizmui reikia daugiau dėmesio - tinkamos mitybos, skysčių ir emocinio balanso.
Tėvai turėtų žinoti, kad kai kuriais vaiko gyvenimo tarpsniais kyla didesnis tuštinimosi sutrikimų pavojus. Visų pirma tai laikotarpis, kai vaikui ugdomi tuštinimosi įgūdžiai. Jei vaiką pradėsite pratinti prie puoduko per anksti, kol jis valingai nekontroliuoja tuštinimosi, nieko nelaimėsite, nes jis paprasčiausiai nesuvoks, ko iš jo norite. Bet jei vaikui ilgą laiką leisite nevaržomam tuštintis į sauskelnes, jis išsiugdys įprotį tai daryti ir nesupras, kodėl mama jį staiga ėmė barti už nevalyvumą. Ir vienu ir kitu atveju jis tuštinimąsi susies su prievarta ir stengsis jį slopinti.
Labai dažnai viduriai užkietėja vaikui pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą. Pasikeitusi aplinka, neįprasta tuštinimosi vieta, nejaukūs, neužtikrinantys intymumo tualetai, gėdijimasis svetimų žmonių, bendraamžių patyčios, griežtas tuštinimuisi skirtas laikas (pvz., pertraukos tarp pamokų) sukelia nemalonius pojūčius ir vaikas stengiasi kentėti, t.y. sulaikyti tuštinimąsi.
Tuštinimasis gali sutrikti, kai maitinimas neatitinka vaiko būklės ar gyvenimo sąlygų kaitos (liga, karščiavimas, kelionė, klimato pasikeitimas), jei duodama gerti per mažai skysčių. Sulaikyti tuštinimąsi vaiką verčia ir psichologinis diskomfortas, kai mamos priežiūrą pakeičia močiutė ar auklė. Kiekvienas uždelstas išsituštinimas tampa nemaloniu ir skatina vaiką dar atkakliau sulaikyti išmatas. Valingai sulaikydamas išmatas, vaikas sukelia sau lėtinį vidurių užkietėjimą, patenka į „uždarą ratą“.
Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas. Dauguma vaikų nesuvokia tuštinimosi dažnio pakitimų ir tėvams nesiskundžia. Tėvams ypač sunku pastebėti vaikų, lankančių vaikų darželį ar mokyklinio amžiaus vaikų tuštinimosi sutrikimus, nes vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namie. Susirūpinama tik tuomet, kai vaikas pradeda tepti išmatomis apatinius drabužius. Tačiau tai jau komplikuoto vidurių užkietėjimo požymis. Kuo liga ilgiau trunka, tuo sunkiau ją išgydyti.
Išmatų nelaikymo priežastimi gali būti ir vaiko psichologinės raidos sutrikimai, centrinės nervų sistemos, tiesiosios žarnos bei išangės raumenų ligos. Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaru, siaurėja jo interesų ratas. Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas. Emociniai sutrikimai progresuoja virsta psichosomatinėmis ligomis.
Svarbu atkreipti dėmesį į mitybą ir skysčius
Vidurių užkietėjimas - tai viena dažniausių virškinimo problemų vaikystėje, sukelianti ne tik fizinį diskomfortą, bet ir emocinę įtampą tiek vaikui, tiek tėvams. Ši būklė gali pasireikšti įvairaus amžiaus vaikams - nuo kūdikių iki paauglių, ir dažniausiai susijusi su netinkama mityba, skysčių trūkumu ar psichologiniais veiksniais. Gydytojai vidurių užkietėjimą apibrėžia kaip retesnį nei triskart per savaitę pasituštinimą, kai išmatos kietos, sausos ir sunkiai pasišalina. Mažesniems vaikams problema dažnai pasireiškia tuo, kad jie vengia eiti į tualetą, sulaiko tuštinimąsi arba bijo skausmo.
Vidurių užkietėjimas vaikams dažniausiai būna funkcinių priežasčių - tai reiškia, kad nėra jokios rimtos ligos, o problemą sukelia įpročiai ar gyvenimo būdas. Tinkama mityba - svarbiausias žingsnis norint padėti vaikui be streso. Vaisiai ir daržovės, pilno grūdo produktai, vanduo, probiotikai yra būtini. Fizinis aktyvumas skatina žarnyno veiklą. Net paprasti kasdieniai pasivaikščiojimai, šokiai ar žaidimai lauke padeda reguliuoti virškinimo sistemą. Kūdikiams padeda švelnus pilvo masažas ir kojyčių mankšta, o vyresniems vaikams - aktyvios pramogos, skatinančios judėjimą.
Pieno mišiniai ir perėjimas prie kieto maisto pakeičia išmatų konsistenciją ir padidina vidurių užkietėjimo tikimybę. Svarbu užtikrinti pakankamą kiekį skysčių, skaidulomis praturtintos košės, daržovės. Maistinės skaidulos yra augalinio maisto (vaisių, daržovių, ankštinių, grūdų) dalis, kurios žmogaus virškinimo sistema nevirškina ir nepasisavina. Tirpios skaidulos tirpdamos vandenyje suformuoja į želę panašią masę. Jos mažina cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje. Tirpios skaidulos yra ir žarnyne gyvenančių bakterijų maistas. Netirpios skaidulos brinkdamos didina išmatų tūrį ir skatina žarnyno judesius, tokiu būdu apsaugo nuo vidurių užkietėjimo.
Kiek reikia maistinių skaidulų per dieną, apskaičiuojama pagal vaiko amžių: amžius plius 5. Tiek gramų skaidulų reikia per dieną. Taigi 2 metukų vaikui reikia 7 gramų skaidulų per dieną, 4 metų - 9 g ir t.t. Daugiau nei rekomenduojama maistinių skaidulų vaikui duoti nereikėtų. Didesnis kiekis norimo efekto nesukels, bet pablogins kai kurių medžiagų pasisavinimą iš maisto.
Nors ankštiniai produktai (pupelės, žirneliai, lęšiai) turi daug skaidulų, nuo jų pučia pilvuką. Produktų, turinčių maitinių skaidulų, reikėtų duoti vaikui tiek kartų, kiek kartų per dieną jis valgo - t.y. kiekvieno valgymo metu. Kai kurie produktai lėtina žarnyno judesius, tokių produktų vaikui, kuriam užkietėję viduriai, reikėtų duoti nedaug. Tokie produktai yra ryžiai, kukurūzai, kakava, šokoladas, mėlynės, granatai, arbata, kava. Burokėliai, morkų sultys, išbrinkintos džiovintos slyvos - geriausiai žinomi žarnyno judesius skatinantys produktai, jų galite duoti vaikui kasdien.
Vynuogės, 20 vnt. Apelsinas, 1 vnt. Džiovintos, figos 3 vnt. Jei norime, kad vaikas augtų žvalus ir sveikas, nepakanka jį šiltai aprengti ir gerai pamaitinti. Reikia pasidomėti ar vaikas, koks jis savarankiškas bebūtų, laiku ir tinkamai šlapinasi ir tuštinasi. Vaikams dažnai sutrinka tuštinimas. Vienas iš dažniausių sutrikimų - vidurių užkietėjimas - būna 10 proc. vaikų. Laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, užkietėjimas gali tapti lėtiniu.
Sutrinka virškinimo organų funkcija, žarnyne ima kauptis nuodingosios medžiagos ir jomis apnuodijami kiti organai, prasideda mažakraujystė, vaikas lėčiau auga. Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, vaiką gali varginti pasikartojantys pilvo skausmai, išmatų nelaikymas, skausmas tuštinantis. Nuolatinė baimė, kad tuštinantis skaudės, pažeidžia vaiko psichiką. Šie pokyčiai tampa ypač ryškūs, kai vaikas pradeda nesulaikyti išmatų.
Vaikų išangės patologiniai pokyčiai dažniausiai atspindi storojoje žarnoje vykstančius patologinius procesus. Tačiau neretai išangės ligos tampa lėtinio vidurių užkietėjimo pirmine priežastimi. Dažniausiai pasitaikanti vaikų, ypač mažamečių, išangės liga yra išangės įplėša. Taip vadinamas išangės kanalo gleivinės išilginis įtrūkimas. Dažniausiai serga 4 mėnesių - 4 metų amžiaus vaikai. Berniukai ir mergaitės serga vienodai dažnai. Mažiems vaikams įplėšos dažniausiai būna ūminės ir paviršinės. Vyresniems vaikams ir paaugliams gali būti ir lėtinės įplėšos. Dėl įvairių priežasčių atsiradus paviršiniam gleivinės įtrūkimui vaikas jaučia stiprų skausmą tuštinimosi metu. Kartais skausmas išlieka kelias ar keliolika minučių po pasituštinimo. Įvairios trukmės ir intensyvumo skausmą išangėje vaikas gali jausti ir tarp pasituštinimų. Dėl to vaikas vengia tuštintis.
Psichologiniai aspektai ir elgesio pokyčiai
Tuštinimasis ir mokymasis naudotis puoduku, nors gal taip ir neatrodo, yra labai stipriai su psichologija susijusi sritis. Pasituštinimas - tai vaiko sugebėjimas pačiam „kažką sukurti“, kurį galima pamatyti ir įvertinti. Juk taip šaunu, kai lyg iš nieko kažką padarai! Mes, suaugusieji, su tuo susiduriame kiekvieną dieną, o štai mažyliui tai visiškai nauja patirtis, kurią jis išgyvena su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Todėl nenustebkite, jei pasituštinęs vaikas ypatingai džiaugsis savo kakučiu ar norės su juo... pažaisti.
Tuštinimasis taip pat yra ir pirmoji proga vaikui parodyti, kad jis kažką gali kontroliuoti. Nes su valgymu būna visaip: kartais kūdikis lyg ir nėra alkanas, bet mama mano, kad verkia dėl noro valgyti, todėl pasiūlo krūtį. Arba atėjus tam skirtam laikui - buteliuką su pienu. Jau nekalbant apie primaitinimą, kai dažnai šaukštelis su tyre glaudžiamas prie lūpų, net jei mažylis visu veidu raukosi ar sukasi į šoną... Tuštinimasis suaugus nesukontroliuos: net ir labai norėdami vaiko tuštintis niekaip nepriversime. Tad tuo metu, kai mažylis pradeda sąmoningai sėstis ant puoduko - atsiranda didžiulė erdvė išbandyti savo paties norus ir nenorus. Galiu pasituštinti į puoduką - ir už tai būti pagirtas, tėvai džiaugsis. Jei pasituštinsiu į kelnes - gali būti, kad mane išbars. Galiu pasižiūrėti, kas bus, jeigu pasėdėsiu ant puoduko ir nieko nepadarysiu, o „pakakosiu“ vėliau į kelnes. Arba galiu kurį laiką „nekakoti“, nes tiesiog nenoriu, yra daug įdomesnių dalykų...
Tuštinimasis - taip pat ir ne tik suaugusiųjų kontrolės priemonė, bet ir savo vidinių procesų kontrolė. Jeigu pirmųjų amžiaus metų kūdikėlis labai aiškiai ir garsiai parodo, kad jam kažkas patinka arba nepatinka, tai dvimetukas jau gali savo emocijas truputį „pakaupti“ ir išleisti tada, kai jų „prisirinks“ daugiau. Panašiai kaip ir „kakutį“. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo tas gebėjimas emocijas „pasaugoti“ ir ne iškart parodyti kitiems yra menkesnis, tačiau tai irgi yra tas įgūdis, kurio vaikas mokosi augdamas.
Šiuo metu yra įvairių pažiūrų, kurios turi jas pagrindžiančių argumentų. Vienos mamos jau nuo pirmųjų savaičių moko mažiukus pasituštinti ar pasišlapinti ne į sauskelnes ar vystyklus, o į kokį tam tinkamą rakandą - tai vadinamoji „natūralioji higiena“. Kitos mamos sako, kad vaikas gali išmokti naudotis puoduku tada, kai ima savarankiškai sėdėti - tai yra, maždaug nuo 7 mėnesių. Sąmoningo tuštinimosi ir šlapinimosi galima tikėtis tada, kai mažylis sulaukia maždaug 2-3 m. amžiaus. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda save įvardyti pirmuoju asmeniu („Aš“): tai vienas iš netiesioginių požymių, kad jis jau yra pasiruošęs naudotis puoduku. Įdomu, kad ir neurologai patvirtina, jog šis amžius pratinti prie puoduko sąmoningam jo naudojimui yra tinkamiausias: pasak neurologų, apie 2,5-3 m.
Galima pastebėti, kad visi vaikai tam tikru savo gyvenimo etapu pereina „tualetinį laikotarpį“. Pastebima, kad 2,5-4,5 m. amžiaus vaikai (šiuo metu šis laikotarpis neretai nusitęsia ir toliau, į vyresnį amžių) ypač susidomi kakučiais ir visu tuo, kas susiję. Dažnai kakučio tema sukelia juoką, vaikai įdėmiai stebi, jeigu apie kakutį skaito (ar mato nupiešta) knygutėse ir filmukuose.
Tuštinimosi sutrikimai - tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje.
Turbūt visi esame girdėję pasakymą: „Iš baimės susuko pilvą“, „Paleido vidurius prieš egzaminą“ ir panašiai. Iš tiesų nerimas dažnai sukelia tokį poveikį, kad ir pilvą ima spazmiškai skaudėti, ir pradedame dažniau, nei norime, lakstyti į tualetą. Dažnai panašius simptomus galime matyti ir nesunkiai atpažinti (o kaipgi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines. Tampa pikta, norisi išbarti vaiką, lyg jis čia skųstųsi specialiai, kad nereikėtų eiti į darželį arba važiuoti ten, kur jis nelabai nori - tačiau išmintingiau būtų sureaguoti ramiai ir išgirsti vaiką, o ne pradėti svarstyti, ar jam tikrai negera, ar jis meluoja ir „manipuliuoja“ jumis. Pabandykite įvardyti jo jausmus: pavyzdžiui, kad gali būti liūdna atsisveikinti, liekant darželyje, gali būti baisu kažkur važiuoti, kur bus jam nepažįstamų žmonių.
Ne taip retai tenka susidurti ir su kita tuštinimosi bėda - tai yra, vidurių užkietėjimu. Kai vaikas kelias dienas atkakliai nesėda ant puoduko, o paskui vaikšto piktas, irzlus, susiėmęs rankomis pilvo apačią, bet pasiūlius „pasilengvinti“ sau gyvenimą - tik piktai atsikerta ir toliau priešinasi jūsų geram patarimui - tuomet kantrybės gali pritrūkti ir patiems ramiausiems tėvams. Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos. Kartais nesunkiai galima prisiminti tokio „užsispaudimo“ priežastį, pavyzdžiui, kad ne taip seniai tuštinantis vaikui suskaudo, ir jis dabar paniškai bijo tokios pat patirties. Kartais priežastį rasti sunkiau.
Tai dar viena tuštinimosi sutrikimų grupė, kuri paprastai tėvams sukelia pačią didžiausią įtampą. Apie išmatų nelaikymą kaip sutrikimą vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų. Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti, arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo skalbiant... Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozetos ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes.
Kada kreiptis į specialistą?
Prieš kreipdamiesi į specialistą dėl vaiko tuštinimosi sutrikimų, atkreipkite dėmesį į žemiau išvardytas sritis. Pirmiausia - kada atsirado tuštinimosi sutrikimas? Ar pasikeitė vaiko maitinimosi ritmas, jo valgomi patiekalai, produktai? Ar vaikas alergiškas kuriems nors maisto produktams? Galbūt pastebite, kad vaikas ima tuštintis skystai ar, priešingai, užkietėja viduriai, atsiranda pilvo skausmų suvalgius tam tikrų produktų (ypač dažnas „kaltininkas“ - pieno produktai)? Ar vaikas išrankus maistui? Ar vaikas geria pakankamai vandens, valgo daržovių, vaisių? Ar valgo daug miltinių patiekalų (ypač bandelių)? Labai naudinga kurį laiką, pavyzdžiui, savaitę, užsirašinėti, kiek vaikas išgeria vandens ir kokį maistą valgo: kartais atrodo, kad mityboje nieko keisti nereikia, tačiau užfiksavus raštu paaiškėja, kad šį tą būtų galima koreguoti. Net jeigu vaiko tuštinimosi sutrikimai yra psichologinės kilmės, taisyklingas maitinimas, pakankamas judrumas tikrai padės jam geriau jaustis. Ir priešingai - kartais nustatomos tam tikros lėtinės ligos, kurioms esant vidurių užkietėjimas gali būti nuolatinis vaiko palydovas.
Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta. Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktu, bet vis tiek atsisakančiu tuštintis vaiku ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką. Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas - stenkitės išlikti ramūs ir kantrūs.
Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius - po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5-10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins - nieko tokio. Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia - duoti vaikui „laiptelį“ kojoms. Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai. Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti. Kad vaikas būtų labiau motyvuotas - galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes.
Pilvo skausmas - bene dažniausia vaikų bėda. Pediatrams neretai būna sunku suprasti, ar tai - trumpam sutrikusi žarnyno veikla, ar problema, kurią galima išspręsti tik skalpeliu. Dažniausiai pasitaikanti šio skausmo kilmė - sutrikęs vaikų tuštinimasis. Gydytojai pastebi, kad tuo besiskundžiančių vaikų daugėja. Sutrikęs tuštinimasis netgi vadinamas civilizacijos liga. Gydytojai pataria: užkietėjus viduriams pirmiausia reikia sureguliuoti mitybą. Beveik dvigubai dažniau ši problema pasitaiko berniukams.
Tėvai klysta manydami, kad vaikai „išauga“ šią problemą. Vildamiesi, kad tuštinimosi sutrikimai praeis savaime, jie neskuba kreiptis į gydytojus. Laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, užkietėjimas gali tapti lėtinis. Šie pokyčiai tampa itin ryškūs, kai vaikas pradeda nebelaikyti išmatų. Ilgalaikiai vaiko tuštinimosi sutrikimai turi daug įtakos ir psichologiniam šeimos klimatui.
Jei Jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis Jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai.
tags: #daznas #vaiko #tustinimasis
