Simonas Daukantas (1793-1864) - tai viena svarbiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, laikomas pirmuoju lietuviškai rašiusiu istoriku, rašytoju, švietėju ir vienu iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologinių vadų. Jo darbai ir idėjos turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautos savimonės formavimuisi ir kultūros puoselėjimui.
Biografija ir Mokslai
Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, Žemaitijoje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Jo tėvas Jurgis Daukantas buvo eigulys Sapiegų miškuose. Tėvai, aktyviai dalyvavę Tado Kosciuškos sukilime, užtikrino, kad Simonas, įrašytas metrikose kaip bajoras, galėtų siekti mokslo. Mokėsi jis Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos apskrities mokyklose, vėliau - Vilniaus gimnazijoje. 1814 m. rudenį, vedinas begalinio troškimo mokytis, pėsčias išėjo į Vilnių. Dvejus metus gilino žinias Vilniaus gimnazijoje, ruošdamasis studijoms Vilniaus universitete. 1816-1822 m. Simonas Daukantas studijavo Vilniaus universitete, kur įgijo teisės magistro diplomą. Tai buvo klestėjimo laikotarpis, kai universitete dėstė žymiausi to meto mokslininkai, o tarp studentų buvo daug būsimų kultūros ir mokslo veikėjų. Daukantas išugdė ne tik gilias istorijos žinias, bet ir puikiai mokėjo lotynų, lenkų, rusų, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbas, sukaupė turtingą mokslinę biblioteką.
Po studijų, 1826-1850 m., Simonas Daukantas tarnavo valdininku Rygoje ir Peterburge. Tarnybos sostinėje siekė prieiti prie Lietuvos Metrikos - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo, kuris buvo svarbus Lietuvos istorijos šaltinis. Šalia tiesioginio darbo Daukantas ėmėsi plačios lituanistinės veiklos, kurdamas savo svarbiausius istorijos veikalus.
Kūryba ir Idėjos
Simono Daukanto kūryba yra neįkainojama vertybė lietuvių kultūrai. Jis parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (rankraštis rastas 1919 m., išleista 1929 m.). Kiti svarbiausi jo darbai apima „Istoriją žemaitišką“ (apie 1838 m.), kurią 1850 m. perdirbo ir pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Peterburge Daukantas parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.). Tai vienintelė jo publikuota istorijos knyga, išspausdinta Jokūbo Laukio slapyvardžiu.
Rašydamas „Būdą“, S. Daukantas laikėsi nuostatos, kad tautos istorijos šaltiniai yra ne tik rašytiniai dokumentai, bet ir tautosaka, per kurią atveriama giluminė tautos istorija. Jis novatoriškai naudojo lietuviškus tautosakinės tekstus (patarles, priežodžius, dainas, pasakas), lietuvių kalbos semantiką bei etimologiją kaip istorinį šaltinį. Šiame veikale kultūros savitumą Daukantas siejo su tautos gyvenamąja vieta, kraštovaizdžio ypatybėmis ir klimato sąlygomis, artimai susijusdamas su vokiečių filosofo Johano Gotfrydo Herderio idėjomis. Jo senovės lietuviai yra supanašėję su savo aplinka tiek kūnu, tiek dvasinėmis savybėmis. Miško vaizdinys simboliškai siejamas su prigimtine žmogaus laisve ir tautiniu charakteriu.
Daukantas, laikydamasis Apšvietos liberalistinių nuostatų, valdžią kildino iš visuomenės sutarties. Jis manė, kad ikikrikščioniškoji Lietuva buvo valdoma demokratiškai, ir tai kontrastavo su tuometine socialine santvarka (baudžiava). Pirminės lietuvių tautos laisvės vaizdas jo veikaluose turėjo skatinti tautinio savarankiškumo idėjas amžininkų mąstysenoje.
Istoriniuose veikaluose Daukantas tęsė Lietuvos istorijos pasakojimą, rėmėsi LDK istoriografija ir naujausiais vokiečių, rusų istorikų darbais. Jis siekė, kad Lietuvos istorija būtų ne tik tiksli, paremta archyviniais tyrimais, bet ir plačiai pažįstama, emociškai paveiki. Savo darbuose Daukantas perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Jis pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Daukanto Lietuvos istorijos modelis tapo pagrindu moderniajai lietuvybei formuotis ir buvo perimtas XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo kartos.
Be istorinių veikalų, Daukantas aktyviai rinko ir publikavo tautosaką („Dainės žemaičių“, 1846 m.), leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. Jo pastangomis buvo parašyti ir išleisti lietuviškas lotynų kalbos vadovėlis (1837 m.), lotynų kalbos skaitiniai su žodynu (1838 m.), lietuviškas elementorius (1842 m.). Taip pat jis ruošė lenkų-lietuvių ir lotynų-lietuvių kalbų žodynus, vertė romėnų literatūros kūrinius jaunimo skaitiniams.
Simonas Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje, pavyzdžiui: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Jis pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės, tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu laikydamas kalbą, o ne valstybingumą. Kita svarbi jo idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Jis tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinant jų baudžiavinę priklausomybę.
Simonas Daukantas Rubinaičio peliūzės gyvenimas
Atminimo Įamžinimas
Simonas Daukantas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Jo asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp skirtingų visuomenės luomų, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės. Jo vardu pavadintos gatvės, aikštės, mokyklos, sukurta paminklų ir skulptūrinių kompozicijų. 100 litų kupiūros averse, pagal dailininko Ryčio Valantino projektą, buvo naudojamas XIX a. viduryje dailininko Jono Zenkevičiaus nutapyto S. Daukanto portreto atvaizdas.
Šiuo metu minint istoriko 230-ąsias gimimo metines, eksponuojamas autentiškas, vienintelis išlikęs S. Daukanto portretas, nutapytas jam gyvam esant. Šiaulių istorijos muziejuje taip pat galima išvysti paties S. Daukanto pasidirbintą kėdę bei kitus su juo susijusius eksponatus.
Žemaičių dailės muziejus Simono Daukanto metus užbaigė, pristatydamas grafiko Arvydo Každailio iliustracijas pagal S. Daukanto veikalus. Arvydas Každailis, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, sukūrė 54 iliustracijų ciklą Simono Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Jo grafikos darbai pasižymi subtiliomis spalvomis, darna ir plastika, o iliustruojamų knygų meninė kalba harmoningai dera su tekstais.
Naujausi tyrinėjimai, kuriuos vykdo dr. Giedrius Subačius ir dr. Roma Bončkutė, padeda tikslinti Daukanto kūrinių sukūrimo datas, terminologijos specifiką, daukantiškos kalbos raidą ir tekstų prasmę, o taip pat naujai žvelgia į jo politinę mintį ir kūrybinę veiklą.
Simonas Daukantas buvo ir lieka tautos dvasinė stiprybė, „tautinės DNR“ branduolys, kurio idėjos ir darbai neblėsta istorinėje atmintyje. Jis yra simbolis, į kurį gręžiamasi iššūkių laikais, primindamas apie lietuvių tautos didybę, jos kalbos svarbą ir kovos už išlikimą dvasią.
