Daugiavaikių šeimų vaikai dažnai tampa visuomenės stereotipų ir nepagrįstų nuogąstamų taikiniu, nors statistika ir realus gyvenimas pateikia kitokį vaizdą. Nors visuomenėje įprasta manyti, kad nemažai daugiavaikių šeimų kuriamos tik dėl socialinių pašalpų, tokia nuomonė yra klaidinga. Roslita Šabrinskienė, išugdžiusi septynis vaikus ir neseniai apdovanota Prezidentės ordinu, paneigia šiuos stereotipus, teigdama, kad didžiausias jos ordinas - dorai išauginti vaikai.
Šiais laikais, kai gimstamumo rodikliai mažėja, o turėti vieną ar du vaikus tampa norma, gausios šeimos dažnai sulaukia ne tik susižavėjimo, bet ir kritiškų žvilgsnių. Tačiau svarbu suprasti, kad ne visos daugiavaikės šeimos yra asocialios. Daugelis jų augina planuotus ir lauktus vaikus, o tėvai sėkmingai derina šeimos gyvenimą su karjera ar verslo plėtra.
Roslita Šabrinskienė, kaip ir daugelis kitų daugiavaikių motinų, pripažįsta, kad auginti vaiką atsakingai yra didžiulis darbas be poilsio dienų. „Pilnu etatu“ dirbančiomis moterimis ji vadina tas, kurios augina keturis ir daugiau vaikų. Didžiausias sunkumas, anot jos, yra miego trūkumas, ypač kai vaikai gimsta vienas po kito. Tačiau motinystė išmoko planuoti laiką, kantrybės ir atsidavimo.
Kalbėdama apie auklėjimą, Roslita pabrėžia susikalbėjimo svarbą. Ji mano, kad noras griebtis diržo ar bausti vaiką atsiranda iš kantrybės trūkumo. Vaiko mušimą ji prilygina dresavimui ir tokio auklėjimo modelio nepriimtinu laiko. Kai vaikas nusikalsta, jam ir taip yra baisu, todėl papildomos bausmės, anot jos, nereikalingos. Ji stengiasi neskirti vaikams per didelių nuobaudų už pažymius, o vaikai patys save baudžia už klaidas, suprasdami savo atsakomybę.
Roslita juokauja, kad vaikai ją lengvai užuodžia ir dažnai patys prie jos prisibrauna, net nepažįstami. Ji tai sieja su savo motinišku instinktu ir gebėjimu bendrauti su vaikais.
Bendraujant su užsieniečiais, Roslita dažnai tampa dėmesio centre. Versli daugiavaikė mama jiems atrodo fenomenas, ypač turint omenyje, kad kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, šeimos dažniausiai kuriamos vėliau, o vaikų skaičius ribojamas.
Žvelgiant iš darbdavės pozicijos, Roslita pripažįsta, kad daugiavaikėms motinoms gali būti sunkiau konkuruoti darbo rinkoje, tačiau tai dažnai priklauso ir nuo pačių moterų požiūrio. Ji pabrėžia, kad karjeros planai ir didesni tikslai nebūtinai žlugs dėl ankstyvos ir gausios motinystės, jei žmogus kovos už savo svajones.
Statistika ir socialinės rizikos šeimos
Lietuvoje šiuo metu daugiau kaip 40 tūkst. šeimų augina tris ir daugiau vaikų, o 10 tūkst. šeimų - keturis ar daugiau atžalų. Iš viso gausiose šeimose auga daugiau kaip 150 tūkst. vaikų. Tik kas devinta daugiavaikė šeima yra laikoma turinčia rizikos faktorių. Tris ar daugiau vaikų pagimdžiusios mamos sudarė 22 procentus visų pagimdžiusių moterų 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis. Didžioji dalis gausių šeimų gyvena kaimiškuosiuose rajonuose.
Socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje krizė kyla dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, azartinių lošimų, vaikų nepriežiūros, fizinės, psichologinės ar seksualinės prievartos, taip pat dėl negalios, skurdo ar socialinių įgūdžių stokos tėvai negali tinkamai prižiūrėti vaikų. 2003 m. Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimos, kuriose augo 39233 vaikai.
Nepilnamečiai sudaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Nusikaltimus skatina gyvenimo pablogėjimas, ekonominiai ir socialiniai sutrikimai. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima. Aplinka, draugai, suaugusieji arba nedarni, deformuota šeima didina vaikų kriminogeninę riziką.
Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina. Tėvų skyrybos, vieno ar abiejų tėvų mirtis yra vieni svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nes šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti elgesio modelius.
Daugiausia socialinės rizikos šeimų yra tos, kurios turi 3 ir daugiau vaikų, t. y. daugiavaikės šeimos. Daugiavaikių namų ūkių pajamos vienam asmeniui yra mažesnės nei kitų namų ūkių. Santykinio skurdo lygis tarp namų ūkių, turinčių vaikų iki 18 metų amžiaus, 2002 m. buvo 19,5 procento.
Jaunimo nusikalstamumas ir grupuotės
Lietuvos kriminalinė policija nepilnamečių asmenų nusikalstamus junginius vadina besiformuojančiomis nusikalstamomis grupėmis (BNG). Jauniausi policijai žinomi asmenys yra 11 metų.
BNG vystymasis skirstomas į tris etapus: nuolatinis drausmės pažeidimas, pirmoji teisėsaugos institucijų patirtis dėl administracinių teisės pažeidimų ar baudžiamųjų nusižengimų, ir prisišliejimas prie suaugusiųjų suburtų nusikalstamų grupių arba kriminalinės patirties įgijimas įkalinimo įstaigose.
Nepilnamečiai, neturintys įkalinimo patirties, dažnai tik imituoja kriminalinių autoritetų elgesį, apie kurį žino iš filmų ar knygų. Jie gali būti linkę į rėksmingą elgesį, smurtavimą, vengti paklusti teisėsaugos pareigūnams.
Jaunimo BNG buriasi dėl draugystės santykių ir polinkio į bendrą asocialų elgesį. Tai jiems suteikia galimybę jaustis stipresniems už bendraamžius. Pirmieji bendravimo interesai dažnai yra svaiginimasis tabaku, alkoholiu, kvaišalais.
Dauguma jaunimo grupuočių veikia kaip lygiaverčių partnerių grupės, neturinčios ryškių lyderių. Lyderiais iškyla asmenys, pasižymintys didesne fizine jėga, organizatorių savybėmis, arba vaikai iš kriminalinių šeimų.
Jaunimo grupuotėms nebūdinga kaupti nusikalstamą kapitalą. Pirmieji finansinę naudą teikiantys nusikaltimai yra vagystės, plėšimai. Gautos lėšos dažniausiai naudojamos asmeniniams poreikiams tenkinti, ypač svaigalams ar kvaišalams įsigyti. Smulkieji platintojai neturi galimybės sukaupti didelio kapitalo, tačiau tai leidžia pradėti kriminalinę karjerą.
Dauguma nusikalsti linkusių vaikų yra iš asocialių ar nedarnių šeimų. Nemažai tokių šeimų yra daugiavaikės. Merginos sudaro apie 7 % jaunimo BNG. Aukštas našlaičių rodiklis taip pat būdingas jaunimo BNG, daug tokių vaikų gyvena globos namuose.
Nepilnamečių grupinis nusikalstamumas, ypač su suaugusiais asmenimis, išlieka problema. Pernai 50,3 % nusikalstamų veikų buvo padarytos grupėse. Ypač didelis nepilnamečių nusikalstamų veikų augimas pastebimas Vilniuje, Utenos, Šiaulių, Biržų, Pagėgių, Skuodo, Klaipėdos rajonuose.
Pagalbos sistema socialinės rizikos šeimoms Lietuvoje apima įvairias institucijas ir specialistus, kurie stengiasi teikti kompleksinę paramą, kurios svarbiausias klientas yra vaikas. Socialiniai darbuotojai dirba su vaikais, padėdami jiems išsivaduoti iš kaltės jausmo ir priimti realybę, o vėliau įtraukia ir tėvus. Svarbus neteisiamas požiūris, empatija ir nuoseklus darbas su šeima.
Lietuva, prisijungusi prie Vaiko teisių konvencijos, įsipareigojo ginti vaikų teises. Įstatymai, kodeksai ir kiti teisės aktai reglamentuoja vaiko teises ir jų apsaugą. Tėvai yra atsakingi už vaikų auklėjimą ir išlaikymą, tačiau valstybė taip pat turi pareigą užtikrinti vaikų gerovę, ypač tais atvejais, kai tėvai negali tinkamai atlikti savo pareigų.
Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija reikalauja glaudaus bendradarbiavimo tarp šeimos, mokyklos ir valstybinių institucijų. Svarbu kurti palankią aplinką vaikams, stiprinti šeimos vertybes ir teikti reikiamą paramą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
Visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas turėtų keistis, atsisakant nepagrįstų stereotipų ir pripažįstant, kad gausios šeimos gali būti stiprios, laimingos ir sėkmingai prisidedančios prie visuomenės gerovės. Svarbu suprasti, kad nusikalstamumas nėra tiesiogiai susijęs su šeimos dydžiu, o daug dažniau kyla iš socialinių, ekonominių ir šeimos aplinkos veiksnių.
tags: #daugiavaikes #seimos #vaikai #nusikalsta
