Vaiko socializacija - tai sudėtingas procesas, kurio metu vaikas mokosi visuomenės normų, taisyklių ir gyvenimo būdo, palaipsniui integruojasi į visuomenę ir tampa jos nariu. Tai procesas, kurio metu perduodama visuomenės kultūra, formuojama individualybė, paklūstanti tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Bendrai socializacija apima individo kultūrinį bei socialinį tobulėjimą ir vystymą.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra vaiko socializacija, kokie veiksniai jai daro įtaką, ypatingą dėmesį skiriant ugdomosios aplinkos vaidmeniui, ir kodėl ji yra tokia svarbi vaiko raidai.
Vaiko socializacijos procesas ir jį įtakojantys veiksniai
Vaiko socializacija yra būtina jo raidai. Ji padeda vaikui išmokti visuomenės normų ir taisyklių, suprasti, kaip reikia elgtis įvairiose situacijose ir kokie yra visuomenės lūkesčiai. Socializacijos dėka vaikas formuoja savo tapatybę, supranta, kas jis yra, kokios yra jo vertybės ir kuo jis skiriasi nuo kitų. Taip pat ugdomi socialiniai įgūdžiai: vaikas mokosi bendrauti, bendradarbiauti ir spręsti konfliktus. Galiausiai, socializacija padeda vaikui pasirengti suaugusiųjų gyvenimui, darbui ir šeimos kūrimui.
Socializacijos rūšys skirstomos į pirminę ir antrinę. Pirminė socializacija - tai pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu. Ji siejama su ankstyvąja vaikyste ir yra galima tik tada, kai vaikas turi pilnavertę šeimą ar globėjus, ir kai socializacijos procese gali pakankamai dalyvauti kiti socialiniai institutai.
Kitos institucijos, be šeimos, taip pat daro įtaką vaiko socializacijai. Tai švietimo įstaigos, bendraamžiai, žiniasklaida, Bažnyčia ir bendruomenė.
Vaikai mokosi vieni iš kitų, stebėdami ir mėgdžiodami savo bendraamžių elgesį. Tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių kompanijos, kurios gali turėti paaugliui didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį paauglio poreikių, o ir patys paaugliai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai.
Televizija, internetas ir kiti žiniasklaidos kanalai gali daryti didelę įtaką vaiko socializacijai, formuodami jo nuostatas ir vertybes. Pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms ir mokykloms - ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę.
Šeima išlieka esminiu ateinančios kartos socializacijos sėkmę lemiančiu veiksniu. Šeima yra unikali socialinė institucija, nes joje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros grupės nariu ir prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, vėliau, šeimai padedant, už jos ribų. Šeimos vertybių įtaka vaiko elgesiui yra visuotinai patvirtinta.
Šeima perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės ir t.t. Vaikai mokosi iš tėvų. Tėvai savo ruožtu saugo vaiką nuo socialiai nepriimtinų normų perėmimo. Tačiau tai gali ir neįvykti, ir tokiu atveju vaikas gali būti orientuotas visuomenei nepriimtina linkme. Šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo gyvenimo metais, po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui.
Taigi siekti tikslo visuomenei nepriimtinais būdais nepilnametis gali pradėti dėl šeimos kontrolės, apsaugos, auklėjimo funkcijų susilpnėjimo jo atžvilgiu, t. y., kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja ir pan.
Prie auklėjimo sutrikimo galima priskirti tokį tėvų elgesį, kaip jėgos naudojimas šeimoje (tai matydamas vaikas gali imti manyti, kad teisus tik stipresnis), tikslo siekimo bet kokiomis priemonėmis pateisinimas ir pan. Tokiose šeimose nepilnamečiui neužtikrinamos sąlygos normaliam vystymuisi, vaikai gali nelankyti mokyklų, atsilikti nuo savo bendraamžių, ieškoti į save panašių draugų ir pan.
Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Paauglių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą.
Ypač didelę įtaką paauglių nusikalstamumui turi tokie veiksniai kaip nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema.
Ugdomosios aplinkos įtaka vaiko socialinei raidai
Ugdomoji aplinka yra asmens ugdymosi ir formavimo veiksnys, ir ji yra labai svarbi ankstyvojo vaiko ugdymo raidos etapuose. Aplinka suteikia vaikui šansą susipažinti su naujais daiktais ar procesais, juos pažinti, suvokti, kaip jie veikia. Tinkamoje ugdymosi aplinkoje vaikas jaučiasi saugus, nebijo tyrinėti, atrasti ir išmokti naujus dalykus.
Sukurta saugi tyrinėjimams aplinka skatina vaiką atrasti savo socialinį tapatumą, kuris suteikia galimybę pažinti pasaulį, įgyjant naujus įgūdžius bei žinias. Aplinka visuose gyvenimo etapuose yra itin svarbi, nes daro įtaką mūsų sprendimams, jausmams, emocijoms ir pasirinkimams. Ankstyvajame amžiuje ji svarbi dėl saugumo, drąsos tyrinėti ir pažinti formavimosi.
Aplinka turi labai didelę įtaką vystymui. Įvairaus tipo neigiamas aplinkos poveikis, stresoriai (angl. stressors) ankstyvojoje vaikystėje gali sutrikdyti neurologinę, metabolinę ir imuninę sistemas, neigiamai įtakodami vaiko ne tik fizinį, bet ir emocinį, kognityvinį, kalbos vystymąsi bei bendras mokymosi kompetencijas. Tai sulėtina ar iškreipia vaiko vystymosi trajektoriją.
Visų pirma, finansinių resursų trūkumas šeimoje yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kurio įtaka auga ir stiprėja laikui bėgant bei atspindi šeimos socialinį-ekonominį statusą. Pavyzdžiui, kalbos vystymosi skirtumai įtakojami socialinio-ekonominio statuso jau pasimato vaikams nuo 18 mėn., o žodyno įvairovė, kurią naudoja 3 metų vaikas, padeda nuspėti skaitymo lygį trečioje klasėje, kuris vėliau nulemia kaip jiems sekasi vidurinėje mokykloje.
Kiti svarbūs stresą sukeliantys veiksniai yra saugumo ir stabilumo šeimoje stoka, kurie dalinai priklauso nuo pirmojo stresoriaus.
3 aplinką harmonizuojantys patarimai:
- Paskatinimas ir padrąsinimas. Ankstyvajame vaiko ugdyme ypač svarbu vaiką paskatinti tyrinėti, palaikyti ir drąsinti. Nuraminkite vaiką, jeigu verkia, prajuokinkite, džiaugsmingai nustebinkite vis naujais dalykais, reikškite nuostabą dėl naujai atliktų dalykų ar veiksmų, atšvęskite pasiekimus, džiaukitės mažais momentais. Nuostaba ir palaikymas sukurs saugią aplinką, kurioje vaikas norės ir toliau drąsiai pažindintis su pasauliu.
- Aplinkos sukūrimas ir adaptavimas. Ankstyvajame amžiuje vaikai daug tyrinėja. Todėl ypač svarbu sukurti saugią aplinką, kurioje vaikas galėtų tyrinėti daiktus, procesus. Aplinką, kurioje galėtų realizuoti save. Sukurkite namuose vaikui skirtą erdvę, kuri būtų saugi ir kurioje vaikas galėtų susipažinti su jį supančiu pasauliu.
- Abipusis pasitikėjimas ir tikėjimas vaiku. Labai svarbu, kad vaikas ir tėvai pasitikėtų ugdymosi specialistais ir suaugusiais. Visų pirma, patys tėveliai turi komunikuoti su pedagogais, bendradarbiauti ir dalintis informacija apie savo vaiką.
Straipsnyje, remiantis mokslinės literatūros analize bei atlikto tyrimo duomenimis, aptariamos ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos ugdymosi galimybės, panaudojant ugdomąją aplinką. Tyrimo tikslas - atskleisti ugdomosios aplinkos įtaką ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos ugdymui(si).
Tyrimo rezultatai atskleidė: ugdomoji aplinka yra erdvė, kurioje ugdytinis gyvena nuolatos, ir kuri skatina vaiko ugdymosi pasiekimus, jo individualų tobulėjimą. Ikimokyklinio amžiaus vaikas aplinkoje ne tik susipažįsta su įvairiais daiktais ir jų funkcijomis, tačiau kartu vaikas patiria įvairių įspūdžių, įgyja naujas patirtis, tyrinėja, eksperimentuoja ir atranda. Socialinės kompetencijos ugdymo svarba ikimokykliniame amžiuje neabejotina, kadangi socialinė kompetencija lemia vaiko kaip pilnateisės ir savimi pasitikinčios asmenybės sėkmę kitose ugdymosi srityse bei tolimesniame gyvenime.
Dauguma Lietuvos darželių įkurti sovietinio laikotarpio pastatuose, kurie buvo projektuoti remiantis iš esmės kitokia nei dabar ugdymo samprata. Šiuolaikinė atnaujinta ugdymo samprata reikalauja dinamiškų, žaismingų, inovatyvių erdvių, kurios skatina vaikų smalsumą, lavina fantaziją, ugdo jų socialinius įgūdžius. Pavyzdžiui, svarbu užtikrinti patalpų ryšį su lauko erdvėmis, kad vaikai galėtų laisvai judėti ir tyrinėti aplinką. Taip pat svarbu, kad erdvės būtų lanksčios, pritaikytos skirtingoms veikloms - tiek grupiniam darbui, tiek personalinei saviugdai, tiek tiesiog bendravimui.
Sėkmingas vaikų darželių modernizavimas reikalauja ne tik architektūrinių sprendimų, bet ir visos bendruomenės - pedagogų, tėvų ir pačių vaikų - įsitraukimo. Svarbu atsižvelgti į vaikų poreikius ir svajones, kurti erdves, kurios skatintų pažinimą ir smalsumą, suteiktų galimybes laisvai pasirinkti veiklas.
Lietuvoje 1996 metais priimtame Socialinių paslaugų įstatyme suformuluotos ir apibrėžtos socialinių paslaugų teikimo nuostatos. Socialiniai pedagogai - vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai - siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, t. y. mažiausius ir silpniausius piliečius. Mokyklose bei kitose ugdymo institucijose buvo steigiami socialinių pedagogų (socialinių darbuotojų) etatai. Socialinio pedagogo (darbuotojo) paskirtis - būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose. Socialinis pedagogas - vienas pagrindinių pozityviosios socializacijos vadovų, socialinės pagalbos proceso koordinatorius ir iniciatorius.
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuomenės kūrimo ir rinkos ekonomikos link. Ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Per pirmuosius dešimtmečius po nepriklausomybės susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri dabar yra kiekvienoje savivaldybėje, pradėtos kurti socialinės institucijos.
Socialinė politika - tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti savo piliečiams lygias galimybes ir teisę į švietimą, sveikatos apsaugą, būstą, socialines paslaugas. Vaiko politika - socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.
Žmogaus socialinė raida glaudžiai siejasi su vieno ar kito krašto kultūra ir tradicijomis. Kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse.
Bendruomenė, kuriai priklauso šeimos, taip pat turi labai didelę įtaką vaiko socializacijai.
