Gimus vaikui, toks mažas ir bejėgis, atrodo, kad besąlygiškai priklausome vienas kitam. Tačiau metams bėgant pastebime, kad vaikas nebejaučia tokio stipraus poreikio nuolat būti šalia tėvų. Vėliau jis pareiškia, kad jam daug įdomiau pažaisti kieme su draugais, negu eiti su tėvais į muziejų. Tai puiku, nes bendravimas su vienmečiais vaikui turi didelę reikšmę.
Jau antraisiais gyvenimo metais vaikas veržiasi į lauką pažaisti su kitais mažyliais, tačiau dar nemoka to daryti, todėl bendraujant vis kyla ginčų dėl žaislų. Sulaukus ketverių, tobulėjant kalbai, kontaktų daugėja. Vaikai buriasi į grupeles, kad kartu galėtų žaisti. Kitas vaikas tėra žaidimo partneris, jo vertinimas priklauso nuo to, kaip greitai jis bėga ar kokius žaidimus moka. Vaikas žino, kad kitų norai gali skirtis nuo jo paties, tačiau dar sunkiai prie to taikosi.
Septynmečius vienija ne tik žaidimai, bet ir mokslai, pomėgiai. Draugus pradedama rinktis. Berniukai buriasi į grupes, vadovaudamiesi ne emociniais kontaktais, o bendrais interesais. Mergaitės dažniau draugauja poromis, jų santykiai artimesni ir patikimesni. Mokyklinio amžiaus vaikui tėvai nebegali atstoti viso pasaulio.
Amžiaus tarpsnių ypatumai
Trejų-ketverių metų vaikai
Trejų-ketverių metų vaikai jau ieško draugų, nors ir ne tokių, kokių ieško suaugusieji, o tiesiog žaidimo draugų. Jiems labai norisi turėti su kuo žaisti, be to, dauguma žaidimų reikalauja kelių vaikų dalyvavimo. Lengviausia užmegzti draugiškus santykius bendraamžiams, todėl darželyje grupės ir yra formuojamos pagal vaikų amžių. To paties amžiaus vaikai yra panašiai emociškai subrendę, jų gebėjimai panašūs ir jie greitai vienas su kitu randa bendrą kalbą, o iškilus nesklandumams ir susitaria. Kai bendrauja vienodo amžiaus vaikai, jų tarpe nebūna labai išsiskiriančių, dominuojančių vaikų. Aišku, yra aktyvių vaikų, kurie tampa lyderiais, bet nėra tokio dominavimo, kuris kitus vaikus slopina ir slegia.
3-4 metų amžiaus vaikams lytiškumas dar nėra svarbus. Jau 3 metų vaikams patinka turėti draugų, ir jie aiškiai pasirenka, kurie vaikai jiems patinka labiau už kitus.
Trejų ketverių metų vaikai dar nesugeba kalbėtis kokiomis nors temomis ir tai nėra svarbu užmezgant draugystę. Draugu mažylis pavadins tą, su kuriuo galės kažką veikti, bėgioti, žaisti. Pastebėta, kad aktyvesni vaikai, net sakytume padaužos, kartu būna ir labiau išradingi. Su jais visi kiti labiau nori bendrauti, draugauti, nes jų draugijoje būna įdomu ir nenuobodu. Nesvarbu, kad šunybes krečia, svarbiausia, kad yra smagu. Mažas vaikas dar nelabai skiria, kas yra gerai, o kas negerai, jam svarbiausia, kad būtų smagu. Taigi tas vaikas, kuris sugeba ir moka sugalvoti kažkokius žaidimus, suburti vaikus bendrai veiklai, visada bus populiaresnis ir su juo daugiau kas norės draugauti.
Penkerių-devynerių metų vaikai
Didelę reikšmę draugystei skiria 5-9 metų vaikai. Šiame amžiuje vaikams draugai yra tie, kurie daro gerus darbus ar rūpinasi savo draugu. Pavyzdžiui: „Duok man šitą daiktą ir aš su tavimi draugausiu.“
6-12 metų vaikai draugystę supranta kaip „paslauga už paslaugą“. Ir jei vaikas padaro ką nors gero savo draugui, jis tikisi ko nors panašaus gauti iš savo draugo. Šiame amžiuje vaikams labai svarbu sąžiningumas, abipusiškumas, gebėjimas matyti situaciją ir savo draugo akimis, ir pačių vaikų nusistatytų (kartais gan sudėtingų) taisyklių laikymasis.
Dešimtmečiams draugų paieška yra tokia svarbi, kad tėvai lieka antrame plane. Atžalos siekia atsiskirti nuo suaugusiųjų pasaulio ir sukurti savąjį. Taip jų būryje gimsta įvairiais kodais, šifrais praturtinta slapta kalba, akylai saugoma nuo pašalinių. Draugės nuomonė tampa svarbesnė negu mamos. Mus tai skaudina, bet teks su tuo susitaikyti. Normalu, kad vaikai vis labiau nuo mūsų tolsta. Kitaip jie neišmoks būti savarankiški, nesugebės rasti savo vietos visuomenėje.
Paauglystė
Paauglystėje santykiai su bendraamžiais dar labiau stiprėja: vaikas nori perprasti suaugusiųjų požiūrį į gyvenimą, taip pat išsaugoti ir savo pasaulio autonomiją. Beviltiška ginčytis dėl jo kalboje atsiradusių žargoninių žodelių, ilgų plačių kelnių, kuriomis jis išdidžiai šluoja šaligatvius. Neleis jų patrumpinti - jis nenori išsiskirti iš draugų! Draugas paaugliui svarbus savivokai, kad susigaudytų vidiniame pasaulyje. Begaliniai pokalbiai telefonu tėvams tampa tikru galvos skausmu. Vaikas čiumpa telefoną ir visam vakarui užsidaro savo kambaryje. Namų darbų sąsiuvinis guli ant stalo net nepaliestas, o mes veltui bandome "prisikasti" prie ragelio, norėdami paskambinti skubiais reikalais. Ir jokiu būdu nesistenkite slapčia klausytis... "Ką tu - rimtai? Meluoji! Puiku!" - ir taip ištisas valandas. Nurimkite, jūsų vaikui viskas gerai. Amžinybę trunkantys paauglių pokalbiai telefonu - tipiškas reiškinys, nors iš šalies mums atrodo tuščias ir beprasmis. Tokiame amžiuje svarbus ne pokalbis, o dalijimasis emocijomis. Šimtus kartų aptardami tą pačią problemą paaugliai kaskart ją išgyvena vis kitaip. Telefonu galima pasakyti tai, ko niekad neprasitartum akis į akį. Problema yra ne pokalbiai telefonu, o mūsų nesusikalbėjimas.
Brendimas - tai laikotarpis, kurio metu galima susidurti su kūno, hormonų, mąstymo pokyčiais. Paprastai mergaitėms brendimas prasideda nuo 8 iki 13 m., o berniukams - nuo 9 iki 14 m.
Kaip padėti vaikui užmegzti draugystę?
Kiekviena draugystė prasideda nuo simpatijos, žmogus turi parodyti kitam žmogui, kad jis jam patinka, kad jam norisi su juo būti (draugauti), žaisti ir kartu leisti laiką. Todėl pirmajame draugystės užmezgimo etape išmokykite vaiką parodyti bendraamžiui, kad jis pasiruošęs draugystei, kad bendraamžis jam patinka. Vienas paprasčiausių ir būtinų būdų parodyti norą draugauti - pasisveikinti su potencialiais draugais.
Uždari vaikai dėl to dažnai gali turėti problemų, ne kiekvienam lengva prieiti prie nepažįstamo bendraamžio ir pasisveikinti. Lygiai taip pat ne visuomet sulaukiama adekvačios reakcijos į kito vaiko pasisveikinimą. Pasitaiko atvejų, kai kitam vaikui pasisveikinus: „Labas”, uždaras vaikas arba neatsako (nors norėtų), arba tiesiog nusisuka. Geriausiu atveju kažką neaiškiai numykia. Nepaisant to, kad tokia reakcija gali būti dėl to, kad vaikas nedrąsus arba tiesiog nemoka tinkamai pasisveikinti, kiti vaikai tai gali palaikyti ženklu, kad mažylis nenori su jais žaisti arba kad jie jam nepatinka. Nors tai visiškai ne tai, ką galvoja uždaras vaikas, būtent tokią žinią signalizuoja jo komunikacija. Todėl jei Jūsų vaikas nemoka pasisveikinti arba atsakyti į bendraamžio pasisveikinimą - pats laikas to mokyti. Išmokykite vaiką iki automatizmo sveikintis su kitais žmonėmis žaisdami vaidmeninius žaidimus, pasipraktikuokite su pažįstamais vaikais (pažįstamais Jums, ne vaikui). Suskaidykite pasiveikinimo veiksmą į smulkesnius: į draugišką pasisveikinimą įeina akių kontaktas (jei įmanoma), šypsena ir aiškus garsus (bet ne per daug) komunikavimas (arba alternatyvi komunikacijos forma), kad būtų išgirstas. Jei pasisveikinus paklausi kito vaiko vardo - tai bus papildomas žingsnelis link draugystės, o jei pasakysi savo - antras žingsnelis. Po to, kai visą tai gerai pasitreniruojate patys (galima paruošti ir socialines istorijas), pasiūlykite vaikui pasipraktikuoti žaidimų aikštelėje (Jums prižiūrint).
Komplimentai - tai dar vienas paprastas būdas susidraugauti. Mums paprastai patinka tie žmonės, kuriems patinkame mes, be to, visi mėgsta išgirsti nuoširdų komplimentą, vaikučiai taip pat. Apgalvokite kartu su vaiku, kokius komplimentus ir kada galima sakyti bendraklasiams. Neišradinėkite dviračio: „Puikus smūgis” - galima pasakyti ką tik kamuolį per futbolo treniruotę nuspyrusiam vaikui. „Labai gražiai nupiešei gėlę” - puikus komplimentas piešinį ką tik baigusiam bendraamžiui.
Geranoriškumas - puikus būdas parodyti domėjimąsi kitu žmogumi. Kas gali būti paprasčiau. Kai bendraklasiui nukrenta pieštukas - mes galime jį pakelti ir paduoti, galima pasaugoti bendraklasiui vietą valgykloje, padėti jam ką nors nešti, pagelbėti per pamoką su užduotimi, pasidalinti sumuštiniu ar šokoladuku, įdėtu priešpiečiams. Paprastai geranoriškumas iššaukia geranoriškumą, o mes juk kaip tik to linkime savo vaikams. Tyrimai rodo, kad geranoriški vaikai paprastai yra mėgstami bendraklasių ar bendraamžių žaidimo aikštelėje, kieme. Tiesa, geranoriškumas neturi virsti į vergavimą ar papirkinėjimą. Tai rezultatų neduoda ir reikia labai aiškiai paaiškinti vaikui, parodyti, atžaisti situacijas, kuriose jie gali būti geranoriški ir kaip. Ir dar, geranoriškumas paprastai vertinamas pagal rezultatą, o ne pagal ketinimus. Jei vaikas bus pernelyg švelnus ir kabinsis kitiems vaikams ant kaklo - irgi gali būti nesuprastas ir nepriimtas.
Atvirumas - pirmas žingsnis į draugystę. Tiesa, tai nėra pasiekiama savaime, kiti vaikai gali neteisingai suprasti vaiko siunčiamus ženklus. Todėl tam, kad draugystė užsimegztų, geriausia pasirinkti tinkamą bendraamžį. Bet kaip? Vien tai, kad du vaikai gyvena tame pačiame daugiabutyje, dar nereiškia, kad jie gali ir bus gerais draugais. Paprastai vaikai susidraugauja arba su į save panašiais vaikais arba su tais, kurie juos papildo. Vaikai, greičiausiai, susidraugaus su vaiku, kurio lytis ir amžius bus panašūs. Taip pat draugus vienija bendri interesai, socialiniai įgūdžiai. Taigi, antra savybė, kurios reikia ieškoti - interesai. Jei Jūsų vaikas mėgsta piešti - į draugus jam geriausia rinktis vaiką, kuriam pieštukas, teptukas ar kreidutės taip pat prie širdies.
Kai kurie vaikai nežengia pirmo žingsnio prie jam patinkančio vaiko, nes jiems atrodo, kad jie patys turi būti kažkuo ypatingi, kad bendraamžiai, kurie jiems patinka, su jais draugautų. Tai yra magneto teorija. Vaikas įsivaizduoja, kad jis turi būti toks nuostabus ir patrauklus, kad trauktų bendraamžius it geležį. Kaip tai pasireiškia? Vaikas gali imti pernelyg nervintis ir girti: „Aš galiu tai, aš žinau tai” ir t.t. O iš tiesų, tai reiškia: „Aš noriu Jums patikti”. Tačiau kiti vaikai tai gali suprasti kaip sakinį: „Aš kietesnis ir protingesnis nei Jūs”. O draugystė - tai santykiai tarp lygiaverčių žmonių. Pasiūlykite vaikui nupiešti du ratus, susikertančius per vidury vienam su kitu (iš dalies). Paaiškinkite vaikui, kad vienas ratas - tai jis, o kitas - tai jo draugas, o susikirtimo vieta (bendras abiejų ratų plotas) tai, kas šiuos ratus vienija. Jei tu bendrausi su kitu vaiku tik apie tai, kas yra tik tavo mėgstama veikla (nesiliečia su kitu ratu) - kitam vaikui tai bus nelabai neįdomu. Kaip pamatyti, kad kitas vaikas domisi tuo pačiu kaip tu?
Taigi, pirmasis žingsnis - pasiruošimas draugystei, antras - suradimas tinkamo bendraamžio, trečias ir paskutinis žingsnis - bendros linksmybės. Vaikai mėgsta būti su tais vaikais, kurie linksmi ir smagūs. Jei Jūsų vaikas mokės žaisti bent kelis smagius žaidimus, kuriuos galės atsinešti į darželį ar mokyklą - tai gerokai padidins tikimybę, kad kuris nors kitas vaikas norės prisijungti pažaisti. Taigi, mokomės žaisti. Tiesa, įgyvendinti šį tikslą gana sunku. Jei Jūsų vaikui pavyko užmegzti draugystę mokykloje ar už jos ribų, geriausia, ką Jūs dabar galite padaryti - suorganizuoti bendrą žaidimą. Planuoti šiuos susitikimus geriau iš anksto - tai padės vaikams susikoncentruoti ramiai į žaidimą ir gauti didžiausią malonumą iš bendros veiklos. Šiam susitikimui taip pat reikia pasiruošti. Iš anksto su savo vaiku aptarkite, ir sudarykite planą, ką jie žais, kaip vaikas elgsis (kad būtų svetingas šeimininkas), kuo draugą vaišins, ką po ko veiks ir t.t. Jei Jūsų vaikas turi ypatingai saugomų žaislų, kuriais nenorėtų dalintis, juos geriau kol kas padėti į šoną. Susitikimo pradžioje gali būti nemalonių momentų, kai vienas vaikas paklaus: „Na, ką mes veiksme?”, geriausia, jei Jūsų vaikas galės jam pasiūlyti porą žaidimų pasirinkimui. Beje, pats susitikimas namuose jau gali iš anksto padiktuoti susitikimo „temą”, pvz., Jūsų dukrytė gali pasikviesti namo draugę mokytis kepti pyragą ar sausainius. Sūnus gali pasikviesti pažaisti krepšinį lauke, pažiūrėti filmą, pavažinėti dviračiais ir t.t. Jei bendra veikla teikia malonumą abiems vaikams, kitas vaikas tą jausmą sies su Jūsų vaiku, tai padės jų draugystei judėti toliau. Ir pabaigai, vaikų susitikimo metu nespauskite jų, tačiau pasistenkite įsiklausyti į bendrą jų veiklą ir laiku įsikiškite į konfliktiškas ar sunkesnes situacijas, pasikvieskite vaiką pas save ir kol svečias negirdi, patarkite vaikui, ką jis turėtų daryti.
Taip pat žr.
Bendradarbiavimo svarba vaiko augimui
Bendradarbiavimas yra ypatingai svarbus vaiko augimui ir vystymuisi. Nuolatinis bendradarbiavimo įgūdžių gerinimas padeda ne tik sumažinti vaiko juntamas įtampas ir atlikti norimas užduotis, bet ir ugdo bei tobulina tarpasmeninius įgūdžius. Juk žmogus - socialinė būtybė - jis negali visavertiškai funkcionuoti būdamas vienas, atsiskyręs nuo šeimos, draugų, kolektyvo, visuomenės. Taigi, pirmiausia, gebėti sėkmingai bendradarbiauti labai svarbu todėl, kad tai lemia asmens emocinę būseną. Ypač šis gebėjimas aktualus vaikams, kuriems būtinas bendraamžių pripažinimas. Nepritampantis prie draugų ar kolektyvo vaikas jaučiasi atstumtas, liūdnas, nelaimingas. Kiekvienam vaikui, nepriklausomai ar jis intravertas ar ekstravertas, yra reikalingi bent keli draugai, su kuriais sietų bendri pomėgiai, pažiūros.
Bendradarbiavimo įgūdžiai vaikui ateityje gali padėti lengviau įsilieti į darbo rinką, asmenybė gebės kurti ilgalaikius santykius su aplinkiniais, jam seksis prisitaikyti besikeičiančioje aplinkoje. Akivaizdu, kad darbas grupėje ar komandoje vaikams padeda mokytis kurti santykius su kitais, lavinti problemų sprendimo įgūdžius, mokytis tolerancijos.
Ugdyti vaikų bendradarbiavimą galima dirbant nedidelėse komandose ar grupelėse. Sudarius jas, reikėtų leisti vaikams užduotis atlikti patiems, kad jie patys savarankiškai ieškotų sprendimų. Kartu aptardami bendrą darbą vaikai mokosi atvirai reikšti savo nuomonę, gerbti kitus. Po bet kokio užsiėmimo yra būtinas grįžtamasis ryšys ir aptarimas, tad tam reikia skirti papildomo laiko. Puiku, jei vaikai geba ir patys įvertinti vienas kito elgesį darbo metu, nusakyti savo paties elgseną, sėkmes ir nesėkmes. Ypatingai vaikų bendradarbiavimą padeda lavinti komandiniai žaidimai, simuliacijos. Žinoma, jų metu gali pasitaikyti ir konfliktinių situacijų, tačiau nereikėtų jų vengti ir slopinti. Ugdytojas ar šeimos narys turėtų skirti dėmesio konfliktams aptarti, kad neigiamos emocijos neužgožtų smagios veiklos.
Praktiniai pavyzdžiai, kaip ugdyti bendradarbiavimą:
- Komandos formavimo veiklos: Padėkite vaikams dirbti komandoje ir gerbti vieni kitus.
- Tolerancijos ugdymas: Supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, galiausiai - pripažinimas, kad kiekvienas turi teisę būti kitoks nei mes patys.
- Komandinis žaidimas - minų laukas: Vaikai turi duoti tikslias instrukcijas, kaip praeiti minų lauką nesusprogdinant minos!
- Antklodės apvertimas: Komanda turi apversti antklodę nė vienam vaikui nenulipant nuo jos.
- Karaoke: Padalinkite vaikus į komandas ir paprašykite surengti mini pasirodymą klasės draugams.
- Žvilgsnis į akis: Paprašykite vaikų susiskirstyti poromis ir 60 sekundžių žiūrėti vienas kitam į akis.
- Lanko perdavimas: Perduoti lanką paskutiniajam vaikui eilėje visai eilei vaikų nepaleidžiant vienas kito rankos.
- Aukščiausio bokšto statybos: Statyboms tereiks amerikietiškųjų zefyrų (angl. marshmellows) ir dantų krapštukų ar spageti makaronų.
- Ypatingos istorijos užduotis: Kartu klausydamiesi vieni kitų kursite vientisą istoriją.
- Pagarbos ugdymas: Kartu su vaikais pagaminkite dideles raides ir iš jų ant sienos sudėliokite žodį PAGARBA.
- Helovino vakarėlis: Padalinkite vaikus į tris grupes ir padalinkite atsakomybes už vakarėlio organizacinius darbus.
Tarptautinė programa „Obuolio draugai“
Tarptautinė programa „Obuolio draugai“ padeda joje dalyvaujantiems vaikams tobulinti jau turimus ir iš(si)ugdyti naujų sunkumų įveikimo gebėjimų, plėtoti socialinę kompetenciją, stiprinant psichologinį vaikų atsparumą bei silpninanti galimą neigiamą socialinės aplinkos poveikį. Programa skirta „Zipio draugų“ programoje dalyvavusiems ir joje nedalyvavusiems įvairioje aplinkoje augantiems skirtingų gebėjimų pradinių klasių mokiniams.
Programa „Obuolio draugai“ yra svarbi vaiko ugdymui ir raidai, nes ugdo jo asmeninę, socialinę ir komunikavimo kompetencijas. Dalyvaudami programoje „Obuolio draugai“ vaikai praktikuojasi praktiškai taikyti sunkumų įveikimo gebėjimus naujose probleminėse situacijose, apmąsto, reflektuoja sunkumų įveikimo gebėjimų taikymo patirtį.
Programos „Obuolio draugai“ tikslai:
- Padėti vaikams įveikti kasdienius sunkumus ir stresines situacijas.
- Padeda mažinti smurtą ir patyčias vaikų tarpe.
- Moko ieškoti būdų susitvarkyti su jausmais.
Programa tiesiogiai prisideda prie patyčių ir smurto mažinimo klasėse ar vaikų grupėse.
Kuklumas žmogų, žinoma, puošia, tačiau perdėtas drovumas, nepasitikėjimas savimi ir net užsisklendimas dažnai trukdo. Droviems vaikams sunkiau bendrauti, susirasti bičiulių ir bendraminčių, jie jaučiasi atskirti, „kitokie“. Buvimas su bendraamžiais vaikui tikrai svarbus, tad reikėtų padėti jam susidraugauti. Atsargiai, lyg tarp kitko vis paklauskite vaiko, su kuo jis draugauja kieme, darželyje, mokykloje ar būreliuose. Pasidomėkite, kaip sutaria kiti vaikai, su kuo jie bendrauja. Kartais tėvų ir vaikų poreikiai bei supratimas apie „tinkamo dydžio“ draugų ratą skiriasi. Gali būti, kad jūsų vaikas nebūna būryje, tačiau turi vieną ar du gerus draugus ir jam to pakanka, jis jaučiasi laimingas, saugus. Juk visi žmonės skirtingi - vieniems reikia šurmulio, buvimo dėmesio centre, naujų pažinčių, o kiti mieliau leidžia laiką atokiau, puoselėja vieną, tačiau artimą draugystę.
Draugystė suaugusiems yra natūralus dalykas. Turime draugų, jais pasitikime, su jais bendraujame, smagiai leidžiame laiką, o esant reikalui ir ant peties paverkiame ar patys pasiūlome apsikabinti, jeigu matome, kad bičiuliui sunku. Mes dalinamės džiaugsmais ir rūpesčiais, žinome, kad negalima draugo išduoti ar įskaudinti. Vaikus draugystės procesas gali gluminti, tad mažylius reikia mokyti draugauti. Pasistenkite kuo anksčiau pastebėti ir ugdyti vaiko entalpiją, norą padėti ir dalintis. Pavyzdžiui, būtinai pagirkite vaiką, kuris davė draugui žaislą, padėjo atsistoti jam nukritus, pagailėjo nusibrozdinus alkūnę. Su paaugusiais mažyliais diskutuokite apie tai, kodėl žmogui svarbu turėti draugų, kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis, kokie veiksmai bičiulį džiugina, o kokie jį liūdina. Taip pat kalbėkite su vaiku apie tikrą draugą, paaiškinkite, kad tikras draugas yra mandagus, geras, malonus, jis neskriaudžia, nemuša, neatima daiktų, su geru draugu smagu būti.
Nereikėtų drovaus vaiko stumti į jam nepatogią situaciją - neverskite jo linksmintis klegesio kupiname žaidimų kambaryje, „negrūskite“ į kiemą, kuriame daug nepažįstamų vaikų, nesipiktinkite, jeigu vaikas niekaip nesusiranda bičiulių darželyje ar mokykloje. Jūsų susierzinimas ar net pyktis suveiks priešingai. Bendravimas su bendraamžiais vaikui ims kelti tik dar didesnį stresą! Pabendraukite su netoliese gyvenančiomis, panašaus amžiaus, ramius, galbūt taip pat kiek uždarus vaikus auginančiomis mamomis. Suorganizuokite žaidimų popietę, kurioje dalyvautų tik du vaikučiai ir leiskite jiems patiems, po truputį, savo tempu susipažinti ir pradėti bendrauti. Bent vieną draugą susiradęs vaikas jausis drąsiau, supras, kad tai linksma. Drovūs vaikai dažnai būna kiek lėtesni, jautresni, prisibijo judresnių bendraamžių. Šie vaikučiai neretai geriau jaučiasi ir labiau atsiskleidžia būdami su truputį mažesniais už save. Bendraudami su mažyliais jie jaučiasi viršesni, o tai gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas dalykas. Mamai svarbu stebėti, kad su jaunesniais vaikučiais bendraujanti atžala elgtųsi lyg geras vyresnis brolis ar sesuo. Padėtų, mokytų, parodytų, globotų, gintų. Žinoma, svarbu laiku pamatyti ir sudrausminti agresyviai lyderiauti ar net žeminti mažesnius už save pradėjusį vaiką.
Popamokinė veikla labai naudinga vaikams. Įvairūs užsiėmimai ne tik ugdo tuos įgūdžius, kuriems mokykloje ar darželyje skiriama mažiau dėmesio, bet ir suteikia galimybę pabendrauti su bendraminčiais. Popamokinėje veikloje dalyvaujantys vaikai skatinami kartu tobulėti bei siekti bendrų tikslų. Jų bendravimas nėra toks tiesioginis, jis paremtas bendru darbu ar užduotimi, tad net ir kukliam vaikui atsiskleisti gerokai lengviau. Svarbu atrasti vaikui malonią veiklą. Jeigu vaikui visai nesiseka šokti, tai lankant šokių pamokas jam ne tik bus sunku susidraugauti, jis jaus atskirtį, dar labiau užsisklęs. Norėdami, kad vaikas būtų drąsesnis ir išmoktų susidraugauti būkite pozityvūs. Kalbėdami su vaiku venkite neigiamų įžvalgų, nepabrėžkite vaiko bėdų. Tai skaudina. Pavyzdžiui, vietoje klausimo: „Tai ar ir vėl darželyje visą dieną vienas žaidei?“, pasiteiraukite neutraliau: „Kaip sekėsi darželyje? Vaikas išmoks jums atsiverti, išsakys savo baimes, lūkesčius, papasakos apie pomėgius. Jums beliks įpūsti jam daugiau meilės sau ir pasitikėjimo savimi: „Šiandien dėliojai „LEGO“ ir tau labai patiko? Šaunuolis, puikus žaidimas! O ar yra daugiau vaikų, kurie irgi dėlioja? Padrąsinkite vaiką, atsargiai, bet konkrečiai patarkite, kaip jam prieiti prie bendraamžių, ką drauge nuveikti, neverskite ir nebandykite jo „perlaužti“.
Geriausiai vaikai mokosi bendraudami su pedagogu ir su savo bendraamžiais. Toks bendravimas perauga į draugystę, kuri, kaip teigia psichologas Robert Selman, prasideda jau nuo 3 metų. Šio amžiaus vaikai dar nelabai sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį ir tiki, kad kiti vaikai galvoja taip pat, kaip ir jie patys. Tačiau jau šiame amžiuje vaikams patinka turėti draugų, ir jie aiškiai pasirenka, kurie vaikai jiems patinka labiau už kitus.
Taigi, draugystė vaikams padeda augti, pažinti pasaulį, atskleisti save, leidžia kartu smagiai leisti laiką, dalintis paslaptimis, patirtimi ir patarimais, suteikia daugybę progų ir drąsos įgyvendinti įvairius sumanymus ir įtraukti į įdomias veiklas.
Tačiau ne visiems vaikams pavyksta greitai susirasti draugų dėl savo ramaus, drovaus būdo ar priešingai agresyvaus, šiurkštaus elgesio, negalios požymių ar fiziologinės išvaizdos, tokie vaikai dažnai patenka į uždarą ratą, kurio be tėvų ir pedagogų pagalbos negali įveikti.
Norint padėti vaikams puoselėti draugystės įgūdžius, reikia skatinti vaiką užmegzti ryšius, palaikyti draugiškus santykius, padėti išsprendžiant susidariusius konfliktus. Taip pat tėveliai turėtų:
- Drąsinti vaikus draugams užduoti klausimus, pasiūlyti idėjų, įdomios veiklos - žaidimų, pakviesti kartu ką nors veikti, kuo nors pasidalinti, pozityviai komentuoti ir šypsotis;
- Paaiškinti ir konkrečiai patarti apie vaiko vienokio ar kitokio elgesio sukeltus sunkumus visų pirma jam pačiam, o vėliau ir aplinkiniams, pademonstruoti pozityvias alternatyvas;
- Leisti vaikams išreikšti savo nuomonę apie savo savijautą ir jausmus, atsiradus konfliktams ir kartu ieškoti sprendimo būdų.
Taip pat galimos ir kitos priemonės vaikų izoliacijai įveikti:
- Paskaitykite knygas draugystės, draugo susiradimo tema, tai galėtų būti knygos A. Milano „Mikė pūkuotukas” ar A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė” ir užveskite diskusiją apie draugo susiradimą;
- Suorganizuokite bendrą veiklą ar užsiėmimą kartu, kad patys vaikai galėtų pasidalinti darbais ar atsakomybėmis;
- Kalbėkitės su vaiku apie jo veiksmus. Nupasakojant vaiko veiksmus žodžiais, kuriais padėsite vaikui suprasti ir kartu pakeisti elgesį, kuris sukelia kitiems vaikams problemų ir nėra tinkamas ir priimtinas kuriant draugiškus santykius. Pavyzdžiui: „Ar pastebėjai, kad atsisėdai ant grindų per patį vidurį ir trukdei statyti bokštą”. Kitą kartą, paklausk vaikų, kur tau atsisėsti ir kartu žaisti. Pažiūrėkime, ar tai bus geriau?”
- Pabrėžkite draugiškumo privalumus ir vaikas, matydamas pozityvaus elgesio pasekmes, daug mieliau savo elgesiu stengsis integruotis į kitų vaikų būrį;
- Padėkite įveikti atstūmimą skatindami kitus vaikus vengti pasisakymų, kaip, „tau negalima”, „eik iš čia”.
Dažnai draugai neatsiranda staiga. Reikia nemažai laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Tam, kad susidraugautum su kitu vaiku, neužtenka vien noro tai padaryti, svarbu pačiam parodyti, jog kitas vaikas rūpi. Ir čia labai svarbi kiekvieno vaiko iniciatyva, noras ir asmeninis indėlis į draugystės kūrimą ir draugiškų ilgaamžių santykių puoselėjimą.
tags: #darugystes #bendradarbiavimas #vaikai
