Steponas Darius (tikroji pavardė Steponas Jucevičius-Darašius) gimė 1896 m. sausio 8 d. Rubiškės vienkiemyje, o 1933 m. liepos 17 d. žuvo ties Kuhdamu, Vokietijoje (dabartinė Lenkija). Jis buvo legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas ir garbės narys.
Stepono Dariaus tiksli gimimo data istoriniuose šaltiniuose kelia diskusijų, tačiau remiantis bažnytinėmis metrikomis, archyvais ir Visuotine lietuvių enciklopedija, tikėtina, kad jis gimė 1896 m. sausio 8 d. (pagal Grigaliaus kalendorių - sausio 20 d.). Nors Lietuvos kariuomenės tarnybos lape ir JAV pase nurodoma 1897 m. sausio 9 d., pirminiai dokumentai patvirtina ankstesnę datą.
1896 m. gimė Steponas Darius. 1905 m. mirė jo tėvas Jonas Romualdas Jucevičius-Darašius. Po metų motina ištekėjo už Kazio Degučio. 1907 m. gruodžio 15 d. motina su trimis vaikais - Lora, dešimtmečiu Steponu ir Konstancija Kotryna - išvyko į Ameriką pas anksčiau ten nuvykusį vyrą ir vyriausiąjį sūnų Boleslovą. Pradžioje šeima gyveno Naujojo Džersio valstijos miestuose - Niuarke ir Elizabete, o 1909 m. įsikūrė Čikagoje, Bridžporte.
1913 m. Steponas įstojo į Harisono vidurinę technikos mokyklą, kurios ketverių metų kursą baigė per trejus su puse metų. Toliau tęsė mokslus Lanės aukštesniojoje technikos mokykloje Inžinerijos skyriuje. Buvo stropus ir tvarkingas mokinys, geras sūnus. Paauglystėje labai pamėgo sportą, žaidė beisbolą, regbį, futbolą, krepšinį, boksavosi. Jis anksti susidomėjo ir aviacija, žavėjosi brolių Raitų išrastomis sparnuotomis mašinomis - lėktuvais, ir pats pradėjo daryti jų modeliukus.
Pirmojo pasaulinio karo metu S. Darius dalyvavo kaip savanoris, fronte Prancūzijoje tiesė telefono linijas. Nukentėjo per dujų atakas, taip pat buvo sužeistas artilerijos sviedinio skeveldra į šoną. Po karo tęsė mokslus, domėjosi technika. Išvyko į Lietuvą, norėdamas padėti atkuriant valstybę. 1920 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, 1921 m. baigė Kauno karo mokyklą, o 1923 m. tapo karo lakūnu.
Steponas Darius aktyviai sportavo, užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika ir kt. Buvo treneriu, teisėjavo varžybose. Lietuvos futbolo rinktinėje žaidė vartininku, dalyvavo tarptautinėse varžybose. Išleido knygeles apie krepšinio ir beisbolo žaidimą, taip pat pateikė sveikos gyvensenos patarimų. Jis pats nerūkė ir nevartojo alkoholio, jo šūkis buvo „Sveikame kūne - sveika siela“. Paruošė pirmojo Lietuvoje stadiono projektą ir vadovavo jo statybai Kaune 1925-1926 m. 1922 m. buvo pirmojo Lietuvos beisbolo čempionato iniciatorius ir dalyvis. 1926 m. su futbolo rinktine žaidė pirmąsias Lietuvos rinktinės tarpvalstybines rungtynes su Estija. 1924 m. dalyvavo pirmojo Lietuvos ledo ritulio čempionato, kuriame žaidė čempione tapusioje Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos ekipoje. 1921 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionate pelnė sidabrą ieties metime, įrankį numetęs 34,40 m.
1924 m. Kaune Steponas Darius vedė Jaunutę Škėmaitę. 1927 m. išvyko į Ameriką aplankyti giminių, kelionės metu stebėjo Čarlzo Lindbergo priėmimą Paryžiuje. Jau išvykdamas iš Lietuvos turėjo aiškius planus grįžti lėktuvu.
1929-1931 m. S. Darius dirbo Čikagos Polvokio aerouoste prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi. Pirmojo pasaulinio karo pasekmės ir sunkus darbas kaupiant lėšas skrydžiui atsiliepė Dariaus sveikatai - 1929 m. žiemą jis susirgo plaučių tuberkulioze. Gydėsi, tris žiemas praleido šiltose Kolorado, Arizonos ir Floridos valstijose.
Nuo pat sugrįžimo į JAV Darius rengėsi skristi į Lietuvą. Jam pavyko surasti bendraminčių - Stasį Girėną (Stanislovą Tomą Girskį, Girčių). 1933 m. liepos 15 d. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ išskrido iš Niujorko į Kauną. Jų skrydis nutrūko po 37 val. 11 min. tuometinėje Vokietijoje, ties Kuhdamu (dab. Pščelnikas, Lenkija). Lietuvių lakūnai buvo pirmieji, oficialiai iš JAV į Europą skraidinę oro paštą.
Po mirties lakūnų kūnai balzamuoti, 1937 m. lapkričio 1 d. perkelti į mauzoliejų Kauno senosiose kapinėse. 1940 m. palaikai pakartotinam balzamavimui perkelti į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, iki 1944 m. buvo saugomi Medicinos fakulteto koplyčioje. Artėjant sovietinei armijai palaikai buvo paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūmų rūsio nišoje. 1964 m. perlaidoti Kaune, Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Jų lėktuvo nuolaužas ir skrydžiui skirtą ekspoziciją galima apžiūrėti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. „Lituanicos“ skraidanti kopija eksponuojama Aviacijos muziejuje Aleksote, šalia Dariaus ir Girėno aerodromo.
Legendinių lakūnų atminimui Kaune pastatytas paminklas. Tėviškėje, Dariaus kaime, netoli Judrėnų (Klaipėdos raj.), atstatyta gimtoji sodyba, įkurtas memorialinis muziejus. 1969 m. sodyboje Vilniaus universiteto žygeiviai supylė simbolinį milžinkapį S. Dariaus gimtinei ir skrydžiui per Atlantą įamžinti.
Aviacijos veteranas Viktoras Ašmenskas apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį
Stasio Girėno biografija
Stasys Girskis (vėliau Stasys Girėnas) gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime. Jis gimė gausioje šeimoje, buvo šešioliktas vaikas. Vaikystė buvo sunki, trūko maisto, tėvo neteko būdamas dešimties, o mamos - penkiolikos metų. Po mamos netekties Girskis pradėjo susirašinėti su pussesere Agniete Giliene-Girskyte, gyvenusia Amerikoje, ir paprašė jos atsiųsti bilietą laivu. Po pirmųjų mamos mirties metinių broliai pėsti iškeliavo Rygos link.
S. Girskis buvo vienintelis šeimoje, ragavęs mokslo. Amerikoje, pastebėję jo susižavėjimą technika ir lėktuvais, broliai rūpinosi jo išsilavinimu. Girskis savarankiškai išmoko anglų kalbą, daug skaitė. Išlaikęs egzaminus įstojo į technikos mokyklą, tačiau suprato, kad nori įsidarbinti, todėl perėjo mokytis eksternu. S. Girskis pasižymėjo ne tik potraukiu technikai ir lėktuvams, bet ir verslumu. Kapitalą kaupti pradėjo dirbdamas mažoje lietuviškoje spaustuvėje. Vėliau jo verslas buvo susijęs su nekilnojamuoju turtu, motociklu važinėjo po Čikagos priemiesčius ieškodamas parduodamų namų. Po karo nusipirko automobilį ir savo pomėgį važinėti užmiesčio apylinkėmis pavertė taksi verslu. Suvienijo apie 50 lietuvių ir prikalbino juos stoti į taksi bendrovę.
Arčiau lėktuvų S. Girėnas atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis įstojo į Amerikos kariuomenę, norėjo tarnauti Amerikos karo aviacijoje. Dėl to pakeitė pavardę - vietoj Stasio Girėno tapo Stanley Girch. Nors skraidyti negalėjo, turėjo galimybę būti arčiau savo svajonės. Kariškiai pastebėjo technikai gabų vaikiną, todėl leido jam mokytis. Jis įgijo lėktuvų mechaniko specialybę. Užrašų knygutėje yra išlikęs įrašas: „1917-1919 m. Kariuomenėje jis aptarnavo lėktuvus ir remontavo jų variklius. Nors skraidyti negalėjo, toje eskadrilėje buvo nerašyta taisyklė - kiekvieną suremontuotą lėktuvą išstumiant iš angaro į pirmąjį skrydį lakūnas paimdavo ir mechaniką.“ Po karo S. Girėnas pradėjo lankyti skraidymo mokyklą, ją baigė su pagyrimu ir netrukus laimėjo pirmuosius prizus.
Lemtinga S. Girėno ir S. Dariaus pažintis įvyko Čikagos aerodrome, kai S. Darius išreiškė norą išbandyti geriausią aerodromo lėktuvą. Lakūnai palydėjo Darių prie lėktuvo WACO-9. Jis pastebėjo, kad lėktuvo sparnai šiek tiek skirtingi, ir galvojo, kad yra apgaudinėjamas. Tai buvo Girėno nuosavas lėktuvas. Jis ir pasiūlė Dariui juo paskristi.
1927 m. S. Darius į Ameriką atvyko jau turėdamas tikslą į Lietuvą grįžti lėktuvu. 1932 m. jam kilo mintis į žygį per Atlantą pasikviesti ir S. Girėną: „Girėnas puikiai pilotavo lėktuvus, išmanė mechaniką, mokėjo remontuoti, suprato prietaisus, buvo lakūnas akrobatas - puikus bendražygio pasirinkimas.“ Tačiau jis buvo labai atsargus. Vaikystėje ragavo bado ir skurdo - į tai grįžti nenorėjo, todėl iš karto nesutiko. Jis galvojo, planavo, apsvarstė visus variantus.
Lakūnai lėktuvą nusipirko 1932 m. birželio 18 d., o liepos 11-ąją išleido atsišaukimą į lietuvių tautą, ragindami nubusti ir prisidėti prie jų skrydžio. Pasiruošimas skrydžiui buvo ilgas ir sudėtingas procesas, užsitęsęs iki 1933 m. Lakūnų organizuojamose aviacijos šventėse buvo akcentuojama, kad tai daroma vardan mažos šalies, kad Lietuva būtų žinoma pasaulyje. Vyrai sukėlė visos tautos pakilimą ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Tai buvo didžiulis įvykis Lietuvos aviacijai.
S. Girskis pavardę keitė net kelis kartus. Iš Stanley Girch reikėjo virsti atgal Girskiu, kitaip niekas nebūtų supratęs, kad skrenda du lietuviai. Kai lakūnai atvyko į redakciją išleisti atsišaukimą, redaktorių pavadavo lietuviškų šaknų turintis žurnalistas Petras Jurgėla. Jam Girskio pavardė skambėjo vokiškai, todėl pasiūlė ją pakeisti. Buvo ieškoma Girskio prasmių - gal nuo žodžio „giria“, „girinis“? Jurgėlai kilo mintis - Girėnas. Pervadinti reikėjo ir nusipirktą lėktuvą „Bellanca“: „Lėktuvui reikėjo gero pavadinimo. „Lituanica“ reiškia lietuvybę, tautiškumą. Kadangi pasaulyje anglų kalbą supranta daugiausia žmonių, tai ir pavadinimas tam tiko.
Lėktuvo bandymas, priežiūra, remontas, detalių paieška - tokie buvo S. Girėno uždaviniai ruošiantis transatlantiniam žygiui. S. Darius rūpinosi komunikacija, navigacija. Lietuvoje Darius tarnavo kaip karo žvalgas, todėl puikiai skraidė tamsiu paros metu. Girėną reikėjo to apmokyti, nes civiliams lakūnams naktimis skraidžioti netekdavo.
Lakūnų tikslas buvo skristi maršrutu Niujorkas-Kaunas be nutūpimo. Pakilę iš Niujorko aerodromo skrido Niufaundlando salų link. Ten išmetė raštelį, kad kelionė sekasi puikiai. Raštelis buvo rastas. Tuo metu nebuvo ryšio priemonių. Lakūnai planavo kelyje užtrukti apie 40 valandų. Apskaičiavimas buvo gana tikslus - ore jie išsilaikė 37 valandas ir 11 minučių.
„Lituanica“ Europoje papuolė į audrą, tačiau katastrofos aplinkybių yra ir daugiau: kuras buvo supiltas į aliumininius bakus. Aliuminiui reaguojant su kuru atsirado nuosėdų. Kai lėktuvą supurtė audra, prie bako sienelių prilipusios dalelės atitrūko ir susimaišė su kuru. Toks darinys keliavo ir į variklį. Katastrofos metu buvo rastas užsikimšęs karbiuratorius. Vienas liudininkas teigė matęs, kad virš medžių viršūnių skrendantis oranžinis lėktuvas kosėjo ir čiaudėjo. Lėktuvą pilotavo Girėnas. Darius greičiausiai su prožektoriumi švietė persisvėręs per lėktuvo langelį.
Tokia skrydžio baigtis iškart tapo legenda visame pasaulyje: žinia, kaip du vyrai dėl savo tautos paaukojo gyvybę, greitai apskriejo pasaulį. Mums Dariaus ir Girėno skrydis yra didžiulis pasididžiavimas. Tai nebuvo techninė pažanga ar tik sportinio rezultato siekimas, tai buvo meilės tėvynei išraiška.
