Pabėgėlių klausimas tampa problemišku ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vis daugiau atvyksta ne tik pavieniai trečiųjų šalių piliečiai, bet ir šeimos su vaikais, todėl tampa svarbu kalbėti ir apie vaikų pabėgėlių socialinę integraciją. Kiekvienas prieglobsčio prašytojas iš trečiųjų šalių atvažiuoja su savo kultūra, tikėjimu, todėl svarbu padėti tinkamai integruotis Lietuvoje.
Jeigu pabėgėliai nesintegruojasi, nesimoko kalbos, gyvena nesaugioje aplinkoje, ilgainiui jie tampa asocialiais ir prasideda socialinė atskirtis. Tokie žmonės kuria probleminę visuomenę, griauna tautos mentalitetą. E. Montgomery ir A. Foldspang taip pat teigia, kad pabėgėlių vaikams netinkama socialinė integracija sukelia diskriminacijos ir psichikos problemų ir tai gali kartotis iš kartos į kartą. Nepritapimas, nepriėmimas į visuomeninį gyvenimą gali gyliai paveikti prieglobsčio prašytojų gyvenimo kokybę.
Remiantis LR įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties, prieglobsčio prašytojas - tai yra užsienietis, kuris LR įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Asmuo be pilietybės - tai asmuo, kurio nei viena valstybė nepripažįsta kaip savo piliečio.
Pabėgėliams, atvykusiems į Lietuvą, svarbu padėti tinkamai socializuotis ir integruotis naujoje, kultūriškai kitoje visuomenėje. Šis vaidmuo dažniausiai tenka socialiniams darbuotojams, kurie socialinės integracijos proceso metu dirba su pabėgėliais, jų vaikais, stengiasi daryti jiems įtaką, kad mąstytų, elgtųsi, jaustųsi taip, kaip pridera mūsų šiuolaikinėje visuomenėje. Iš tiesų pabėgėlių bei jų vaikų socializacija - sudėtingas procesas.
„Kuo visuomenėje didesnė įvairovė ir technologijų sklaida, tuo daugiau pabėgėlis turi išmokti, kad galėtų sėkmingai prisitaikyti; tuo daugiau socializacijos dalyvių ir tuo daugiau patirties reikia šiam procesui; tuo jis ilgesnis“, - teigia Berns (2008, p. 24). Daugelyje šalių socialinių darbuotojų vaidmuo vis dar dviprasmiškas, jaučiamas trūkumas kompetentingų darbuotojų, galinčių dirbti su pabėgėliais. Lietuvoje socialiniai darbuotojai nėra specialiai ruošiami, apmokomi dirbti su pabėgėliais. V. Ivanauskienė, A. Pakrijauskaitė (2015) atkreipia dėmesį, kad socialiniai darbuotojai jau ilgą laiką dirba su pabėgėliais, tačiau migracijos problema nėra šios profesijos dėmesio centre.
Socialinis darbuotojas padeda pabėgėlių šeimai susirasti būstą, ugdymo įstaigą, darbą, įgyti tam tikrų kompetencijų, lydi ją viso integracijos proceso metu. Socialiniai darbuotojai, teikiantys pagalbą pabėgėliams, turi būti susipažinę su įvairiomis kultūromis ir perpratę tų kultūrų skirtumus, papročius, kurie gali daryti įtaką jų elgesiui. Tam, kad socialinio darbuotojo pagalba būtų tinkama ir efektinga, svarbu suprasti pabėgėlių psichologinius ypatumus. Reikia atkreipti dėmesį, kad integracija be sėkmingo psichologinio prisitaikymo proceso nėra įmanoma, o tam, kad ji būtų sėkminga, socialiniai darbuotojai turi tinkamai išmanyti pabėgėlių kultūros ypatumus (Augutienė, Voropaj ir kt., 2013).
Teisės aktuose ir įstatymuose nėra specialaus straipsnio ar nuostatos, kurioje būtų apibrėžta vaikų pabėgėlių sąvoka. Todėl pabėgėlio sąvokos apibrėžimas visuotinai reglamentuotas 1951 metų Ženevos Konvencijoje tinka visiems asmenims nepriklausomai nuo jų amžiaus.
Pagrindinės sąvokos
- Vaikas
- Socialinis darbas
- Nelydimas nepilnametis
- Prieglobsčio prašytojas
Vaikų pabėgėlių sąvoka ir migracijos priežastys
Pagrindiniai veiksniai, lemiantys migraciją:
- Karo veiksmai šalyje
- Neaiški politinė padėtis šalyje, persekiojimo, keršto pavojus
- Asmeninis nesaugumas dėl šeimos tradicijų
- Prievarta/seksualinis išnaudojimas
- Blogos ekonominės sąlygos kilmės šalyje/ skurdas
Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvoje
Lietuvoje prieglobsčio suteikimo procedūra reglamentuota įstatymuose. Teisės aktai nenumato jokių išimčių vaikams pabėgėliams.
Vaikų pabėgėlių integracija Lietuvoje
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad atskirų integracijos programų vaikams pabėgėliams Lietuva neturi. Pagrindinė Centro funkcija - įgyvendinti prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programą. Oficialus Centro atidarymas įvyko 1998 m. gegužės 14 d. Per tą laiką Pabėgėlių priėmimo centras prisidėjo prie užsieniečių sėkmingos integracijos visuomenėje bei darbo rinkoje.
Lietuvoje vykdomi esminiai pokyčiai užsieniečių priėmimo ir integracijos srityje. Priėmimo ir integracijos agentūra įkurta 2025 m. sausio 1 d., restruktūrizavus Pabėgėlių priėmimo centrą ir išplėtus vykdomų funkcijų sąrašą. Agentūra turi keturis pagrindinius padalinius Vilniuje, Rukloje (Jonavoje), Pabradėje bei Girionyse (Kauno rajone). Pabradės priėmimo centras perduotas Agentūrai nuo 2025 m.
Pabradės priėmimo centras tapo vienu iš pagrindinių Agentūros padalinių, veikiančio kaip užsieniečių paskirstymo centras. Čia jau įgyvendinti reikšmingi pokyčiai: sustiprintos sveikatos priežiūros paslaugos, pasitelkiant naujus specialistus, bendradarbiavimą su Vilniaus miesto gydymo įstaigomis. Didelis dėmesys skiriamas psichologinės pagalbos užsieniečiams teikimui, užsienio šalyse taikomos gerosios darbo praktikos įgyvendinimui. Taip pat, investuojama į darbuotojų ir gyventojų saugumą, diegiant papildomas saugumo bei technologines priemones, vykdant mokymus.
Siekiama pašalinti kalbos barjerus, Agentūra baigia sukurti ir ištestuoti Vertimo paslaugų administravimo informacinę sistemą (VPAIS). Per ją visoje Lietuvoje jau visai netrukus bus galima centralizuotai užsakyti vertimus į daugiau nei 20 kalbų, padedant tiek prieglobsčio procedūrose, tiek sveikatos, švietimo ar socialinių paslaugų srityse. Šie pokyčiai yra dalis plataus masto nacionalinių projektų.
Projektas „Priėmimo infrastruktūros tobulinimas ir plėtra“ finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis ir skirtas tiek fizinės infrastruktūros gerinimui, tiek pasiruošimui netikėtiems migrantų antplūdžiams. Šiuo metu Agentūra yra apgyvendinusi apie 400 asmenų iš 26 šalių. 64 proc. visų gyventojų sudaro moterys ir vaikai. Didžiausią dalį apgyvendintų asmenų sudaro pažeidžiamiausi karo pabėgėliai iš Ukrainos, taip pat asmenys iš Tadžikistano, Azerbaidžano, Somalio, Kongo Demokratinės Respublikos ir kitų valstybių.
2025 m. paramą integracijai gavo 520 užsieniečių savivaldybėse: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Jonavoje, Trakuose, Elektrėnuose ir Visagine. Kaip patekti pas gydytoją ar išleisti vaikus į mokyklą? Nuo ko pradėti darbo paieškas? Tai tik keli klausimai iš ilgo jų sąrašo. Atsakymų į juos ieškantiems pabėgėliams pagalbos ranką ištiesia, o jei reikia, ir palydi painiais įvairių įstaigų koridoriais, įvairios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, savanoriai. Tačiau didžiausius darbus nudirba socialiniai darbuotojai, kurie ne tik pataria sprendžiant kasdienes problemas, bet ir padeda priimti sprendimus, o svarbiausia - patys mokosi ir mus visus moko būti kartu, nes, pasak Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorės, socialinių mokslų daktarės Valentinos Demidenko, pabėgėlių integracija - dvipusis procesas.
Kiekvienas žmogus - vis kita istorija
Nors rimta migracijos krizė Lietuvą ištiko tik pernai, mūsų šalis jau senokai tampa saugaus prieglobsčio vieta dėl įvairių negandų savo namus turėjusiems palikti žmonėms, o Rukloje (Jonavos r.) jau daugiau nei 20 metų veikia Pabėgėlių priėmimo centras. Tad jonaviškiai - ir rajono gyventojai, ir vietos savivaldos įstaigų darbuotojai - su pabėgėlių problemomis pažįstami jau seniai. „Ne vienas prieglobstį mūsų šalyje gavęs žmogus gyvena Jonavoje daugiau nei 10 metų ir tapo mūsų bendruomenės nariu“, - sako V.Demidenko. Jos vadovaujamo centro darbuotojai kitataučiams teikia daug įvairių socialinių paslaugų ir drąsiai galima sakyti, kad būtent dėl jų nuoširdaus darbo pabėgėliai Jonavos rajone nesijaučia „kitokie“. Kiekvienas žmogus - tai vis kita istorija, o Jonavos rajono socialinių paslaugų centre dirbantys specialistai stengiasi suteikti konkrečiam žmogui reikalingiausią pagalbą ir niekuomet neišskiria pabėgėlių kaip ypatingos socialinės grupės, sako V.Demidenko. „Kiekvieno mūsų kliento poreikiai yra individualūs, bet to nereikia kaip nors pabrėžti. Be abejo, pabėgėlių socialiniai poreikiai kitokie negu vietinių gyventojų, todėl yra veiklų, kurios skirtos tam tikroms tikslinėms grupėms. Pavyzdžiui, mūsų centras organizuoja vaikus globojančioms šeimoms savitarpio paramos grupes, tad turime ir grupę pabėgėliams iš Ukrainos. Tačiau nors grupės skirtingos, pagalbos forma yra ta pati“, - pasakoja centro vadovė. Ji priduria, kad pagalbos į juos kreipiasi ir tie pabėgėliai, kurie praėję visus integracijos etapus lieka gyventi Jonavos rajone. „Jie, kaip ir vietiniai gyventojai, į mus kreipiasi prireikus konsultacijos, pagalbos maistu ar kokių nors socialinių paslaugų, kartais šeimoms prireikia ir atvejo vadybininko paslaugų“, - vardija V.Demidenko.
Svarbiausia - abipusis pasitikėjimas
Su pabėgėliais dirbantiems socialiniams darbuotojams kartais tenka gilintis ir į kultūrinius skirtumus bei kitų tautų tradicijas, o mūsų puoselėjamas vertybes ir įstatymus paaiškinti taip, kad nepažeistum kitataučio orumo. „Prieš kelerius metus vaiko teisių apsaugos specialistai gavo informacijos apie netinkamą vaikų priežiūrą iš Sirijos atvykusioje šeimoje. Tai buvo tradicinė musulmonų šeima, žmonės gyveno taip, kaip įpratę. Jie natūraliai buvo pasipiktinę - jautė grėsmę, nes jiems atrodė, kad kažkas nori atimti jų vaikus ir dar aiškina, kaip jiems gyventi. Per vertėjus aiškinome šeimai, kodėl jiems taikoma atvejo vadyba, kad kažkada ir pas mus buvo įprasta, kad šešerių metų vaikai vaikščiojo su raktais ant kaklo, bet dabar yra kitaip ir negalima vaikų palikti vienų. Darbuotojams buvo nelengva - reikėjo būti kultūriškai jautriais, gerbti šeimos tradicijas, bet ir išaiškinti, ko mes norime, kokie mūsų šalies įstatymai. Džiaugiamės, kad mums visgi pavyko su šia šeima rasti bendrą kalbą ir pasiekti gerų rezultatų“, - vieną sudėtingesnių atvejų prisimena Jonavos rajono socialinių paslaugų centro vadovė. Jiems atrodė, kad kažkas nori atimti jų vaikus ir dar aiškina, kaip jiems gyventi.
V.Demidenko gali papasakoti daug istorijų, kai prieglobstį Lietuvoje radę žmonės, padedant socialiniams darbuotojams, įveikė juos užgriuvusias bėdas, o viena labiausiai įsiminusių susijusi su pirmaisiais pabėgėliais iš Ukrainos - tais, kurie atvyko po Krymo aneksijos 2014 m. „Į Lietuvą atvyko vyras su žmona ir trimis nepilnamečiais vaikais. Vyras rado darbą, moteris pradėjo mokytis lietuvių kalbos, vaikai lankė ugdymo įstaigas. Šeima puikiai tvarkėsi ir jiems reikėjo tik konsultacijų, bet įvyko nelaimė. Vyras pateko į avariją, jam buvo atliktos net kelios operacijos, o po to jis buvo pripažintas turinčiu negalią. Kaip tik tuo metu moteris sužinojo, kad laukiasi ketvirto vaiko. Šeimai reikėjo visko - nuo asmens priežiūros namuose paslaugų iki funkcinės lovos sunkiam ligoniui. Taip pat labai reikėjo ir emocinės paramos, palaikymo“, - pasakoja ji ir priduria, kad socialinių paslaugų sistema tuo metu dar nebuvo išvystyta taip, kaip dabar, todėl nežinia, ar šeima be socialinių darbuotojų pagalbos būtų išsikapsčiusi iš bėdų. Be to, socialiniai darbuotojai padėjo vyrui susitvarkyti dokumentus ir neseniai šeima gavo socialinį būstą, kuris pritaikytas negalią turinčiam žmogui. „Mūsų centras sumokėjo ir už moters kursus. Dabar ji sėkmingai dirba socialinio darbuotojo padėjėja - pati padeda teikti asmens priežiūros paslaugas negalią turintiems asmenims“, - priduria Jonavos rajono socialinių paslaugų centro vadovė.
Pagalba vieno langelio principu
Itin didelis privalumas - pagalba pabėgėliams teikiama vadinamuoju „vieno langelio“ principu. Anot V.Demidenko, tai itin svarbu, kai reikia suteikti pagalbą naujoje aplinkoje bandantiems apsiprasti žmonėms, kuriems reikia laiko susivokti, kaip veikia mūsų medicinos, socialinių paslaugų ar švietimo sistema. „Į svetimą šalį atvykęs žmogus dažniausiai nežino, kur ir kaip ieškoti atsakymų į daugybę klausimų, todėl socialinio darbuotojo buvimas šalia - labai svarbus jo sėkmingos integracijos veiksnys, nes viskas vyksta greičiau ir paprasčiau. Pabėgėlis, atvykęs į Jonavą iš bet kurios pasaulio šalies, ateina į mūsų centrą ir su juo bendraujantis socialinis darbuotojas įvertina jo poreikius, nustato, kokios pagalbos žmogui reikia. Pavyzdžiui, jei jis turi nepilnamečių vaikų, šeimai būtinos ugdymo paslaugos. Tuomet susisiekiame su ugdymo įstaiga“, - pasakoja centro vadovė. Socialinio darbuotojo buvimas šalia - labai svarbus jo sėkmingos integracijos veiksnys. Pasak jos, paprastai socialiniai darbuotojai padeda pabėgėliams kreiptis į švietimo, sveikatos ir kitas įstaigas, tačiau pagalba, kurios žmogui reikia, priklauso ir nuo jo gebėjimų savarankiškai spręsti iškilusias problemas, todėl „vienus reikia lydėti ir pas gydytojus, ir į Užimtumo tarnybą, o kitiems pakanka tik konsultacijos“.
Mokytis turi ne tik pabėgėliai
„Kai mums nutinka nelaimė, mes kreipiamės į artimuosius ar draugus, bet juk šie žmonės Lietuvoje tokių neturi! Jų ramsčiu nelaimėje gali tapti tik socialinis darbuotojas“, - sako V.Demidenko. Ji pabrėžia, kad ne tik pabėgėlius reikia mokyti kalbos, konsultuoti, padėti jiems adaptuotis. Ne mažiau svarbu mums patiems mokytis būti ir dirbti kartu su kitos kultūros, religijos, pasaulėžiūros žmonėmis. „Mūsų centro Ruklos ir Jonavos padaliniuose dirba socialinio darbuotojo padėjėjas, individualios pagalbos darbuotojas iš Sirijos, kuris kažkada pats buvo pabėgėlis. Jis puikai kalba lietuviškai ir padeda mums dirbti su kitataučiais. Bet pabėgėlių integracija yra dvipusis procesas ir tai ne vienos dienos kelias. Mes jau turėjome patirties - esame dirbę su afganistaniečiais, sirais, įgyvendinome nemažai tarptautinių projektų, mūsų specialistai dalyvavo tiksliniuose mokymuose ir turi tarpkultūrinės komunikacijos įgūdžių, bet tokios patirties turi ne visi Lietuvos socialinių paslaugų centrai, todėl daliai jų migracijos krizės tampa rimtais iššūkiais. Net ir mes jų neišvengiame. Pavyzdžiui, suplanavome tam tikras veiklas, o paskui sužinojome, kad vienas mūsų darbuotojas negali jose dalyvauti dėl Ramadano. Atrodo, žinome apie Ramadaną, bet anksčiau neturėję kolegos, kuriam tai aktualu, į tai neatsižvelgėme. Taigi, kad galėtume gyventi ir dirbti kartu, mes turime išmokti būti kartu“, - sako V.Demidenko, kuriai 2022 m., minint Tarptautinę pabėgėlių dieną, už sėkmingą darbą padedant pabėgėliams integruotis Lietuvoje įteikta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Gerumo žvaigždė“. Paklausta, su kuo šiuo apdovanojimu dalintųsi, ji nedvejodama atsako: „Su visais mūsų socialinio paslaugų centro darbuotojais, nes kiekvieno vertingas pasiekimas yra labai svarbus.“
Sutikus pirmą pabėgėlį, subyrėjo visi stereotipai
Ilgamečio darbo su pabėgėliais patirtį turi nevyriausybinė organizacija (NVO) Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Jos padalinyje „Užsieniečių integracijos programa“ su prieglobstį gavusiais ir jo prašančiais žmonėmis dirbantys specialistai pastebi, kad neretai lietuviai kratosi kitataučių kaimynystės, nes vis dar yra „įsikibę“ stereotipų, kad į mūsų šalį atvykstantys pabėgėliai siekia naudotis mūsų socialinėmis ir sveikatos sistemos paslaugomis, bet nenori dirbti, o akivaizdūs kultūriniai, religiniai ir net rasiniai skirtumai skatina dar aktyviau klijuoti socialines etiketes. „Bet mano sąmonėje visi šie stereotipai subyrėjo, kai sutikau pirmą pabėgėlį“, - prisipažįsta savanorių koordinatorė jau ketvirtus metus dirbanti Regina Krukonienė.
Šiandien ne vieną istoriją apie tai, kaip pagalba, kurią suteikė socialiniai darbuotojai ir savanoriai, pakeitė pabėgėlių gyvenimą, galinti papasakoti moteris sako, kad prieš šešerius metus, kai nusprendė savanoriauti, net neįtarė, jog tai iš esmės pakeis ir jos pačios gyvenimą. „Esu baigusi humanitarines studijas, 10 metų dirbau versle, bet, matyt, pritrūko gyvenime prasmės ir nusprendžiau savanoriauti „Carite“. Kai manęs savanorių koordinatorė paklausė, kas man įdomu, atsakiau, kad noriu pažinti kitas kultūras, - savo pasakojimą apie pirmuosius žingsnius nauju keliu, atrastą pašaukimą padėti kitiems ir perkopus per 30 metų priimtą sprendimą įgyti socialinio darbuotojo profesiją pradeda Regina, dabar jau bebaigianti bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete. - Prieš dešimtmetį net nebūčiau pagalvojusi, kad man tai bus įdomu, bet dabar kasdien jaučiu prasmę to, ką darau. Džiugina bendravimas su žmonėmis, galimybė jiems padėti, pokyčiai, kuriuos matau jų gyvenime.“
Misija - padėti žmonėms nesijausti atstumtaisiais
Pasak savanorių koordinatorės, jie dirba ne tik su tais, kuriems Lietuvoje jau suteiktas prieglobstis, bet ir su prieglobsčio prašytojais, kurie gyvena Pabradės Užsieniečių registracijos centre. „Kartais užtenka su pabėgėliais tiesiog šiltai pasikalbėti, bet dažniausiai prireikia rimtesnės pagalbos - nuo vizitų pas medikus organizavimo iki būsto suradimo. Tenka ir tarpininkauti, ir pasirūpinti psichologine pagalba. Integracija trunka nuo 12 iki 36 mėnesių, bet kai kurie žmonės sugrįžta ir vėliau. Juk jie atvyksta palikę namus, patyrę įvairias traumas, smurtą, atvažiuoja šeimos su vaikais, turinčiais specialių poreikių. O kur dar kultūriniai skirtumai, stereotipai. Tad mūsų misija ne tik padėti įsikurti, bet padėti žmonėms nesijausti atstumtaisiais“, - pasakoja Regina. Kartais užtenka su pabėgėliais tiesiog šiltai pasikalbėti, bet dažniausiai prireikia rimtesnės pagalbos.
R.Krukonienę džiugina, kai „Carito“ globojamas žmogus susiranda svajonių darbą ar draugų Lietuvoje, bet smagiausia, kai pagalbos sulaukęs kitatautis pats nori padėti kitam panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui. „Yra pabėgėlių, kurie savanoriauja kituose „Carito“ padaliniuose - labdaros valgykloje „Betanija“ dalija maistą, vienas kirpėjas nemokamai kerpa tuos, kuriems tokios paslaugos per brangios, - pasakoja ji, džiaugdamasi, kad keičiasi ir lietuvių požiūris į kitataučius kaimynus, o mes patys geriau sugebame įvertinti tai, ką turime. - Pabėgėlis, kurio šalyje vyksta karas, džiaugiasi, kad čia jo vaikai gali saugiai eiti į mokyklą, o mes suvokiame, kokioje demokratinėje, saugioje šalyje gyvename.“
O kas svarbiausia socialiniam darbuotojui, dirbančiam su pabėgėliais? Kritinis mąstymas, atsako R.Krukonienė: „Turi suprasti, ką konkrečioje situacijoje galima pakeisti, o ko ne. Kad ir kaip norėtųsi ką nors už tą žmogų padaryti, daryti turi jis, o socialinio darbuotojo pareiga - jį palydėti. Reikia išmokti kitą priimti ir pažinti - be stereotipų ir išankstinių nuostatų. Reikia pasidomėti šalimi ir kultūra, iš kur žmogus atvyko. Pavyzdžiui, vyrams iš kai kurių musulmoniškų šalių labai sunku įvykdyti tai, ką socialinė darbuotoja moteris prašo padaryti - reikia laiko priprasti. Žmonių patirtis taip pat skirtinga. Vieni atvyksta iš pabėgėlių stovyklų, kuriose praleido nemažai laiko, o ukrainiečiai atvažiuoja tiesiai iš karo siaubiamos šalies. Jų kūno ir sielos žaizdos gyvos. Bet nepaisant skirtingų aplinkybių, dėl kurių žmonės buvo priversti palikti savo kraštą, visus juos vienija tas pats tikslas - noras kurti visavertį gyvenimą sau ir savo vaikams saugioje aplinkoje, o socialiniai darbuotojai jiems padeda to siekti.“
Ikimokyklinio amžiaus imigrantų vaikų ugdymosi ypatumai Lietuvoje
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, į šalį atvyksta vis daugiau užsieniečių, pvz., specialistų (migruojančių darbuotojų), imigrantų, pabėgėlių (gavusių leidimą nuolat gyventi Lietuvoje), kurie turi ikimokyklinio amžiaus vaikų. Praėjus penkeriems metams nuo UNHCR pabėgėlių švietimo strategijos iki 2030 m. pradžios, šių metų pabėgėlių švietimo ataskaitoje atskleidžiama ir pažanga, ir iššūkiai. Nors pasaulio pabėgėlių švietimo ir priėmimo į mokyklas srityje padaryta didelė pažanga, tačiau dar išlieka didelių iššūkių - beveik pusė iš 14,8 mln. Ataskaitoje analizuojami 65 pabėgėlius priimančių šalių duomenys rodo, kad maždaug 7,2 mln. pabėgėlių vaikų neturi galimybės mokytis. Tai lemia įvairūs veiksniai, tarp jų nesaugumas, įtraukiojo švietimo politikos trūkumas, gebėjimų ribotumas ir kalbos barjeras. Vidutinis bendrasis pabėgėlių priėmimo į mokyklą rodiklis 2022-2023 mokslo metais buvo 37 proc. ikimokyklinio ugdymo įstaigose, labiau džiuginantis rezultatas pasiektas pradinėse mokyklose - 65 proc. ir vidurinėse mokyklose - 42 proc.
Palyginti su praėjusių metų duomenimis, bendras pabėgėlių priėmimas į aukštąsias mokyklas, kur atsiranda kliūčių dėl didelių kainų už mokslą ir patikimo ryšio trūkumo, nepasikeitė - išliko 7 proc. Tai tik pusė kelio siekiant pagrindinio tikslo - 15 proc. iki 2030 m. Nors 2023 m. pasaulyje padaugėjo į aukštąsias mokyklas galinčių stoti mokyklinio amžiaus pabėgėlių, tačiau įstojusiųjų skaičius išliko 7 proc.
„Švietimas gali išgelbėti gyvybę - įrodymai akivaizdūs“, - sakė JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. - Išsilavinimas taip pat yra susijęs su mažesne paauglių nėštumo ir ankstyvų santuokų tikimybe, nes mergaitėms suteikiama galimybė pačioms kurti savo ateitį. Didesnis mokymosi metų skaičius taip pat susijęs su mažesne rizikingo berniukų elgesio tikimybe, taigi ir mažesne smurto bei viktimizacijos tikimybe. Visiems pabėgėliams išsilavinimas atveria galimybes lengviau patekti į darbo rinką ir suteikia galimybę užsidirbti pragyvenimui bei išlaikyti savo šeimas. Švietimas neabejotinai padeda turėti geresnį gyvenimą. Nepaisant kliūčių, per pastaruosius penkerius metus padaryta didelė pažanga, o naujojoje ataskaitoje nurodoma, kad kai kuriose pagrindinėse priimančiosiose šalyse padidėjo pabėgėlių švietimo galimybės. Prie pažangos prisidėjo ir tokie veiksniai kaip tvirtas suinteresuotųjų šalių švietimo ir vyriausybės, aukštojo mokslo institucijų įsipareigojimas ir pavyzdinių programų, tokių kaip Alberto Einšteino Vokietijos akademinė pabėgėlių iniciatyva, vadinamoji DAFI stipendijų programa, plėtra. Ataskaitoje taip pat teigiama, kad sportas yra dar vienas gelbėjimosi ratas, kuris suburia įvairių sluoksnių vaikus ir jaunimą bendroms veikloms. Neseniai 2023 m. įvykęs Pasaulinis pabėgėlių forumas padėjo tarptautinės atsakomybės pasidalijimo principą paversti konkrečiais veiksmais. UNHCR ragina priimančias valstybes, vyriausybes, paramos teikėjus ir partnerius tęsti ir spartinti tvarų tarptautinį bendradarbiavimą ir novatoriškas partnerystes, kad iki 2030 m. būtų patenkinti pabėgėlių švietimo poreikiai.
Vis daugiau mokytojų ugdymo įstaigose susiduria su kultūrų, religijų ir kalbų įvairove, o tai savaime tampa iššūkiu, kaip tinkamai užtikrinti kokybišką ugdymą. Pasak SIMONOS LUNINOS, pedagogės, koordinatorės, Helsinkio privataus tarptautinio darželių tinklo generalinės direktorės ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos magistrės, Europos švietimo sistema turi nemenką patirtį ugdant tautinių mažumų vaikus, tačiau vis dar yra labai mažai tyrimų, kurie analizuotų pabėgėlių vaikų ugdymą. Specialiai parengtų pabėgėlių vaikų ugdymui skirtų programų Lietuvoje nėra.
„Nei vienoje iš šiuo metu turimų programų rekomendacijų, skirtų ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams, nėra minimas vaikas, turintis pabėgėlio statusą ir atskiras dėmesys tokių vaikų ugdymui nėra skiriamas. Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama pabėgėlių asmenų integracijai bei socializacijai ir labai mažai dėmesio skiriama pabėgėlių vaikų ugdymui bei švietimui, tad mes atlikome tyrimą apie ikimokyklinio ugdymo mokytojų patirtis dirbant su pabėgėlių vaikais“, - sakė S. Lunina, minėtą tyrimą atlikusi drauge su VDU docente dr. S. „Man buvo įdomu išsiaiškinti, kaip Lietuvos švietimo sistema, mokytojai, švietimo skyriai tvarkėsi su Lietuvos neteisėtų migrantų bei pabėgėlių krize, kai pasienyje su Baltarusija į Lietuvą pateko didelis skaičius neteisėtų migrantų, o ketvirtadalis šių pabėgėlių sudarė nepilnamečiai, - sakė ji. - Esamą situaciją nulėmė ir įvykiai Ukrainoje, kada Rusija įsiveržė į Ukrainos valstybę - pabėgėlių skaičius visoje Europoje išaugo milijonais, o Lietuvoje vienu metu buvo užregistruota apie 80 tūkst. Simona Lunina. Pabėgėlių krizė pasaulyje ir Europoje nėra naujas reiškinys, tačiau akivaizdu, jog dėl geopolitinių neramumų jų skaičius visame pasaulyje didėja, neaplenkiant ir Lietuvos. VDU docentė V. „Viena didžiausių pastebimų problemų šiandien yra tai, jog Lietuva neturi jokių parengtų specialių gairių, rekomendacijų, ugdymo planų, kurie atlieptų pabėgėlių vaikų ugdymą bei padėtų mokytojams dirbti tokiose grupėse. Norint geriau suprasti pabėgėlių vaikų švietimo situaciją visame pasaulyje, norėjosi išanalizuoti ne tik pačius geriausius ir sėkmingiausius pavyzdžius, bet ir panagrinėti šalis, kurios ypač sunkiai tvarkėsi su pabėgėlių krize dėl didžiulio pabėgėlių srauto savo šalyse. Visiems gerai žinomos šalys, kurios susidūrė su pabėgėlių krize, buvo Graikija, Turkija, Libija ir kt. S. Lunina trumpai pristatė situaciją Turkijoje, kuri turi ilgą imigracijos ir emigracijos istoriją bei yra sukaupusi didžiulę patirtį dirbant su pabėgėliais ir jų vaikais. 2015 metais Švedijoje atliktas tyrimas parodė panašias aktualijas, kaip ir Graikijoje: mokytojų pasirengimo ir patirties trūkumas, nežinojimas, kaip integruoti tokius vaikus bei koks dėmesys turėtų būti suteikiamas vaikams, atvykstantiems iš karo zonos. Trūko informacijos apie kitų šalių kultūras, religijas bei tradicijas. „Dėl Lietuvos pasirengimo stokos priimti ir ugdyti pabėgėlių vaikus, esamos programos nebuvo tinkamai adaptuotos, atitinkamas dėmesys jų išankstiniam parengimui taip pat nebuvo skiriamas. Nepakankamai skiriama dėmesio migrantų vaikams ar tautinėms mažumoms, norint užtikrinti kokybišką pabėgėlių vaikų ugdymosi procesą Lietuvoje, nes pabėgėlio statusą turinčių vaikų ir imigrantų vaikai nėra lygiaverčiai vien jau dėl išgyventos skaudžios patirties bei kitų psichologinių aspektų“, - akcentavo S. Mokytojų parengimas yra vienas svarbiausių faktorių, norint užtikrinti kokybišką ugdymą. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje vis dar trūksta tinkamo mokytojų parengimo darbui su pabėgėliais vaikais. Vienas pagrindinių iššūkių, anot pašnekovių, yra kalbos barjeras. Vaida Jurgilė. „Tyrimo metu išryškėjo ne tik kasdienės mokytojų patirtys, bet ir atskleidžiamos jautrios akimirkos, ką reiškia dirbti su vaiku, atvykusiu iš karo zonos. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, su kokiais jausmais susiduria mokytojai, ugdantys pabėgėlių vaikus. Mokytojas tampa viską galintis vienišas karys mūšio lauke, kuris ne tik privalo gerai atlikti savo darbą, bet ir dirbti su savimi bei savo vidiniais išgyvenimais. Išryškėjo pagalbos trūkumas, administracijos neveiksnumas, santykių su kolegomis problemos, karo sukelta psichologinė įtampa, vienišumas ir perdegimas“, - pasakojo V. Tyrimų rezultatai parodė, jog mokytojai susiduria su programų trūkumu bei jų nesuderinamumu ugdant pabėgėlių vaikus, kai kalbame apie vaikų pasiekimų vertinimą. „Viso tyrimo metu labiausiai išryškėjo svarbiausia tema, kuri ir tapo pagrindine darbo išvada - tai mokytojų vienišumas dirbant ir ugdant pabėgėlių vaikus. Ikimokyklinio ugdymo mokytoja, ugdanti pabėgėlių vaikus, tampa viską galinti, nes pabėgėlių vaikų ugdymo proceso metu ji yra viena, o reikiamos pagalbos trūkumas tampa kasdiene norma. Tyrimas parodė, jog mokytojai susiduria su kitų profesionalų pagalbos stoka priimant ir ugdant pabėgėlių vaikus, taip pat bendravimo trūkumu su kolegomis“, - tyrimo išvadomis dalijosi S. Anot jos, svarbiausia, ką atskleidė tyrimų rezultatai, yra tai, kad mokytojai jaučiasi vieniši, perdegę, jaučia karo sukeltą psichologinę įtampą: „Mokytojų vienišumas turi įtakos ne tik mokytojų psichologinei sveikatai, bet ir atsispindi darbo rezultatuose - pasireiškia mokytojų perdegimas bei išryškėja darbinės motyvacijos stoka ugdant pabėgėlių vaikus. Profesionalios pagalbos ir reikiamos paramos suteikimas mokytojams dirbant ir ugdant pabėgėlių vaikus tiesiogiai turi įtakos mokytojų psichologinei savijautai.“
VDU docentė V. teigia, kad viena didžiausių pastebimų problemų šiandien yra tai, jog Lietuva neturi jokių parengtų specialių gairių, rekomendacijų, ugdymo planų, kurie atlieptų pabėgėlių vaikų ugdymą bei padėtų mokytojams dirbti tokiose grupėse. Norint geriau suprasti pabėgėlių vaikų švietimo situaciją visame pasaulyje, norėjosi išanalizuoti ne tik pačius geriausius ir sėkmingiausius pavyzdžius, bet ir panagrinėti šalis, kurios ypač sunkiai tvarkėsi su pabėgėlių krize dėl didžiulio pabėgėlių srauto savo šalyse.
