Kone kiekvienas dirbantis tėtis ar mama yra bent kartą gyvenime atsivedęs savo vaiką į darbovietę, tokiu būdu leisdamas atžalai akies krašteliu išvysti savo tėvų darbo vietą.
Šiandieninėje Lietuvoje galima išskirti du pagrindinius tiesioginės intervencijos metodus, kurie yra taikomi dirbant tiesiogiai su klientais - tai individualus ir grupinis socialinio darbo metodai.
Socialinio darbo klientai priklauso silpniausiam, skurdžiausiam visuomenės socialiniam sluoksniui, todėl socialinio darbuotojo veikla turi būti kuo mažiau formali ir biurokratiška, antraip ji nepasieks savo tikslinės grupės.
Lietuvoje socialinis darbas yra gana nauja, bet sparčiai besiformuojanti profesija, todėl nuolat ieškoma efektyvių metodų ir strategijų, kaip geriausiai padėti vaikams, ypač tiems, kurie patiria socialinę riziką.
Darbo su vaiku tema yra plati ir apima daugybę aspektų, nuo bendrųjų metodų iki specifinių planų ir metodikų.
Socialinio darbo profesijos specifika ir metodų klasifikacija
Socialinis darbas - tai profesija, kurios atstovai kasdien susiduria su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis ir problemomis, siekdami padėti visuomenės nariams, ypač tiems, kurie yra pažeidžiami ir marginalizuoti.
Socialinio darbo esmė - nuolatinis kontaktas su realybe, su nelaime ir nepavykusiais gyvenimais.
Socialinio darbo metodai yra profesijos pagrindas.
Norint aukštu lygiu spręsti visuomenės problemas, būtina remtis preciziška metodologija.
Priešingu atveju, veikla gali tapti chaotiška ir nesisteminga, pasikliaujant vien asmenine intuicija ir nuojauta.
Socialinis darbuotojas, taikydamas įvairius metodus, atlieka socialinės kontrolės ir normalizavimo funkciją, siekdamas atkurti klientų gebėjimą gyventi pagal visuomenėje įprastas normas.
Tačiau XXI amžiuje ypač svarbus yra socialinio darbuotojo, kaip įgalintojo, vaidmuo, padedančio individams savarankiškai kurti savo gyvenimą.
Individualus socialinis darbas su vaikais
Individualus socialinis darbas yra vienas iš pagrindinių metodų, naudojamų dirbant su vaikais.
Tai apima individualų konsultavimą, kurio metu socialinis darbuotojas siekia suprasti vaiko situaciją, jo poreikius ir problemas.
Individualaus darbo su vaiku specifika
Individualus darbas su vaiku apima kelis svarbius aspektus:
- Vaiko poreikių įvertinimas: Socialinis darbuotojas turi įvertinti vaiko fizinius, emocinius, socialinius ir edukacinius poreikius.
- Individualaus plano sudarymas: Remiantis įvertinimu, sudaromas individualus planas, kuriame numatomi konkretūs tikslai ir veiksmai, siekiant pagerinti vaiko situaciją.
- Pagalbos teikimas: Socialinis darbuotojas teikia pagalbą vaikui, įgyvendinant individualų planą.
- Rezultatų įvertinimas: Socialinis darbuotojas reguliariai vertina individualaus plano įgyvendinimo rezultatus ir, jei reikia, koreguoja planą.
Individualus socialinis konsultavimas
Konsultavimas yra svarbi individualaus darbo su vaiku dalis.
Konsultavimo metu socialinis darbuotojas padeda vaikui suprasti savo problemas, rasti sprendimus ir ugdyti įgūdžius, reikalingus savarankiškam gyvenimui.
Grupinis socialinis darbas
Grupinis socialinis darbas yra metodas, kai socialinis darbuotojas dirba su vaikų grupe, siekdamas padėti jiems spręsti problemas, ugdyti socialinius įgūdžius ir gerinti tarpusavio santykius.
Grupių įvairovė
- Paramos grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie patiria panašias problemas, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, smurtą šeimoje, priklausomybes ir kt.
- Įgūdžių ugdymo grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie nori ugdyti tam tikrus įgūdžius, pavyzdžiui, bendravimo, konfliktų sprendimo, stresą valdymo ir kt.
- Laisvalaikio grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie nori praleisti laiką kartu, užsiimti įvairiomis veiklomis ir smagiai praleisti laiką.
Grupinio darbo pranašumai ir ribos
Grupinis darbas su vaikais turi daug pranašumų:
- Socialinė parama: Vaikai gauna socialinę paramą iš kitų grupės narių, kurie patiria panašias problemas.
- Įgūdžių ugdymas: Vaikai ugdo socialinius įgūdžius, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas, konfliktų sprendimas ir kt.
- Pasitikėjimo savimi didinimas: Vaikai įgyja pasitikėjimo savimi, matydami, kad jie nėra vieni, kurie patiria sunkumus.
- Naujų draugų radimas: Vaikai užmezga naujus draugus ir jaučiasi labiau integruoti į visuomenę.
Tačiau grupinis darbas turi ir tam tikrų ribų:
- Individualių poreikių nepaisymas: Grupėje sunku atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius.
- Konfliktai: Grupėje gali kilti konfliktų tarp vaikų.
- Laiko trūkumas: Grupinis darbas reikalauja daug laiko ir pastangų.
Vaikai iš socialinės rizikos šeimų kaip tikslinė socialinio darbo grupė
Vaikai iš socialinės rizikos šeimų yra ypač pažeidžiama grupė, kuriai reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos.
Socialinė rizika apima įvairias situacijas, tokias kaip skurdas, smurtas šeimoje, priklausomybės, tėvų nedarbas ir kt.
Šios situacijos gali turėti neigiamą poveikį vaiko fizinei, emocinei ir socialinei raidai.
Vaikų statusas visuomenėje
Vaikai turi specialų statusą visuomenėje, nes jie yra priklausomi nuo suaugusiųjų ir negali patys pasirūpinti savimi.
Vaiko teisės yra ginamos tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais.
Svarbiausias dokumentas, ginantis vaiko teises, yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.
Sąvokos: vaikai iš socialinės rizikos šeimų samprata
Vaikai iš socialinės rizikos šeimų - tai vaikai, kurie auga šeimose, kuriose yra didelė tikimybė, kad bus pažeistos jų teisės ir interesai.
Vaikų iš socialinės rizikos šeimų problematika
Vaikai iš socialinės rizikos šeimų susiduria su įvairiomis problemomis:
- Sveikatos problemos: Vaikai dažnai serga, nes neturi tinkamos mitybos ir priežiūros.
- Emocinės problemos: Vaikai patiria stresą, nerimą, depresiją ir kitas emocines problemas.
- Elgesio problemos: Vaikai dažnai elgiasi agresyviai, impulsyviai ir nepaklusniai.
- Mokymosi problemos: Vaikai dažnai turi mokymosi sunkumų ir nebaigia mokyklos.
- Socialinės problemos: Vaikai dažnai jaučiasi atskirti nuo visuomenės ir neturi draugų.
Socialinis darbas su vaikais iš socialinės rizikos šeimų dienos centruose
Dienos centrai yra svarbios įstaigos, teikiančios pagalbą vaikams iš socialinės rizikos šeimų.
Dienos centruose vaikai gali gauti maitinimą, priežiūrą, konsultavimą, ugdymą ir kitas paslaugas.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys dienos centruose, atlieka svarbų vaidmenį, padedant vaikams įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę.
Socialinio darbo modelis tirtuose dienos centruose
Dienos centruose dažnai taikomas kompleksinės pagalbos principas, kuris apima įvairių specialistų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą.
Tai reiškia, kad socialiniai darbuotojai dirba kartu su psichologais, pedagogais, medikais ir kitais specialistais, kad suteiktų vaikui reikiamą pagalbą.
Kompleksinės pagalbos principas
Kompleksinės pagalbos principas apima:
- Ankstyvą problemų nustatymą: Svarbu kuo anksčiau nustatyti vaiko problemas, kad būtų galima laiku suteikti pagalbą.
- Individualų požiūrį: Kiekvienam vaikui reikia individualaus požiūrio, atsižvelgiant į jo poreikius ir galimybes.
- Įvairių paslaugų teikimą: Vaikui reikia teikti įvairias paslaugas, tokias kaip maitinimas, priežiūra, konsultavimas, ugdymas ir kt.
- Šeimos įtraukimą: Svarbu įtraukti šeimą į pagalbos procesą, nes šeima yra svarbiausias vaiko gyvenimo veiksnys.
- Bendradarbiavimą su kitomis įstaigomis: Svarbu bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, teikiančiomis pagalbą vaikams, tokiomis kaip mokyklos, ligoninės, policija ir kt.
Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje
Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje yra vienas iš būdų įgyvendinant kompleksinės pagalbos principą.
Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas dirba su vaiku jo namuose, mokykloje ir kitose vietose, kur vaikas praleidžia daugiausiai laiko.
Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje padeda socialiniam darbuotojui geriau suprasti vaiko situaciją ir suteikti jam reikiamą pagalbą.
Socialinio darbo metodų vystymasis dienos centruose
Socialinio darbo metodai dienos centruose nuolat vystosi ir tobulėja.
Socialiniai darbuotojai ieško naujų ir efektyvių būdų, kaip padėti vaikams iš socialinės rizikos šeimų.
Svarbu nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, kad būtų galima geriausiai patenkinti vaiko poreikius.
Individualaus ir grupinio darbo metodų derinimas
Individualus ir grupinis darbas su vaikais yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys metodai.
Individualus darbas leidžia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius, o grupinis darbas suteikia galimybę vaikams pasidalinti savo patirtimi ir gauti palaikymą iš kitų vaikų.
Svarbu derinti šiuos du metodus, kad būtų galima užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą.
Individualaus darbo reikšmė dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų
Individualus darbas yra ypač svarbus dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų, nes šie vaikai dažnai patiria įvairias traumas ir emocines problemas.
Individualus darbas leidžia socialiniam darbuotojui užmegzti artimą ryšį su vaiku, suprasti jo problemas ir suteikti jam reikiamą emocinę paramą.
Grupinio darbo reikšmė dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų
Grupinis darbas taip pat yra labai svarbus dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų, nes šie vaikai dažnai jaučiasi atskirti nuo visuomenės ir neturi draugų.
Grupinis darbas suteikia vaikams galimybę pasidalinti savo patirtimi, gauti palaikymą iš kitų vaikų ir mokytis, kaip įveikti sunkumus.
Integralumas - esminis individualaus ir grupinio darbo metodų derinimo ypatumas
Integralumas yra esminis individualaus ir grupinio darbo metodų derinimo ypatumas.
Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas turi integruoti individualaus ir grupinio darbo elementus į savo praktiką, kad būtų galima užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą.
Metodų derinimo sudėtingumas
Individualaus ir grupinio darbo metodų derinimas gali būti sudėtingas, nes reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius ir grupės dinamiką.
Socialinis darbuotojas turi būti lankstus ir kūrybingas, kad galėtų efektyviai derinti šiuos du metodus.
Darbas su vaikais ir taisyklės
Dirbant su žmonėmis kiekvieną dieną susiduriame su laisvės, ribų ir taisyklių, susitarimų laikymosi sąvokomis.
Ypatingai dirbant su vaikais ir jaunimu kyla klausimų, kaip gi dirbti, kad vaikai, paaugliai laikytųsi taisyklių, bet labai dažnai bent jau dalis vaikų neklauso jų ir stengiasi eiti savo keliu.
Šiuo tekstu norime pasidalinti darbinėmis situacijomis, kuriomis dalintasi seminarų metu ir paskatinti kelti klausimus, refleksijas.
Taisyklės - riboja arba suteikia laisvę?
Geros taisyklės padeda mums gyventi kartu ir užtikrinti laisvę.
Tačiau ne visos taisyklės padeda sukurti laisvę ir erdvės asmeninėms iniciatyvoms.
Taisyklės gali būti kuriamos gauti valdžiai ir riboti asmeninę laisvę.
Išlaikyti tą valdžią ir priversti laikytis taisyklių bandoma bausmėmis.
Bausmė yra būdas kitus priversti laikytis taisyklių, kurios yra priimtos „didesnės valdžios“.
Su tokiomis taisyklėmis lietuviai jau turėjo patirties, jeigu pažvelgsime į istoriją.
Tokios taisyklės nekviečia ir nemotyvuoja asmeninės iniciatyvos.
Tai tampa per daug rizikinga.
Taigi gali pasirodyti, kad geriau yra patylėti, neišsiskirti iš daugumos.
Laisvei reikalingos taisyklės
Turint tai omenyje, gali pasirodyti keista, jog laisvei reikalingos taisyklės.
Tačiau į taisykles ar susitarimus galima pažvelgti iš kitos pusės.
Nustatytas laikas, arba taisyklė, jog pamokos mokykloje prasideda 8 val., o baigiasi 15 val. užtikrina, kada prasideda laisvas laikas.
Laisvės gavimas ir jos suteikimas, taisyklių kūrimas ir paklusimas joms yra kasdieninio gyvenimo dalis.
Aiškus susitarimas, kada prasideda ir baigiasi darbo diena, susitikimas, organizacijos priėmimo laikas yra sąlyga, prielaida leidžianti planuoti, kada po jų grįšime namo, netrukdo tartis dėl kitų susitikimų.
Aiškiai sutartos visų dalyvių ir priimtos taisyklės padeda naudotis laisve.
Laisvė - privilegija ir iššūkis
Tačiau laisvė ne vien tik privilegija, ji kelia ir iššūkių.
Galime svarstyti, ar mums patinka laisvė?
Ar mes vertiname tokią laisvę, ar ji reikalinga ir naudinga?
Kai kuriems ji gali patikti, kai kuriems ne!
Šis požiūris reiškia, kad kiekvienas turi išsakyti savo nuomonę ir pasirinkti.
Tai ne visuomet paprasta padaryti.
Gali iškilti abejonių „kokia yra mano nuomonė? Ar nėra rizikinga išreikšti asmeninę nuomonę.
Mokymasis iš patirties: stovyklos pavyzdys
Kiekvienais metais mūsų dienos centras organizuoja vaikų vasaros stovyklą dienos centrą lankantiems vaikams.
Vaikų dažniausiai būna 15-20, o stovyklaujam apie dvi savaites.
Mūsų stovyklos vyksta prie Kauno marių, gyvenam palapinėse, maistą gaminamės patys, kiekvieną vakarą vakarojam prie laužo.
O dienos metu vyksta įvairios edukacinės, sportinės, meninės, kūrybinės užduotys, kuriose dažniausiai būna dalyvaujama komandomis (vienas iš stovyklos tikslų - ugdyti vaikų sugebėjimus dirbti komandoje).
Per tas dvi stovyklavimo savaites dažniausiai pasitaiko tokių dienų, kai vaikai nieko nenori daryti, yra irzlūs, pikti, pykstasi vieni su kitais...
Tada imamės geriausios atrastos priemonės: pusei dienos (arba trumpiau, čia jau pagal situaciją) suteikiame vaikams visišką laisvę veikti ką jie nori.
Jie gali miegoti, gulėti, žaisti tinklinį, krepšinį, spalvinti, kurti dainas, kurti meninius darbelius ir t.t.
Bet... jie taip pat turi ir patys pasiruošti pietus (ar vakarienę; čia priklauso nuo kada „laisvės laikas“ būna suteiktas).
Ir dažniausiai tai niekada neužtrunka ilgiau negu valandą ar dvi, nes jiems nusibosta ta „laisvė“, jie nesugalvoja ką jiems veikti, jiems darosi nuobodu, o apie maistą net nėra ką galvoti - žinoma, pietų (ar vakarienės) niekada nebūna laiku.
Į šį pavyzdį galima žiūrėti iš kelių pusių.
Tai puikus pavyzdys apie mokymąsi iš praktikos, patirties.
Tiesiog pasakyti vaikams, kaip sudėtinga yra viską organizuoti tikrai nepakaks.
Jie gali išklausyti, bet nepatikėti „kai suaugsiu, darysiu kitaip“.
Bet patirdami, kad daryti viską pačiam nėra vien tik džiugi patirtis.
Maisto gaminimas, žaidimų sugalvojimas ir panašūs dalykai patys nevyksta.
Tai yra sunkus darbas, kuris reikalauja energijos.
Šito jie išmoko, taip pat išmoksta vertinti tai, kas yra jiems siūloma.
Taigi, galima daryti išvadą, jog priklausymas nuo to, ką norime išmokyti vaikus, gali padėti pažvelgti į šią situaciją kitaip.
Būnant mokytoju, pedagogu, suaugusiuoju - mūsų tikslas turi būti padėti vaikui, žingsnelis po žingsnelio, susitvarkyti su laisve pasiūlant realius - mažus - žingsnelius.
Visiškos laisvės suteikimas yra per daug?
Ką galima galvoti apie kitą situaciją?
Ar berniukas yra patenkintas jam suteikta laisve, būtu galima abejoti.
Jis rado būdą susitvarkyti su esama situacija, bet greičiausiai mes linkime jam gauti daugiau rūpesčio, daugiau palaikymo ir nebūti paliktam taip dažnai.
Jam trūksta rūpesčio ir dėmesio, kurį kartais mes patiriame kaip per didelį ar per stiprų, artimą.
Vienišas vaikas ir jo aplinka
Šeimoje auga vienas vaikas.
Šeima nėra įtraukta į rizikos šeimų sąrašą.
Tėvai dirba namuose (augina veislinius šunis).
Vaikas auga be tėvų priežiūros, tėvai visą dėmesį skiria šunims.
Berniukas pradinę mokyklą baigė gerais pažymiais, tačiau į mokyklą ateidavo nevalgęs, apsirengęs ką rasdavo po ranka, basomis įsispyręs į batus.
Tėvai kviečiami į mokyklą niekada nesilankydavo joje.
Vaikas ruošdavo pamokas pertraukų metu, valgydavo mokyklos valgykloje pietus, už kuriuos sumokėdavo tėvai.
Šiuo metu vaikinas mokosi 11 klasėje, dažnai yra tyčiojamas draugų, už savo netvarkingą išvaizdą.
Jis nemoka apsiginti, todėl dažnai tampa patyčių objektu.
Vaikas rūpinasi savo reikmėmis pats, tėvai jam skiria minimaliai lėšų drabužiams, avalynei, maistui.
Vaikinas parduotuvėje nusiperka batoną, paprašo kaimynų parduoti uogienės, pieno ir vietoje viską suvalgo.
"Laisvės" sampratos įvairovė
Kad suprastume vieni kitus, turime suvokti, jog žodis „laisvė“ gali būti naudojamas skirtingose situacijose ir turėti skirtingas reikšmes.
Čia aptarsime tris galimus variantus.
Laisvė gali būti suvokiama kaip gyvenimas be apribojimų, ribų: niekas man nenurodinės, ką daryti, taigi aš pats nuspręsiu ar miegosiu, valgysiu, ar baigsiu mokslus, ar važiuosiu į užsienį.
Bet pačiam nuspręsti esamame kontekste, taip pat reiškia būti laisvu.
Filosofas Erikas Fromas vis akcentuodavo, jog laisvė yra daugiau negu priespaudos ar suvaržymų nebuvimas, tai labiau susiję su asmens kūrybingumu.
Laisvė institucijose
Kitame pavyzdyje „laisvė“ yra naudojama trečiu galimu būdu.
Tai susiję su vaikais ir darbuotojais, esančiais institucijose.
„Vaikui trylika metų.
Berniukas yra spec. poreikių vaikas.
Mokosi šeštoje klasėje.
Mokosi vidutiniškai.
Jis gali savarankiškai nueiti į biblioteką, kuri yra netoli globos namų.
Ten buvo išleistas vienai valandai prie kompiuterio.
Pareiti vėlavo puse valandos.
Berniukas parėjęs paaiškino, kad pamiršo, nes užsižaidė.
Pasikalbėjau su vaiku, paaiškinau, kad taip elgtis negalima, kad reikia grįžti laiku, nes ,,sekantį kartą negalėsiu tavęs leisti, nežinosiu, ar galiu pasitikėti,,.
Manyčiau, kad visų pirma vaikas turi suprasti, kaip jis gali pasinaudoti savo ,,laisve,,.
Labai dažnai yra ryšys tarp taisyklių ir tam tikro elgesio mokymo.
Kaip pateikiama pavyzdžiuose, kur vaikai turi grįžti nustatytu laiku.
Tačiau susiduriama ir su rūpesčiu „kas nutiko?
Aš jaučiuosi atsakingas už tavo elgesį.
Gal kažkas nutiko ir aš to nežinau.
Paskutinio pavyzdžio autorė, kalbėjosi su vaiku.
Tai darydama, darbuotoja turėjo galimybę išsiaiškinti, kodėl vaikas grįžo namo taip vėlai.
Pokalbis taip pat padėjo darbuotojai išreikšti savo nuomonę vaikui „...kad reikia grįžti laiku, nes ,sekantį kartą negalės leisti, nežinos, ar gali pasitikėti...“.
Ar tai buvo dialogas ar daugiau „jis turi klausyti ir suprasti“?
Toks mąstymas yra vienpusis.
Kitoks būdas sureaguoti šioje situacijoje yra dialogas, kuris įtraukia abi puses ir aiškinimasis, kokios buvo vėlavimo priežastys „taip, kompiuteris „užkabina“ ir yra prarandama laiko nuovoką.
Tačiau ką daryt?
Kaip išspręsti šią problemą?
Mes turime taisyklę, jog reikia grįžti sutartą valandą.
Ką mes galime padaryti, jog kitą kartą tu grįžtum sutartu laiku?“
Toks būdas ne tik reiškia, kad vaikas gauna antrą šansą, bet berniukas yra skatinamas galvoti apie problemą ir sprendimą.
Čia tikslas nėra paklusimas taisyklei, tačiau tai tarsi kvietimas išspręsti problemą.
Laikytis taisyklės nėra galutinis tikslas, kadangi tai nepadeda tvarkytis su laisve.
Įgūdis galvoti apie alternatyvas, apie pasekmes ir sprendimus tampa tikslu.
Savarankiškumas ir atsakomybė
„Berniukui (15 metų) buvo leista savarankiškai išvykti į miestą nusipirkti batų.
Sutarėme laiką, kuriuo turėjo grįžti.
Berniukas vėlavo (1,5 val.), net neparašė žinutės, kad vėluoja.
Kadangi abipusiu susitarimu buvo paskirtas 1 mėnesio nuobauda už sugrįžimą ne laiku.
Dviejuose paskutiniuose pavyzdžiuose „laisvė“ buvo suteikta kaip apdovanojimas.
Daugelyje situacijų apdovanojimas „kažką daryti pačiam“ gali būti puiki proga įrodyti, kad turima įgūdžių priimti sprendimus, pasirinkti.
„prasidėjo paauglystė, man mama davė laisvę, bet visada pabrėždavo, jog tikisi, kad aš protingai naudosiuos laisve ir labai tikėjosi, kad elgsiuos atsakingai.
Aš stengiausi nenuvilti mamos už suteiktą laisvę ir atsidėkoti už pasitikėjimą, kad beveik niekada jo nesulaužiau.
Skyrelio pavadinime yra frazė „tinkamai elgtis su laisve“, tačiau gal tiksliau būtų sakyti „elgtis laisvai situacijoje“?
tačiau kad ir kaip pavadinsim, svarbiausia, kad tai yra mokymosi procesas.
Tai daro prielaidą tyrinėjančiam ir svarstančiam požiūriui.
Tam reikia saugios aplinkos, kurioje būtų galima abejoti, tyrinėti ir rizikuoti.
Be tokios aplinkos, mokymasis tampa ribotas, t.y. pradedama galvoti, ko kiti tikisi iš manęs, vietoj to, kad būtų randama pusiausvyra tarp to, ko tikimasi ir asmeninio galimybių ir kūrybiškumo plėtojimo, vystymo.
Mes turime atrasti ir išugdyti asmeninį indėlį visą tai patirdami patys.
Kviečiame dalintis savo mintimis, patirtimi, darbine praktiką bei užduoti klausimą.
Tai galite padaryti po straipsniu arba susisiekę su tinklapio administratoriais.
