Vaikų globos namai - tai pasaulis, kurio tikrojo gyvenimo pulso neužčiuopsime vien skaitydami straipsnius, matydami televizijoje ar kartą kitą aplankę ten gyvenančius vaikus. Tikrąsias spalvas įžvelgia tik globos namų darbuotojai ir patys vaikai. O tos spalvos anaiptol ne visada niūrios kaip daugelis mano. „Čia tikrai netrūksta džiaugsmų bei šviesių istorijų“, - patikina vaikų globos namų „Saulutė“ direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma JUŠKEVIČIENĖ.
Ji drąsiai neigia visuomenės galvose įsismelkusį mitą, neva į globos namus patenka tik socialinės rizikos šeimų vaikai. Anot jos, visuomenei kartais atrodo, kad į globos namus patenka tik asocialių šeimų vaikai. Tačiau tai netiesa, nes yra ir vaikų, kurių tėvai susiduria su sunkumais, pavyzdžiui, vienas tėvas sukūrė kitą šeimą ir vaikai pateko į globos namus. Todėl ji ragina pagalvoti, kad išeina vaikas į mokyklą ir negali žinoti, gal tėveliai papuls į avariją ar nutiks kita nelaimė. Gal tada neatsiras giminių, kurios galės rūpintis tais vaikais ir jie pateks į globos namus. Visuomenė turėtų žinoti, kad globos namuose auga ne tik socialinės rizikos šeimų vaikai, o ir šie užaugę nebūtinai bus tokie kaip tėvai.
V. JUŠKEVIČIENĖ, kurios socialinio darbuotojos darbo stažas prasidėjo 2004-aisiais Kėdainių miesto seniūnijoje, po 10 metų darbo pajuto norą kažką keisti. Taip sutapo, kad „Saulutėje“ buvo paskelbtas konkursas pavaduotojos pareigoms užimti. Ji mano, kad gimė būti socialine darbuotoja, nes neįsivaizduoja savęs dirbančios kitą darbą. Kiek jai pasakojo teta, jos močiutė buvo tokia pati - skubėjo visiems padėti, buvo pirmoji gelbėtoja kaime, skubėdavo gydyti susirgusius nė neprašoma. Vaikų globos namų darbuotojų šeimoje visi tokie - skuba ištiesti pagalbos ranką.
Darbo vaikų globos namuose specifiką ji apibūdina kaip labai skirtingą nuo išankstinių įsivaizdavimų. „Jei atvirai, aš neįsivaizdavau, kad socialinio darbuotojo darbas vaikų globos namuose yra toks sunkus. Sunkiausia čia tai, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko“, - teigia ji.
Nors jos pagrindinis darbas - popierinis, V. JUŠKEVIČIENĖ skiria daug laiko vaikams ir pokalbiams su jais. Ji stengiasi vaikams perteikti, kad jie jokiu būdu nėra kalti dėl taip susiklosčiusios situacijos. Taip pat nekaltina ir tėvų, aiškindama, kad galbūt jų mamai niekas nediegė gyvenimo tiesų, nemokė, kaip gyventi, ir mama nori vaiką auginti, bet tiesiog nemoka, o gal mamos gyvenimas taip susiklostė? Ji pabrėžia, kad negalima kaltinti tėvų, nes galbūt jiems laiku nebuvo suteiktos socialinės paslaugos, pagalba ir jie išties nemoka auginti vaiko, rūpintis juo. Jie gyvena savo aplinkoje, gyvena taip, kaip moka, kaip jiems išeina.
Daugelis vaikų, sulaukę 18 metų, išeina gyventi pas tuos tėvus. Kai kurie, ne paslaptis, perima ydingą tėvų gyvenimo būdą, o kiti kaip tik stengiasi tėvams padėti. Todėl vaikams visada sakoma, kad jie turi kurti savo gyvenimą. Turi savo gyvenimo pamatus statyti taip, kad jų vaikai nepatektų į vaikų globos namus. Jie turi kitaip mąstyti ir matyti gyvenimą. Jokiu būdu nereikia jaustis antrarūšiais, prastesniais. Jie lygiai tokie patys vaikai kaip visi: tik jie gyvena pas mus, o kiti - su tėvais. Viskas.
V. JUŠKEVIČIENĖ pripažįsta, kad popieriaus jos darbe yra daug, tačiau ji save laiko labiau praktike. „Mano kabineto durys visada atidarytos. Na, nebent manęs nėra ir šiuo metu durys uždarytos, kol mudvi kalbamės. Šiaip visada dirbu atviromis durimis ir vaikai žino, jog gali bet kada užeiti pasikalbėti. Žinoma, būna, kad ir susipykstam, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Būna, kad reikia vaikus pabarti, pamokyti, paguosti, ašarą šluostyti“, - pasakoja ji.
Vaikų globos namuose augantys vaikai labai ilgisi tėvų. Yra vaikų, kurie darbuotojas vadina mamomis, ypač mažiukai. Jie šaukia auklėtojas: „Mama.“ Tai labai gražu. Tačiau yra ir vaikų, prie kurių neprisibeldžia niekas. Tai natūralu, nes jų gyvenimo patirtys, skauduliai tikriausiai neleidžia tiek arti prisileisti žmogaus. Vaikai taip save saugo, ir tai reikia priimti kaip faktą.
V. JUŠKEVIČIENĖ asmenines vaikų istorijas išgyvena sunkiai, bet reikia suprasti, kad tai yra vaiko patirtis. Reikia padėti vaikui visa tai išgyventi, priklausomai nuo jo amžiaus tarpsnio. Kuo mažesnis papuola į instituciją, tuo jam lengviau adaptuotis. Sunku paaugliams, ypač tiems, kurie 13-14 metų gyveno su tėvais ir šeimoje nebuvo jokių taisyklių, jokių ribų: vaikas nori eina į mokyklą, nori ne, nori grįžta naktį, nori ne, nori išgeria, nori parūko. O globos namuose yra taisyklės: grįžti reikia laiku, rūkyti negalima, apie alkoholį nė kalbos negali būti, į mokyklą eiti reikia. Tiems vaikams pas juos sunkiausia ir tada vyksta kone kova su vėjo malūnais. Juk vaikas visą laiką gyveno be taisyklių ir štai papuolė į instituciją, kur viskas kitaip. Jam vėl skaudulys. Juk jis neteko savo namų, mamos, laisvo gyvenimo. Vaikas nemoka gyventi kitaip nei gyveno savo šeimoje, o globos namuose yra reikalavimai.
Kartais rankos svyra, kol pati supranti, kad pasaulyje nėra vien gėris arba vien blogis. Egzistuoja ir viena, ir kita. Kaip diena ir naktis, kaip metų laikai. Tai toks dalykas, kurio pakeisti negalime. Visų neišgelbėsi. Tiesa, kol pati priėmei tai, kad visų kovų nelaimėsi, užtruko. Kai pradėjo dirbti miesto seniūnijoje, jos socialinio darbo pradžia buvo su socialinės rizikos šeimomis. Taip norėjosi padėti visoms be išimties. Reikia suprasti, kad gyvenimas toks, jog visų neišgelbėsi ir dalis vaikų globos namus palikusių vaikų gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno tėvai, o dalis pasieks daug. Bet lygiai taip pat ir šeimose augantys vaikai. Džiaugtis, kad įstaigoje netrūksta labai šviesių vaikų, kurie žino, ko nori iš gyvenimo. Jie nepyksta ant savo praeities.
Darbuotojų indėlis vaikų globos namuose yra didžiulis, bet ir nuo paties vaiko priklauso. Jei vaikas atėjo 13-14 metų gyvenęs kitokį gyvenimą, tai darbuotojai jam, žinoma, yra blogis, nes prašo daryti dalykus, kokių jis iki tol nėra daręs. Tai, kas prieštarauja jo įprastam gyvenimo būdui, jo prigimčiai: grįžti nustatytu laiku, lankyti mokyklą. Turėjo 17-metę mergaitę, kuri į globos namus pateko mirus mamai. Mergaitė jau gyveno suaugusios moters gyvenimą. Kol ji gyveno su mama, tai buvo normalu tiek jai, tiek mamai, o štai papuolė pas juos ir atsirado ribos, galiausiai ir pareigos. Šeimynose reikia susitvarkyti, yra budėjimo grafikai, buitis kaip ir tikrose šeimose. Tad tokiems vaikams darbuotojai tampa blogiu. Bet jie vis tiek turi atlikti savo darbą ir, kiek įmanoma, stengtis pakeisti situaciją.
Kartais, kai globos namuose atsiranda nauja mergaitė, darbuotojai, svajojantys apie dukrą, negali atsiginti minčių apie globoti. Tačiau ar ryžtųsi tam? Didžiausias džiaugsmas - šviesuliai vaikai, kurie eina į priekį ir iš gyvenimo ima viską, kas duota.
Vaikai stengiasi įsilieti į visuomenės gyvenimą, vykstantį už įstaigos ribų. Kai kurie, kaip Tadas, yra labai aktyvūs ir kartais juos net reikia stabdyti, kad dalyvautų ne visur, o pasirinktų, ko išties jam reikia. Kiti vaikai taip pat aktyvūs - lanko įvairius būrelius. Lukas Bankauskas atkakliai siekia titulų bokso srityje, jį įkvėpė taip pat įstaigoje augęs jo dėdė Mindaugas Bankauskas, kuris ne kartą tapo Lietuvos vyrų bokso čempionu savo svorio kategorijoje.
Viena iš iniciatyvų buvo, kai vaiko klasės auklėtoja sukvietė savo klasę, V. JUŠKEVIČIENĘ ir dvi globojamas mergaites. Tos mergaitės pasakojo savo išgyvenimus, kai nesuprato, kodėl mama tai dingsta, tai atsiranda. O ji, pasirodo, vis gulėdavo ligoninėje, nes sirgo onkologine liga. Vieną dieną mama visai dingo - mirė. Tėtis sukūrė kitą šeimą ir vaikai papuolė pas globos namus.
Tokiais atvejais reikia pasverti prioritetus. Ką tas vaikas patirtų gyvendamas šeimoje? Iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesnę. Jei vaikas liks šeimoje, jis gyvens šaltuose namuose, galbūt su geriančiais, besimušančiais tėvais. Taip, galbūt vaikas globos namuose neturės mamos, bet čia jis bus saugus, sotus, jam bus šilta, susirgęs visada gaus pagalbą. Visada yra siekiama, kad vaikas grįžtų į šeimą, bet susigrąžinti vaiką pirmiausia turi norėti ir pastangas dėti tėvai. Jiems reikia pakeisti gyvenimo būdą, pradėti kitaip mąstyti.
Yra šeimų, kurioms seniūnijų socialiniai darbuotojai padeda, tačiau yra ir tokių šeimų, kurioms padeda, bet joms tiesiog neišeina gyventi kitaip.
Su metais stiprėja ir didėjanti patirtis leidžia žmogui padėti daugiau. Kiekvienas turi suprasti: „Taip, yra bėda ir aš turiu priimti pagalbą.“ Juo labiau kad Kėdainiuose socialinių paslaugų spektras yra labai platus ir pagalba būtų suteikta kiekvienam prašančiajam. Darbas globos namuose taip pat yra padėti, bet padėti galima tik tam, kuris pagalbos nori ir ją priima. Prievarta nepadėsi nė vienam. Lygiai taip pat ir vaikams, kurie nepriima darbuotojų pagalbos, patarimų. Aišku, globos namų darbuotojų meilė neatstos mamos ar tėčio meilės, bet jie vis tiek dalija vaikams meilę bei šilumą.
Darbas globos namuose tikrai nėra tik darbas. Tai pasiaukojimas. Būna, dirbi su popieriais, bet ateina vaikas ir meti viską - eini su juo kalbėtis. Negali atstumti vaiko. Jei darbuotojas nerastų jam laiko, auklėtoja galbūt gamina pietus, tad irgi negali, kitąkart vaikas išvis pas nieką neis ir taps uždaras.
Svarbiausia budinčio globotojo pareiga - rūpintis vaiku fiziškai ir emociškai, suteikti jam saugią aplinką šeimoje. Budintis globotojas dirba pagal individualios veiklos pažymą ir sudaro bendradarbiavimo sutartį su Globos centru, vaiko atstovas yra Globos centras. Budinčiu globotoju galite tapti, jei Jums jau 21, bet ne daugiau nei 65 metai. Taikomi ir kiti svarbūs reikalavimai: privalote būti visapusiškai veiksnūs, nuo Jūsų niekada nebuvo atskirtas vaikas, Jums niekada nebuvo apribota tėvų valdžia arba nebuvo nutraukti vaiko globotojo įgaliojimai.
