Šiais laikais socialinės rizikos šeimos tai aktualus ir neišvengiamas valstybės rūpestis, kuris reikalauja neatidėliotinos sprendimo būklės.
Temos aktualumas
Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamos pašalpos, uždarbiauja nelegaliais būdais (kontrabanda, neoficialūs darbai) arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas. 2011 m. 18 m. ir vyresnis asmuo skurdo rizikos lygiu pagrinde sudarė bedarbiai (53,1%), neaktyvūs (29,1%), senatvės pensininkai (14,8%), dirbantieji (10,1%). Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Šiuos sudaro 4 proc. vaikų. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja jiems skirto dėmesio, todėl situacijai pataisyti steigiami dienos centrai, kurių viena funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės. Veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą. Tokius centrus 2011 m. lankė 8 013 vaikų, priskirtinų socialinės rizikos grupei. Pagrindinė vaikų dienos centro veikla yra socialinės vaikų atskirties mažinimas bei vaikų patekimo į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai. Ši veikla yra tiesiogiai susijusi su socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiais. Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus gimstamumas Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc. Šis sumažėjimas atitinkamai 8,5 proc. bei 16,4 proc. Šiuo metu daugiausia socialinės rizikos šeimų yra Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskrityse. Socialines paslaugas dienos centruose 2012 m. gavo 6 873 vaikai, 14,2 proc. mažiau nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m.
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra svarbi ir jautri socialinio darbo sritis, kurios pagrindinis tikslas - padėti šeimoms įveikti socialinius, psichologinius ir ekonominius sunkumus bei sudaryti sąlygas visaverčiam jų funkcionavimui visuomenėje. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su kompleksinėmis socialinėmis problemomis, tokiomis kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, vaikų nepriežiūra, psichologiniai sunkumai ar socialinė atskirtis. Tokiose šeimose dažnai trūksta tarpusavio ryšio, emocinio saugumo, bendravimo su giminėmis ar bendruomene. Tėvai neretai nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir vaikais, o tai neigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai tokiose šeimose dažnai patiria nesaugumo jausmą, stokoja būtiniausių gyvenimo sąlygų, patiria emocinį ar fizinį smurtą, o kartais ir seksualinę prievartą. Pastebima, kad ypač kaimo vietovėse sunkumus patiriančių šeimų problemos yra itin aktualios. Priklausomybių paplitimas, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūra ir socialinė atskirtis tampa ilgalaikėmis problemomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Svarbu suprasti, kad visos sunkumus patiriančios šeimos nėra vienodos - kiekviena jų susiduria su skirtingais iššūkiais, todėl reikalinga individualizuota socialinė pagalba. Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra itin svarbus, nes padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius, užtikrina vaikų gerovę ir prisideda prie visuomenės socialinio teisingumo. Socialinio darbuotojo veikla orientuota į pagalbos teikimą, šeimos stiprinimą ir įgalinimą. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su socialinėmis, ekonominėmis, emocinėmis ar psichologinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek tėvus, tiek vaikus. Dažnai tėvai nedrįsta pripažinti, kad netinkamas vaikų elgesys kyla iš jų pačių netinkamo auklėjimo. Tačiau griežtas auklėjimas arba nesavarankiškumo toleravimas nepadeda ugdyti savarankiškos asmenybės - priešingai, tai skatina priklausomybę. Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis seniūnijose apima kompleksines veiklas - mokymus, renginius, prevencines akcijas, savanorystę ir šeimų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą. Buvo suorganizuoti mokymai sunkumus patiriančioms šeimoms, siekiant suteikti žinių apie priklausomybių žalą ir pagalbos galimybes. Mokymai skirti bendruomenės nariams. Aptarta, kaip krizės ir socialinės rizikos veiksniai pažeidžia šeimos pusiausvyrą ir trukdo sėkmingam funkcionavimui. Pabrėžta, kad kiekviena šeima yra unikali, todėl reikalinga diferencijuota, nuosekli ir ilgalaikė pagalba. Renginio metu šeimos dalijosi patirtimi, diskutavo apie prevenciją ir vaikų saugumą. Renginys skirtas šeimų ir asmenų įtraukimui į darbo rinką. Pristatyta Užimtumo didinimo programa Varėnos rajone, aptartos socialinių pašalpų sąlygos įsidarbinus. Kartu su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba vykdytos prevencinės akcijos „Saugūs namai“ ir „Būk budrus - išvenk gaisro!“. Prevenciniai renginiai Matuizų, Marcinkonių ir Kaniavos seniūnijose buvo skirti informuoti apie alkoholio vartojimo žalą. Aptartos individualios šeimų situacijos, pabrėžta, kad saugaus alkoholio kiekio nėra. Vaikų dienos centruose teikiama kompleksinė pagalba vaikams ir jų šeimoms. Vaikai ir tėvai aktyviau įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, stiprėja tarpusavio ryšiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai. Socialiniai darbuotojai tarpininkauja su „Maisto banku“, padeda organizuoti maisto pristatymą labiausiai stokojantiems asmenims ir šeimoms. Sunkumus patiriančiose šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su socialiniais, psichologiniais ir mokymosi sunkumais. Socialinis darbuotojas turi būti pagalbininkas, gebantis suprasti kliento situaciją, užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį, bendradarbiauti planuojant pokyčius.
Lietuvoje socialinis darbas yra nauja ir besiformuojanti profesija. Todėl yra akivaizdus metodinės literatūros, skirtos profesionaliam socialiniam darbui trūkumas bei didelis profesinės savivokos poreikis. Dirbti socialinį darbą reiškia kasdien ir nuolat susidurti su nuoga gyvenimiška realybe, su nelaime, su nepavykusiu, neišsipildžiusiu gyvenimu, su visuomenės silpniausiais ir, deja, labiausiai jai nereikalingais. Praktinio darbo metodai yra socialinio darbo profesijos pagrindas. Kaip teigia l. Gvaldaitė ir b. Švedaitė ,,profesija, siekianti aukštu lygiu spręsti visuomenės jai patikėtus uždavinius, privalo savo veikloje remtis preciziška metodologija, antraip kyla pavojus, kad dirbsime chaotiškai, nesistemingai, pasikliaudami vien asmenine intuicija, nuojauta, laikysimės skirtingų vertybinių nuostatų. Socialinio darbo klientai priklauso silpniausiam, skurdžiausiam visuomenės socialiniam sluoksniui, todėl socialinio darbuotojo veikla turi būti kuo mažiau formali ir biurokratiška, antraip ji nepasieks savo tikslinės grupės. Pasak l. Gvaldaitės ir b. Švedaitės ,,socialinis darbuotojas taikydamas vienokius ar kitokius socialinio darbo metodus atlieka socialinės kontrolės, normalizavimo funkciją, nes siekiama atkurti klientų gebėjimą gyventi pagal visuomenėje įprastas normas. Tačiau xxi amžiaus visuomenėje ypač svarbus yra ir socialinio darbuotojo kaip įgalintojo, padedančio savarankiškai individams kurti savo gyvenimą, vaidmuo. ,,kita vertus siekiama padėti konkrečiam asmeniui - pasiekti, kad jis vidujai pasikeistų, o tam reikia ne tik įsigilinti į asmens situaciją, bet ir užmegzti draugišką, nuoširdų abipusio pasitikėjimo santykį su klientu. Socialinio darbo kaip profesijos uždaviniai ir klientų problemų specifiškumas reikalauja kompleksinės intervencijos ir aukštos specialistų kvalifikacijos. Šiandieninėje Lietuvoje galima išskirti du pagrindinius tiesioginės intervencijos metodus, kurie yra taikomi dirbant tiesiogiai su klientais - tai individualus ir grupinis socialinio darbo metodai. šie metodai yra taikomi ir dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų - tai tikslinė grupė, į kurią reikia atkreipti ypatingą dėmesį.
Temos ištyrimas
Mokslinės literatūros atžvilgiu tema yra populiari, ji įvairiais aspektais nagrinėjama tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tarpe. S. Stoltz, M. Londen ir kt. (2013) daug dėmesio skyrė ryšio tarp vaiko agresyvaus elgesio ir jo lyties bei agresyvaus elgesio poveikio vaiko socializacijos sėkmės tyrimams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad agresyvus elgesys dažniausiai pasitaiko berniukų tarpe, ir, jų agresyvus elgesys labiau nei mergaičių, neigiamai sąlygoja jų socializaciją. A. Crowley, S. Jeon (2013) tyrė vaikų dienos centruose teikiamų paslaugų atitikimą jų licencijose numatytiems reikalavimams bei kitiems teisės aktams, orientuojantis į vaiko fizinę sveikatą bei saugumą. V. Gudžinskienė ir A. Railienė (2012) nagrinėjo vaikų dienos centro darbuotojų socialinius išugdžius bei karjeros kompetencijas. Čia ir dabar, t. y. aktualizuojamas socialinis išugdžių ugdymas, bet jis sąmoningai nesiejamas su ugdymu karjerai, t. y. M. Wadsby (2012) gilinosi į motinos psichosocialines krizes, jų galimus padarinius, tokius kaip alkoholio, narkotikų vartojimas, bei jų įtaką vaikams. V. Gudžinskienė ir R. ... šiose šeimose, patiriamus psichologinius, socialinius bei mokymosi sunkumus. B. Littlechild (2008) aktualizavo į vaikus orientuoto socialinio darbo vertinimo poreikį. Autoriaus nuomone, yra būtina tirti ir analizuoti socialinės pagalbos vaikui rezultatus, o pati socialinio darbo rizika turi būti mažinama įvairiais būdais. L. Dromantienė ir R. ... šios situacijos atžvilgiu. B. Kairienė (2006) tyrinėjo agresyvaus tėvų elgesio su savo vaikais koregavimo galimybes, akcentuodama pedagogų indėlį šiose situacijose. ... šiuos dalykus. G. ... įtakos socialinės įtampos raikiai. S. Mikulionienė (2005) bei L. Šaliminė (2004) analizavo socialinės atskirties reiškinių šalyje visuomenėje, nagrinėjo sritis, kuriose ši veikla gali būti taikoma, analizavo įvairias socialines grupes, socialinės atskirties problemas bei integracijos galimybes tam tikros grupės atžvilgiu. A. Juodaitytė (1996) tyrė socializacijos aspektus vaikystėje, Z. Bajorūnas (2004) - šeimos vaidmenį vaiko socializacijos procese, tėvų švietimo šiuo atžvilgiu problematiką. M. Black, H. Raymond ir kt. (2002) tyrimų sritis - vaikų nepriežiūra socialinės rizikos šeimose, autorių objektas buvo ikimokyklinio amžiaus vaikai kaimo vietovėse. Pasitelkdama užsienio šalių patirtį B. Palavinskienė (2001) analizavo smurto šeimoje prevencijos galimybes. J. G. ... šios alkoholikų šeimose problemas. S. T. Azar, D. A. Wolfe (1995) analizavo tėvystės teisių nutraukimo atvejus. S. W. P. R. Powers (1997) tyrė socialinių darbuotojų darbo išugdžius bei darbo metodus ir teorijas.
Mokslinė problema/probleminiai klausimai
Šios problemos, jų įtaka vaiko socializacijai ir integracijai bei vaikų dienos centro vaidmuo, kaip vienas iš šių problemų sprendimo būdų. Tačiau vaikų dienos centro veikla, kaip šios socialinės rizikos šeimų kilusio vaiko socialinės problemos prevencinė priemonė šalyje yra nagrinėjama fragmentiškai, o šie vaikų poreikių tenkinimo galimybės minėtose įstaigose apskritai nėra tirtos. Kyla klausimas, kaip patys vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai vertina socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių patenkinimo lygį jų dienos centre? Koks yra šiems vaikams teikiamų paslaugų poreikis bei potencialas? Su kokiais sunkumais vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai susiduria dirbdami su socialinės rizikos šeimų vaikais ir kaip tai lemia vaikų poreikių patenkinimo lygį? Remiantis vaikų dienos centro darbuotojų bei savanorių patirtimi, šiame darbe siekiama išnagrinėti šio pobūdžio įstaigų galimybes tenkinti socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius. Tyrimo metu stengiamasi įsigilinti į socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius, jų tenkinimą, atkreipti dėmesį į vaikų dienos centro darbo principus bei jų naudą.
Tyrimo hipotezė
Tikėtina, kad vaikų dienos centre socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiai yra patenkinami.
Darbo objektas
Socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimas vaikų dienos centre.
Darbo metodai
Teoriniai
Su tyrimo problema susijusios mokslinės bei kitos literatūros, teisės aktai analizė, sintezė ir apibendrinimas.
Empiriniai
Anketinė apklausa - sudaryta anketa, kuria naudojantis buvo siekiama surinkti informaciją apie socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes vaikų dienos centre.
Duomenų analizės metodai
Programos Windows Microsoft Exel ir SPSS.
Darbo struktūra
Darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvadų, rekomendacijos, santraukos lietuvių bei anglų kalbomis, literatūros sąrašas, 1 priedas.
1. Socialinės rizikos šeimos samprata ir ypatumai
1.1. Socialinės rizikos šeimos samprata
Pradedant nagrinėti socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes, tikslinga išsiaškinti esmines socialinės rizikos šeimos charakteristikas. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griaškučio (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, įgyjama reikalingų žinių ir išugdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą. Šeima, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu jos neatlikdamos jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999). Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai aiškina šiek tiek skirtingai. Šiai būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griaškučio (2010) atliktais tyrinėjimais, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams. Šis dokumentų turinio analizė leido autoriams ekstrahuoti pagrindines kategorijas, kuriomis apibūdinama socialinės rizikos šeima. Taigi, bendruoju atveju socialinės rizikos šeima galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeima negali tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). Anot G. Kondrotaitės ir T. I. ... nepilnos šeimos. Tačiau, kaip teigia S. E. Masiliauskienė ir V. ... apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti. Taigi socialinės rizikos šeima būtų galima apibūdinti kaip šeima, kurioje tėvų dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominis, socialinis veiksnis neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Tokia tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės, kurios sąlygoja nepakankamą vaiko socializaciją bei ugdymąsi. Šie vaiko poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Tai sąlygoja tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei, identifikavimo.
1.2. Socialinės rizikos šeimų atsiradimo priežastys ir mažinimo būdai
Analizuojant socialinės rizikos šeimos ypatumus, svarbu išsiaškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. ... šeimos narių gyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizines situacijas. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Tai susiformuoja vaiko elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. J. Žinskienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paauglio amžiaus vaikus, kadangi šio amžiaus tarpsnis yra labiausiai problemiškas. Kaip akcentuoja autoriai, vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai. Remiantis J. Žinskienės ir G. Kondrotaitės 2006 m. gegužės mėn. atliktu interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja A. kalbant apie socialinių paslaugų teikimo šios plėtros Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Tai konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugas socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialinių paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėjo tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Tai, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei. Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), jų dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų streso situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato. Aptariant socialinės rizikos šeimų potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Šaliminė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. I. Lelikienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šie vaiko elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtos normos ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Remiantis G. Kondrotaite ir T. ... vaiko vystymasis, moralinė ir probleminė elgesio, nesėkmės mokykloje, prasta psichinė sveikata, kitaip tariant, vaiko socializacija. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006). Kaip teigia R. Šikšta (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. Įsteigus šalyje senelijas daugiau socialinių darbuotojų etatai, situacija socialinių problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Tai. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griaškučio (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Tad, pasak V. Baranausko (2008), E. ... Taigi šeimos priskyrimas socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros į įvairius gyvenimo klausimus, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymas, bėgimas iš namų, įsitraukimas...
Vaikų dienos centruose teikiama kompleksinė pagalba vaikams ir jų šeimoms. Vaikai ir tėvai aktyviau įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, stiprėja tarpusavio ryšiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai. Socialiniai darbuotojai tarpininkauja su „Maisto banku“, padeda organizuoti maisto pristatymą labiausiai stokojantiems asmenims ir šeimoms.
Individualaus ir grupinio socialinio darbo metodų derinimo ypatumai dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų
Individualaus ir grupinio darbo metodų derinimas yra esminis socialinio darbo su vaikais iš socialinės rizikos šeimų aspektas. Integralumas - esminis individualaus ir grupinio darbo metodų derinimo ypatumas. Individualus ir grupinis darbas su vaiku - vienas kitą papildantys metodai. Metodų derinimo sudėtingumas reikalauja aukštos specialistų kvalifikacijos ir kompleksinės intervencijos.
Individualaus darbo reikšmė
Individualaus darbo su vaiku specifika yra labai svarbi, nes leidžia gilintis į kiekvieno vaiko unikalų poreikį ir situaciją. Socialinis darbuotojas, užmegzdamas draugišką ir nuoširdų abipusio pasitikėjimo santykį, gali padėti vaikui vidujai pasikeisti, ugdyti jo savarankiškumą ir atsakomybę.
Grupinio darbo reikšmė
Grupinio darbo metodas suteikia vaikams galimybę mokytis bendrauti, bendradarbiauti, spręsti problemas kartu su bendraamžiais. Tai padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprinti tarpusavio ryšius ir ugdyti socialinius įgūdžius. Grupių įvairovė ir jų pranašumai bei ribos yra svarbūs aspektai, kuriuos socialinis darbuotojas turi atsižvelgti.
Individualaus ir grupinio darbo metodų derinimas
Derinant individualų ir grupinį darbą, svarbu užtikrinti kompleksinės pagalbos principo įgyvendinimą. Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje, derinamas su grupinėmis veiklomis, padeda visapusiškai patenkinti vaiko poreikius. Socialinio darbo metodų vystymasis dienos centruose, siekiant užtikrinti kuo efektyvesnę pagalbą vaikams iš socialinės rizikos šeimų, yra nuolatinis procesas.
Pirmiausia norėčiau pakviesti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą. Ar kontrolė reiškia pagalbą? Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad jai reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip kai kas gali pasakyti, kad tai pagalba, bet pagalba kam socialiniui darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai pagalba šeimai, tuomet pažiūrėkime kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą. Dar vienas kontrolės pavyzdys. Šeimoje vyras, turintis priklausomybę alkoholiui, prikalbintas socialinės darbuotojos, sutinka gydytis savo turimą priklausomybę. Socialinė darbuotoja, pasinaudodama savivaldybėje esančiu projektu, užregistruoja savo klientą kodavimo paslaugai. Taip, greičiausia todėl, kad socialinė darbuotoja pasinaudojo projektu ir pati užregistravo klientą priklausomybės gydymui, nenorėdama rizikuoti „savo reputacija“, o gal todėl, kad jai rūpi šeimoje augantys vaikai, ji dar kartą aplanko savo klientą ir jai ramu. Tuo tarpu klientas patiria nuolatinę kontrolę, jis jaučia, kad socialinė darbuotoja juo nepasitiki. Kontrolė „gimdo“ baimę, baimė manipuliacijas, išsisukinėjimus ir melą. Aišku, aš nenoriu paskyti, kad kontrolė yra visiškai nereikalinga. Greičiausia tai labai priklauso nuo šeimos ir esamos situacijos šeimoje, nuo vaikų amžiaus, kurie auga šeimoje ir nuo esančių problemų. Labai neseniai susidūriau su situacija. Mama (apie 40 metų) viena augina tris vaikus ir vienam iš vaikų, tai yra mergaitei (apie 14 metų), atsikėlus ryte dingo balsas (mergaitė negalėjo nei ištarti, nei išleisti jokio balso). Paauglė mergaitė serganti depresija. Mama ateina pas socialinę darbuotoją, pasakoja visą situaciją ir teigia, kad šeimos gydytoja jos dukrą siunčia į rajono ligoninę. Socialinė darbuotoja paaiškina mamai, kad tai rimta problema ir pasiūlo jai kartu su dukra vykti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas. Klientė pagalvojusi sutinka važiuoti į Kauno miestą ir teigia, kad pati savarankiškai susiras kas ją nuveš. Socialinė darbuotoja, po kurio laiko paskambina moteriai pasiteirauti, kaip jai ir jos dukrai sekėsi. Paaiškėjo, kad moteris su dukra į ligoninę nuvykusi, tačiau, pasak jos, niekas nepriėmė, jos teigimu liepė atvykti kitą dieną. Tuomet darbuotoja susisiekė su gydymo įstaiga pasiteirauti apie įvykusią situaciją. Išsiaiškinusi situaciją socialinė darbuotoja nusiuntė moterį į gydymo įstaigą, tačiau dabar darbuotoja pati surado kas nuveš moterį ir jos dukrą. Kaip, kartais būtų sunku pasitikėti klientais, bet vis dėlto reikia jiems leisti būti atsakingiems už savo ir savo šeimos gerovę. Labai dažnai socialinės rizikos šeimų tėvai neveda vaikų į darželius, ypač jei ugdymo įstaiga yra atokiau nuo namų ir vaikus tenka vežioti patiems. Todėl šiuo metu vaikams iš socialinės rizikos šeimų ikimokyklinis ugdymas daugelyje Lietuvos savivaldybių yra privalomas bei nemokamas. Prireikus tiek vaikui, tiek ir tėvams paslaugas teikia švietimo pagalbos specialistai. Ankstyvajame amžiuje vystosi vaiko pažintiniai, socialiniai, emociniai ir kt. gebėjimai, ypač sparčiai turtėja žodynas. Todėl nuspręsta įteisinti ne tik priešmokyklinį, bet ir ikimokyklinį ugdymą 2-6 m. vaikams. 2024 m. startavo Europos socialinio fondo agentūros projektas „Ankstyvojo ugdymo užtikrinimas vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų“. Iki 2027 m. projekto paramą planuojama suteikti daugiau nei 4,2 tūkst. Jei tėvai savo atžalų neleidžia į darželį, anksčiau atsižvelgiant į lankomumą buvo siūloma proporcingai mažinti vaiko pinigus ar taikyti kitas pinigines sankcijas.
