Agresyvus elgesys vaikystėje yra aktuali problema, reikalaujanti nuolatinio dėmesio ir supratimo. Visi esame susidūrę su netinkamu vaikų elgesiu, stengiamės pamokyti vaiką ar pabarti, o kartais ignoruoti, kad jis elgtųsi tinkamai. Tačiau, pasak psichologų, tokie veiksmai ne visada padeda išvengti įtampos ir pakeisti vaikų elgesį. Šiame straipsnyje nagrinėsime agresyvaus elgesio priežastis, jo raiškos ypatumus ir galimus pedagoginės korekcijos būdus, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis ir praktine patirtimi.
Agresijos samprata ir raiška
Agresija - tai priešiškas elgesys arba veikimas, kuriuo, panaudojant jėgą, siekiama pakenkti kitiems, sukelti skausmą ar padaryti žalos. Psichologai agresiją apibrėžia kaip veiksmus, kurie sukelia priešiškumą asmeniui, prieš kurį jie nukreipti. Agresyvumas gali būti suvokiamas ir kaip būdas apginti savo poreikius ar erdvę.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo pranešimų apie smurto protrūkius tarp bendraamžių mokyklose ar už jos ribų. Vaiko teisių specialistai pastebi, kad smurto apraiškos auga ir tarp jaunesnių vaikų. Tai rodo, kad agresijos problema tampa vis aktualesnė ir reikalauja neatidėliotinų sprendimų.
Tyrimai rodo, kad agresyvus elgesys gali pasireikšti įvairiomis formomis: fiziniu smurtu, žodine agresija (įžeidinėjimais, pravardžiavimais), emociniu smurtu (ignoravimu, atstūmimu) ir socialine agresija (apkalbomis, gandų skleidimu). Agresyvus elgesys gali būti nukreiptas tiek į bendraamžius, tiek į mokytojus ar kitus mokyklos darbuotojus.
Vaikų agresijos priežastys
Vaikų agresijos priežastys yra kompleksinės ir gali būti susijusios su individualiais vaiko ypatumais, šeimos aplinka, mokyklos atmosfera ir visuomenės įtaka.
Individualūs vaiko ypatumai
Kai kurie vaikai gali būti labiau linkę į agresiją dėl savo temperamento, asmenybės savybių ar psichikos sveikatos problemų. Pavyzdžiui, vaikai, turintys emocijų ir elgesio, aktyvumo ir dėmesio, autizmo spektro ar bendrai raidos sutrikimų, gali dažniau demonstruoti agresyvų elgesį. Vaikams, kuriems diagnozuotas hiperaktyvumo, dėmesio sukaupimo sutrikimo sindromai, yra daug impulsyvesni, sunkiau planuojantys ir impulsyviau reaguojantys į situacijas.
Pirmiaisiais gyvenimo metais vaikui sunku valdyti savo emocijas. Užsigeidęs ir negavęs saldainio jis gali iškart pulti ant parduotuvės grindų ir verkti visu balsu. O spalvotas balionas gali nušviesti vaiko veidą nuoširdžia šypsena bet kurią akimirką. Deja, kartais vaikai gali ir nuo ankstyvo amžiaus pradėti reikšti agresiją. Kaip pastebi vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichiatrė D. Gudienė, agresyvi reakcija į nusivylimą yra įprasta ankstyvosios vaikystės dalis. Tačiau vaikui pradėjus eiti į mokyklą, tikimasi, kad jis sugebės puikiai valdyti savo emocijas ir kontroliuoti savo elgesį. Bet vaikai yra skirtingi.
Pasak jos, kai kurie vaikai į stresą gali sureaguoti greičiau ir jautriau, kai kiti - tiesiog sunkiau supranta savo emocijas ir jiems sunkiai sekasi jas kontroliuoti. Kai kurie vaikai emocijas gali suvokti gana primityviai: „Tik linksma arba liūdna, kitų emocinių niuansų jie nesupranta. Taigi jie gali gerai nesuvokti, kokias emocijas patiria kiti vaikai dėl jų agresyvaus elgesio“. Be to, yra vaikų, kuriems sunkiai pavyksta savo emocijas išreikšti žodžiu, todėl, pavyzdžiui, trenkimas jiems gali būti lengvesnis pasirinkimas reaguojant į susierzinimą. Kita grupė vaikų puikiai verbalizuoja savo emocijas ir jas suvokia, bet jie daug jautriau reaguoja į streso kupinas situacijas. Kai jie ramūs, jie puikiai jaučiasi ir gerai kontroliuoja emocijas, bet kai praranda emocijų kontrolę, nesugeba valdyti ir elgesio.
Šeimos aplinka
Šeimos aplinka turi didelę įtaką vaiko elgesiui. Vaikai, augantys šeimose, kuriose vyrauja smurtas, konfliktas, nepriežiūra arba atstūmimas, gali išmokti agresyvaus elgesio kaip būdo spręsti problemas arba išreikšti savo jausmus. Taip pat, vaikai, kurių poreikiai nebuvo patenkinti ankstyvame amžiuje arba kurie nuolat susiduria su menkinimu ir žeminimu žodžiu, gali tapti agresyvūs.
Svarbu pabrėžti, kad tėvai, turintys šiltą emocinį ryšį su vaikais, kalbasi apie jų gyvenimą ir sunkumus, gali lengviau pastebėti pirmuosius sutrikimo simptomus ir laiku kreiptis pagalbos. Tačiau, jei tėvai patys išgyvena sunkų laikotarpį, yra pavargę, persidirbę arba pilni apmaudo, jie gali nesugebėti suteikti vaikui reikiamo palaikymo ir supratimo.
D. Gudienė pabrėžė, kad vaiko agresyvų elgesį skatina sunkios fizinės bausmės, naudojamos šeimoje. Taip pat prie to gali prisidėti atstūmimas šeimoje ar aplinkoje, nepasitikėjimas savimi, kai vaikui sunku pritapti. Būtent pasitikėjimas savimi ir lengva adaptacija yra labai svarbūs paauglystės metais. Tada formuojasi paauglio supratimas apie save: koks jis yra. Taip pat tuo laikotarpiu klausomasi draugų, aplinkinių nuomonės, jautriai reaguojama į kritiką. Būtent dėl to tokia svarbi yra patyčias mažinanti veikla.
Pradėti reikėtų nuo mažų žingsnelių. Pirma, šeimoje reikėtų vengti fizinių bausmių: fizinės bausmės, smurtas yra susijęs su vaikų agresyviu elgesiu, o tėvai ir aplink esantys suaugusieji vaikams yra elgesio modelio pavyzdys. Antra, tėvai patys turi tapti gražaus bendravimo pavyzdžiu. Mokėkite ir mokykite vaikus emocijų kontrolės ir valdyti pyktį. Parodykite vaikui, kaip reikšti tiek blogas, tiek geras emocijas. Stenkitės būti tokiu elgesio pavyzdžiu, kokio norėtumėte sulaukti iš savo vaiko.
Mokyklos atmosfera
Mokyklos atmosfera taip pat gali turėti įtakos vaikų agresijai. Mokyklose, kuriose vyrauja patyčios, diskriminacija, nesąžiningumas arba nepakankamas dėmesys mokinių poreikiams, gali susidaryti palanki terpė agresyviam elgesiui. Taip pat, mokyklose, kuriose mokytojai jaučiasi nepalaikomi, perkrauti darbu arba nekompetentingi spręsti elgesio problemas, gali būti sunku užtikrinti saugią ir pagarbią aplinką.
Svarbu, kad mokykla būtų vieta, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, gerbiamas ir vertinamas. Mokytojai turėtų būti apmokyti atpažinti ir spręsti agresyvaus elgesio problemas, o mokiniai turėtų būti skatinami bendrauti pagarbiai ir atsakingai.
Visuomenės įtaka
Visuomenė taip pat daro įtaką vaikų agresijai. Mūsų visuomenėje toleruojama agresija, vaikai dažnai ją patiria tiek iš suaugusiųjų, tiek iš kitų vaikų, todėl ir patys mokosi elgtis agresyviai. Svarbu, kad visuomenė skatintų pagarbius ir taikius santykius, o žiniasklaida atsakingai rinktųsi turinį, vengdama smurto ir agresijos demonstravimo.
Kai tenka nusivilti, jie arba prisitaiko, arba reaguoja agresyviai. S. Stifelman tėvams pataria: „Jeigu bandysite racionaliai ką nors aiškinti vaikui, kuris jau pyksta, tai tik sustiprinsite jo emocijas. Vaikai tokios būklės negali mąstyti logiškai. Verčiau leiskite vaikui suprasti, kad jūs neišsigandote jo jausmų.
Pasak specialistės, aptariamu atveju svarbiausia tėvų užduotis - padėti vaikui pereiti nuo agresijos prie susitaikymo su esama padėtimi. Nereikia ieškoti problemos sprendimo arba teisintis. „Atminkite: mes auginame ne vaikus, o suaugusiuosius. Nors mokome juos įveikti kliūtis, ne visi norai išsipildo. Kartais negali gauti to, ko nori”, - rašo S. Stifelman knygoje „Tėvystė be kovos” („Co-Parenting Without Power Struggles”).
G. Bejėgiškumo jausmas, kurį išgyvename susidūrę su neįveikiama kliūtimi, galiausiai ištirpsta beprasmiškumo pojūtyje. Vaikas, priverstas prisitaikyti, nepasirinks puolimo. Prisitaikymas ir agresija - dvi potencialios nusivylimo išeitys - tarpusavyje nėra suderinamos. Perėjimo nuo bejėgystės prie beprasmiškumo pojūčio dinamiką galite aiškiai matyti stebėdami mažylį, kuris tik pradeda vaikščioti. Jis visąlaik kažko reikalauja iš tėvų, tėvai dėl objektyvių priežasčių ne visada gali jo norus patenkinti, vaikas išlieja nusivylimo ašaras ir nurimsta. Tokia reakcija labai naudinga. Jeigu nusivylimas nevirs susitaikymu, agresija kartosis. Vaikas ir toliau bandys pasiekti savo. Tik pastangų beprasmiškumo pojūtis leis jam mesti visa tai, ką daro. Smegenys turi užfiksuoti, jog „tai neveikia”. Kai bus išlietos beprasmiškumo ašaros, prasidės adaptacijos procesas, sako G. Niūfeldas.
Kartais tam reikia laiko. Jeigu mažam vaikeliui beprasmiškumo siena iškyla priešais saldainius (nepavalgius pietų), jo adaptacija (perėjimas nuo pykčio prie liūdesio) gali užtrukti porą minučių. Kai tenka dalintis mamą ir tėtį su sese ar broliu, adaptacija gali užtrukti ilgiau. Tos ašaros gali pasirodyti akyse arba tik širdyje, tačiau beprasmiškumo jausmas visada reiškia liūdesį, nusivylimą ir širdgėlą.
G. Vaikams, kurie prisirišę labiau prie bendraamžių nei prie tėvų, yra sunkiau: beprasmiškumo pojūtis jiems reiškia pažeidžiamumą. Jausti beprasmiškumą - vadinasi, susitaikyti su tuo, jog tavo jėgos ribotos. Bėgdami nuo pažeidžiamumo, vaikai, orientuoti į bendraamžius, pirmiausiai nuslopina beprasmiškumo pojūtį. Jeigu tėvai sutrinka ir jaučiasi nebeturį valdžios savo atžalai, jie nejučia šią valdžią, o kartu ir atsakomybę nusiima nuo savo pečių ir užkrauna vaikui, rašo G. Niūfeldas. „Net tuomet, kai vaikas bando tėvus kontroliuoti, jis taip elgiasi tik todėl, kad yra jų reikalingas, priklausomas nuo jų ir stengiasi kaip gali susitvarkyti su situacija. Susidūrę su dideliu vaiko reiklumu, kai kurie tėvai pasirenka gynybinę poziciją. Jie bando apsiginti nuo savo vaiko vaikišku būdu: reaguoja į jo spaudimą lygiai taip pat, kaip ir jis - rėkia, užsispiria, priešgyniauja, nori laimėti bet kokia kaina, manipuliuoja ir pan. „Tėvų gynybinė pozicija tik sustiprina vaiko emocijas ir kerta per prieraišumą - tai, kas svarbiausia, kas tvirtai laiko mūsų vaikus”, - rašo G. Knygoje „Laikykite savo vaikus” autorius rašo aiškiai pamatęs, kaip stipriai susijęs nusivylimas su prieraišumu ir agresija, kai pačiam tekę išvykti į kitą kontinentą vesti penkių dienų kursų mokytojams ir palikti sūnų, kuris buvo labai prie jo prisirišęs. Kai grįžo, G. Niūfeldas pastebėjo, jog mažyliui agresijos priepuoliai padažnėjo gal dešimtį kartų. Sūnus kandžiojosi, mušėsi, mėtė daiktus. Nusivylimo šaltinis tuomet irgi keičiasi. Dažniausiai jis sustiprėja. Jeigu populiarumas tarp bendraamžių vaikui yra svarbiau už viską pasaulyje, frustracija jį lydės kiekviename žingsnyje: draugai gali neperskambinti, neatkreipti dėmesio arba ignoruoti, pakeisti jį kuo nors kitu, įžeisti ir t. t. Vaikas niekada negalės nusiraminti ir būti tikras dėl to, kad kiti vaikai priima ir vertina jį. Maža to, bendraamžių santykiai retai kada gali atlaikyti tikrą vaiko psichologinį svorį. Jis bus priverstas nuolat kontroliuoti save, būti atsargus ir neparodyti, jog kažkuo skiriasi nuo jų, negalės reikšti savo nepritarimo. „Bendraamžių santykiuose nėra saugaus uosto, nėra skydo nuo streso, nėra visa atleidžiančios meilės, nėra įsipareigojimų, kuriais būtų galima pasikliauti, nėra pojūčio, kad tave gerai supranta. Tokioje aplinkoje frustracija intensyvi, netgi kai viskas klojasi palyginti gerai. Pridėkite čia atstūmimą arba išmetimą iš grupės - ir frustracija išsilies per kraštus”, - rašo G. Niūfeldas.
Psichologas nesistebi, kad vaikų, kurie orientuoti į bendraamžius, leksika kupina keiksmų, o jų mėgstama muzika ir pramogos - pilni prievartos. Frustracija reikalinga tam, kad skatintų mus veikti. „Tačiau gyvenimas pateikia daug problemų, kurių mes negalime išspręsti: negalime sustabdyti laiko, pakeisti praeities, to, ką esame padarę. Mes negalime išvengti mirties, pratęsti laimės akimirkų, apgauti realybės, priversti veikti tai, kas neveikia, priversti ką nors ištiesti mums ranką, jeigu jis to nenori. Iš visų šių neišvengiamų problemų pati baisiausia vaikui, pasak psichologo, yra ta, kad jis negali jaustis emociškai ir psichologiškai saugus. „Jeigu mes, tėvai, sėkmingai palaikome artimą ryšį su savo vaikais, jiems netenka atvirai susidurti su bejėgystės pojčiu - viena esminių žmogaus egzistavimo temų. Žinoma, mes negalime nuolat jų ginti nuo realybės, tačiau prie tėvų prisirišę vaikai nesusidurs su gyvenimo sunkumais tol, kol nebus jiems pasirengę. Vaikams, kurių prisirišimas orientuotas į bendraamžius, ne taip pasisekė: veikiami stiprios frustracijos, jie praranda viltį ką nors pakeisti, padaryti savo prieraišumą patikimesnį.” Todėl šie vaikai nuolat stengiasi įtikti kitiems, slopina savo asmenybę ir išduoda patys save. Užuot išsisklaidžiusi, beprasmybės siena tik artėja ir galiausiai virsta agresija, teigia psichologas G.
Pedagoginės korekcijos prielaidos
Norint sumažinti vaikų agresiją, būtina taikyti kompleksines pedagoginės korekcijos priemones, apimančias individualų darbą su vaiku, darbą su šeima ir mokyklos bendruomene, bei visuomenės švietimą.
Individualus darbas su vaiku
Individualus darbas su vaiku turėtų būti nukreiptas į agresijos priežasčių nustatymą ir korekciją. Svarbu ištirti vaiko elgesio motyvus, nustatyti, ar jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis, ar turi psichikos sveikatos problemų. Taip pat, būtina formuoti adekvačius socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius, ugdyti emocinį intelektą ir mokyti vaiką tinkamai išreikšti savo jausmus.
Individualaus darbo su vaiku metodai gali būti įvairūs: pokalbiai, žaidimai, meno terapija, elgesio terapija ir kt. Svarbu pasirinkti metodą, kuris atitiktų vaiko individualius poreikius ir galimybes. Kalbėti su vaiku apie patiriamas emocijas. Pasiūlyti vaikui nupiešti savo pyktį. Kai vaikas elgiasi agresyviai, leisti jam išlieti pyktį, pavyzdžiui, įpūsti pyktį į dėžutę. Su vaikais galima žaidimo pagalba, suvaidinant situacijas, kur būtų naudojama agresija, analizuoti kaip galima pasielgti, kaip tinkamai išreikšti pyktį. Tam labiausiai tiktų, pavyzdžiui, pirštininės lėlytės.
Kaip suvaldyti pykčio, nuoskaudos ir neteisybės jausmus? Genovaitė Petronienė
Darbas su šeima
Darbas su šeima yra būtinas, norint sukurti palankią aplinką vaiko elgesio korekcijai. Svarbu įtraukti tėvus į vaiko elgesio problemas ir padėti jiems suprasti agresijos priežastis. Taip pat, būtina mokyti tėvus efektyvių auklėjimo metodų, kurie skatintų pagarbius ir taikius santykius šeimoje.
Darbo su šeima metodai gali būti įvairūs: konsultacijos, tėvų mokymai, šeimos terapija ir kt. Svarbu pasirinkti metodą, kuris atitiktų šeimos individualius poreikius ir galimybes. Itin svarbus ramus ir draugiškas suaugusiojo reagavimas, kai vaikas elgiasi netinkamai.
Darbas su mokyklos bendruomene
Darbas su mokyklos bendruomene turėtų būti nukreiptas į saugios ir pagarbios aplinkos kūrimą mokykloje. Svarbu mokyti mokytojus atpažinti ir spręsti agresyvaus elgesio problemas, o mokinius - bendrauti pagarbiai ir atsakingai. Taip pat, būtina kurti mokyklos taisykles, kurios draustų agresyvų elgesį ir numatytų atsakomybę už jų pažeidimus.
Darbo su mokyklos bendruomene metodai gali būti įvairūs: mokymai, seminarai, diskusijos, prevencinės programos ir kt. Svarbu pasirinkti metodą, kuris atitiktų mokyklos individualius poreikius ir galimybes.
Visuomenės švietimas
Visuomenės švietimas turėtų būti nukreiptas į agresijos priežasčių ir pasekmių supratimo didinimą, pagarbių ir taikių santykių skatinimą, bei žalingo turinio ribojimą. Svarbu šviesti tėvus, mokytojus ir visuomenę apie vaikų agresijos problemas ir galimus sprendimus.
Visuomenės švietimo metodai gali būti įvairūs: straipsniai, laidos, seminarai, konferencijos ir kt.
Praktiniai patarimai tėvams
Agresyvus elgesys kelia nemažai iššūkių tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui. Agresyvaus elgesio priežastys gali būti įvairios ir kompleksiškos. Įprastai, tai gali būti temperamento, auklėjimo stiliaus, stresorių ir prieraišumo pasekmė. Agresyvus elgesys ir kiti šalia esantys sunkumai gali apsunkinti vaikų dalyvavimą mokyklos, būrelio ar kitose veiklose, daryti įtaką jų santykiams su aplinkiniais. Todėl svarbu padėti agresyviai besielgiantiems vaikams atrasti / išmokti naujų neagresyvių reagavimo būdų, padėti jiems įveikti kylančius iššūkius tinkamu būdu.
Mokyti vaiką tinkamai reikšti stiprias emocijas (pvz. pyktį). Dažnai agresyviai besielgiantys vaikai neturi arba turi menkus įgūdžius išreiškiant stiprias emocijas (pvz.: supykę mušasi, mėto daiktus). Svarbu mokyti vaikus išreikšti sudėtingas emocijas priimtinu būdu. Slopinant emocijas, jos kaupiasi, virsta apmaudu ir įtampa, o galų gale gali būti pykčio priepuolių ar somatinių ligų priežastis. Spontaniškai reiškiamos emocijos gali žeisti kitus (pvz.: supykus aprėkiu kitą). Emocijų tinkama raiška prasideda juo jų pažinimo (iš kur kyla, kokia tai emocija, ką norisi daryti, kai taip jaučiuosi) ir priėmimo, kad taip galiu jaustis. Jei itin stipri emocija, svarbu išmokti nusiraminti (pvz.: giliai kvėpuoti, maigyti minkštą kamuoliuką), kad galėtume mąstyti ir ieškoti tai situacijai tinkamiausio sprendimo. Kai randame tinkamiausią sprendimą - veikti.
Pagirti ir įvertinti vaiko pastangas. Agresyviai besielgiantys vaikai, neretai jaučiasi savimi nepasitikintys, jie susilaukia nemažai kritikos, pastabų, neigiamų atsiliepimų apie save. Dažnai neigiamas aplinkinių požiūris į juos, dažni priekaištai skatina jų priešiškumą ir mažina motyvaciją elgtis tinkamai. Vaikas pajėgus keisti elgesį, kai jis jaučiasi pasitikintis savimi, motyvuotas, kai girdi, kad kiti tiki juo. Todėl svarbu pastebėti, kai jam pavyksta tinkamai elgtis ir pagirti.
Susikurti aiškią taisyklę apie agresyvų elgesį. Svarbu reaguoti į smurtinį elgesį ir jį stabdyti. Kartais suaugusiesiems gali kilti impulsas atsakyti į vaiko agresyvų elgesį, pavyzdžiui jį aprėkiant, pastumiant, įžnybiant atgal, o kartais suaugusieji elgdamiesi taip pat, kaip jų vaikas, nori parodyti jam, kaip jaučiasi nuskriaustasis. Suaugęs turėtų būti tinkamo elgesio pavyzdys ir mokyti vaiką, kaip sudėtingose situacijose reikia nusiraminti ir reaguoti, o ne atsakyti tuo pačiu.
Mokytis socialinių ir bendravimo įgūdžių. Vaikai, kurie elgiasi agresyviai neretai stokoja įvairių įgūdžių, kaip susidraugauti su bendraamžiais, bendrauti, dirbti grupėje, spręsti konfliktus. Neturėdami kitokių būdų, tik išmoktus - agresyvius, jie renkasi jiems žinomus, todėl svarbu, kad vaikas išmoktų naujų. Mokytis gali bendraudamas su bendraamžiais, kurie turi gerus socialinius įgūdžius, stebėdamas jam artimus suaugusiuosius.
Kada kreiptis į specialistą
Kai vaiko agresyvumas tampa nuolatinis, intensyvus ar pradeda kelti pavojų jam pačiam ar aplinkiniams, būtina kreiptis į specialistus. Psichologai ir vaikų psichiatrai padeda atskirti, ar agresija kyla dėl emocinių sunkumų, ar yra gilesnių neurologinių, elgesio ar raidos sutrikimų požymis.
Pirmasis žingsnis - psichologinis įvertinimas. Specialistas stebi vaiko elgesį, pokalbio metu įvertina emocijų raišką, santykį su tėvais ir aplinka. Dažnai pasitelkiami ir klausimynai ar testai, leidžiantys nustatyti, kaip vaikas reaguoja į stresą ir frustraciją.
Jei įtariami gilesni sutrikimai (pvz., ADHD, autizmo spektro ar sensorinės integracijos problemos), psichologas gali rekomenduoti neurologo, logopedo ar ergoterapeuto konsultaciją. Toks kompleksinis požiūris padeda pamatyti visą vaiko situaciją ir sudaryti individualų pagalbos planą.
Pagalba gali būti įvairi - nuo žaidimų terapijos, padedančios vaikui išreikšti emocijas per žaidimą, iki kognityvinės elgesio terapijos, kuri moko savikontrolės ir jausmų atpažinimo. Tėvams dažnai siūlomos tėvystės konsultacijos, kuriose jie mokosi, kaip reaguoti į sudėtingas situacijas ramiai ir empatiškai.
Svarbu suprasti, kad tai - bendras procesas. Be tėvų įsitraukimo ilgalaikių rezultatų pasiekti sunku. Gimęs vaikas teturi du būdus reaguoti - tai pasitenkinimas ir nepasitenkinimas. Teigiamos emocijos išreiškiamos šypsena, patenkintu gugenimu, ramiu miegu. Neigiamos - verksmu ir neramumu. Tam tikrų agresijos požymių turi kiekvienas vaikas. Tai susiję su jau minėtu neigiamų emocijų išreiškimu - iš pradžių vaikai tiesiog nesupranta, kaip jas ar vidinį diskomfortą išreikšti. Tarkim, elgiamasi impulsyviai, kai norima atkreipti į save dėmesį ar kažką gauti. Tačiau augant tai pradedama reikšti ir tam tikrais (dažnai - destruktyviais) veiksmais. Beje, vienokio ar kitokio lygio agresija būdinga kiekvienam žmogui, nes tai instinktyvi elgsenos forma, kurios svarbiausiu tikslu būtų galima įvardyti savisaugą ir išgyvenimą pasaulyje. Bet žmogus, skirtingai nuo gyvūnų, su amžiumi išmoksta transformuoti savo prigimtinius neigiamus instinktus į socialiai tinkamus reagavimo būdus, t.y. paprastai su amžiumi atsiranda agresijos socializacija. Agresija - tai ne tik destruktyvus elgesys, suteikiantis bloga aplinkiniams, bet ir didelė jėga, kuri gali padėti nukreipti energiją daug konstruktyviau. Todėl svarbiausia užduotis - mokytis kontroliuoti savo agresiją ir išnaudoti ją taikiems tikslams. Agresijos proveržiai sustiprėja trečiais-penktais gyvenimo metais. Draudimas arba jėgos panaudojimas prieš agresyvius vaikų impulsus labai dažnai gali išaugti į autoagresiją ar psichosomatinius sutrikimus. Todėl labai svarbu vaiką išmokyti ne nuslopinti, o kontroliuoti savo agresiją. Ir apginti save socialiai priimtinu būdu, nekenkiant kitiems žmonėms.
Visiems šiems dalykams susiformuoti turi įtakos daugybė veiksnių: pradedant nuo mamos būsenos nėštumo metu ir po gimdymo, besąlygiškos meilės ir dėmesio stokos iki įtampos tėvų tarpusavio santykiuose ir nuolatinių ginčų namuose. Vaiką supantys suaugusieji - tai jo pasaulis, vienintelis ir nedalomas. Todėl nereiktų stebėtis, jog net ir mažiausia konfliktinė sutiacija vaikui atrodo kaip grėsmė jam pačiam.
Tėvai turi suvokti ir perduoti vaikui, kad jų meilė jam - besąlygiška ir neišnyksta bet kokiose situacijose (jokiu būdu negalima vaikui sakyti, kad jei jis pasielgs netinkamai, nebebus mylimas). Nevalia malšinti agresijos proveržių - daug geriau mokytis reikšti savo jausmus kitais būdais. Susikurkite savo šeimos elgsenos taisykles. Pagirkite vaiką už teigiamas pastangas. Ir ne tik pasakydami: „koks tu geras“ ar „kokia tu gera“ - tokie žodžiai vaikams paprastai praslysta pro ausis. Bus daug geriau, jei konkrečiai sureaguosite į kiekvieną situaciją. Tarkim: „Man labai gera, kad pasidalinai žaislu savo sesute, užuot pykęsi. Ačiū, kad esate kartu!
Agresyvus elgesys nėra pateisinamas. Yra vaikų pykčio apraiškų, kurios būdingos tam tikram vaiko amžių ir tėvams sukelia nemažai nerimo. Pavyzdžiui, dvejų metų amžiaus vaikų griuvimas ant žemės ir verkimas, kai kas nors vyksta ne taip, kaip jie nori. Tokiu elgesiu vaikai bando ribas ir savo galvoje kuria elgesio modelius, kurie padeda jiems patenkinti savo poreikius ir norus. Nukreipus vaiką teigiama linkme galima, parodant, kad toks elgesys netinkamas. Tuomet įprastai vaikai greitai keičia elgseną.
Specialistė pridėjo, kad, jei vaiko agresyvus elgesys nesibaigia ar stiprėja, aplinkiniai vaikai ir suaugusieji patirs nesaugumo jausmą. Tuomet gali nutikti taip, kad pasiekus tokį agresyvumo lygį dažnai siūloma vaiką pašalinti iš mokyklos ar atskirti nuo kolektyvo. Todėl labai svarbu kuo anksčiau pradėti pagalbą vaikui. Vaikas privalo mokytis alternatyvių problemų sprendimų būdų, mokėjimo suprasti ir atpažinti savo emocijas, pajusti, kada pyktis pasiekia lygį, kai elgesys gali tapti agresyvus. „Aplinkiniai taip pat turi padėti vaikui nusiraminti, nekelti dar daugiau įtampos, mokyti nusiraminti. Didele pagalba gali tapti psichologų patarimai ir konsultacijos. Vaikui labai svarbu išmokti ne taip jautriai reaguoti į situacijas, kurios susierzinus juos veikia labai stipriai“.
Prieš keletą metų kažkur perskaičiau mintį, kad daug veiksmingų metodų jau seniai yra atrasta ir aptarta, bet problema ta, kad niekas jų nuosekliai neįgyvendina. Žymūs Lietuvos ir kitų šalių pedagogikos klasikai savo leidiniuose yra išsakę gausybę puikių minčių ir patarimų, tačiau mes, pabandę vieną ar kitą metodą, vėl blaškomės, ieškodami kažko veiksmingesnio. Dairomės į užsienį ir bandome perimti vienos ar kitos šalies patirtį. Iš esmės semtis kitų šalių patirties nėra blogai. Blogai tai, kad dėl didelio pasirinkimo mokytojo darbe nebelieka nuoseklumo. Liūdna, tačiau dėl nuolatinių pokyčių labiausiai nukenčia vaikai. Žinoma, yra ir kitų priežasčių, kodėl jie šiandien tokie, kokie yra. Bet jei prieš keletą metų buvo kalbama apie tai, kokie šiandieniniai vaikai baisūs, neprognozuojami ir nevaldomi, tai šiandien požiūris į vaiką yra šiek tiek pakitęs. Bendrauju su mokytojais ir girdžiu, kad jiems „šiuolaikiniai vaikai yra aktyvūs, judrūs, smalsūs, laisvi, kūrybiški, turintys savo nuomonę, išmanūs, nekantrūs, betarpiški“ Tai mane, kaip socialinę pedagogę, džiugina ir įkvepia dirbti toliau. Tačiau, pasak mokytojų, yra ir kitokių vaikų. Tokių, kurie nesilaiko taisyklių, susitarimų, yra pikti, nemotyvuoti, mokantys manipuliuoti savo teisėmis, neturintys tikslų gyvenime. Nuo jų viskas ir prasideda. Pirmiausia šeimoje, po to - ugdymo įstaigoje, o dar vėliau - gyvenime. Labai svarbu, kad taisyklių, susitarimų laikytųsi visi: tiek vaikai, tiek suaugusieji. Vaikams labai išsamiai paaiškinama, ką šios taisyklės reiškia, kodėl jos būtent tokios, kokio elgesio iš jų tikimasi. Ne kartą teko išgirsti klausimą: „O ką darote, kai vaikai nesilaiko taisyklių? Kaip baudžiate?“. Tuomet atsakau: „O kokį tikslą Jūs, kaip ugdytojas, sau keliate: bausti ar mokyti vaikus laikytis susitarimų?“. Kuriant santykį su vaiku, labai svarbus dėmesys bendravimo kokybei. Mokytojui būtina atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio, todėl reikia atminti: jei vaikas pasilegė netinkamai, tai ir kalbėti reikia apie netinkamą elgesį, o ne apie vaiko asmenybę. Visuomet gerbiu vaiką kaip žmogų. Manau, kad tai būtina norint sulaukti pagarbaus elgesio savo paties atžvilgiu. Šiandieniniai vaikai labai greitai pastebi, ar suaugusieji daro tai, ką kalba, ar tik kalba apie tai, tačiau patys to nedaro. Mielieji, jei norite kad vaikas kažką darytų / nedarytų, pirmiausiai pats turite tai padaryti arba kaip tik nedaryti. Vaikos ir jo aplinkos pažinimas leidžia suprasti jo netinkamo elgesio priežastis. Tai labai svarbu kuriant santykį su vaiku, padedant vaikui suprasti, kas su juo vyksta, ir ieškant optimalių situacijos sprendimo būdų.
Įtemptose situacijose, siekiant mažinti agresyvaus elgesio apraiškas ir tokio elgesio tikimybę ateityje, svarbu vaikus mokyti raminančio alternatyvaus elgesio. Išgerti stiklinę vandens, pradžioje bent keletą minučių nenuryjant. Prisisėmus vandens į burną, prašau vaikų pasibarti tarpusavyje, išsakyti visus dalykus, kurie nepatinka. Kažkam gali pasirodyti, jog tai tik teorija, tačiau man - tai PRAKTIKA ir MANO PATIRTIS.
Agresija siejama su priešišku elgesiu arba veikimu, kuriuo panaudojant jėgą, siekiama pakenkti kitiems, sukelti skausmą, padaryti žalos. Psichologų nuomone, agresija yra tokie veiksmai, kurie sukelia priešiškumą tam asmeniui, prieš kurį yra nukreipta agresija. agresyvumas gali būti kaip savo poreikių, erdvės ir kt. Agresyviai besielgiantiems vaikams sunkiau nei kitiems, taip nesielgiantiems, įžvelgti agresyvaus veiksmo arba poelgio priežastį bei tikslą, atpažinti jausmus. Kalbėti su vaiku apie patiriamas emocijas. Pasiūlyti vaikui nupiešti savo pyktį. Kai vaikas elgiasi agresyviai, leisti jam išlieti pyktį, pavyzdžiui, įpūsti pyktį į dėžutę. Su vaikais galima žaidimo pagalba, suvaidinant situacijas, kur būtų naudojama agresija, analizuoti kaip galima pasielgti, kaip tinkamai išreikšti pyktį. Tam labiausiai tiktų, pavyzdžiui, pirštininės lėlytės.
tags: #darbas #su #agresyviais #vaikais
