Daugelį metų stebėjau tokias mamas ir lyginau jų vaikų gėrio bei blogio pojūtį su vaikų, augusių heteroseksualiose šeimose su dviem tėvais. Vienišos mamos, kurias aš vadinu „kitaip manančiomis motinomis“, atspindi naujausią ir sparčiausiai augantį šeimų mažumų sektorių. Jos keičia mūsų mąstymą apie tėvystę ir supratimą, kas yra šeima, be to, skatina atsikratyti pasenusių ir jau nebegaliojančių pažiūrų. Tiesa ta, kad namų ūkis iš motinos, tėvo ir vaiko jau nebėra visuotinai paplitęs. Nesakau, kad vaikams geriau augti be tėvo, ar kad motinos yra pranašesnės už tėvus. Tiesiog noriu parodyti, kad įmanoma užauginti gerą vaiką, kuriam įskiepytos moralinės vertybės, nepriklausomai nuo to, kaip atrodo jūsų šeima. Kad jūsų vaiko moralė mažai priklauso nuo vyriškos ar moteriškos tėvo lyties ar dviejų tėvų kombinacijos. Kad šios įdiegiamos vertybės kyla iš vieno šaltinio - jūsų. Vienišos motinos gali būti puikus šios minties įrodymas.
Norėdami, kad jūsų vaikas augtų turėdamas tvirtą moralinį charakterį, atlikite šiuos veiksmus:
1. Leiskite jam būti savimi
Priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra, užuot mėginę nulipdyti jį pagal savo įsivaizdavimą, kokiu jis turėtų tapti. Leisdami savo vaikui pačiam kurti savo tapatybę, jūs atversite jam galimybių pasaulį ir suteiksite šansą išreikšti savo potencialą. Plėskite, o ne ribokite savo vaiko gyvenimą, diegdami jam savo baimes ir apribojimus.
2. Skatinkite nepriklausomybę
Tai darykite, leisdami savo vaikui atlikti bet kokius veiksmus pačiam, pradedant raidžių tarimu bei sulčių įsipylimu ir baigiant indų nunešimu į plautuvę. Galite palengvinti vaikui šiuos procesus, bet neatlikite užduoties už jį. Viena mama, norėdama, kad jos trys sūnūs lengviau pradėtų valytis, šepečius ir semtuvėlius šiukšlėms laikydavo padėjusi gerai matomose vietose, įskaitant ir vaikų žaidimo zoną. Skatinkite savo vaiko nepriklausomybę, padėdami savo vaikui nustatyti, o vėliau įgyvendinti savo siekius ir lūkesčius. Per šį procesą jis sąmoningai išanalizuos ir išvystys savo paties moralines vertybes.
3. ...tačiau leiskite jam pasijusti komandos dalimi
Įskiepykite jam atsakomybę ir moralinį tvirtumą, paversdami jį ar ją aktyviu ir visur dalyvaujančiu šeimos ūkio nariu. Išmokykite vaiką atlikti jam priklausančią namų ruošos dalį ir kitas jo amžių atitinkančias pareigas. Vienas 6 metų berniukas jau padėdavo savo motinai, nuvilkdamas nešvarią patalynę, padengdamas stalą, rinkdamas popieriaus atliekas perdirbimui ir nuplaudamas daržoves salotoms. „Mes jam pasakėme, kad šioje šeimoje dirba kiekvienas. Niekas nesėdi rankų sudėjęs ir nelaukia“, - sakė jo mama ir pridūrė, kad jos sūnui iš tiesų pradėjo patikti darbai, kurie jam priklausė. Leiskite savo vaikui pajusti, kad jis turi atlikti tam tikrą vaidmenį, ir kad jis yra svarbi komandos dalis.
4. Nustatykite ribas
Motinos, kurių auklėjimo stilių galima pavadinti atsakingu ir apgalvotu, augina mąstančius, sąmoningus, moraliai tvirtus vaikus, jaučiančius savo tapatybę. Tai reiškia, kad reikia nustatyti aiškias ir griežtas ribas, tačiau nešiurkščiai. Parodykite vaikams, kas yra gerai, o kas blogai, kai jiems tenka bendrauti su šeimos nariais, draugais ar nepažįstamaisiais. Leiskite jiems dalyvauti, priimant sudėtingus šeimos sprendimus, ir mokykite juos išreikšti platų jausmų spektrą. Darykite tai kalbėdamiesi su savo vaiku ir naudodami emocinę bei empatijos kalbą. Diskutuokite moralės klausimais, kai jie būna susiję su platesnėmis socialinėmis situacijomis. Viena vieniša mama savo vaikus vadina „savo pasiuntiniais“. Taip ji leidžia suprasti, kad jie šiam gyvenime atstovauja ne tik sau, bet ir jai.
5. Įsipareigokite neseksistiniam auklėjimui
Mes augome visuomenėje, kurioje į glaudžius motinos ir sūnaus santykius žiūrima kur kas įtariau, negu į artimą motinos ir dukters ryšį. Tačiau man pavyko nustatyti, kad motinos sugebėjimas palaikyti artimus santykius su savo sūnumi, įskaitant tai, kad ji pasakoja, kaip jaučiasi, pripažįsta savo pačios klaidas ir pagarbiai vertina jo jausmus, padeda sūnui perduoti šį artumo jausmą kitiems. Berniukų atveju, sūnus gali augti jausdamas didelę pagarbą ir atvirumą. Tuomet jis taps atviros širdies vyru, už kurio norės ištekėti bet kuri moteris.
Auklėjimo iššūkiai ir sprendimai
Su pokyčiais susiduriame kasdien. Tyrimai rodo, kad pradėjus lankyti darželį, kai šalia nėra mamos, vaikams būna labai sunku. Per pirmąsias 2 savaites streso lygį atspindinčio hormono - kortizolio koncentracija organizme išauga dukart (padidėja 75-100 proc.) ir išsilaiko per visą buvimo darželyje laiką. Kad vaikas, ar kitas, vyresnis žmogus išgyvena streso būseną, galime įtarti, kai jis įsitempęs, nenori imtis jokios veiklos, nesidomi kitais bendraamžiais, auklėtojais ar aplinka. Kai išgyvename pokyčių stresą, mūsų smegenyse tarsi pradeda liepsnoti laužas. Jei ugdymo įstaigoje vaikų priežiūros kokybė aukšta - jis gali rusenti palengva, bet gali įsiplieksti ir labai stipriai, iki visiško gaisro, valią paralyžiuojančių panikos atakų. Asmeninis ryšys su mokytoju, darželio auklėtoju ar kitu suaugusiuoju, kam vaiką patikite - tai sėkmės raktas į vaiko adaptaciją. Mokytoja vaikui yra tai, kas yra stabilu, kas kasdien pasitinka, nusišypso, apkabina, nestokoja dėmesio. Kai vaikas asmeniškai pažįsta mokytoją, klasės draugus, mokykla jam tampa kažkuo daugiau, negu tik pastatu ar sienomis.
Iš pirmo žvilgsnio niekutis, nedidelis ir nereikšmingas daiktas - kaštonas, rastas pakeliui į darželį, mamos segtukas, tėčio pirštinė - vaikui gali reikšti labai daug. Jei tokį nešiojasi kišenėje, gali į jį įsitverti, kai liūdna, neramu, baisu ar vieniša. Įsitverti galima ne tik daikto, bet ir rutina, ritualu tapusios veiklos. Pavyzdžiui, prieš vedant vaiką į darželį, drauge išgerkite arbatos; arba keliaudami į grupę - skaičiuokite, kiek žingsnių nuo lauko durų iki spintelės. Vardan to, kad vaikas jaustųsi ramiau, tėvai taip pat turėtų kontroliuoti savo elgesį su vaiku: nurimti, neskubėti, susitvarkyti su savo įtampa ar nerimu, nes tai persiduoda aplinkiniams. Kiekviename pokytyje yra ne tik sunkumų ar iššūkių, bet ir pozityvių, teigiamų dalykų - kas nepalaužia, tas užaugina. Svarbu turėti galvoje visas galimas rizikas bei elgesio modelius joms nutikus; tačiau dar svarbiau - įžvelgti pozityvią permainų pusę. Ne retai pasitaikanti tėvų klaida - gąsdinantys „padrąsinimai“, tokie, kaip: na, ten tai sužinosi, ten tave išmokys, kaip reikia valgyti, tvarkytis, mokytis ar dar ką nors daryti. Jei norite padėti vaikui adaptuotis, reikėtų stengtis mažinti jų nerimą, žvilgsį nukreipiant į gerąją pusę. Jei vaikas išgyvena stiprias emocijas, negalima jo dar labiau gąsdinti. Pasitaiko atvejų, kai mama ar tėtis sako darželinukui, kad jei verksi, neateisiu Tavęs pasiimti… Po tokių „padrąsinimų“ padaugėja darbo psichiatrams ir psichologams. Beje, panašūs gąsdinimai labai sunkūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Pabėgti nuo sunkumų - nepavyks. Nesistenkite nusukti, nematyti, išvengti sunkumų. Jei vaikas ko nors klausinėja, pavyzdžiui, kaip ilgai jam reikės pasilikti darželyje, tėvams vertėtų suprantama kalba jam paaiškinti, kada ateis jo pasiimti: „pamiegosi, pavalgysi, pažaisi - ir susitiksime“. Jei pažadėjote, būtinai laikykitės duoto žodžio, priešingu atveju prarasite vaiko pasitikėjimą. Pavyzdžiui, jei, sutartu laiku neateisite vaiko pasiimti iš darželio, jam bus tikrai labai baisu jūsų laukti; jis greičiausiai galvos, kad Jums kažkas atsitiko. Gali taip nutikti, kad jis nebe pasitikės jumis ateityje, ir ne tik pasiėmimo iš darželio, bet ir kitais klausimais. Gali būti, kad po visos darbo dienos naujoje ugdymo įstaigoje vaikas nebenorės eiti namo, atsikalbinės ir priešgyniaus. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikui labai patiko. Permainų laikotarpiu vaikas gali greičiau pavargti, jautriau reaguoti į kasdienius įvykius.
Paskaita „Nauja pradžia ir adaptacijos iššūkiai šeimai“
Vaikų elgesio ugdymas: dalijimasis ir atsakomybė
Dauguma tėvelių nuolatos skundžiasi, kad jų mažyliai kategoriškai atsisako dalintis savo žaislais. Žinoma, toks vaiko egoizmas gali kelti rimtų problemų, tačiau pasitaiko ir priešingų variantų - kuomet vaikas pasiryžęs atiduoti viską, kas jam priklauso. Dosnumas - geras bruožas, tačiau tik tuomet, kad jis yra saikingas ir apgalvotas. Priešingu atveju problemų gali kilti ir vaikui, ir tėvams. Dažnai mažyliai net nesusimąsto, kad kažką padovanoję, jie netenka galimybės to daikto atsiimti, todėl visa situacija virsta tikru nesusipratimu ir neretai - dideliu konfliktu, kurio epicentre atsiranda vaikas. Negana to, tokie mažieji dosnuoliai pasiryžę dalintis ne tik savo, bet ir svetimais daiktais, o tai neišvengiamai sukelia problemų. Tačiau prieš imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Vaikai dažnai atiduoda savo žaislus arba jais keičiasi vedini skirtingų motyvų: dosnumo, naivumo, vidinio nepasitikėjimo savimi ir t.t.
Koks mielas mažylis! Jis padovanojo savo mylimiausią knygutę jausnesniam pusbroliui! Tačiau ruošiantis keliauti namo, jis netikėtai nusprendė atsiimti savo dovaną. Tu, žinoma, net nesitikėjai, kad taip gali nutikti, o dabar konfliktas jau įsiplieskė ir ką nors keisti per vėlu. Maži vaikai menkai supranta skirtumą tarp “dovanoti” ir “paskolinti”. Vos tik vaikas parodys norą ką nors padovanoti, iš karto paaiškink jam dovanojimo prasmę. Pabrėžk, kad padovanoto daikto atsiimti negalima ir dovanoti - tai atiduoti visam laikui. Pameni, kaip močiutė tau padovanojo naują žaislą? Vos tik vaikas nustoja domėjęsis kokiu nors žaislu, jis nedvejodamas gali su juo atsisveikinti: paprasčiausiai padovanoti arba apsikeisti, mainais gaudamas jį dominantį daiktą. Ir neretai tokie mainai būna nelygiaverčiai... Tačiau, tai tik tėvų požiūris. Nereikėtų tikėtis, kad 3-4 metų vaikas sugebės teisingai įvertinti daikto kainą. Nedrausk vaikui keistis daiktais. Tiesiog padėk jam daryti tai teisingai, kad neliktų nuskriausta nei viena pusė. Paaiškink, kad galima padovanoti gražų piešinį arba žaisliuką, tačiau negalima atidavinėti mamos ar tėčio daiktų. Labai svarbu, kad 2-3 metų vaikas, kartu su žodžiu “mano” išmoktų suprasti ir žodį “svetimas”. Kai tik iš savo vaiko lūpų išgirsi “Tai mamos krepšys, tėčio laikrodis ir močiutės skara” - iš karto pradėk mokyti, kad prieš imant svetimą daiktą, būtinai reikia atsiklausti. Tuo pačiu reikėtų padėti vaikui suprasti, kad daiktai gaunami ne už dyką. Juos reikia pirkti, o pinigėliai atsiranda tik sunkiai dirbant. Todėl kiekvieną daiktą reikia labai vertinti. Paskatink vaiką dalintis, tačiau pabrėžk, kad prieš tai mažylis visuomet turėtų pasitarti su tėveliais. Šis pakabukas man buvo labai brangus, nes jį padovanojo tavo tėtis. Kad galėtų nupirkti man tokią dovaną, tėveliui reikėjo labai sunkiai dirbti.
Vos tik išeinate pažaisti į kiemą ar iškeliaujate į svečius, mažylis išdalina visus savo daiktus ir lieka be nieko. Kodėl? Gali būti, kad kitokiais būdais vaikas negali susirasti draugų. O jei tiksliau sakant - kartą, padovanojęs savo žaislą, mažylis sulaukė daugiau draugiškumo iš kitų vaikų, todėl greitai susivokė, kad tai pats lengviausias būdas pritapti. Labai tikėtina, kad šitaip elgtis skatina sudėtinga situacija namuose ir meilės bei dėmesio trūkumas (tėvų skyrybos, naujo brolio ar sesės atsiradimas ir t.t.). Juntamas aplinkinių dėkingumas skatina jaustis reikalingu, taigi toks dosnumas gali būti paprasčiausias bandymas “nusipirkti” trūkstamos šilumos. Visų pirma, turėtum įsitikinti, ar suteiki savo vaikui pakankamai dėmesio ir meilės. Kalbėkitės, aptarinėkite praėjusią dieną ir patirtus įspūdžius. Praleiskite daugiau laiko kartu: pasivaikščiokite, pažaiskite, pasilinksminkite. Stiprus emocinis kontaktas - geriausia prevencinė priemonė neapgalvotam vaiko dosnumui. Kad išsiaiškintum, kaip tavo vaikas iš tiesų jaučiasi, pabandyk jam papasakoti istoriją, susietą su tikrais faktais. Mažasis Linas buvo labai malonus ir visada dovanojo saldainius ir žaislus kitiems vaikams. Tačiau vieną dieną visi žaislai ir saldėsiai pasibaigė. Kaip manai, ką nusprendė daryti Linas? Kaip jis jautėsi? Tikros draugystės niekas negali nupirkti nei saldainiais, nei žaislais. Žmonės draugauja, nes jiems kartu įdomu ir gera. Visų pirma turėtum nuolatos mokyti vaiką, kad dovanoti galima tik savo noru, o ne tuomet, kai kas nors to reikalauja. 1,5-3 metų amžiaus tarpsnyje labai svarbu ugdyti gebėjimą pasakyti “ne”, todėl nereikėtų mažyliui nuolatos “kalti” į galvą, kad dalintis būtina visais atvejais. Padėk vaikui suprasti, kad jis gali dalintis žaislais, tačiau neprivalo to daryti. Nedaryk šitaip, nes mums tai nepatinka. Mes negalime tau duoti šito žaislo, nes patys su juo žaidžiame.
Fizinės bausmės: kada jos nepateisinamos?
Nors dauguma tėvų teorijoje nepalaiko fizinių bausmių, praktiškai jos vis tiek taikomos. Kai kurie tėvai laiko mušimą tinkamu auklėjimo metodu ir nejaučia sąžinės priekaištų. Kitiems nereikia fizinių bausmių, tačiau daugelis, gerai suprasdami neigiamas pasekmes, ne visada sugeba pažaboti savo pyktį. Tėvai dažnai nori užauginti vaiką geru žmogumi, todėl nori įkalti, kad mušti negalima, arba nori išmokyti gerbti kitus. Tačiau tai beveik tas pats, kas kariauti siekiant taikos! Tėvai, žinodami, kad egzistuoja paveikesnių auklėjimo metodų, vis tiek pasirenka pakelti ranką prieš vaiką dažniausiai dėl to, kad neatlaiko pernelyg didelio streso, kuris neretai sumišęs su bejėgiškumo jausmu. Auklėjimas pagal priežasčių ir pasekmių dėsnį, kaip ir asmeniniu pavyzdžiu pagrįstas auklėjimas, duoda vaisių, bet tik ilgalaikėje perspektyvoje. Deja, bet gyvenime dažnos situacijos, kai tėvai nori greitai pamatyti rezultatą, ir mušimas šiuo atveju jiems atrodo vienintelė išeitis.
Mano vaikai dažnai pešasi, tad pasitaiko, kad vienas kitą prikulia. Jei matau, kad nieko rimta neatsitiko, stengiuosi nesikišti ir leidžiu patiems išsiaiškinti santykius, bet kai į darbą paleidžiami kumščiai, dėl saugumo esu priversta tapti trečiųjų teismo teisėja. Paprastai pradedu nuo žodinio paraginimo liautis, bet dažniausiai mano prašymai taip ir lieka neišgirsti, todėl tenka pakelti balsą. Kartą, kai vaikams vėl nepavyko kažko pasidalyti, iš gretimo kambario išgirdau šaižų riksmą. Brolis iš visų jėgų buvo įsikirtęs nagais sesei į veidą, jai iš skruosto bėgo kraujas. Aš nesusivaldžiau ir sudaviau jam per užpakalį. Kodėl taip reagavau? Todėl, kad nebuvau pasirengusi tokiam scenarijui, nesugebėjau valdyti situacijos, puoliau į paniką ir galiausiai pasidaviau agresijai. Bet koks smurtas - tiek fizinis, tiek emocinis - iš tiesų liudija ne mūsų galią, o bejėgiškumą. Ir kitais atvejais, kai sudaviau savo vaikams per užpakalį arba stipriai sugriebiau už rankos, jie kėlė grėsmę savo ar kitų saugumui, pavyzdžiui, išbėgo priešais atvažiuojančią mašiną arba nustūmė ką nors nuo laiptų. Nesu mušusi vaikų norėdama sukelti skausmą ar perauklėti. Tie reti kartai, kai praradau kontrolę, greičiau buvo beviltiška pastanga būti išgirstai, kad juos apsaugočiau.
Kas man būtų padėję susivaldyti? Visų pirma sugebėjimas numatyti, kaip klostysis situacija, ir nusiteikimas, kad vaikai gali pasielgti neapgalvotai. Mes kartais norime, kad vaikai elgtųsi kaip maži suaugusieji, ir užmirštame, jog jie tik vaikai. Tai tas pats, kas lietingą dieną eiti šaligatvio pakraščiu nusiteikus, kad gali aptaškyti pravažiuojantis automobilis. Žinoma, turime teisę tikėtis, kad vairuotojai bus dėmesingi, bet jie gali tokie ir nebūti. Kad lengviau nuspėtume vaikų elgesį, turime juos geriau pažinti ir sukaupti šiek tiek patirties. Visko neįmanoma numatyti, bet yra dalykų, kuriems galima užkirsti kelią, tarkime, mokant vaikus saugumo kelyje, žaidimų aikštelėje ar bendraujant su kitais. Dabar jau žinau, kad pasistačiusi automobilį palei gatvę galiu leisti vaikams išlipti tik pro tas dureles, kurios yra šaligatvio pusėje, o dar geriau - pati išlipti pirma ir tik tada atidaryti dureles vaikams. O juk dar neseniai situacija, kai jie lipa iš mašinos, man sukeldavo stresą. Išmokiau vaikus ir to, kad negalima mušti per galvą ar į pilvą, todėl jaučiuosi ramiau, kai nebūnu kambaryje jiems žaidžiant.
Antra, nuo fizinių bausmių mane būtų sulaikęs principas pirmiausia parodyti meilę, o tik tada drausminti. Tąkart, kai brolis išvagojo sesei veidą, reikėjo pirma paglostyti dukrelei skruostą, tik paskui skaityti moralą sūnui, bet aš pasielgiau priešingai, tai yra pradėjau nuo puolimo. Norint šį principą įdiegti praktikoje prireiks noro ir kantrybės. Mes negalime pakeisti savo elgesio per vieną dieną, bet jeigu nuolat ir sąmoningai stengsimės, ilgainiui tie principai įsitvirtins ir taps įpročiu. Trečia, kad neimtume smurtauti prieš vaikus, privalome liautis smurtavę prieš save. Jei savęs nemylime ir nuolat teisiame, mums daug sunkiau mylėti aplinkinius. Kuo aiškiau suvoksime, kad esame atsakingi už savo savijautą, tuo mažiau tikėsimės iš vaikų, mažiau patirsime nusivylimų ir nepamatuotų pykčio protrūkių.
Mušimui kaip auklėjimo metodui pirmiausia nepritariu todėl, kad tikslas nepateisina priemonių. Antra, vaikai yra silpnesni ir negali apsiginti, be to, tėvų elgsena jiems yra pavyzdys, kurį stengiamasi mėgdžioti. Jeigu vaikai mato, kad kiti būdai neveikia ir tik fizine persvara įmanoma pasiekti savo, argi reikia stebėtis, kad jie to paties griebiasi darželyje arba mokykloje? Trečia, esu nusiteikusi prieš mušimą, nes naudodami jėgą prarandame savigarbą ir nebegalime būti autoritetas vaikams. Kokia galėtų būti alternatyva? Dauginti meilę ir kantrybę. Neišsigąsti, kad pavyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi. Ir, užuot teisus save, kad nepavyksta būti tobulam, judėti į priekį mažais žingsneliais.
Išvados:
- Ypatingais atvejais, kai staiga apima pyktis, geriau sugriebti ir laikyti vaiką, bet šiukštu ne mušti.
- Jei noras suduoti vaikui kaskart kyla susiklosčius toms pačioms aplinkybėms, reikia stengtis užbėgti už akių priežasčiai, sukeliančiai pyktį, arba susitaikyti, kad neįstengiame valdyti tam tikrų situacijų.
