Pastaruoju metu ant mūsų knygynų prekystalių atsirado labai daug knygų mažiesiems, viliojančių ryškiomis spalvomis ir žaismingais paveikslėliais.
Deja, dažniausiai jos yra ne lietuvių autorių, o perspausdintos iš užsieninių leidinių. Todėl sveikintina leidyklos „Lietus“ iniciatyva išleisti vieną gražiausių mūsų išeivijos paveikslėlių knygų - Pauliaus Augiaus Pupos pasaką (1995).
Vertinga naujovė - knygos pabaigoje pridėta trumpa informacija apie autorių, kurioje išdėstyti visi svarbiausi iliustratoriaus kūrybinės biografijos faktai.
P. Augiaus pasakos Gražuolė karalaitė ir saulės duktė iliustracija knygoje eina pirmoji, o po ja užrašas: „Kitą kartą gyveno karalius…“ Tai ir buvo pirmas kūrybinis P. Augiaus susilietimas su pasaka.
Dekoratyvi jo iliustracija atveria vartus į fantastiniais žiedais žydintį pasakos pasaulį. Jau čia akivaizdus dailininko polinkis stilizuoti ir apibendrinti meninę raišką, kurį jis plėtojo ir vėlesniuose savo kūriniuose.
Liaudiškai dekoratyvios ir minėtų knygų Našlaitė bei Eglė žalčių karalienė iliustracijos, kuriose jau prasiskleidė brandžiai dailininko kūrybai būdingi bruožai.
P. Augius mėgo vaizduoti liaudiškas kaimo žmonių figūras, medinės architektūros statinius, stilizuotus, kaip skrynių tapyboje ir žemaičių raižiniuose, medžius, paukščius, saulę. Šių motyvų apstu ir žymiausiuose P.
Paveikslėlių knygos tautosakos motyvais Lietuvoje atsirado tik 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Paminėtini to meto S. Ušinskio iliustruoti Du gaideliai, D. Tarabildienės Pasaka apie pelėdą ir kt.
P. Augius iliustruoti vaikų knygas tautosakos motyvais ėmėsi 1940 m., kai su jo iliustracijomis išėjo dvi S. Tiesa, dar mokydamasis Kauno meno mokykloje, 1932 m. jis sukūrė iliustraciją knygai Seku seku pasaką, kurią, grafikos studijos vadovui A. Galdikui koreguojant, iliustravo 6 Meno mokyklos mokiniai (P. Augius-Augustinavičius, V. Jurkūnas, V. Petravičius, V. Rataiskis-Ratas, K. Šaulys, L. Vilimas).
Karui baigiantis atsidūręs Vokietijoje, dailininkas ir toliau labai intensyviai dirbo. Jis sukūrė didžiulį Žalčio pasakos ciklą, kuriame išplėtojo ankstesnių Eglės žalčių karalienės iliustracijų motyvus ir drauge išraižė visą S. Nėries poemos tekstą.
Knygos, išėjusios 1947 m. 300 egz. tiražu (126 iš jų numeruoti ir dailininko pasirašyti), pasirodymas buvo didžiulis įvykis varganame, nostalgijos persmelktame pokario išeivijos gyvenime.
Poeto H. Žalčio pasaka buvo skirta labiau suaugusiems negu vaikams. Tai rodo ir skaudi dedikacija leidinio pradžioje: „Mano brangiems Tėvams ir neužmirštamiems Broliams ir Seserims, raudonojo maro aukoms“.
Tuo pačiu metu P. Augius ėmėsi kurti giedrą knygelę mažiesiems - Pupos pasaką.
Ši lietuvių liaudies pasaka, kaip ir dainelė Du gaideliai, išpopuliarėjo per tarpukario elementorius. Daugeliui iš vaikystės įsiminė ir šiauliečio dailininko G. Bagdonavičiaus šios pasakos iliustracija.
Be to, reikia paminėti 1938 m. „Spaudos fondo“ Kaune išleistą J. Kuzminskio litografijomis iliustruotą knygelę Senelis ir senutė, gaidžiukas ir vištytė, pupa ir žirnis.
P. Augius šią pasaką iliustravo savaip, gerokai dekoratyviau, išraiškingiau. Jo iliustracijos, kaip teisingai pažymėjo monografijos apie P. Augių rengėjas dailininkas A. Pokario metais Vokietijoje buvo leidžiama nemažai lietuviškų knygelių vaikams.
Daugumos jų išvaizda skurdoka - prastas popierius, nespalvotos iliustracijos. P. Augiaus sumanyta paveikslėlių knyga turėjo ryškiai iš jų išsiskirti.
Leidinys, kuriame buvo 10 spalvotų iliustracijų ir (kaip ir Žalčio pasakoje) ranka rašytas tekstas, 1947 m. Augsburge buvo parengtas spaudai.
Dailininko emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas sutrukdė Pupos pasaką išleisti. Amerikoje P. Augius norėjo praturtinti knygą naujomis iliustracijomis. Išliko spalvingų senesniųjų ir naujo sumanymo eskizų. Liga ir ankstyva mirtis vėl neleido jo įgyvendinti.
1970 m., minint P. Augiaus mirties dešimtmetį, žmona Danutė Lipčiūtė-Augienė išleido Pupos pasaką, panaudodama ne tik baigtąsias iliustracijas, bet ir eskizus. Knygą išspausdino Romos saleziečių spaustuvė 1000 egz. tiražu.
„Lietaus“ leidyklos išleistoji Pupos pasaka su nedideliais pakeitimais atkartoja pirmąjį, 1970 metų, leidimą.
P. Pupos pasakos iliustracijos nesudėtingos, gerai suprantamos vaikui. Mažiesiems jos turėtų patikti savo spalvingumu ir dinamiškumu.
Senelės ir senelio figūros visur kupinos judesio. Fantastinė milžiniška pupa čia primena senojo lietuvių pasaulėvaizdžio Gyvybės, arba Pasaulio, medį, kuris jungia žemę, dangų ir požemį.
Labai gražus eskizas (25 p.), kur dangaus sodo medžiuose drauge noksta žvaigždės ir obuoliai. Skoningas antraštinis knygos puslapis, prie kurio dera lakoniška priešantraštinė iliustracija.
Tai „Lietaus“ leidinį apipavidalinusio K. Paškausko projektuota atlanka, kitokia negu pirmajame leidime. Daugumoje teksto puslapių įdėti eskiziniai piešiniai savo laisvesne maniera atsveria kiek šaltoką puslapinių iliustracijų išbaigtumą, teikia visai knygelei gyvos dailininko minties šilumos.
Pasaka "Pupa" vaikų ugdyme
Vaikų smalsumas - tai galinga varomoji jėga, skatinanti tyrinėjimą, pažinimą ir kūrybiškumą.
Skaitydami pasaką ,,Pupa“, ne tik pasinėrėme į pasakojimo pasaulį, bet ir praktiškai tyrinėjome pupų augimą bei jų savybes, pasitelkdami STEAM metodus.
Stebuklingos pupos kūrimas
Pasitelkę popierines pupas, vaikai lavino smulkiąją motoriką ir kūrybiškumą - klijavo blizgučius, spalvoto popieriaus atraižas, taip kurdami savąją stebuklingą pupą.
Vėliau šias pupas tvirtino ant grupėje išaugusio stiebo, dėliojo jų kompoziciją.
Vaikai skaičiavo savo sukurtų pupų skaičių, matavo grupėje išaugusios pupos aukštį, lygino su savo ūgiu. Jie taip pat skaičiavo stiebe augančius lapus ir vaisius, ugdydami matematinį mąstymą.
Vaikų fantazija buvo nevaržoma - kiekviena sukurta pupa buvo unikali.
Pupų tyrinėjimas ir auginimas
Norėdami suprasti augimo ciklą, sodinome pupas į drėgną vatą ir stebėjome, kaip jos dygsta.
MOTYVACIJA IR TIKSLAI:
Supažindinti vaikus su gamtos ciklais ir eksperimentavimo procesu per aktyvų tyrinėjimą, kūrybą ir praktinę veiklą, pasitelkiant STEAM metodus.
IŠMOKTOS PAMOKOS:
Vaikai suprato, kaip pupos dygsta, kas reikalinga jų augimui, kaip vyksta natūralūs gamtos procesai.
Sužinojo, kaip skirtingos medžiagos (vanduo, oras, žemė) veikia pupas, stebėjo plūdrumo reiškinį su mineraliniu vandeniu.
Skaičiavo, lygino pupų dydžius, matavo aukštį, lavino loginį mąstymą, meninius gebėjimus ir vaizduotę.
Mokėsi kantrybės, rūpestingumo ir atsakomybės už gyvus organizmus.
Dirbdami kartu, dalijosi pastebėjimais, diskutavo, padėjo vieni kitiems ir mokėsi dirbti komandoje.
Šios veiklos skatino vaikus tyrinėti, kurti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų per patirtį.
Šis edukacinis rinkinys - tobulas pagalbininkas mokytojui supažindinant vaikus su ankštiniais augalais.
Kalėdiniame rinkinyje mažose skardinėse slepiasi dvi pupos, su piešinėliais Eglutė ir Snaigė. Pupos nevalgomos. Vermikulitas skirtas pupos daiginimui.
Kai kurios pupos gali būti nedaigios (daigumas apie 90 %).
Pupa buvo per giliai užkasta - neslėpkite pupos per giliai, nebūtina jos visos užžerti žemėmis.
Pupai buvo per šlapia - tam, kad ji sudygtų, reikalingas drėgnas substratas, tačiau maudynių ji nemėgsta!
Atkreipiame dėmesį, skardinėje nėra drenažo skylutės vandeniui nutekėti.
Rūpinkitės savo stebuklingomis pupomis (lot.
Gyveno senelis ir senelė. nieko jie daugiau neturėjo, tik trobelę ir vištytę su gaidžiuku. Kartą gaidžiukas kapstė žemę ir iškapstė pupą. - Pasodinkime pupą, tegu auga, - pasakė senelis.
Paėmė senelė molinį puodą ir pasodino į jį pupą. Pasodino, o puodą padėjo po lova. Išdygo pupa ir ėmė augti. Ne dienom augo, bet valandom. Užaugo iki lovos dugno ir pradūrė jį. Po kurio laiko pasiekė ir lubas.
- Seneli, kirsk lubas, - pasakė senelė. Senelis prakirto lubas. Greitai pupa priaugo stogą. - Seneli, plėšk stogą, - liepė senelė. Senelis taip ir padarė. O pupa vis auga ir auga. Greitai priaugo iki dangaus.
- Seneli, lipkime į dangų, - ragina senelė. - Reikia pažiūrėti, kaip Dievas gyvena. Apsirengė abu gražesniais rūbais ir pradėjo kopti pupa aukštyn. Ilgai lipo ir pagaliau pasiekė dangų. Kadangi jau temo, tai paprašė, kad Dievas leistų juos naktigulto. Dievas sutiko.
- Gerai, lipkite ant krosnies ir miegokite, tik nelieskite mano pyragų. - Neliesim, neliesim, - atsakė senelis ir senutė ir užlipo ant krosnies. Naktį senutė nubudo ir sako: - Man taip kvepia Dievo pyragai, kad negaliu ištverti. -Neliesk! - sušuko senelis. - Dievas užpyks. Bet kur tau! Senelė tik kyšt ranką prie duonkubilio ir senelis nespėjo jos sulaikyti. Tuojau duonkubilis subyrėjo, o tešla ant grindų ištekėjo. Sėmė juodu tešlą, bet nieko negalėjo padaryti. Ryte, kai patekėjo saulė, duonkubilis pats savaime susitaisė ir tešla suėjo pati duonkubilin.
Atėjo Dievas ir klausia: - Ar nelietėte mano pyragų? -Ne, ne! - atsakė seneliai. - O, jūs melagiai! - supyko Dievas. - Neleisiu jums troboje miegoti. Eikite į sodą ir ten po obelim pernakvosite. Tik šiukštu - nelieskite nė vieno obuolio. Seneliai pažadėjo nieko neliesti ir nuėjo į sodą.
Senelei vėl parūpo paragauti, ar gardūs Dievo sodo obuoliai. Nors senelis jai draudė, bet ji nuraškė vieną obuolį ir paskubomis suvalgė. Tuo metu tik bar bar bar visi obuoliai nuo medžio ir nukrito. Nusigando abu, nebežino, ką daryti? Kai patekėjo saulė, vėl visi obuoliai prie šakų priaugo. Atėjo Dievas ir klausia: - Ar nelietėte mano obuolių? - Ne, ne! - paskubomis atsakė seneliai. Supyko Dievas ir jau norėjo juos išvaryti iš dangaus, bet seneliai ėmė graudžiai prašyti, žadėdami, kad daugiau nieko nelies. Pagailėjo Dievas ir sako: - Gerai, paliksiu jus- dar vieną naktį. Bet turėsite nakvoti mano ratinėje. Tik nelieskite mano ratelių.
Senelė ir senelis pažadėjo nieko neliesti ir nuėjo ratinėn nakvoti. Naktį nubudo senelė ir sako: - Oi, kaip noriu pasivažinėti Dievo rateliais. Senelis tyli, bet ir jam norisi pasivažinėti. Pažiūrėjo senelė į senelį, pribėgo ir jau sėdi rateliuose. Nieko nelaukęs paskui ją įsikorė ir senelis. Vos tik abu sulipo - rateliai subyrėjo. Jie ir šiaip, ir taip mėgino surinkti, bet nieko nepadarė. Netrukus atėjo Dievas ir klausia: - O mano ratelių ar nelietėte? - Ne, ne! - meluoja seneliai. Supyko Dievas ir išvarė juos iš dangaus. Lipo pupa seneliai skubėdami ir stenėdami. Jau netoli trobelė, jau stogas matosi. Tik pupa triokšt ir nulūžo, o seneliai šlumšt per stogą, per lubas ir nukrito į savo trobelę. O ten vištytė su gaidžiuku jų išsiilgę laukia: gaidžiukas garsiai gieda, o vištytė - karkina.
„Drugelių“ grupės vaikai įsijungė į respublikinį ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų įstaigų STEAM projektą „Auginu daigelį savo darželyje. Nuo sėklelės iki lapelio.“
Veiklos metu vaikai klausėsi sekamos pasakos „Pupa“, ją aptarė, inscenizavo.
Susipažino su įvairių formų, dydžių, spalvų pupomis. Jas grupavo, lygino, skaičiavo. Aptarė, ko reikia, kad iš sėklos išaugtų augalas.
Vienas pupas sodino į drėgnus vatos diskelius, o kitas - į žemę. Stebėjo, kuri pupa greičiau išleis daigelį. Pirmoji mažą daigelį išleido vatos diskelyje esanti pupa, bet greičiau augo ir lapelius leido žemėje pasodinta pupa.
Mažieji stebėjo augančius daigelius, juos matavo, kiek paaugo per 2-3 dienas, per savaitę, skaičiavo lapelius.
Vaikai pastebėjo, kad tik pasakoje pupa greitai augo.
Paūgėjusią pupą persodino į darželio šiltnamį. Sodindami pupą į šiltnamį suprato, kad augalas labai liaunas ir gali greit lūžti, todėl pasakos herojams bus nesaugu nulipti pupa žemyn.
Vaikai iš kukurūzų lazdelių sukonstravo ilgas kopėčias.
