Visi vaikai Danijoje turi teisę lankyti dienos priežiūros centrus, kurie gali būti įvairių formų.
Šias paslaugas teikia lopšeliai, šeimos dienos centrai ir darželiai, taip pat yra siūloma ir alternatyvi vaikų priežiūra, kurią organizuoja privatūs šių paslaugų tiekėjai.
Norint gauti šias paslaugas, atsakomybė gula ant tėvelių pečių, kadangi jie rūpinasi vaiko registracija į šias įstaigas.
Tėveliai turi kas mėnesį mokėti dalį šiai priežiūrai reikalingos sumos.
Iki kol vaikui sueis 6 metai, tėvai gali naudotis dienos priežiūros centrų, darželių ir kitų privačių institucijų paslaugomis.
Vaikas nuo 6 mėnesių iki 2 metų gali būti prižiūrimas lopšeliuose (vuggesture), o nuo 2 metų 10 mėnesių iki 6 metų - dienos priežiūros centruose (dagpleje) ir darželiuose (børnehave).
Šeimyninė dienos priežiūra skirta vaikams iki 3 metų, paslaugos teikiamos privačiuose namuose arba patalpose, suteiktose vietinės komunos.
Vaiką prižiūri privačiai arba komunos įdarbinti asmenys.
Šios paslaugos yra teikiamos ribotam vaikų kiekiui, vienas asmuo gali rūpintis tik 5 vaikais, jeigu dirbama dviese, tada šis skaičius išauga iki 10 vaikų.
Lopšeliai skirti vaikams iki 3 metų, kur paslaugos teikiamos tam skirtose institucijose kartu su kitais vaikais.
Vaikais rūpinasi specialybę turintys socialiniai pedagogai ir pedagogai-padėjėjai.
Vaikų darželiai skirti vaikams nuo 3 iki mokyklinio amžiaus (t.y. iki nulinės klasės).
Paslaugos teikiamos tam skirtose institucijose kartu su kitais vaikais.
Vaikais rūpinasi specialybę turintys socialiniai pedagogai ir pedagogai-padėjėjai.
Naudojantis privačiomis vaiko priežiūros paslaugomis galima gauti išmokas (subsidijas), skirtas padengti sąnaudas patiriant pasirinkus šį būdą.
Naudodamiesi vaiko priežiūros paslaugomis, privalote patys padengti tam tikrą dalį išlaidų, susijusių su jūsų vaiko priežiūra.
Kitą dalį moka komuna, kurioje gyvenate ir esate registravęs savo gyvenamąją vietą.
Kaina yra nustatoma pagal paslaugų įkainius ir priežiūros modelį jūsų komunoje.
Sąskaita už paslaugas bus atsiunčiama kiekvieną mėnesį.
Standartiškai Jūs turite apmokėti iki 25% išlaidų susijusių su jūsų vaiko priežiūra, komuna apmoka likusius 75%.
Jeigu turite daugiau negu vieną vaiką, tada jums bus taikoma nuolaida, pagal kurią Jūs mokėsite pilną kainą už brangesnę priežiūrą, o pigesnės teks mokėti tik pusę savo dalies.
Jeigu Jūsų pajamos nesiekia nustatytos ribos, jums tpriklauso papildomos išmokos.
Danijoje, kaip ir kitose Šiaurės šalyse, vaikų teisių apsaugos sistema yra sudėtinga ir kartais kelia diskusijų.
Nors pagrindinis tikslas yra užtikrinti vaikų gerovę, pasitaiko atvejų, kai kyla abejonių dėl institucijų veiksmų.
Švedijos teisininkė Ruby Harrold-Claesson teigia, kad Švedijos šeimos politikoje vyrauja nuostata, jog valstybė geriau žino, ko reikia vaikams, nei jų tėvai.
Panašios nuostatos laikomasi Danijoje, Norvegijoje bei Suomijoje.
Pasak R. Harrold-Claesson, vaikų teisių apsaugos įstatymai kuriami Švedijoje ir eksportuojami į kitas Šiaurės šalis, kur jų aklai laikomasi.
Ji ironizuoja: „Švedijoje šeima nereikalinga. Mes turime socialines paslaugas.“
Dėl to vaikai dažnai atimami iš tėvų be svarbios ar netgi jokios priežasties ir apgyvendinami globėjų šeimose ar globos institucijose.
Nuo 1920 m. iki dabar Švedijoje iš tėvų buvo atimta daugiau nei 400 000 vaikų.
Šiuo metu šioje „socialinės gerovės valstybėje“ atskirai nuo biologinių tėvų auga per 20 tūkst. vaikų.
R. Harrold-Claesson prisiminė skandalingąją 1957 m. Vetlandos bylą, kai iš šeimos buvo paimti visi aštuoni vaikai vien dėl to, kad ji buvo neturtinga ir turėjo „per daug“ vaikų.
2006 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pavogta vaikystė“, kur suaugę vaikai pasakojo, kaip buvo skriaudžiami globėjų namuose.
Valstybė nusprendė skirti tokiems vaikams pinigines kompensacijas, tačiau ne visiems.
R. Harrold-Claesson atskleidė sukrečiančią praktiką, kad Švedijos vaikų teisių apsaugos darbuotojai nedvejodami patiki vaikų skundais, kai „skriaudėjai“ yra tėvai, tačiau dažnai lieka kurti tų pačių vaikų pasakojimams apie globėjų šeimose patiriamą netinkamą elgesį su jais ar netgi įvairiopą išnaudojimą.
Pasak teisininkės, jei kas nors nutinka vaikui jo namuose, biologiniai tėvai tuoj pat patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, tačiau jei panaši nelaimė dėl aplaidumo ar vaiko nepriežiūros nutinka pas globėjus, dažnai teisėsauga nesivargina pradėti tyrimą.
Kaip pavyzdį R. Harrold-Claesson papasakojo vieno šešiamečio berniuko istoriją, kuris globos namuose stipriai susižeidė, tačiau policija neatliko tyrimo, kas dėl to buvo kaltas.
„Jie niekada negina vaiko teisių, kai jis yra valstybės globoje. Kitas skaudus pavyzdys - kai 2012 m. globėjų namuose mirė penkiolikmetė, sirgusi plaučių uždegimu, nes globėjai nepasirūpino jos gydymu ir netgi sergančią vertė dirbti arklidėse. Vieną rytą mergaitę rado mirusią lovoje ir jau sustingusią.“
Švedijos vaikų nemušimo įstatyme sakoma, kad vaikai turi teisę į rūpinimąsi, turi būti gerbiami kaip asmenys ir idividualybės.
Pasak R. Harrold-Claesson, pagal šios šalies šeimos politiką, vaikai turi tik teises, tačiau jokių pareigų tėvams, kuriems iš esmės „surištos rankos“ kaip nors drausminti vaikus.
Pasirodo, netgi už netinkamą elgesį vaiką išsiųsti į kitą kambarį yra neleistina, tai laikoma smurtu, už kurį baudžiama, kadangi esą vaikas atskiriamas nuo šeimos.
„Tačiau kai vaikai atimami iš tėvų ir apgyvendinami globos namuose, tai kažkodėl smurtu prieš vaiką nelaikoma“, - konstatavo teisininkė.
„Taigi kas labiau kenkia vaikui - tėvų pliaukštelėjimas ar atskyrimas nu šeimos? Vaikai nebeturi klausyti tėvų. Tad kam jie turi paklusti? - socialiniams darbuotojams, globėjams? Socialiniai darbuotojai turi teisę nuspręsti, kas vaikui yra negerai“, - tęsė R. Harrold-Claesson.
Ji palygino švedišką įstatymą su prancūzišku, kur parašyta: „Vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turi gerbti savo tėvą ir motiną.“
Dėl tokios politikos, anot teisininkės, švedų vaikai auga nevaldomi „monstrai“.
R. Harrold-Claesson pažymėjo, kad Švedijoje vaikai atiminėjami ne tik iš šalies piliečių, bet ir iš užsieniečių.
Antai 2012 m. vienas italų politikas lankėsi Stokholme su šeima. Jo mažametis sūnus nenorėjo eiti į švedų restoraną, o tik į italų. Berniukas pabėgo, ir tėvas jį pagriebė už pakarpos. Tada kažkas paskambino policijai, ir italų politikas vietoje buvo suimtas.
Kitas atvejis - musulmonų šeimos iš Malaizijos istorija. Visi keturi jos vaikai buvo atiduoti į globos namus, o tėvai suimti, nes vienas berniukas kažkam pasiskundė, kad tėvas jam sudavė per ranką, kadangi šis nenorėjo melstis.
Kai atvyko jų giminės iš Malaizijos, jiems nebuvo leista aplankyti šių vaikų.
2012 m. musulmonų šeima iš Gambijos atvyko į Švediją su dviem vaikais. Po 4 mėnesių 6-metė dukra buvo atskirta nuo šeimos ir atiduota globėjams.
Mokykloje vienas berniukas sukurstė visą klasę, kad su ja nedraugautų - ji buvo vienintelė juodaodė.
Mergaitė nebenorėjo eiti į mokyklą, verkė, motina ją bandė įtikinti ir neapsikentusi pliaukštelėjo.
Mergaitė mokykloje verkė ir kai mokytoja pasiteiravo, kodėl, ši atsakė, jog ne todėl, jog nenorinti į mokyklą, bet kad mama ją mušė.
Mergaitė buvo iškart atimta iš tėvų.
Ir lig šiol jiems neleista su ja pasimatyti.
Pasak R. Harrold-Claesson, nuo to laiko, kai buvo priimtas vaikų nemušimo įstatymas, tūkstančiai tėvų buvo persekiojami, o jų vaikai atimti.
Tėvai, kurie apkaltinami smurtaujantys prieš vaikus, gali gauti iki 10 metų kalėjimo.
Teisininkė piktinosi, kad nors pagal įstatymus du kartus už tą patį nusikaltimą bausti draudžiama, pastaraisiais atvejais tėvai baudžiami dvigubai - kalėjimu ir vaikų atėmimu.
Tačiau iš tiesų labiausiai čia nubaudžiami vaikai, nes jie netenka savo šeimos, netenka visos aplinkos, kurioje augo.
Tėvams ne tik neleidžiama matytis su vaikais, bet ir neteikiama informacija apie juos.
Anot R. Harrold-Claesson, švedai baudžia tėvus, kurie naudoja prievartą prieš vaikus, tačiau tuo pat metu yra televizija, kompiuteriniai žaidimai, kuriuose apstu smurto, tačiau tai nelaikoma problema.
„Su šios rūšies smurtu nieko nedaroma. Jei norime sustabdyti visuomenėje smurtą, pirmiausia turime nerodyti tiek smurto per televiziją“, - kalbėjo R.
Švedijoje vaikų globėjams yra mokami didžiuliai pinigai.
Pasak R. Harrold-Claesson, - tai tikras verslas.
Taip pat egzistuoja privačios įvaikinimo agentūros, kurios savo paslaugas teikia ne nemokamai.
Pasak R. Harrold-Claesson, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl Švedijoje tiek daug vaikų atskiriami nuo savo biologinių tėvų, greta „individualistinio“ „gerovės šalių“ mentaliteto, kai nuvertinami šeimos ryšiai, o virš visko iškeliamas atskiras individas.
Pasak S. B. Lindegaardo, Danijoje vaikų, augančių ne su savo biologiniais tėvais, skaičius pamažu mažėja.
Jo nuomone, to priežastis - pinigai.
2008 m. Danija patyrė finansinę krizę.
Tuo metu buvo sumažintos išmokos už globojamus vaikus, ir jų skaičius sumažėjo.
Kita vertus, anot teisininko, statistika rodo, kad prievartinių vaikų atėmimų procentas auga.
S. B. Lindegaardo manymu, tai rodo, jog sistemai trūkstant pinigų ir laiko, vaikai atimami skubotai, pakankamai neįvertinus situacijos.
Pasak Danijos atstovo, 50 proc. atėmimo atvejų nėra gerai išnagrinėta vaiko situacija, o 27 proc. atvejų nesama veiksmų plano, kas vaikui nutiks ateityje, kai jis bus paimtas.
Danijos statistika atskleidžia, kad daugiausia iš tėvų atimama vaikų tarp 15-17 metų amžiaus.
Nors vaikų nuo gimimo iki 3 metų atimama mažiausiai, bet jų skaičius auga.
Taip pat daugėja kūdikių, kurie atimami iš tėvų iškart po gimimo.
Pasak Danijos teisininko, net 50 proc. atvejų, kai vaikas paimamas, socialiniai darbuotojai neturi aiškaus plano.
S. B. Lindegaardas priminė, jog pagal Danijos įstatymus tam, kad vaikas būtų atimtas iš tėvų, turi kilti grėsmė jo sveikatai ar vystymuisi.
Tačiau čia galimos įvairiausios interpretacijos ir įvairiausi tėvų nesirūpinimo suvokimai.
Antra atėmimų priežastis - smurtas.
Čia omenyje turimas ne tik tėvų smurtas prieš vaikus, bet ir smurtas aplinkoje, giminaičių smurtas.
Trečia atėmimo priežasčių grupė - jei vaikas vartoja narkotikus, alkoholį, turi elgesio probelmų.
Ketvirta grupė - „kitos priežastys“.
Pasak S. B. Lindegaardo, šios „kitos priežastys“ dažnai apima labai plačią interpretaciją, pavyzdžiui, sunkumai bendraujant su vaiku, ar tiesiog socialinių darbuotojų nuomonė, kad tėvai nėra tinkami auginti vaiką.
Teisininkas pasakojo, kaip vyksta prievartinio vaiko atėmimo procedūra.
„Viskas prasideda nuo įtarimo.
Kaip šeima tampa įtartina?
40-50 proc. atvejų - šeima turi savo priešistorę ir jau yra stebima.
Įtarimų daugėja ir pradedama byla“, - kalbėjo Danijos atstovas.
„Įtariamaisiais“ tampa ir tėvai, kurie patys kreipiasi į socialinius darbuotojus pagalbos dėl problemų su vaikais, ir neretai tai galiausiai baigiasi prievartiniu atėmimu.
Vykstant vaiko paėmimo ar bandymo jį atgauti procesui, S. B. Lindegaardas pataria tėvams kiek galima ilgiau ir glaudžiau bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, „nes jie priklauso galios struktūrai“.
Jis prisiminė atvejį savo praktikoje, kai bandė padėti tėvams, kurių vaikas buvo atimtas iškart po gimimo.
„Aš susitikau su socialiniu darbuotoju, jis man pateikė savo planą ir pasakė, jei nesutinku pagal jį bendradarbiauti, vaikas nebus grąžintas“, - tokį aiškiai vienpusišką „bendradarbiavimą“ ironizavo tesininkas.
Pasak S. B. Lindegaardo, Danijoje atimti vaikai dažniausiai patenka į globėjų namus, globėjų šeimas.
S. B. Lindegaardas neneigė, kad dauguma jų Danijoje - geri žmonės, mylintys vaikus.
Tačiau jis pabrėžė, kad valstybės skiriamas atlygis už globojamą vaiką yra labai didelis.
Todėl, jo nuomone, tuo piktnaudžiaujama, tad daugelyje globėjų šeimų auga per daug vaikų.
Anot teisininko, tokie vaikai dažnai yra labai sužeisti, todėl globoti didesnį jų skaičių - labai sudėtinga.
„Jei būtų mano valia, aš sumažinčiau išmokas ir vaikų skaičių globėjų šeimose.
Dalis atimtų vaikų patenka į institucijas, kadangi jie yra pernelyg traumuoti, ir jiems reikalinga profesionali pagalba.
Tačiau S. B. Lindegaardas pabrėžė, kad institucijos dažnai yra perpildytos.
S. B. Lindegaardas pateikė pavyzdžių iš savo praktikos.
Pavyzdžiui, jo praktikoje pasitaikė atvejis, kai iš tėvų buvo paimtas vaikas iš karto po gimimo, nes esą jų intelekto koeficientas buvo nepakankamai aukštas.
Tėvai dėl to labai nusiminė.
Galutinėje instancijoje jiems buvo leista matytis su vaiku valandą per savaitę, prižiūrint socialiniam darbuotojui.
Tačiau jis savo ataskaitoje parašė, kad vaiko tėvas kūdikiu nesidomėjo, nes sėdėjo ir visą laiką šypsojosi.
Iš tiesų vyras šypsojosi todėl, nes visada taip elgdavosi bandydamas atsipalaiduoti.
Kitas pavyzdys: byla, kai iš 17-metės motinos vaikas buvo atimtas iškart po gimimo.
Jai buvo leista šį pamatyti tik kartą per pumetį.
S. B. Lindegaardo nuomone, mergina buvo gera motina, todėl jis bandė padėti jai vaiką susigrąžinti.
Jis nusiuntė prašymą į atitinkamą instituciją, tačiau tuo metu vaikas sirgo, todėl buvo nuspręsta, kad jo negalima atiduoti motinai.
Tad byla buvo pralaimėta ne todėl, kad mergina buvo bloga motina, bet dėl prastos vaiko sveikatos.
„Tad kas yra gerai ir kas blogai Danijoje?“, - retoriškai klausė S. B. Lindegaardas.
„Gerai yra tai, kad mes turime sistemą, kuri rūpinasi vaikais, ir ji yra reikalinga.
Tačiau ši sistema turi turėti pakankamai pinigų.
Ir turi būti daugiau kontrolės, kad nebūtų piktnaudžiaujama.“
Žurnalistė iš Belgijos Florence Bellone kalbėjo apie vaikų atėmimus Didžiojoje Britanijoje.
Pasak F. Bellone, Didžiojoje Britanijoje vaiko teisių apsaugos tarnybos gali labai greitai nuspręsti atimti vaiką iš tėvų.
F. Bellone priminė pernykštį atvejį, kai aukštas pareigas einanti Sičio darbuotoja Lucy Allen buvo priversta bėgti iš šalies, kad neprarastų savo kūdikio.
Pasirodo, jai pakako šeimos gydytojui užsiminti apie ją kamuojančią depresiją dėl didžiulio darbo krūvio, kad šis apie tai praneštų socialiniams darbuotojams, ir būsima motina taptų įtariamąja.
Tačiau labiausiai pažeidžiami yra imigrantai, atvykstantys į Jungtinę Karalystę ieškoti geresnio gyvenimo.
Pasak žurnalistės, būdami labai naivūs, jie lengvai patenka į „spąstus“.
„Pažįstu nemažai vaikus praradusių lietuvių tėvų, o pati siaubingiausia man atrodo vienos merginos istorija“, - pasakojo F. Bellone.
Pasak žurnalistės, prieš keletą metų socialiniai darbuotojai nuvežė mergaitę į globos namus ir daugiau ja nebesidomėjo.
Čia ji patyrė prievartą ir smurtą.
Vėliau mergina sutiko vyrą, kurį pamilo.
Septyniolikos tapo nėščia.
Tačiau socialiniams darbuotojams kažkodėl nepatiko afganų kilmės merginos draugas ir jie pareikalavo, kad ši jį paliktų - antraip neteks kūdikio.
Mergina „apgavo“ socialinius darbuotojus esą paliko vaikiną.
Pasak F. Bellone, Jungtinėje Karalystėje vaikų globa yra didžiulis pajamų šaltinis.
Kai kurios šeimos globoja po 10-15 vaikų.
Prieš keletą metų valstybė pradėjo mokėti pinigus ne tik globėjams, bet ir įvaikintojams.
F. Bellone teigimu, tai skatina vaikų atėmimo praktiką.
Taip pat verta paminėti, kad Afganistano Goro provincijoje tarnauja aštuntoji Lietuvos vadovaujama operacija, kurios metu Lietuvos kariai kartu su Danijos, Kroatijos, JAV, Ukrainos ir Gruzijos kariais padeda Afganistano valdžiai atkurti provinciją.
Šiuo metu Čagčarano vaikų namuose glaudžiasi apie pusantro šimto beglobių vaikų, kurių išlaikymui skiriama vos iki vieno JAV dolerio per dieną.
