Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - viena ryškiausių Lietuvos kultūros asmenybių, kurios palikimas žavi savo universalumu ir gyliu. Jis gyveno neilgai - vos 35 metus, tačiau spėjo palikti neišdildomą pėdsaką trijose meno srityse: muzikoje, dailėje ir literatūroje. Nors pasaulyje jis garsėja pirmiausia kaip dailininkas, jo muzikiniai ir literatūriniai talentai taip pat nusipelno dėmesio.
Čiurlionio asmenybė buvo išskirtinė. Jo artimieji prisimena jį turint „nepaprastas mėlynas, tragiškas akis su įtemptu žvilgsniu“, „gerą ir nedrąsią šypseną“, „skambų juoką“, bet taip pat ir tylų, susimąsčiusį. Jis turėjo „lygų, švelnų ir gana stiprų balsą“, kalbėjo „paprasčiau, bet raiškiai ir vaizdingai“. Būdamas kuklus ir atviras, jis mėgo dalintis įspūdžiais, tačiau nenorėjo išsiskirti iš kitų. Vis dėlto, jo asmenybė, išsilavinimas, kūrybinis intensyvumas ir originalumas leido jam išsiskirti, atskleisti gilų žvilgsnį į gamtą, žmogų ir visą visatą.
Muzika - Pirmoji Jo Kalba
Čiurlionis muzikos mokėsi keliolika metų. Jau vaikystėje jis pasižymėjo ypatinga muzikos dovana - penkerių metų gebėjo sudėtingus kūrinius groti iš klausos. Jo pirmasis muzikos mokytojas buvo tėvas, vargonininkas. Vėliau jis mokėsi pas vietos mokytoją, kuri greitai suprato, kad jai nebežinanti ko mokyti jaunąjį talentą. Tėvų iniciatyva jis buvo išsiųstas į Plungę, kur grafo Igno Oginskio remiamoje muzikos mokykloje mokėsi groti įvairiais instrumentais ir tobulino orkestruotes.
Grafas Oginskis susidomėjo jaunojo muzikanto talentu ir skyrė jam stipendiją, leidusią Čiurlioniui tęsti muzikos studijas Varšuvos konservatorijoje. Čia ypač atsiskleidė jo kompozitoriaus talentas. Jo kūryba buvo giriama profesorių, liaupsinama draugų, bet kartais viešumoje trūkdavo pripažinimo dėl įvairių intrų ir jo, kaip lietuvio, statuso. Jis sukūrė trumpų fortepijono kūrinių, fugų, preliudų, o vėliau ir simfoninę poemą „Miške“.
Baigęs studijas Varšuvoje, Čiurlionis toliau gilino žinias Leipcigo konservatorijoje, kur įgijo naują muzikinį supratimą. Po studijų grįžęs į Varšuvos konservatoriją, jis tapo ne tik kompozitoriumi, bet ir dėstytoju, pamažu atsisakydamas kitų įtakų ir kurdamas vis originalesnę muziką.
Tapyba - Pirmoji Jo Meilė
Nors muzika buvo pirmoji jo meilė, Čiurlionis vėliau pajuto pašaukimą tapybai. Jis prisimena, kad jau studijų metu Plungėje ir kelionių metu į Palangą su orkestru jis yra piešęs. Nuoširdžiai įsitikinęs, kad jo ateitis yra dailėje, o ne muzikoje, jis ryžtingai ėmėsi teptuko ir paletės. Šis sprendimas nebuvo lengvas - jis reikalavo daug vidinės kovos, apsisprendimo tarp naujo kelio ir savamokslio tapytojo statuso.
Jo muzikos mokytojai ir kolegos stebėjosi, rėmėjai - prieštaravo, draugai - nepritarė. Tačiau Čiurlionis buvo pripratęs klausyti vidinio balso ir, nepaisydamas kliūčių, „pasirinko spalvų pasaulį kaip savo gyvenimo tikslą“.
Grįžęs į Varšuvą, Čiurlionis vertėsi muzikos pamokomis, o laisvu laiku lankė dailės pamokas ir meno akademiją. Vėliau jis grįžo į Lietuvą, Vilnių. Jo tautinės savimonės pabudimas paskatino jį dalyvauti Lietuvių tautinio atgimimo judėjime. Dirbdamas choro vadovu, Čiurlionis surengė savo paveikslų parodas, kurios sulaukė nevienareikšmiškos reakcijos. Daugelis tautiečių nesuprato jo kūrybos, kai kurie kritikai buvo griežti. Po poilsio Palangoje ir trumpo viešnagės Druskininkuose, Čiurlionis išvyko į Petrogradą. Būtent ten jo menas sulaukė palankiausio priėmimo iš modernių Rusijos menininkų grupės.
Sava Kultūra - Jo Rūpestis
Čiurlionis aktyviai dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje. Jis vadovavo Vilniaus „Kanklių“ chorui, palaikė ryšius su kitais tautiečiais. Jis netgi turėjo ambicingą kultūros rūmų projektą. Bandė įstoti į muzikos mokyklą, organizavo antrąją lietuvių dailės parodą.
Jo gyvenime buvo du poliai: menas ir savita kultūra. Čiurlionis Kaune, nors ir „iš tolo į jį žiūrint“, kūrė naujas sonatas ir ieškojo įkvėpimo Petrapilyje bei Druskininkuose.
Jūratė - Jo Nebaigtasis Opera
Petrapilyje Čiurlionis susipažino su dailininku M. Dobužinskiu ir užmezgė ryšius su ten gyvenančiais lietuviais. Jis vengė kalbėti apie savo finansinę padėtį, bet svajojo apie bendrą kūrybos kelią su žmona, siejamas su opera „Jūratė“.
„Žmogau, Tu mano vienintelis, Jūrate mano!“ - rašė jis. Jo mintys nuolat sugrįždavo prie „Jūratės“. Tačiau parodų reikalai komplikuodavosi, bet jis tikėjo, kad „dabar jau eisime drauge su šypsena lūpose“. Antrasis jo susitikimas su žmona Sofija Petrograde buvo kupinas vilčių.
Laikas Finalinėse Jo Rungtynėse
Jaunavedžių pavasaris Druskininkuose buvo kupinas kūrybinės energijos. Plungėje prasidėjo antroji kūrybinga vasara. Čiurlionis rašė: „Suprastum mane, jeigu turėtum seserį“. Jo paskutinė kelionė į Rusijos sostinę buvo kupina nerimo. Žmonos belaukiant Petrograde, jis jautėsi silpnas.
Ligonis grįžo į Druskininkus, o vėliau prasidėjo gydymo metai Raudondvaryje. Net ir sunkiais momentais, „Mir Iskusstva“ ir Kandinskio dėmesys jam buvo svarbus. Paskutinės jo ašaros ir motinos rauda liudijo apie jo gyvenimo baigtį.
„Norėčiau, Kad Mane Suprastų“
Po Čiurlionio mirties prasidėjo pomirtinės parodos Lietuvoje ir Rusijoje. Jo mirties metinės Petrograde, paveikslų grįžimas į tėvynę, „Apollono“ leidinys jam - visa tai liudijo apie augantį jo pripažinimą. Tačiau rūpestis jį suprasti kartais kėlė pavojų jį pamiršti. Čiurlionis buvo tautinės idėjos reiškėjas.
Jo paveikslai buvo išstatyti laikinojoje galerijoje, laukiant biografijos ir monografijos. Jo sielos kalba buvo „didžiojo sfinkso“. Čiurlionio biennium 1935 ir 1936 metais, pirmoji monografija vakarietiška kalba, jo ryšys su Nobelio laureatu Rollandu - visa tai rodė jo vietą pasaulinėje meno istorijoje.
Pakeliui į Pasaulinį Dėmesį
Realistai plaka mistiką, vakariečiai domisi abstraktininku. Čiurlionis Paryžiaus dvikovoje, jo vardas meno leidiniuose, sukaktys krašte ir išeivijoje - visa tai liudijo apie jo augantį pripažinimą. Jis išsiskyrė tarp abstrakcijos pretendentų, nors realistai jį gynė nuo abstraktistų.
Naujos sukaktys ir atgarsiai svetur, egzilio ieškojimas vidurio - visa tai formavo fenomeną, vadinamą Čiurlioniu. Jo šimtmetis buvo minimas su didžia pagarba.
Kūrėjo Visumos Beieškant
Nagrinėjant Čiurlionio asmenybės bruožus, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, svarbu atsižvelgti į aplinką ir laiką, kuriame jis gyveno. Jo kūrybinis palikimas yra neatsiejamas nuo jo gyvenimo istorijos.
