Dainius Kazlauskas - viena ryškiausių ir charizmatiškiausių asmenybių Lietuvos teatro bei kino padangėje. Jo talentas įkūnyti sudėtingus, daugialypius personažus, gebėjimas valdyti publiką ir unikalus režisūrinis braižas yra puikiai žinomi kultūros mylėtojams. Tačiau, kai kalba pasisuka apie asmeninį gyvenimą, šis scenos grandas tampa kur kas paslaptingesnis. Skirtingai nei daugelis šiuolaikinių įžymybių, kurios savo šeimos kasdienybę noriai transliuoja socialiniuose tinkluose, D. Kazlauskas pasirinko kitokį kelią. Jo vaikai viešumoje matomi itin retai, o informacija apie jų asmeninius pasirinkimus žiniasklaidą pasiekia tik labai dozuotai.
Gyvename laikais, kai privatumas tapo prabanga, o žinomų žmonių vaikai dažnai tampa tėvų populiarumo įkaitais dar net neišmokę vaikščioti. Dainius Kazlauskas laikosi griežtos nuostatos - šeima yra tvirtovė, kurios sienų neturi griauti viešumas. Šis sprendimas nėra atsitiktinis. D. Kazlauskas puikiai supranta pramogų pasaulio užkulisius ir psichologinį spaudimą, kurį gali patirti jauni žmonės, nuolat stebimi aplinkinių. Saugodamas vaikus nuo ankstyvo viešumo, jis siekė suteikti jiems galimybę formuotis kaip savarankiškoms asmenybėms, o ne kaip „Dainiaus Kazlausko vaikams“. Aktoriaus filosofija remiasi paprasta tiesa: vaikai turi teisę patys nuspręsti, kada ir kiek jie nori būti matomi.
Vaikystė ir jaunystė: gatvės išmintis ir meniniai polinkiai
1971 m. liepos 14 d. Vilniuje Jadvygai ir Petrui Kazlauskams gimė sūnus Dainius, ateityje pelnytai tituluotas Maestro. Jis - tikras Vilniaus vaikas iš paprastos darbininkų šeimos. „Gal 18 kvadratų, virtuvė - gal 2 kvadratai, tualetas - su pusiau sėdima vonia ir vienas didesnis kambarys. Mama dėl to nuėjo dirbti į statybas, tapo dažytoja, kad gautų butą. Darbininkų šeimos buvo paklausios ir visi gaudavo nemokamus butus. Tėtis buvo labai geras skardininkas.“ Dainius prisimena vaikystę kaip smagų laikotarpį, kupiną nuotykių ir bendravimo su draugais gatvėje. „Esu gatvės vaikas, mano visas gyvenimas vyko gatvėje tarp vaikų.“
Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Pirmame aukšte gyvenę kaimynai nebuvo patenkinti vaikų išdaigomis. Vieną kartą mėtant gniūžtes į vieno kaimyno langus, Dainius buvo sugautas. „Kaip dabar atsimenu, nešė po pažastimi. Jis buvo paslaptingas kaimynas, tai ir mėtėme iš smalsumo. Visi sėkmingai pabėgo, o mane kaip lagaminą nešė po pažastimi, net apsišlapinau iš baimės. Kai atvedė prie namų, paskambino į duris, o paskui labai pasigailėjo. Mano tėvas sureagavo netinkamai ir vos nekilo muštynės.“
Nepaisant sudėtingų šeimos santykių, Dainius su 9 metais vyresne seserimi Rima nesiskundė perdėtu tėvų dėmesiu. „Buvome pakankamai savarankiški ir jau tada galėjome pasirūpinti savimi. Gatvė ir savarankiškumas davė jėgos, išminties tarp vaikų.“ Vis dėlto, jis pripažįsta, kad kartais jausdavo „baltą pavydą, kai matydavo šeimas, kuriose vaikai buvo reikalingi“. Tėvų santykiai nebuvo idealūs: „Mama buvo ramstis, kuris bandė viską išlaikyti, dėl to mums nelabai turėdavo laiko, o tėtis buvo atsipūtęs. Įtariu, kad galbūt ne visai sėkminga meilė. Tai turbūt lėmė, kad tėvas buvo atsiribojęs nuo šeimos, labiau galvojo apie save.“
Maištingas jaunuolis paauglystėje siekė išsiskirti ne stiliumi, o energija. „Buvau gana judrus, gatvės vaikas - ne piktybinis, o energingas, bet visiems tai kelia galvos skausmą. Buvau ne agresyvus, o linksmas, tas, kuris vis bandė išsikovoti draugų dėmesį.“ Jo gyvenime svarbią vietą užėmė pionierių stovyklos, kurios tapo „išsigelbėjimu“ ir leido jam pasireikšti. „Didelė vaikų kompanija man buvo išsigelbėjimas. Buvo labai smagu: galėjau pasirodyti, būdavau vedlys ir lyderis. Ta arena, kaip ir dabar scena, dėmesys kompensavo tai, ko neturėjau, ko trūko ir ko normaliam žmogui nelabai reikia, jei viskas gerai.“
Judrų vaiką sudrausmino ir pramoginiai šokiai, kuriuos pradėjo lankyti mamos palieptas. „Mamai labai patiko šokiai ir ji pagalvojo, kad man labai tiktų. Ji pareiškė ultimatumą: negrįžk neįstojęs.“ Nors iš pradžių sekėsi sunkiai, Dainius nesustojo. „Vėliau, sako, porą metų kankinosi, bet paskui - kaip per sviestą. Kainavo labai daug, bet labai gerai sekėsi.“
Baigęs mokyklą 1989 m. D. Kazlauskas įstojo į Lietuvos muzikos akademiją. „Gerai Miltinis yra pasakęs: menininkas turi talpinti nuo šlykščiausio anekdoto iki teologijos pagrindų. Vaikystėje ir paauglystėje galėjau surinkti tai, ko normalus žmogus nerenka, jam to nereikia. Tai prastas skonis, o aš surinkau viską, gatvėje surenki viską.“
Kūrybinis kelias ir šeima: meilė, aistra ir atsakomybė
1990 m. D. Kazlauskas debiutavo kine, Gyčio Lukšo filme „Žalčio žvilgsnis“, o teatre pasirodė spektaklyje „Pamišėlio užrašai“. Tačiau tada pajuto ekonominio sunkmečio naštą. „10 metų - tuščios erdvės. Pats darbymetis, gražiausias laikotarpis. Bet visi aukojamės savu laikotarpiu ir prie to, kas yra dabar, jaučiuosi prisidėjęs.“
1999 m. 28-erių, senas, kaip pats apie save jau manė, D. Kazlauskas vėl susidūrė su šokiu: buvo pakviestas į Anželikos Cholinos spektaklį „Tango in FA“. „Aš toks senas, nebejudu - ne. Sako: „Užeik, ir kursas naujas.“ - „Žvilgtelsiu, bet negarantuoju, kad noriu.“ Dar galvojau: kaip aš dabar imsiu ir šoksiu? Tuo metu dar buvau gilaus menininko vaidmenyje, galvojau, bus nepadoru. Bet užėjau į salę, pamačiau Indrutę ir nuo to viskas pakrypo kitaip, visas gyvenimas. Paskui galvoji: kaip toks atsitiktinis dalykas visiškai pakeitė gyvenimą, viską? Supratau, kad negali būti jokios abejonės, šimtas procentų.“
D. Kazlausko žmona Indrė - aktorė, šokėja, teatre kurianti scenografiją ir kostiumus. Jiedu susitiko Anželikos Cholinos šokio spektaklio „Tango in Fa“ repeticijoje. „Susitikome Anželikos Cholinos šokio spektaklio „Tango in Fa“ repeticijoje.“ Dainius prisimena: „Vaikas būdamas ožiavausi, bet dvylika metų šokau, kad nenuvilčiau mamos. Kai Anželika pasiūlė šokti jos statomame spektaklyje, iš pradžių priešinausi - maniau, kad esu per senas šokti. Man buvo 28-eri.“
Dabar Dainius ir Indrė - viena gražiausių Lietuvos scenos porų, kartu auginanti du sūnus - keturiolikmetį Dominyką ir devynmetį Bernardą. „Su ja esame jau aštuoniolika metų.“ Jųdviejų porą prilygina Paulio Sezanne‘o natiurmortui: „Kai, žiūrėdamas į obuolį iš perspektyvos, matai jį geltoną, o priėjęs arčiau pastebi, kad jis labai spalvingas.“
Jie kartu pastatė daugybę spektaklių, tarp jų - „Duetai“, „Menas“, „Laisvi drugeliai“, „Po 20 metų“, „Tartiufas“, „Žuvėdra“, „Psichai“, „Tobuli melagiai“, „Boeing Boeing“, „Pianistai“, „Vyrai pagal skelbimą“, „Tai kada vaikai“. „Per metus į sceną dažniausiai palydime po keturis spektaklius.“
„Mums su Indrute pasisekė. Ir gyvenime, ir kūrybiniame darbe mes turime bendrą nuomonę, todėl tas darbas kartu mūsų neskiria, o priešingai - vienija.“ Dainius džiaugiasi, kad žmona įnešė pusiausvyrą į jo gyvenimą: „Indrės dėka iš didelio menininko tapau normaliu žmogumi. Ji įvedė pusiausvyrą gyvenime. Aš buvau įkritęs į darbą, buvau pasiryžęs būti vienas, atiduoti visą save teatrui, kinui, bet Indrutė mane pastatė ant kojų ir jos dėka aš gyvenu pilnavertį gyvenimą.“
Dainius vis dar švelniai vadina žmoną mažybiniu vardu - Indrute. Jis sako, kad svarbiausia dovana gyvenime yra meilė. „Įsimylėti ir mylėti yra didžiausia dovana, kokią mes galime turėti. Mes to siekiame, visi to siekiame, visas menas to siekia - būti mylimam arba kažką mylėti.“
Tėvystė ir vaikų pasirinkimai
Dainius Kazlauskas akcentuoja, kad didžiausia dovana, kurią su žmona Indre galėjo duoti savo vaikams, yra laisvė rinktis. „Mūsų vaikams tai yra pati didžiausia dovana, kokią mes su Indrute galėjome jiems duoti.“ Jis pabrėžia pagarbą vaiko individualumui ir atvirumą pasauliui. „Kiekvienas vaikas yra atskiras pasaulis su savo talentais ir silpnybėmis.“
Aktorius džiaugiasi, kad jo vaikai turi savo interesų lauką, kuris nebūtinai sutampa su scena. „Aktorius džiaugiasi, kad jo vaikai turi savo interesų lauką, kuris nebūtinai sutampa su scena.“ Jis nedaro jokio spaudimo vaikams tapti aktoriais, tačiau vertina kūrybinį mąstymą. „Nepaisant to, kūrybiškumas Kazlauskų šeimoje yra vertinamas. Nesvarbu, kokią sritį vaikai pasirinktų - ar tai būtų tikslieji mokslai, verslas, ar menai - tėvas pabrėžia kūrybinio mąstymo svarbą.“
Nors vaikai augo meninėje aplinkoje, viešai nėra informacijos apie jų aktyvią aktorinę karjerą. Tačiau neseniai Dainius pasidalijo džiugia žinia: sūnus Dominykas įstojo į aktorinį Gintaro Varno kursą. „Jis augo vengdamas viešumo, bet kai sukako 17 metų, viskas apsivertė aukštyn kojom. Ir staiga mes namuose turime dar vieną menininką. Mums su Indrute tai yra didelė laimė, nes šiemet Dominykas įstojo į akademiją, į Gintaro Varno kursą. Bet jis viską darė pats. Tai yra jo gyvenimas, jo pasirinkimas, nei dariau jam įtakos, nei padėjau stojant. Tačiau šeima pagausėjo dar vienu artistu ir tai džiugina.“
Tėvystė Dainiui Kazlauskui - tai nuolatinis balansas tarp kūrybinio chaoso ir buitinės disciplinos. Jis vertina diskusijas su vaikais, nes jų požiūris į gyvenimą, informacijos vartojimą ir tarpusavio santykius dažnai priverčia ir patį permąstyti savo nuostatas. „Jie yra mano mokytojai,“ - tokia mintis neretai skamba iš tėvų lūpų, ir D. Kazlauskas nėra išimtis.
„Persona grata“: Kaip įsijausti į koncentracijos stovyklos dvasią?
Tėvystė yra dvipusis eismas. Ne tik tėvai moko vaikus, bet ir vaikai moko tėvus. Dainius Kazlauskas neslepia, kad bendravimas su vaikais jam padeda geriau suprasti šiuolaikinį pasaulį, jaunąją kartą ir kintančias vertybes.
tags: #dainius #kazlauskas #vaikai
