Skulptūrų ir kitų meno dirbinių pažeidimai, ypač nosies nudaužimas, nuo seno kelia daug klausimų. Nors natūralus irimo procesas gali paaiškinti kai kuriuos pažeidimus, dažnas konkrečios kūno dalies, kaip antai nosies, pažeidimas senovės meno kūriniuose verčia ieškoti gilesnių priežasčių.
Ikonoklazmas ir jo reikšmė
Vienas iš galimų paaiškinimų - ikonoklazmas, t. y. šventų atvaizdų darkymas. Nors šis terminas dažnai siejamas su religiniais konfliktais, senovės Egipto kontekste jis suprantamas plačiau - kaip meno dirbinių ir skulptūrų naikinimas dėl politinių, religinių ar estetinių motyvų.
Senovės egiptiečiai tikėjo, kad statulos yra dievybių ir mirtingųjų sąlyčio taškai. Dievas galėjo įeiti į savo garbei skirtą šventovę ir susilieti su savo skulptūriniu atvaizdu. Todėl statulos garbinimas prilygo į ją įsikūnijusio dievo šlovinimui.
Pasak Edwardo Bleibergo, Bruklino muziejaus kuratoriaus, net patys žodžiai „skulptūra“ ir „skulptorius“ pabrėžia, kad atvaizdai yra gyvi. Žmogų vaizduojančiuose objektuose galėjo gyventi dievas arba miręs, vėliau sudievintas žmogus. Būtent šis „įsikūnijimas“ suteikia jiems galių veikti materialiame pasaulyje.
Nosių pažeidimo priežastys
Vienas iš priežasčių, kodėl galėjo būti pažeidžiamos statulos, yra noras atimti ar sumažinti dievybei ar mirusiam žmogui priskiriamas galias. Nosis, kaip kvėpavimo ir gyvybės organas, buvo laikoma itin svarbia. Nudaužus nosį, buvo tikėtasi „užgesinti“ statulos dvasią.
Be to, statulų pažeidimai galėjo būti keršto forma tiems, kurie jau perėjo į pomirtinį pasaulį, arba kapaviečių plėšikų baimės išraiška. Taip pat tai galėjo būti būdas perrašyti istoriją ar pakeisti kultūrą. Vienas iš tokių pavyzdžių - faraono Echnatono bandymas pakeisti senąjį religijos centrą Atonu, naikinant Amono atvaizdus.
Kai kurie mokslininkai, nors ir abejotinai, teigia, kad skulptūrų nosių nudaužymas buvo bandymas sunaikinti afrikietiškas senovės egiptiečių šaknis, tačiau ši hipotezė nėra pagrįsta, nes nosis nėra vienintelis įrodymas apie minėtas šaknis.
Vaisingumo dievai ir jų simbolika
Vaisingumas ir jo simbolika senovės kultūrose užėmė svarbią vietą. Vienas iš tokių dievų - graikų ir romėnų mitologijos Priapas, laikytas vaisingumo, vyriškos potencijos, sodų ir žemės ūkio globėju.
Priapas dažniausiai vaizduojamas su neproporcingai dideliu erekcijos būsenos lytiniu organu, simbolizuojančiu jo ryšį su vaisingumu, gausa ir kūrybine gyvybės jėga. Jo kultas susiformavo helenistiniu laikotarpiu ir buvo ypač paplitęs kaimo vietovėse, soduose, vynuogynuose.
„Priapėja“ - eilėraščių rinkinys, kuriame Priapas vaizduojamas kaip humoristinė ir erotinė figūra, grasinanti seksualinėmis bausmėmis tiems, kurie drįstų trukdyti ar vogti iš jo sodų. Šie eilėraščiai atspindi romėnų požiūrį į seksą ir vaisingumą.
Didžiojoje Britanijoje, Cerne Abaso apylinkėse, yra iškirsta beveik 30 metrų dydžio senovinio vaisingumo dievo statula, datuojama antruoju mūsų eros amžiumi. Akmeninis bareljefas vaizduoja vyrą su septynių metrų ilgio lytiniu organu. Pasak legendų, nevaisingos poros, atėjusios prie šios statulos, vėliau susilaukia vaikų.
Vakarų semitų panteonas ir vaisingumo deivės
Vakarų semitų mitologijoje svarbią vietą užėmė ir vaisingumo deivės. Viena iš jų - Anat, karo, medžioklės ir vaisingumo deivė, viena galingiausių kanaaniečių dievybių. Ji minima mite apie Baalo mirtį ir prisikėlimą.
Kita svarbi deivė - Ašera, El sutuoktinė, vadinama „dievų motina“ ir siejama su šventais medžiais. Taip pat minima Astartė, karo, meilės, vaisingumo ir karališkos galios deivė.
Kanaaniečių religija buvo glaudžiai susijusi su jūra, prekyba, miestų-valstybių gyvenimu ir žemdirbyste. Dievai buvo suvokiami kaip realios, kasdienybę formuojančios jėgos, kurios gali suteikti derlių, apsaugoti miestą ar atnešti pergalę kare.
Nors daugelis senovės dievybių ir jų kultų laikui bėgant išnyko, vaisingumo simbolika ir jos reikšmė išliko svarbi iki šių dienų, atspindėdama žmogaus siekį tęsti gyvybę ir užtikrinti gamtos atsinaujinimą.
tags: #vaisingumo #dievo #statula
