Eugenijus Ostapenko (1976 m. lapkričio 24 d. Klaipėdoje - 2021 m. balandžio 14 d.) - lietuvių dainininkas, muzikos prodiuseris, aktorius, scenaristas. Jis gimė 1976 m. lapkričio 24 d. Klaipėdoje.
Eugenijus Ostapenko savo muzikinį kelią pradėjo 1991-1992 m., kai mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje (gitaros klasė). Tuo metu jis buvo Alekso Bagdonavičiaus vadovaujamo Jaunųjų poeto būrelio narys ir poetų konkursų nugalėtojas. 1993 m. baigė Klaipėdos 25-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Maskvos valstybinį kultūros institutą, kuris vėliau tapo Maskvos valstybiniu kultūros universitetu.
Karjeros pradžioje, 1996 m., Eugenijus Ostapenko tapo Rusijos televizijos 1-ojo kanalo Jurijaus Nikolajevo laidos „Utrenniaja Zvezda“ jaunųjų atlikėjų konkurso laureatu. 1996-1997 m. jis buvo Rusijos radijo stoties „Majak“ hitų paradų daugkartinis nugalėtojas su tokiomis dainomis kaip „Beriozovaja moja“, „List osennij letit“, „Mne byli suždeny“. 1997 m. jis taip pat buvo Tarptautinio muzikos festivalio „Jurmala-97“ laureatas.
Lietuvoje Eugenijus Ostapenko išleido du solinius albumus. 2004 m. pasirodė debiutinis albumas lietuvių kalba „Nakties princesė“, o 2007 m. - antrasis solinis albumas „Sulauk manęs“.
Be solinės karjeros, Eugenijus Ostapenko aktyviai dalyvavo ir kituose muzikiniuose projektuose. 2010 m. jis buvo projekto „Talentų Frontas“ prodiuseris. 2020 m. išleido singlą „Sena Pabieda“.
Tragiška žinia pasiekė 2021 m. balandžio 14 d., kuomet socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose buvo paskelbta, kad Eugenijus Ostapenko mirė savo namuose apie 5 valandą ryto. „Mirė atlikėjas Eugenijus Ostapenko“, lrytas.lt, 2021-04-14.
Po jo mirties, 2021 m. birželio 3 d., „YouTube“ kanale buvo išleista paskutinė E. Ostapenko atliekama daina „Verdame bulvytę“. „Po Eugenijaus Ostapenko mirties pristatyta negirdėta jo daina: „Tikėjo jos populiarumu“, lrytas.lt.
Eugenijaus Ostapenko gyvenimas ir kūryba paliko ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje. Jo talentas ir indėlis į muzikos pasaulį bus prisimenami.
Edukacinė ir akademine veikla
Eugenijus Ostapenko taip pat aktyviai užsiėmė mokslo populiarinimo ir edukacine veikla. Jis skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose ir publikavo mokslo straipsnius. Tarp jo pranešimų yra tokios temos kaip „Frazavimo ugdymas darbe su berniukų choru“ (2004 m.), „H. Perelšteino vadovėlio „Muzikos teorija ir solfedžio“ panaudojimas choro pamokose“ (2005 m.), „Choras Katalikų Bažnyčioje: samprata, repertuaras ir atlikimo pobūdis“ (2016 m.), „Dvasininkai ir chorvedžiai apie chorą Katalikų Bažnyčioje“ (2017 m.), „Pearls of Baltic Contemporary Music“ (2018 m.), „Donato Zakaro religinė kūryba chorui“ (2018 m., 2019 m.).
Bendradarbiaudamas su Berniukų ir jaunuolių choru „Ąžuoliukas“, jis inicijavo ir vedė paskaitas-koncertus bei seminarus, skirtus Bažnytinio choro sampratai, misijai ir raidai Krikščionių Bažnyčios apeigose (2016-2017 m.), taip pat „Choras Katalikų Bažnyčios liturgijoje“ (2018 m.) ir „Choro diena“ (2019 m.). Drauge su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ jis vedė paskaitą-koncertą „Donato Zakaro religinė kūryba chorui: ypatybės, dėsningumai, atlikimo galimybės“ (2018 m.).
Kartu su doc. dr. Danute Kalavinskaite jis publikavo straipsnius, tokius kaip „Choras Katalikų Bažnyčioje: samprata, repertuaras, atlikimo pobūdis“ (2016 m.) ir „Choras Katalikų liturgijoje šiandien: Lietuvos chorvedžių ir dvasininkų požiūriai“ (2017 m.).
