Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje. Kol gyvi tėvai, juos lankome ar apleidžiame, sutariame ar pykstamės, diskutuojame ar konfliktuojame. Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės, tęsiasi ir toliau. Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykiai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi. Ši kaita susijusi su fiziniu ir emociniu atstumu bei kiekvienos pusės asmenine raida vėlesniais amžiaus tarpsniais.
Santykis su realiu tėvu gali būti kiek kitoks negu santykis su psichologiniu tėviškuoju įvaizdžiu, kuris formuojasi per visą žmogaus gyvenimą ir atspindi kiekvieno žmogaus individualų įsivaizdavimą apie mamą, tėtį ir tėvų porą. Be to, suaugusio žmogaus sąmonėje „tėvų“ sąvoka prasiplečia. „Tėvišką“ ar „motinišką“ įspaudą žmogaus psichikoje palieka ne tik biologiniai tėvai, bet ir kiti emociškai reikšmingi asmenys. Jais, psichoterapeutės teigimu, gali tapti globėjai, giminaičiai, mokytojai, auklėtojai, kaimynai, netgi broliai ir seserys. Iš tėvų „paveldime“ ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet taip pat mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius. Santykiai su tėvais neišvengiamai išlieka visų kitų gyvenimo santykių kūrimo ašimi. Kartais suaugusių vaikų elgesys gali būti visai priešingas nei tėvų, tačiau ir jis kyla sekant tėvų pavyzdžiu - tiksliau, dėl desperatiško noro būti kitokiam negu tėvai. Ieškoma būdų, kaip išvengti ankstesnių elgesio modelių atkartojimo tapatinantis su kažkuo kitu.
„Ir tada kyla klausimas, kas tampa tomis tėviškomis figūromis ir idealais, pagal kuriuos konstruojame savo vidinį pasaulį ir ryšius su aplinkiniais“, - sako psichoterapeutė.
Tėvų ir vaikų santykių etapai
Psichoterapeutė išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus.
1. „Tuštėjančio lizdo“ laikas
Lengviausiai atpažįstamas yra jauno suaugusio žmogaus atsiskyrimas nuo branduolinės šeimos, vadinamasis „tuštėjančio lizdo“ laikas. Šis laikotarpis abiem pusėms kupinas pokyčių bei išgyvenimų. Tiek vaikams, tiek tėvams išsiskyrimas gali kelti liūdesį ir ilgesį, o kartu atverti jaudinančias naujas galimybes. Tėvai atsisveikina su aktyvia tėvyste, tad atsiranda galimybė įsitraukti į naujas ar primirštas veiklas. Gali sustiprėti poreikis formuluoti ateinančio gyvenimo etapo uždavinius, naujai permąstyti gyvenimo prasmės klausimus. Tėvų porai svarbu ir toliau stiprinti tarpusavio ryšius, siekti bendrų tikslų. Jaunas suaugęs žmogus šiuo metu įgyvendina savo raidos uždavinius: tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme. Pradeda profesinę karjerą, kuria profesinius ir asmeninius ryšius. Pasak psichoterapeutės, šiuo laikotarpiu tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti. Abi pusės gali pajusti laisvę ir norą atitolti, tyrinėti savo asmeninę gyvenimo erdvę, norus ir poreikius, išnaudoti santykių su kitais žmonėmis, vietomis ir patirtimis teikiamas galimybes. Gal net nesąmoningai patikrinti, kiek toli ir ilgai gali būti atskirai.
2. Sugrįžimas į šeimą
Antrąjį suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapą psichoterapeutė sieja su „sugrįžimu“. Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras „sugrįžti į šeimą“. Kalbu ne apie fizinį suaugusių vaikų grįžimą į tėvų namus, nors toks noras irgi gali kartotis, bet apie šeimos susibūrimą draugėn platesniąja prasme, kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys. Poreikis suartėti dažnai kyla atsiradus bendram tikslui, pavyzdžiui, auginti trečiąją kartą, kuo nors drauge rūpintis. Vaikų auginimas nuo seno yra bendruomeninis darbas. Tuo tikslu dažnai atsigręžiama į tėvus, senelius, kitus artimus žmones. Jei santykiai su giminaičiais komplikuoti, „šeima“ tampa draugai, kaimynai, kolegos. Pradėjus rūpintis jaunesniąja karta, taip pat bendruomenės, visuomenės, krašto, tautos reikalais, kyla natūralus poreikis suartėti su žmonėmis, kurie šioje veikloje turi daugiau patirties ir nori ja pasidalinti. Sėkmės atvejais tai kūrybingo ir produktyvaus tėvų ir suaugusių vaikų bendradarbiavimo laikotarpis. Perduodama net kelių kartų sukaupta patirtis, tradicijos, vertybės, o vaikai visa tai gali kūrybingai papildyti. Pasak psichoterapeutės, čia biologinis amžius netenka aktualumo. Svarbiausia šiame procese yra bendro tikslo siekimas, patirtis ir bendradarbiavimas, kurie įtraukia ir praturtina visus santykio dalyvius.
3. Lūkesčiai ir galimybės
Trečias tėvų ir suaugusių vaikų santykių etapas susijęs su dar vienu atitolimu ir atsisveikinimu. Bėgant metams neišvengiamai didėja tiek tėvų, tiek amžėjančių vaikų fizinių ir psichinių susirgimų bei mirties tikimybė. Akivaizdu, kad aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai. „Kartais susiklosto paradoksali situacija, kad vaikai ir tėvai šiuo laikotarpiu suartėja fiziškai, tačiau psichologinis jų atstumas didėja, nes kuri nors pusė dėl prastos sveikatos nebegali atpažinti savo artimųjų, palaikyti prasmingo ryšio“, - pastebi psichologė. Tradicinės šeimos ir bendruomeninio gyvenimo vertybes puoselėjančiose kultūrose įprasta, kad šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o tėvų priežiūra senatvėje laikoma vaikų pareiga. Tačiau šiandien gyvename postmodernioje ir globalioje visuomenėje, kur fizinio artumo ir tiesioginės priežiūros lūkesčius ne visada pavyksta išpildyti. Dažnai vaikai gyvena toli nuo tėvų ir fiziškai negali jiems padėti. Arba darbingo amžiaus asmenys neturi galimybių savarankiškai rūpintis sergančiais artimaisiais. Pagerėjus gydymo bei slaugos sąlygoms, taip pat paslaugų prieinamumui, tenka pasvarstyti, kur, namuose ar įstaigoje, pagyvenusio ar sergančio artimojo gyvenimo kokybė bus geresnė. Psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad šie klausimai neretai kelia įtampą ir gali tapti nesutarimų bei konfliktų šeimoje priežastimi.
Tėviškumas postmodernioje visuomenėje
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos šeiminių santykių struktūra reikšmingai keičiasi. Bendrai gyvenančių kelių kartų šeimos tampa retenybe. Šeimos nariai dažniausiai nebėra susaistyti gyvenamosios vietos ar bendro amato. Ne kiekvienas skuba perimti tėvų gyvenimo būdą, požiūrį. Užaugo jau kelios kartos vakarietiško individualizmo dvasioje augintų vaikų, kurie linkę rūpintis savimi nesikliaudami besąlygišku biologinės šeimos palaikymu. Taigi ir nesijaučiantys jai absoliučiai įsipareigoję. „Šie suaugę žmonės turi galimybę laisvai rinktis, su kuo užmegzti ir palaikyti santykius, kam ir kiek įsipareigoti, ką jie laikys savo „tėvais“, o kartais ir „vaikais“. Taigi tėvų ir suaugusių vaikų santykius kai kuriais atvejais galime laikyti savotišku pasirinkimu, kuris paremtas bendra jų istorija, emociniais ir moraliniais kiekvieno santykio dalyvio argumentais“, - pastebi psichoterapeutė.
Savo vaikučiams esame tvirčiausia atrama ir patys svarbiausi žmonės visame pasaulyje, tačiau jie, atrodytų, per akimirką užauga, palieka mūsų namus, susilaukia savo vaikų... Žinoma, visą gyvenimą būsime jų tėvais, tačiau mūsų rolė keičiasi - suaugusiems vaikams vis rečiau reikia auklėtojo, tačiau jie tikisi turėti gerbiamą patarėją ir nuoširdų draugą. Savo mažylius pažįstame lyg nuluptus. Puikiausiai žinome, kad vaikas nuo kepsnio nukrapštys visą grybų padažą, pastebime gniaužomus kumštelius, kai mažius meluoja, matome nuleistas akis, kai grįžta po prastos dienos mokykloje... O ar pažįstate savo suaugusius vaikus? Ar žinote, kokią kavą jie mėgsta ar kokią šalį norėtų aplankyti? Kokią knygą dabar skaito? Kokios jų santykiai su sutuoktiniu ir vaikais? Susimąstykite, ar tikrai pažįstate savo suaugusius vaikus? Jeigu jaučiatės atitolę, pabandykite susipažinti iš naujo. Kalbėkitės su savo vaiku lyg su labai ilgai nematu bičiuliu, užduokite jam klausimus ir leiskite išsipasakoti.
5 patarimai, kaip užmegzti glaudžius santykius su suaugusiais vaikais
Augindami vaikus tikriausiai turėjote aiškias taisykles ir tikėjotės, kad jie bus visiškai atviri bei visuomet pasirengę „pateikti veiklos ataskaitą“. Normalu, kad vaikas ar paauglys privalo atsiliepti, kuomet skambinate, negali nuolat sėdėti užsirakinęs savo kambaryje, turi pasakyti, kur ir su kuo buvo ar kokį pažymį gavo. Vaikams užaugus ir prisiėmus atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo pačių vaikus situacija keičiasi. Turite gerbti suaugusio žmogaus asmeninę erdvę bei privatumą. Nepykite, jeigu suaugęs sūnus ar dukra nenori visko pasakoti, negali pakelti telefono ragelio, visuomet paskambinkite ir iš anksto susitarkite dėl apsilankymo, neužsibūkite. Suaugusio žmogaus noras kai ką pasilaikyti sau visai nėra nepagarba jums. Savaime suprantama, kad mama ar tėtis nori geriausio ir (beveik visuomet) yra teisūs. Nepaisant to, labai svarbu nežeminti suaugusio žmogaus gebėjimų savarankiškai priimti sprendimus bei turėti savitą požiūrį. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad neturime teisės patarti suaugusiems vaikams. Turime ir net privalome tai daryti, tačiau patarimai neturi virsti paliepimais, jie turi būti teikiami „laiku ir vietoje“, tuomet, kai mūsų vaikui yra tikrai reikalingi. Metams bėgant gyvenimas nuolat keičiasi, tad kinta ir vertybės bei prioritetai. Vaikų susilaukę žmonės skiria jiems visą dėmesį ir jėgas. Tai natūralu, nes mažyliai užauga greitai, laikas, kuomet galime juos auklėti, ugdyti bei skirti jiems visą savo dėmesį ir meilę yra labai ribotas... Supraskite suaugusius vaikus ir jų prioritetus, juk ir patys buvote tokioje situacijoje, kuomet auginote juos. Nekelkite ultimatumų, jeigu vaikai, jūsų manymu, neranda pakankamai laiko jums, neverskite jų rinktis tarp jūsų ir savo šeimos.
Tikriausiai žinote dažnai naudojamą pasakymą: kiek žmonių - tiek nuomonių. Taip pat būtų galima pridėti: kiek porų - tiek šeimų. Tikėtina, kad jūsų vaikai gyvena kiek kitaip nei jūs, bet juk ir jūs tiksliai neatkartojote savo tėvų kelio... Įsitikinkite, kad jūsų vaikas yra patenkintas savo gyvenimu, tačiau nekritikuokite, jeigu jo antrosios pusės pasirinkimas neatitinka jūsų lūkesčių, nepeikite vaikų auklėjimo metodų, nesistenkite naujai susikūrusios šeimos užtempti ant savo kurpaliaus.
„Vadovėliniai“ tėvų ir vaikų finansiniai santykiai neturėtų būti sudėtingi - savo vaikus išlaikome iki pilnametystės arba iki tol, kol jie baigia mokslus. Deja, tačiau realybė yra kitokia. Daugelis susiduria su finansiniais sunkumais, ypač, sukūrus šeimą, perkant būstą ar automobilį, susilaukus vaikų. Nepaisant to, finansiniai suaugusių žmonių santykiai turėtų būti aiškiai apibrėžti. Tai padės išvengti nemalonios įtampos ir galimų problemų ateityje.
| Amžiaus tarpsnis | Kas svarbiausia vaikui | Kaip galite tai užtikrinti |
|---|---|---|
| Pirmieji vaiko metai: kūdikystė | Saugumas, besąlyginis priėmimas ir besąlyginė meilė. | Nešiodami vaiką, liesdami vaiką, kalbindami vaiką, žiūrėdami vaikui į akis. Tenkindami, kuo greičiau visus vaiko poreikius (maisto, švaros, bendravimo). |
Sėkmingų žmonių santykių formulė tikrai nėra paslaptinga... Svarbu gerbti ir mylėti žmogų bei skirti jam pakankamai dėmesio. Pajutę, kad pradedate tolti nuo savo suaugusių vaikų pasistenkite atrasti daugiau laiko bendravimui. Kurkite bendras tradicijas, kurios suteiktų galimybę pabūti tiek su visa vaiko šeima, tiek ir tik dviese ar trise. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį sukvieskite vaikus bei jų šeimas bendros vakarienės. Galite paprašyti, kad visi paruoštų po vieną patiekalą, tuomet susitikimas nekels tokio didelio streso, jums nereikės visą dieną vargti virtuvėje, o ir finansinė našta (juk paruošti daug patiekalų nemenkai kainuoja) pasiskirstys tolygiau. Sukurkite tradiciją ir bent retkarčiais pabūkite tik su vaiku (ar vaikais), be jų antrų pusių ir mažylių, nueikite į kiną ar teatrą, išgerkite puodelį kavos ir suvalgykite pyrago gabaliuką, surenkite šeimos žvejybos ar grybavimo pusdienį.
Japonai sako: „Paleisk vaiką kuo toliau nuo savęs ir jei jis sugrįš pas tave, vadinasi, jį mokėjai išauklėti“. Šioje paprastoje patarlėje slypi tikra tiesa - juk kiekvienam žmogui norisi prisiminti nerūpestingą vaikystę, pajusti besąlygišką mamos ir tėčio meilę bei rūpestį, tad tėvų namai visuomet traukia...
