Dovilės Šakalienės pavardė Lietuvos politikoje neretai kelia diskusijas, ypač kalbant apie vaikų teisių apsaugą ir šeimos politiką.
"Matuko reforma": siekiai ir pasekmės
Politikės veikla, ypač susijusi su vadinamąja „Matuko reforma“, sulaukė tiek palaikymo, tiek kritikos. Labiausiai akcentuojama Dovilės Šakalienės pavardė - politikės, kuri 2017-aisiais ėmėsi „Matuko reformos“, nuo kurios dar iki šiolei „spjaudosi“ dalis Lietuvos šeimų.
2017 m. vasario 14 d. Seimui priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, buvo numatyta absoliuti nulinė tolerancija smurtui prieš vaikus, aiškesnis mechanizmas vaikų teisių apsaugos tarnyboms, leidžiantis greičiau reaguoti į grėsmę vaikui bei nustatyta grėsmės lygių sistema, pagal kurią galima spręsti, ar būtina vaiką laikinai paimti iš jam nesaugios aplinkos.
Tačiau vos pradėjus taikyti įstatymą, Lietuva kaipmat jo „atsikando“. Kartu su „Matuko reforma“ į Lietuvą atėjo ir neramūs laikai, kuomet tarnybos ėmė atiminėti vaikus iš šeimų be jokios didelės priežasties, o tėvai po truputį pradėjo nebetekti galių auklėjant savo vaikus.
Štai 2018 m. visą Lietuvą sudrebino Kručinskų drama, kai iš kauniečių šeimos buvo atimti vaikai po to, kai praeivis užfiksavo, kaip motina suduoda vaikui per sėdmenis. „Ten sukurta vaikų atiminėjimo sistema verčia tėvus grobti savo atžalas arba reikalauti teisybės teismuose ir metų metais kankintis skausme, žinant, kad tikras tavo vaikas gyvena kažkur svetimoje šeimoje.
Iššūkiai ir diskusijos dėl įstatymo taikymo
Tėvai sako, kad jie nežino, kas parašyta įstatyme. Keletą kartų siūliau įvairias versijas, kaip, pavyzdžiui, švedai darė pieno pakelių kampaniją. Kelis mėnesius ant pieno pakelių buvo detali informacija ir šeimos apie tai kalbėjosi. Tada per metus daugiau nei devyniasdešimt procentų švedų susipažino su vaikų nemušimo įstatymo normomis. Ir tai buvo viena sėkmingiausių visuomenės informavimo kampanijų pasaulio istorijoje.
D. Šakalienės manymu, globos namai tėra įstaigos, kur žmonės ateina dirbti savo darbo ir išeina namo, taigi vaikams niekaip negali būti perteikiamas šeimos jausmas. D. Šakalienė: Blogai mūsų šalyje jau seniai, mes vis dar esame išlaikę sovietmečio palikimą - dideles globos įstaigas, o kai kuriose auga daugiau nei šimtas mūsų vaikų. Visas pasaulis puikiausiai supranta, kad įstaigoje vaikas negali laimingas, sveikas, visavertis, nes įstaigos žaloja vaiką.
D. Pūras: Ypač žalingos šitos institucijos mažiems vaikams. Jau prieš 60 metų įrodyta, kad jeigu nėra emocinio prieraišumo, sutrinka vaiko emocinė, socialinė, netgi pažintinė raida. Tyrinėjant smegenis nustatyta, kad jeigu ilgiau kaip tris mėnesius vaikas būna dirbtinėje aplinkoje (kad ir kokioje geroje įstaigoje), vis tiek toje aplinkoje vaiko smegenų raida sutrinka (kalbu apie pirmuosius trejus metus). O vėliau vaikas neturi galimybės tinkamai socializuotis ir, kad ir kaip stengtųsi personalas, gyvena uždaroje aplinkoje.
R. Dičpetrienė: Kaip pašnekovai minėjo, tai labai sena problema ir tikrai neatsirado dabar. Manau, pasiekėme tašką, kai reikia imtis drastiškų priemonių. Kaip profesorius D. Pūras minėjo, būtinai reikia stiprinti biologines šeimas, kad kuo mažiau vaikų pakliūtų į globos namus. Mūsų organizacija daugiau nei 10 metų kuruoja vaikų dienos centrus (mes juos kažkada įkūrėme), į kuriuos ateina vaikai iš tokių šeimų ir jiems suteikiama visokeriopa pagalba, pvz., ugdomi socialiniai įgūdžiai, organizuojamos ekskursijos, padedama paruošti pamokas, mokomas higienos ir pan. Taip pat dirbama su šeima, kad ji stiprėtų ir tėvai patys galėtų rūpintis vaikais.
Duomenys visiems prieinami, o globoti Lietuvoje paimama per šimtą vaikų. Dalis iškeliauja, pvz., į Italiją. Kodėl tokie skaičiai? Dažnai lietuviai globoti ima vaiką norėdami patenkinti ne jo, o savo poreikius. Tai mūsų sistemos skylės - mes globėjus nepakankamai gerai ruošiame, o kai jie paima vaikutį į savo šeimą, nepakankamai padedame. Yra šalių, kur vaikus auginti paima šeimos nariai. Taigi pagalbos šioje srityje reikia ir labai noriu paskatinti žmones būti globėjais ir padėti vaikams, kurių dabar globos institucijose yra daugiau nei 4 tūkst. Kaip ir sakiau, viena organizacija problemos neišspręs. Pasaulio patirtis rodo, kad viską galima padaryti, jei tik yra noro. Pvz., jeigu jau taip atsitiko, kad nėra biologinės šeimos, vaikai, turintys sunkią negalią, turėtų gyventi globėjų šeimose, o tokių vaikų priežiūra būtų darbas. Už jį reikia mokėti, nes jūs negalite eiti į darbą, jeigu auginate vaiką, turintį sunkią negalią. Kitos valstybės, net ir mūsų kaimynės, sukūrė tokią sistemą ir moka atlyginimą profesionaliems globėjams, kurie augina sunkius vaikus, turinčius sunkių problemų, o mes negalime šitos sistemos sukurti. Tai apsileidimas, ir atėjo laikas problemas spręsti.
Švedijos patirtis ir jos taikymas Lietuvoje
Švedai gi ne tik suvokė, kaip svarbu tėvams perduoti žinią, kad įstatymo tikslas nėra kriminalizuoti absoliučią daugumą Švedijos šeimų ir sukišti šimtus tūkstančių tėvų į kalėjimus, bet pakeisti visuomenės nuostatą pasakant aiškų NE smurtui, apsaugant vaikus, įtvirtinant požiūrį, kad vaikas yra žmogus ir pagarba vaikui yra jo prigimtinė teisė, įsigaliojanti jam gimus, o ne sulaukus amžiaus, kai gali duoti atgal. Jie tą žinią ir perdavė.
Pirma, jie sutvarkė sistemą taip, kad pirmiausia, gavus žinią apie galimą smurtą prieš vaiką, nedelsiant būtų įvertinama situacija šeimoje ir stengiamasi padėti šeimai išmokti tinkamai elgtis su vaikais, kad be reikalo neatimtų iš vaiko galimybės augti su biologiniais tėvais. Pagalba tėvams reiškia ne tikrinimą, kiek dešrelių yra šaldytuve ir gąsdinimą atimti pašalpas, bet kompetentingą ir visapusišką psichologinę, socialinę pagalbą bei švietimą. Beje, aiškiai uždraudus bet kokį žeminantį elgesį su vaiku, buvo užbėgta už akių nuogąstavimams, kad fizinį smurtą pakeis smarkiai išaugęs psichologinis.
Antra, švedai įsitikino, kad žinia pasieks absoliučiai kiekvieną šeimą. Laikinoji komisija primygtinai rekomendavo plačią nacionalinę edukacinę kampaniją, ir Teisingumo ministerija, kuri buvo atsakinga už įstatyminių pataisų priėmimo koordinavimą, ėmėsi ją organizuoti taip, kad iki šiol ši kampanija laikoma beprecedente pagal auditorijos pasiekimą ir efektyvumą.
Kampanija buvo pavadinta „Ar Tu gali sėkmingai užauginti vaiką be pliaukštelėjimų ir mušimo?“ ir pabrėžė, kad smurtas sukelia tiek fizinę, tiek psichologinę žalą, kad nors tėvai kartais supyksta ir turi išreikšti savo jausmus, yra kitų galimybių išventiliuoti įniršį ir frustraciją nei vaiko mušimas ar bauginimas.
16 puslapių spalvota brošiūra, paaiškinanti įstatyminius pokyčius ir pateikianti alternatyvius auklėjimo metodus bei nuorodas, kur kreiptis pagalbos, buvo pristatyta į kiekvienus namus, kuriuose augo bent vienas vaikas ar buvo bent viena besilaukianti moteris. Šios brošiūros taip pat buvo išplatintos visose sveikatos priežiūros įstaigose, vaikų raidos centruose, ugdymo įstaigose, beje, išverstos į visas kalbas, kuriomis kalba Švedijoje gyvenantys žmonės.
Ir dar. Du mėnesius visi pieno pakeliai visose parduotuvėse buvo tapę informaciniais lankstinukais, ant jų buvo spausdinama informacija apie įstatymines pataisas, alternatyvius auklėjimo metodus ir pagalbos variantus, siekiant užtikrinti, kad žinia bus priešais akis - tiesiogine to žodžio prasme - kiekvienoje šeimoje, kad tuo metu, kai bus valgoma, tėvai ir vaikai galėtų pasikalbėti apie tai, kaip sugyventi nežeminant, nesmurtaujant, ir kur kreiptis pagalbos, jei susitarti nepavyksta.
Šios kampanijos rezultatai iki šiol „neperspjauti“ - 1981 metais 99 proc. švedų buvo puikiai informuoti apie įstatymines pataisas, smurto formas ir alternatyvius auklėjimo metodus - su jokiomis kitomis kampanijomis nesulyginamas efektas.
Švedai per keletą dešimtmečių ištrūko iš užburto smurto rato, kai mušami vaikai patys tampa smurtautojais (70 proc.) arba nukreipia smurtą į save (30 proc.). Bet ar jie sustojo? Ne. Pataisytas Vaiko teisių apsaugos įstatymas detaliai aptariamas tėvystės mokymuose, kurie siūlomi visiems kūdikio besilaukiantiems tėvams, ir pristatomas kūdikio gerovės klinikose, kuriose lankosi 100 proc. populiacijos. Mokyklų 9 klasės programose apie vaiko raidą ši ataskaita ir įstatymas irgi aptariami. Taip pat ir privalomose anglų kalbos pamokose. Todėl kiekvienas švedas nuo mažumės išmoksta gerbti save ir kitus, apsiginti nuo smurto ir ginti kitus. Ir jie nepradėjo šių metų nuo bangos vaikų nužudymų ir sužalojimų.
Kritika ir kontroversijos
Pastaruoju metu socialinėje erdvėje netyla kalbos apie tai, kad Seimo narė Dovilė Šakalienė anksčiau yra vadovavusi vienam iš Norvegijoje veikiančių fondų ir yra suinteresuota Lietuvoje įtvirtinti tūkstančius tėvų išgąsdinusią Norvegijos tarnybą „Barnevernet“. Savo ruožtu D. Šakalienė neigia visas su tuo susijusias kalbas ir svarsto dėl to kreiptis į teisėsaugos institucijas.
„Man kyla rimtų klausimų, kas kursto šią sąmokslo teoriją. Niekada nedirbau „Žiburio“ fonde. Niekada nevadovavau jam ir jokių milijonų ir Norvegijos nesu gavusi. Prieš kelerius metus dirbau Žmogaus teisių stebėjimo institute. Vadovavau Europos ekonominės erdvės finansiniam mechanizmo programai, skirtai nevyriausybinėms organizacijoms remti. Buvo paremta daugiau nei 100 nevyriausybinių organizacijų, dirbančių įvairiose srityse: nuo savižudybių iki neįgaliųjų teisių, nuo moterų krizių centrų iki žydų bendruomenės stiprinimo. Ta sąmokslo teorija, kad aš įsisavinau Norvegijos milijonus, yra visiškai nesąmonė. Teisininkai siūlo surinkti duomenis ir kreiptis į prokuratūrą. Peržengtos visos ribos. Kažkas tikslingai skleidžia melagingą informaciją“, - kalba D.
Sąjunga „Vardan šeimos“ ketina surengti piketus prie Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės ir Norvegijos ambasados raginant stabdyti „vaikų globa prisidengiančių institucijų smurtą“. Organizacija kartu išplatino ir 8 punktų reikalavimą Lietuvos valdžiai. Tuo pačiu metu piketai, nukreipti prieš „vaikų grobikus ir pardavinėtojus“ vyks 17 pasaulio šalių: Norvegijoje, Austrijoje, Danijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Serbijoje, Italijoje, Kanadoje, JAV, Airijoje, Naujojoje Zelandijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Rusijoje. Sąjungos „Vardan šeimos“ pirmininkės Editos Morkūnienės teigimu, netvarka vaikų teisių srityje toliau bujoja. „Tik dabar mūsų tarnybos dirba gudriau, netgi sakyčiau, pasimokė iš norvegų. Daug kas yra užslaptinta ir jei tik įsikiša tokios organizacijos kaip mūsų, labai greitai viskas sutvarkoma, kad neiškiltų į viešumą. Bet toliau vaikai yra atimami ir tikslios statistikos mes net nežinome, nors oficialiai ji pateikiama labai gražiai. Čia panašu, kaip kad A. Veryga sako, kad vartojančiųjų alkoholį sumažėjo“, - kalbėjo ji. Anot pašnekovės, „Barnevernet“ yra labai didelis tinklas, kurio ideologijos šaknys plinta po visą pasaulį. E. Morkūnienė priminė neseniai užsienio spaudoje paviešintą istoriją apie įvykius Italijoje (ten, kaip įtariama, dešimtys socialinių pareigūnų, psichologų atiminėjo vaikus iš šeimų ir juos perduodavo globėjams, taip uždirbdami milžiniškus pinigus), kurių takai veda ir pro Lietuvą. „Didelis finansavimas mūsų vaikų teisų tarnyboms ateina iš Norvegijos, pareigūnai važiuoja mokytis. Ten vaiką galima atimti net dėl to, kad trūko vieno kilogramo pagal nustatytas svorio kreives. Norvegijoje paimta daug ir lietuvių, ir kitų šalių emigrantų vaikų, ir jie palikti likimo valiai“, - aiškino sąjungos „Vardan šeimos“ vadovė.
E. Morkūnienė tvirtino, kad nuo kovo mėnesio su organizacija padėjo į šeimas grąžinti 8 vaikus. Ji papasakojo paskutinį atvejį, kai prieš du mėnesius grąžino vaiką į šeimą. „Buvo tokia situacija: 11 metų vaikas susirgo, mama pasiskambino į polikliniką, pasikonsultavo su gydytoja ir paliko namuose vaiką sveikti, neleido į mokyklą. Vaikų teisių tarnyba pasiskambino išsiaiškinti, ar dėl to buvo kreiptasi į gydytoją, tačiau registratūroje nieko nežinojo, nes mama buvo susisiekusi tiesiai su gydytoja. Atvažiavo tarnyba į namus, išplėšė vaiką, jis iš baimės apsisisiojo, neleido net kelnių pakeisti. Kai tėvas bandė sutrukdyti sakydamas, kad vaiką išves tik per jo lavoną, gavo elektros šoką ir buvo paguldytas ant žemės. Vaikas 10 mėnesių pragyveno globos namuose, o tėvai vykdė visas sąlygas, kurių reikalavo: įsidarbino, verslą sukūrė, namai tvarkingi, švarūs, tėvai ne pijokai. Buvo kaltinami neva turi priklausomybę nuo vaistų, tačiau darėsi tyrimus, pateikė pažymas, įrodė, kad taip nėra. Tačiau vis vilkino grąžinti vaiką, tik kai įsikišome mes, vaikas buvo grąžintas po pirmo posėdžio. Vadinasi, priežasčių vilkinti kaip ir nebuvo“, - aiškino ji. Pašnekovė sakė ir vakar sulaukusi skambučio, kad vaikas paimtas iš jaunos šeimos, nes nuspręsta, kad neva kaimo sąlygos yra netinkamos jam augti: „Taip pat du kartus mama buvo užregistravusi vaiką į polikliniką, bet negalėjo nueiti. Taigi, tai - ne jokie ne smurto ar alkoholizmo atvejai.“
Pašnekovė sakė, kad jos nestebintų, jei po penkerių metų ir Lietuvoje už vos kilogramu per didelį svorį galės atimti vaiką. „Tačiau pas mus žmonės vis dar laikosi pozicijos, kad viskas neva gerai, kol jų pačių tai neliečia. Ir dar bando paleisti „antį“, kad iš gerų šeimų vaikų neima. Bet realybė tokia, kad iš tų, kurių tikrai reikia paimti, neima, nes tie vaikai turi daug problemų, yra utėlėti, nešvarūs, o ima iš tų, kurie dar gali auginti patys. Gal tos šeimos ir turi kažkokių nedidelių problemų, tačiau tarnybos turėtų dirbti su jomis, padėti joms“, - kalbėjo E. Morkūnienė.
Parlamentarė Dovilė Šakalienė savo ruožtu sakė, kad gyvename demokratinėje valstybėje, tad visi turi teisę į saviraiškos laisvę ir taikius susirinkimus, tačiau kartu siūlė neprarasti kritiškumo ir nepasiduoti emocijoms.
„Čia yra vienas paradoksų, kai kalbant apie taip vadinamą „Barnevernet“ ideologiją sukuriamas baubas nelabai gilinantis, ką apskritai tai reiškia arba iškraipoma esmė. Jei išverstume „Barnevernet“, tai reikštų vaiko teisių apsauga ir vargu ar tokiu pavadinimu ką nors išgąsdintum. Juk vaiko teisių apsaugos tikslas - apginti vaikus nuo smurto, suteikti pagalbą šeimoms, kurios patiria krizes, serga priklausomybėmis nuo alkoholio, smurtauja namuose ir pan. Be to, nelabai žinoma, kad pas mus ir Norvegijoje veikiančios vaiko teisių apsaugos sistemos yra gana skirtingos“, - kalbėjo ji. Pašnekovė pabrėžė, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje pakeitus įstatyminį reguliavimą buvo kur kas mažiau atvejų, kai reikėjo paimti vaiką iš šeimos. „Per metus nuo įstatymo įsigaliojimo buvo paimta tūkstančiu mažiau vaikų - nuo 2500 iki 1500. Taip pat per šį laiką buvo išvengta tragiškų situacijų ir nė vienas vaikas nenužudytas. Vadinasi, yra sureaguojama ir suteikiama pagalba anksčiau“, - sakė D. Šakalienė.
Seimo narė taip pat siūlė neprarasti kritiškumo klausantis tam tikrų grupių platinamų istorijų. „Sutinku, neįmanoma tikėtis, kad viskas bus padaryta be klaidų, jų pasitaiko net ir pačiose geriausiose sistemose. Tačiau svarbu užtikrinti, kad sistema veiktų skaidriai, o bent tai, pakeitus įstatyminį reglamentavimą, ir buvo padaryta. Anksčiau dauguma probleminių atvejų net nepasiekdavo visuomenės, nes 60 savivaldybių taikė skirtingas tvarkas, o dabar visi dokumentai yra viešai prieinami“, - pastebėjo ji. Pasak D. Šakalienės, reikėtų suprasti, kad vaiko teisių tarnyba, saugodama pačių vaikų, šeimų asmens duomenis, negali kai kurių dalykų skelbti viešai. „Tačiau pačios šeimos gali tą padaryti, pateikti su visais išsamiais susirašinėjimais, ir tuomet greičiausiai pamatytume, kad istorijos nėra visiškai tokios, kokios viešai paskelbiamos. Esu mačiusi atvejų, kai yra padaromos klaidos, tuomet neperžengiama mandato ribų ir nežaisdama teisėjų, kaip kai kurie Seimo nariai, buvau pateikusi tam tikrų užklausų ir sprendimai buvo peržiūrėti. Bet lygiai taip pat mačiau atvejų, kai pradėjus gilintis į situaciją ne visai buvo taip, kaip iš pradžių paskelbta. Taigi viską siūlyčiau vertinti kritiškai“, - patarė parlamentarė.
Smūgiai įsirėžia ne tik į mušamo vaiko kūną, bet ir į sielą. Daugelis vaikų greit pasveiksta, sužalojimai užgyja, tačiau kai kurios žaizdos niekada nesugyja, o randai išlieka amžiams. Praeityje buvo įprasta mušti vaikus, tėvai naudojo fizines bausmes kaip disciplinos priemonę. Daugelis matėme Ingmaro Bergmano filmo Fani ir Aleksandras sceną, kur patėvis baudžia Aleksandrą, - sukrečianti ir žiauri scena, kurią sunku ištverti neužsimerkus. Ši scena vaizduoja realybę, kurią daugelis vaikų patyrė praeityje.
Tai galėtų būti mano žodžiai, nes pritariu kiekvienam jų. Norėčiau, kad tai būtų mūsų premjero, sveikatos apsaugos ar socialinės apsaugos ministrės žodžiai. Bet taip nėra. Tai Švedijos Sveikatos ir socialinės apsaugos ministro žodžiai, pasakyti prieš septynerius metus, minint 30 metų sukaktį nuo dienos, kai Švedijoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai, įstatymiškai reglamentuota vaikų apsauga nuo bet kokio smurto. Įskaitant „auklėjamąjį mušimą“. Panašu, kad švedai ne tik suvokia, kad sveikatos ir socialinė apsaugos yra neatskiriamos - tik pas mus gali būti tokie absurdo, kai ligoniai ar kūdikiai negauna pagalbos, nes SAM ir SADM nesusikalba kieno daržas ir kieno pupos. Švedai turbūt nesuprastų tokių kuriozų.
Bet tie patys švedai nuėjo ilgą kelią nuo laikų, kai 90 procentų vaikų patirdavo smurtą namuose. 1960-aisiais pusė švedų tėvų pateisino smurtą, 2000-aisiais tokių liko mažiau nei 10 proc. Tuo pat laikotarpiu ikimokyklinio amžiaus vaikų, patiriančių smurtą namuose, skaičius krito nuo daugiau nei 90 proc. - iki mažiau nei 10 proc. - ir tai Švedijos Vyriausybei atrodo daug ir ji vis dar su tuo kovoja. Kodėl, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio, mes esame tokioje pat padėtyje kaip švedai pokariu? Galbūt skirtumas yra tas, kad kai dalis visuomenės suvokė, jog taip daugiau negalima - Vyriausybė nežaidė politinių-rinkiminių pokerių ir sugebėjo greitai bei efektyviai atsiliepti. Galbūt skirtumas yra tas, kad švedai nelaukė, kol pamatys eilę vaikų šuliniuose, bylą po bylos, kai „stebimose“ šeimose vienas po kito vaikai suluošinami ir nužudomi. Ir netylėjo.
1977-aisiais, netrukus po išteisinamojo nuosprendžio sumuštos trimetės tėvui, visuomenėje ėmė kilti pasipiktinimo banga, ir Stokholme buvo surengta didžiulė paroda, iliustruojanti smurtą prieš vaikus. Parodoje apsilankė 60 tūkst. žmonių, dauguma iš jų pasirašė peticiją, reikalaujančią griežčiau drausti smurto prieš vaikus naudojimą. Tais pačiais metais Švedijos Teisingumo ministras suformavo laikinąją Vaiko teisių komisiją, kuri turėjo peržiūrėti Tėvystės ir globos kodeksą bei suformuluoti rekomendacijas vaikų gerovės užtikrinimui. Komisija priėjo vienbalsę išvadą, kad, nors tėvų ir globėjų ar mokytojų teisė naudoti fizines bausmes buvo išbraukta iš įstatymų dar pokariu, tėvams bei teisėsaugos institucijoms taip ir nebuvo suformuotos naujos gairės - kaip traktuoti smurtą prieš vaiką, kaip priimti sprendimus ir kas yra leistina auklėjant vaikus. Tad visuomenė laikė smurtą nepagirtinu, bet leistinu dalyku, vietoje to, kad suvoktų, jog jis draudžiamas ir baudžiamas. Komisija suformulavo įstatymines pataisas, kuriose buvo įtvirtintas reikalavimas gerbti kiekvieną vaiką kaip asmenybę ir atsižvelgti į jų individualumą, auklėjant rūpestingai, užtikrinant saugumą ir netaikant jokių fizinių ar kitų žalojančių, žeminančių bausmių. Pataisų projektą patvirtino 28 ir 30 susijusių institucijų, 1979 jos buvo priimtos Švedijos parlamente 259 balsais („prieš“ balsavo 6 parlamentarai).
Kažin, ar būtų šios pataisos turėjusios tokį efektą, jei ne paveiki ir puikiai suplanuota komunikacinė kampanija. Švedai gi ne tik suvokė, kaip svarbu tėvams perduoti žinią, kad įstatymo tikslas nėra kriminalizuoti absoliučią daugumą Švedijos šeimų ir sukišti šimtus tūkstančių tėvų į kalėjimus, bet pakeisti visuomenės nuostatą pasakant aiškų NE smurtui, apsaugant vaikus, įtvirtinant požiūrį, kad vaikas yra žmogus ir pagarba vaikui yra jo prigimtinė teisė, įsigaliojanti jam gimus, o ne sulaukus amžiaus, kai gali duoti atgal. Jie tą žinią ir perdavė.
Pirma, jie sutvarkė sistemą taip, kad pirmiausia, gavus žinią apie galimą smurtą prieš vaiką, nedelsiant būtų įvertinama situacija šeimoje ir stengiamasi padėti šeimai išmokti tinkamai elgtis su vaikais, kad be reikalo neatimtų iš vaiko galimybės augti su biologiniais tėvais. Pagalba tėvams reiškia ne tikrinimą, kiek dešrelių yra šaldytuve ir gąsdinimą atimti pašalpas, bet kompetentingą ir visapusišką psichologinę, socialinę pagalbą bei švietimą. Beje, aiškiai uždraudus bet kokį žeminantį elgesį su vaiku, buvo užbėgta už akių nuogąstavimams, kad fizinį smurtą pakeis smarkiai išaugęs psichologinis.
Antra, švedai įsitikino, kad žinia pasieks absoliučiai kiekvieną šeimą. Laikinoji komisija primygtinai rekomendavo plačią nacionalinę edukacinę kampaniją, ir Teisingumo ministerija, kuri buvo atsakinga už įstatyminių pataisų priėmimo koordinavimą, ėmėsi ją organizuoti taip, kad iki šiol ši kampanija laikoma beprecedente pagal auditorijos pasiekimą ir efektyvumą.
Kampanija buvo pavadinta „Ar Tu gali sėkmingai užauginti vaiką be pliaukštelėjimų ir mušimo?“ ir pabrėžė, kad smurtas sukelia tiek fizinę, tiek psichologinę žalą, kad nors tėvai kartais supyksta ir turi išreikšti savo jausmus, yra kitų galimybių išventiliuoti įniršį ir frustraciją nei vaiko mušimas ar bauginimas.
16 puslapių spalvota brošiūra, paaiškinanti įstatyminius pokyčius ir pateikianti alternatyvius auklėjimo metodus bei nuorodas, kur kreiptis pagalbos, buvo pristatyta į kiekvienus namus, kuriuose augo bent vienas vaikas ar buvo bent viena besilaukianti moteris. Šios brošiūros taip pat buvo išplatintos visose sveikatos priežiūros įstaigose, vaikų raidos centruose, ugdymo įstaigose, beje, išverstos į visas kalbas, kuriomis kalba Švedijoje gyvenantys žmonės.
Ir dar. Du mėnesius visi pieno pakeliai visose parduotuvėse buvo tapę informaciniais lankstinukais, ant jų buvo spausdinama informacija apie įstatymines pataisas, alternatyvius auklėjimo metodus ir pagalbos variantus, siekiant užtikrinti, kad žinia bus prieš akis - tiesiogine to žodžio prasme - kiekvienoje šeimoje, kad tuo metu, kai bus valgoma, tėvai ir vaikai galėtų pasikalbėti apie tai, kaip sugyventi nežeminant, nesmurtaujant, ir kur kreiptis pagalbos, jei susitarti nepavyksta.
Šios kampanijos rezultatai iki šiol „neperspjauti“ - 1981 metais 99 proc. švedų buvo puikiai informuoti apie įstatymines pataisas, smurto formas ir alternatyvius auklėjimo metodus - su jokiomis kitomis kampanijomis nesulyginamas efektas.
Aišku kaip dieną, kad švedai išties norėjo išmokti auginti savo vaikus be smurto. Tuomet nebuvo feisbuko, bet gal ir gerai - užuot kreipę energiją pasyviai agresijai valdžios adresu, savo bejėgystės deklaravimui ir ieškojimui kaltų, tiesiog ėmėsi veiksmų - ir užaugino kartą vaikų, kurie - nemušami - nemušė ir savo vaikų. Taip, pakeliui jie prarijo ir karčių piliulių - radikaliai konservatyviai nusiteikusi piliečių grupė netgi kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, skelbdami, kad smurto prieš vaikus draudimas pažeidžia EŽTK 8 straipsnį (teisės į privataus gyvenimo gerbimą) - tačiau kreipimasis buvo atmestas, o besipiktinusieji nurimo, pamatę rezultatus. Švedai per keletą dešimtmečių ištrūko iš užburto smurto rato, kai mušami vaikai patys tampa smurtautojais (70 proc.) arba nukreipia smurtą į save (30 proc.). Bet ar jie sustojo? Ne. Laikinosios Komisijos ataskaita buvo trumpiausia Švedijos istorijoje oficiali ataskaita, todėl šiandien ji naudojama kaip mokymo priemonė Švedijos mokyklose. Pataisytas Vaiko teisių apsaugos įstatymas detaliai aptariamas tėvystės mokymuose, kurie siūlomi visiems kūdikio besilaukiantiems tėvams, ir pristatomas kūdikio gerovės klinikose, kuriose lankosi 100 proc. populiacijos. Mokyklų 9 klasės programose apie vaiko raidą ši ataskaita ir įstatymas irgi aptariami. Taip pat ir privalomose anglų kalbos pamokose. Todėl kiekvienas švedas nuo mažumės išmoksta gerbti save ir kitus, apsiginti nuo smurto ir ginti kitus. Ir jie nepradėjo šių metų nuo bangos vaikų nužudymų ir sužalojimų.
Suprantu, kad mūsų valstybės institucijoms buvo sunku netgi įžvelgti ryšį tarp vaiko teisių apsaugos sistemos, pagalbos šeimoms teikimo ir globos sistemos reformos - tai kur jau čia tokie baisūs žodžiai kaip emocinis neraštingumas. Bet valdžia yra mūsų renkama, mūsų atspindys, mūsų įrankis kurti valstybę tokią, iš kurios nebėgtume. Ar mes galim įsipareigoti išmokti auginti savo vaikus be smurto, gerbti save ir savo vaiką, ištiesti pagalbos ranką šalia esantiems ir ištrinti baltas dėmes iš Lietuvos žemėlapio, kur socialiniai darbuotojai bijo važiuoti po vieną?
Gal galime įsipareigoti siekti, kad ir Lietuvoje slaugytojos, lankančios naujagimio susilaukusius tėvus, duotų konkrečių patarimų, kaip tinkamai auginti kūdikį, atvežtų informacinę medžiagą apie vaiko raidą bei pozityvią tėvystę ir netgi duotų stalčių užraktėlius bei elektros rozečių apsauginius kištukus, kad namai būtų saugūs vaikams.
1925 metais lenkų-žydų kilmės daktaras, rašytojas ir švietėjas Janusz Korczak rašė: „Pasaulyje yra daug siaubingų dalykų, bet baisiausias jų - kai vaikas bijo savo mamos, tėčio ar mokytojo.“ Jo beveik prieš šimtmetį išleista knyga „Vaiko teisė į pagarbą“ galėtų būti socialinės politikos 101 (pradžiamokslis) mūsų valdžiai ir visuomenei: „Kokių neįprastų aplinkybių reikia, kad išdrįstume pastumti, trenkti ar tampyti suaugusį žmogų? Ir visgi laikome kasdieniu dalyku pliaukštelėti vaikui, skaudžiai užvažiuoti jam per pakaušį ar tįsti už rankos. Bejėgystės jausmas išugdo pagarbią baimę jėgai. Suaugusieji ar bet kas, kas stipresnis, - gali žiauriai demonstruoti savo nepasitenkinimą, paremti savo žodžius smūgiais ir reikalauti paklusnumo. Taip rodome pavyzdį, kad silpni nusipelno paniekos.“
Per maždaug tą patį laiką Lietuvoje buvo nužudyta 300 vaikų. Arba daugiau. Kasmet Lietuvoje maždaug 250 vaikų ir paauglių iki 19 metų amžiaus miršta dėl sužalojimų ir nepriežiūros šeimoje, nusižudo arba yra nužudomi šeimos narių ar bendraamžių. Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaita apie blogą elgesį su vaikais Europoje parodo, kad Lietuva yra lyderė pagal nuo sužalojimų, nepriežiūros ir prievartos mirusių vaikų skaičių. Pagal oficialiai kaip nužudymų fiksuotas vaikų mirtis - taip pat pirmoje vietoje. Tėvystės įgūdžių stoka, smurtas lyties pagrindu, su vaiku kraujo ryšiais nesusijęs jį auginantis asmuo - visa tai statistiškai reikšmingai koreliuoja su vaiko saugumu. Be abejo, alkoholio prieinamumas, prasta bendruomenės socioekonominė būklė (pvz., geriantys ir besimušantys kaimynai) ir realios pagalbos teikėjų nebuvimas sukuria idealią dirvą smurtui. Be visiems - viliuosi - suvokiamos vaikų kančios ir žalos jų sveikatai, smurtas prieš vaikus atneša tiesioginius ir netiesioginius ekonomonius nuostolius, kuriuos sudaro sveikatos apsaugos kaštai (hospitalizacija, gydymas, gydytojų konsultacijos ir ilgalaikės pasekmės sveikatai), vaiko teisių apsaugos ir teisėsaugos paslaugų kaštai, nekalbant apie prarastą darbingumą ir mokyklos lankymą. Prie to pridėkime ekonomiškai sunkiai pamatuojamą prarastų gyvybių kainą. Iki šiol tik kelios studijos mėgino praktiškai išmatuoti smurto prieš vaikus sukeliamą ekonominę žalą visuomenei. Jungtinėje Karalystėje buvo apskaičiuota, kad dar 1996 metais ši žala sudarė 735 milijonus svarų. Jungtinės Valstijos 2008 įvertino vaiko mirtimi ir sužalojimais pasibaigusio smurto žalą 124 milijardais dolerių. Smurtas prieš vaikus nėra neišvengiamas, realios praktinės priemonės gali ženkliai sumažinti smurtą patiriančių vaikų skaičių ir patiriamo smurto sunkumą. Vaiko gebėjimai, elgesys, asmenybė formuojasi šeimoje. Pastaruosius aštuonerius metus buvo naikinamos pagalbos šeimai užuomazgos (įskaitant vaiko pinigus), visas dėmesys skirtas diskusijoms apie šeimos sąvokos teisinį ir moralinį turinį. Paraleliai suformavus reagavimo į smurtą prieš vaiką algoritmą ir praktiškai išmokius juo naudotis socialinius darbuotojus bei vaiko teisių apsaugos skyrius (be abejo, grąžinant nacionalinę vaiko teisių apsaugą) ir su vaikais susijusių profesijų darbuotojus (medikus, švietimo įstaigų darbuotojus, teisėsaugos pareigūnus), turėsime visai kitokios kokybės ankstyvą problemų diagnostiką.
