Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo porą - patinėlius ir pateles - ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo Adomo, ir jis nusprendė ir Adomui sutverti draugę, panašią į jį.
Adomas ir Ieva buvo pirmieji Dangiškojo Tėvo vaikai, gyvenę žemėje. Jie gyveno nuostabiame Edeno sode apsupti įvairių augalų ir medžių. Dievas leido jiems valgyti vaisius nuo kiekvieno medžio, išskyrus vieną. Jeigu jie valgys nuo gero ir pikto pažinimo medžio, jie turės palikti sodą ir galiausiai mirti.
Štai kaip Jehova Dievas sukūrė Adomą. Jis paėmė truputį žemės dulkių ir iš jų suformavo tobulą kūną, žmogaus kūną. Jehova Dievas paskyrė Adomui užduotį. Jis liepė jam pavadinti vardais visus skirtingų rūšių gyvūnus. Adomas galbūt turėjo stebėti gyvūnus ilgą laiką, kad jiems visiems galėtų išrinkti tinkamiausius vardus. Skirdamas gyvūnams vardus, jis pradėjo kai ką pastebėti. Visi gyvūnai turėjo poras. Čia buvo tėveliai drambliai ir mamos dramblės, tėveliai liūtai ir mamos liūtės. Tik vienas Adomas neturėjo poros. Todėl Jehova užmigdė Adomą kietu miegu ir išėmė jam vieną šonkaulį. Koks laimingas dabar buvo Adomas! Ir pagalvok, kokia laiminga turėjo būti Ieva, galėdama gyventi tokiame puikiame sode!
Dievas, užmigdęs Adomą, išlaužė jam šonkaulį, rojaus upelyje gražiai nuplovęs, padėjo ant akmens, kad pradžiūtų, o pats, atsisėdęs ant pievutės, klauso rojaus paukštelių gražiausių čiulbėjimų, gėrisi rojaus gėlelių žiedelių puikiausiais kvapais. Saulutei kaitinant, dievas pradėjo snūduriuot, gal net ir užmigo. Kur buvęs kur nebuvęs, atbėgo šuva, užuodęs kaulo kvapą, ir prišokęs griebė džiūstantį šonkaulį. Dievas tuo tarpu prabudo, griebė šunį, bet suspėjo nutverti tik už pat uodegos galo. Šuva persigandęs visu smarkumu šoko - ir uodegos galo oda nusinėrusi liko dievo saujoje. Dievas pyktelėjęs tą šuns uodegos galiuką metė žemėn, sakydamas: - E va! Tik strakt jauna, graži nuoga mergina. Dievas pamatęs net šyptelėjo. Paėmęs Ievą nuvedė ir dovanojo Adomui, kad jam būtų linksmiau, kad jis rojuje nenuobodžiautų. Ir ligi šių laikų moteryse yra liekanų to šuns uodegos kraujo. Jos prie vyrų glaudosi, meilinasi kaip šuneliai ir loja kaip tikros kalės.
Vieną dieną, kai Adomo nebuvo šalia, Ievą užkalbino gyvatė: „Ar tiesa, kad Dievas uždraudė jums valgyti vaisius nuo visų sodo medžių?“ Ieva atsakė: „Mes galime valgyti nuo visų sodo medžių, išskyrus vieną. Jei valgytume to medžio vaisius, mirtume.“ Gyvatė jai tarė: „Jūs nemirsite, ne. Jei valgysite to medžio vaisius, būsite kaip Dievas.“ Ar gyvatė sakė tiesą? Ne, ji melavo. Ir Ieva ja patikėjo. Į to medžio vaisius Ieva vis žiūrėjo ir žiūrėjo, kol labai jų užsimanė. Ji nusiskynė vaisių, valgė jį ir davė valgyti Adomui.
Tos dienos vakare Jehova kalbėjo su Adomu ir Ieva. Dievas norėjo sužinoti, kodėl jie jo neklausė. Adomas kaltino Ievą, o Ieva kaltino gyvatę. Už neklusnumą Dievui Adomas ir Ieva iš sodo buvo išvaryti. Jehova pasakė, kad nubaus ir tą, kuris pamelavo Ievai. Su ja iš tikrųjų kalbėjosi ne gyvatė. Jehova nesukūrė gyvačių, kurios mokėtų kalbėti. Vienas nedoras angelas padarė, kad gyvatė kalbėtų. Tai jis apgavo Ievą. Tas angelas vadinamas Velniu ir Šėtonu.
Dievas ir Viešpats aplankė juos, bet Adomas su Ieva bijojo ir pasislėpė. Adomas ir Ieva pasakė Dievui, kad jie pasirinko valgyti vaisiaus. Dėl savo pasirinkimo jie turėjo palikti Edeno sodą. Jie buvo atskirti nuo Dievo, bet Jis turėjo jiems planą. Adomas ir Ieva pažadėjo paklusti visiems Dievo įsakymams. Jie buvo mokomi aukoti gyvulius. Paklusdami jie sužinojo daugiau apie Dievo Sūnų Jėzų Kristų.
Adomas ir Ieva nusideda
Hansas Christianas Andersenas savo pasakoje „Rojaus sodas“ nagrinėja žmogaus silpnybes, pagundymų ir moralinio pasirinkimo temas, naudodamas biblinį Adomo ir Ievos motyvą. Anderseno „Rojaus sodas“ išsiskiria savo poetišku stiliumi ir gilia filosofine potekste, kuri kviečia skaitytoją susimąstyti apie gyvenimo pasirinkimus. „Rojaus sodas“ moko, kad tikroji laimė ir amžinas rojaus grožis pasiekiami tik per stiprybę atsispirti pagundoms ir išlaikyti tyrą širdį. Pasaka pabrėžia, kad žmogaus silpnybės, tokios kaip smalsumas ar noras peržengti ribas, gali atimti galimybę patirti dieviškąją palaimą, tačiau atgaila ir gerumas gali atverti kelią į išganymą, net jei tai užtruks ilgai.
Vieną dieną karaliaus sūnus, kuris turėjo daug gražių knygų, vaikščiojo miške vienas. Atėjo vakaras, debesys susitelkė, ir lietus pylė tarsi iš pratrūkusio dangaus. Buvo tamsu kaip giliausiame šulinyje. Jis slydo ant šlapios žolės, klupo ant akmenų. Viskas buvo permirkę, ir vargšas princas neturėjo sauso siūlo. Jis kopė per didelius riedulius, kur vanduo tekėjo nuo šlapių samanų. Jau buvo bealpąs, kai išgirdo keistą šniokštimą ir pamatė didelę olą, ryškiai apšviestą didžiulės ugnies, ant kurios buvo kepamas elnias. Stipri sena moteris sėdėjo prie ugnies ir mėtė malkas. Į olą įsiveržė Šiaurės Vėjas su sniego gūsiais ir kruša, vilkėdamas lokio kailio kailinius ir kepurę iš ruonio odos. Tada atėjo Pietų Vėjas su turbanu ir beduino apsiaustu. Tada atėjo Rytų Vėjas, apsirengęs kaip kinas.
Sėdant valgyti elnienos, princas atsisėdo šalia Rytų Vėjo, ir jie greit tapo draugais. Rytų Vėjas pakvietė princą skristi į Rojaus sodą. Nuo Adomo ir Ievos laikų ten niekas nebuvo. Kai jie buvo išvaryti, sodas nugrimzdo į žemę, bet išlaikė savo saulę, orą ir grožybes. Ten gyvena fėjų karalienė, saloje, kur mirtis neateina.
Ryte princas atsibudo aukštai virš debesų, ant Rytų Vėjo nugaros. Žemėje miškai, laukai, upės atrodė kaip žemėlapyje. Jie skrido greičiau, medžių viršūnės šnarėjo, bangos kilo. Vakare miestų šviesos mirgėjo tarsi degančio popieriaus kibirkštys. Jie pasuko į pietus, kur oras kvepėjo gėlėmis ir prieskoniais. Laukiniai figmedžiai, vynmedžiai augo su raudonomis ir mėlynomis kekėmis. Jie nusileido ant minkštos žolės, kur gėlės linkčiojo: „Sveikas sugrįžęs.“
Oloje buvo šalta, bet Rytų Vėjas išskleidė sparnus, švytinčius kaip liepsnos. Ola tai susiaurėdavo, tai išsiplėsdavo tarsi po atviru dangumi, atrodydama kaip laidotuvių koplyčios su akmeniniais vamzdžiais. Rytų Vėjas nieko neatsakė, tik parodė mėlyną šviesą priekyje. Akmenys tapo migloti, ir jie atsidūrė po balta debesų šviesa mėnulio šviesoje. Oras tapo gaivus kaip kalnuose, kvepėjo rožėmis. Upė buvo skaidri, žuvys sidabrinės ir auksinės, unguriai žėrėjo mėlynais žiburiais, o vandens gėlių lapai spindėjo vaivorykštės spalvomis. Marmurinis tiltas, tarsi iš nėrinių, vedė į Palaimintųjų salą, kur žydėjo Rojaus sodas. Rytų Vėjas nunešė princą per tiltą, kur gėlės ir lapai dainavo vaikystės dainas.
Princas nematė tokių medžių. Vijokliai pynėsi kaip senose knygose. Povai, kurie buvo tik klevų lapai, žėrėjo. Liūtai ir tigrai šokinėjo, kvepėjo alyvomis, o balandžiai ir antilopės žaidė kartu.
Ateina sodo fėja, jos drabužiai švietė kaip saulė, veidas buvo linksmas kaip laimingos motinos. Ją lydėjo merginos su žvaigždėmis plaukuose. Fėja paaiškino, kad Laikas ant kiekvieno lango nupiešė gyvus paveikslus. Kitame lange buvo Jokūbo sapnas su kopėčiomis į dangų. Viskas, kas buvo pasaulyje, judėjo languose. Fėja nusivedė jį į aukštą salę su permatomomis sienomis, kur buvo milijonai palaimintų sielų, dainuojančių harmonijoje. Salės centre augo Pažinimo medis, kurio lapai lašėjo raudonomis ašaromis.
Fėja paaiškino, kad norint pasilikti Rojaus sode, reikia nepasiduoti pagundai kaip Adomas. Bet kiekvieną vakarą, kai ji išeis, ji šauks: „Eik su manimi,“ ir ties rankas. Jei princas nelips, jo noras augs. Jei jis pabučiuos ją, sodas nugrims į žemę, ir jis jį praras. „Neliesiu Pažinimo medžio,“ - pažadėjo princas.
Fėja pradėjo šokius. Saulė nusileido, salė nušvito auksine šviesa, lelijos tapo rožėmis. Princas gėrė vyną, jautėsi laimingesnis nei bet kada. Fėja ištiesė rankas ir švelniai šaukė: „Eik su manimi!“ Princas pamiršo pažadą, bėgo paskui ją. Oras tapo dar kvapnesnis, arfos skambėjo saldžiau, sielos dainavo: „Žmogus - žemės valdovas.“ Ašaros ant medžio atrodė kaip žvaigždės. „Negaliu atsispirti,“ - tarė princas. „Tai ne nuodėmė sekti grožį.“ Jis atitraukė šakas. Fėja miegojo, graži kaip tik Rojaus fėja. „Ar dėl manęs verki?“ - sušnibždėjo jis, pabučiavo jos akis ir lūpas. Griaustinis sudrebino viską, sodas nugrimzdo į tamsą. Princas pamatė jį tolumoje kaip žvaigždę.
Lietus pylė ant veido, vėjas pūtė. „Ką padariau?“ - suaimanavo jis. „Kaip Adomas, nusidėjau.“ Jis pamatė ryto žvaigždę - prarastą rojų. Vėjų motina sėdėjo šalia, piktai pakėlusi pirštą. „Pirmą vakarą!“ - tarė ji. „Jei būtum mano sūnus, keliautum į maišą.“ „Jis keliaus į karstą,“ - tarė Mirtis, stiprus senis su dalgiu ir juodais sparnais. „Dabar tik pažymėsiu jį. Leisiu jam vaikščioti žemėje, atgailauti. Bet vieną dieną, kai mažiausiai tikėsis, įdėsiu jį į karstą ir nunešiu į žvaigždę. Jei jis bus geras, pateks į Rojaus sodą. Jei ne, nugrims giliau nei sodas.
