Grybai (Fungi) - tai organizmų karalystė, apimanti apie 110 eilių, 500 šeimų, 5000 genčių ir apie 100 000 rūšių. Jie paplitę visame pasaulyje, dauguma auga sausumoje, kiti - vandenyje. Grybai yra eukariotiniai heterotrofiniai organizmai, minta absorbcijos būdu. Dauguma jų yra saprotrofai, t. y., minta negyva organine medžiaga, tačiau nemažai yra parazitų ir simbiotrofų. Kūną sudaro hifai, grybiena arba pavienės ląstelės. Grybai dauginasi sporomis, o ląstelių sienelės sudėtyje yra chitino ir gliukanų. Filogenetiniu požiūriu grybai artimesni gyvūnams negu augalams.
Grybų karalystė dar mažai ištirta, kasmet aprašoma po tūkstantį ir daugiau naujų rūšių. Gamtoje grybai atlieka svarbią, dažnai nepakeičiamą funkciją. Kartu su bakterijomis jie suskaido nukritusius medžių lapus, spyglius, šakas ir kitas organines medžiagas. Grybai itin svarbūs augalams - apie 80 % pastarųjų su grybais sudaro mikorizę, t. y., šaknų simbiozę su grybais. Kai kurie augalai auga tik ten, kur netoliese randama grybų, ir atvirkščiai - grybams augti reikalingi atitinkami augalai.
Grybai yra vieni seniausių valgomų produktų. Europoje žinoma apie 500 valgomų grybų rūšių, Lietuvoje - apie 380. Visgi dauguma jų menkavertės, maistiniu požiūriu reikšmingiausios 120-140 rūšių. Grybų maistinę vertę lemia jų cheminė sudėtis: 84-95 % vandens, įvairios mineralinės medžiagos, o 4-6 % masės sudaro prastai ar visiškai neįsisavinamos medžiagos, pavyzdžiui, chitinas. Jauni grybai maistingesni už senus, jų ir skoninės savybės geresnės. Apskritai valgyti pasenusius grybus pavojinga, nes juose kaupiasi toksinės medžiagos. Vertingiausia grybo dalis - kepurėlė. Grybuose aptinkama žmogaus organizmui naudingų mikroelementų: geležies, mangano, kalcio, kalio, fosforo ir kt. Visiems puikiai žinomos maistinės mielės yra ne kas kita, kaip dar viena grybelių kultūra, turinti 17 vitaminų ir 14 žmogaus organizmui svarbių mikroelementų.
Mikroskopiniai grybai ir jų įtaka sveikatai
Mikroskopiniai grybai, priklausantys Microsporum spp., Trichophyton spp. ir Epidermophyton spp. gentims, priskiriami patogeniniams mikromicetams, nes minta keratininiu audiniu ir taip pažeidžia odą bei jos darinius. Šie patogeniniai mikroskopiniai grybai vadinami dermatofitais, o jų sukeliamas susirgimas - dermatofitija. Anglų kalba šis susirgimas dažnai vadinamas „ringworm“. Taip jis vadinamas dėl to, kad pažeidimai odoje primena žiedą, o pats mikroskopinis grybas dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje.
Dermatofitija yra zoonozinis susirgimas, greitai plinta ir yra lengvai užkrečiamas. Pagal gyvenimo ir dauginimosi aplinką dermatofitai skirstomi į zoofilinius, antropofilinius ir geofilinius. Zoofiliniai dermatofitai yra gyvūnų patogenai, antropofiliniai - žmonių, o geofiliniai gyvena žemėje, tačiau yra ir žmonių bei gyvūnų patogenai. Gyvūnams gali būti pavojingi įvairių rūšių dermatofitai, daugiausia zoofiliniai, bet taip pat geofilinių rūšių ir išimtinais atvejais antropofiliniai. Žmonės, apsikrėtę zoofiliniais dermatofitais nuo gyvūnų, serga labiau ūmia dermatofitijos forma, nei apsikrėtę antropofiliniais dermatofitais nuo kitų žmonių.
Dermatofitija dažniausiai serga labai jauni arba labai seni gyvūnai, taip pat tankiai ir blogomis zoohigieninėmis sąlygomis (tamsios, drėgnos, šiltos, blogai vėdinamos patalpos) laikomi, išsekę, neseniai jauniklius atsivedę, ilgai chemoterapiniais ar imunosupresiniais vaistais gydyti, turintys pažeistą odą gyvūnai. Šunų ir kačių odą dažniausiai pažeidžiantys dermatofitai yra Microsporum canis, Microsporum gypseum, Trichophyton mentagrophytes. Gyvūnai ir žmonės šia zoonoze gali užsikrėsti ne tik per sporomis užterštą aplinką, daiktus bei sergančius gyvūnus, bet taip pat ir per gyvūnus, kurie dermatofitų sporas nešioja kailyje. Dermatofitų sporos yra labai atsparios saulės spinduliams ar šalčiui, dezinfekcijos priemonėms, aplinkoje išgyvena iki keliolikos mėnesių. Sporos nuo vieno gyvūno prie kito pernešamos tiesioginio kontakto būdu, apyvokos reikmenų pagalba, ar su užkrėsta žeme. Musės, blusos, kiti odos parazitai taip pat gali pernešti grybų sporas. Sporai patekus ant odos ir esant palankioms sąlygoms vystytis ir daugintis, klinikiniai ligos požymiai pasireiškia po 1-4 savaičių. Apie 5 % šunų ir apie 20 % kačių yra mechaniniai M. canis sporų nešiotojai.
Be dermatofitų, šunų ir kačių kailyje paplitusi didelė saprofitinių grybų įvairovė, tokia kaip Aspergillus spp., Cladosporium spp., Penicillium spp., Alternaria spp., Acremonium spp., Scopularopsis spp., Rhizopus spp., Trichoderma spp., Candida spp., Fusarium spp., Curvularia spp., Mucor spp., Malassezia spp. Šie mikromicetai plačiai paplitę žemėje, ore, ant augalų ir kitų paviršių, su kuriais gyvūnai kontaktuoja. Pakitus organizmo homeostazei, sutrikus odos fiziologinėms funkcijoms, atsiradus lėtiniams susirgimams, bakterinėms odos ligoms, taikant steroidinę ar ilgai trunkančią antimikrobinę terapiją, pažeidus normalų odos ir gleivinių barjerą, saprofitai pradeda kolonizuoti audinius, sukeldami dermatomikozes ir gyvūnams, ir žmonėms.
Kai kurie grybai, pvz., Candida spp. (mieliagrybiai), sintetina ir išskiria į aplinką fermentus: proteazes, ureazes ir lipazes. Šiai rūšiai būdingas dermatonekrozinis aktyvumas ir adhezija - gebėjimas prilipti prie žmogaus ar gyvūno epitelio ląstelių. Gali pažeisti gleivinę. Rhodotorula spp. genties grybai priklauso sąlyginai patogeniškų mikroorganizmų grupei. Gali pažeisti odą, rankų ir kojų nagus, tarpupirščius, infekuoti atviras žaizdas, kraują ir net sukelti meningitą.
Blastomyces spp. genties grybas žinomas kaip Gilchristo ligos sukėlėjas, kitaip dar vadinamas amerikietiškąja blastomikoze. Pastaruoju metu išaiškinta, kad šis grybas plačiai paplitęs ir Europoje. Acremonium spp. šiuo metu sudaro daugiau nei 100 rūšių, tarp kurių daugiausia saprofitai, tačiau kai kurie yra kitų organizmų parazitai. Jie dažnai išskiriami iš žmogaus kūne esančių žaizdų, odos.
Penicillium spp. genties grybai dažniausiai išskiriami iš dirvožemio, augalų liekanų, jų rizosferos, pasitaiko ant medienos, gyvenamųjų ir darbo patalpų dulkėse, ant sėklų, grūdų, vaisių, daržovių, šieno, pašarų, maisto produktų, įvairių natūralių ir sintetinių polimerinių medžiagų. Ulocladium spp. tai vieni iš saprofitinių mikromicetų, gaminančių tamsų pigmentą. Cladosporium spp. priklauso tamsų pigmentą gaminantiems mikromicetams, plačiai paplitę ore ir gendančių organinių medžiagų susikaupimo vietose.
Absidia spp. genties grybai yra seniai žinomi žmonių ir gyvulių mikozių ir keratomikozių sukėlėjai, pažeidžia nosį, ančius, akių rageną, plaučius, sukelia galvijų abortą. Žinoma atvejų, kai nusilpusios imuninės sistemos žmogui susižeidus galvą, šio grybo vystymasis smegenyse tapo meningito priežastimi. Rhisopus spp. priklauso Zygomycetes spp. grybų klasei. Šie grybai sukelia ligas - zigomikozes, angioneurozines invazines ligas. Zigomikozės pažeidžia odą ir gleivines, kvėpavimo organus, smegenis, šlapimo ir lyties organus, virškinimo traktą.
Aspergillus spp. genties grybų aptikta kvėpavimo takuose, plaučiuose, dantenose, centrinėje nervų sistemoje. Pelėsiai gamina įvairius toksinus, nuo kurių suserga ar net gaišta kiaulės, galvijai, naminiai ir laukiniai paukščiai, pelės, žiurkės, pavojingi pelėsiai ir žmonėms, nes pažeidžia nosies ertmę, plaučius, akis, centrinę nervų sistemą, kaulus ir raumenis. Šiems grybams būdingas mutageninis aktyvumas. Grybai gali sukelti bronchų aspergiliozę ir aspergilomą, pakenkti kepenims, būti vėžinių ligų priežastimi. Mucor spp. genties grybai žinomi kaip žmonių, galvijų, kiaulių ir paukščių mikozės sukėlėjai. Šie grybai gali būti plaučių mikozės priežastimi, sukelti onichiją - nago guolio uždegimą. Dėl plataus ir greito plitimo, gebėjimo vystytis ant įvairių substratų šios rūšies grybai gali būti potencialūs alerginių ligų sukėlėjai.
Scopulariopsis spp. Scopulariopsis brevicaulis dažnai paplitęs mikromicetas išskirtas iš įvairių dirvožemio, medienos, popieriaus, maisto sluoksnių, o kartais ir iš gyvūnų bei žmonių. Trichoderma spp. Žinoma, kad daugiau nei 80 pelėsių genčių sukelia ne tik 1 tipo alerginę reakciją žmonėms, bet ir tokius susirgimus, kaip alerginė bronchų mikozė, alerginis sinusitas, alerginė astma bei atopinis dermatitas. Kitaip nei žiedadulkės ir namų dulkių erkutės, mikroskopiniai grybai geba lokalizuotis gyvūno ir žmogaus organizme, pažeisti kvėpavimo organus gamindami toksinus, fermentus bei organinius junginius. Sporos lengvai plinta kvėpavimo takais, kurių gleivinės apsauginė reakcija yra išreiškiama edema ir bronchų spazmais, lėtine astma arba plaučių emfizema.
Grybų pritaikymas medicinoje ir pramonėje
Manoma, kad grybai medicinoje naudojami nuo seniausių laikų. XVI a. siekiančiuose rašytiniuose šaltiniuose minimas grybų naudojimas gydymui. Šiuolaikinė medicina taip pat negalėtų apsieiti be grybų. Pirmiausia, jei ne grybai, neturėtume daugybės pavojingų, net mirtinų ligų nugalinčių antibiotikų, kurie gaminami iš pelėsių kultūros. Mokslui žinoma apie tūkstantį grybelių rūšių, pasižyminčių antibiotinėmis savybėmis, tačiau vaistų gamyboje naudojama apie 30. Pirmasis efektyvus antibiotikas - penicilinas - rastas 1896 m.
Šiuolaikinis mokslas bando ir kitus grybus panaudoti medicinos tikslais. Nors kepurėtieji grybai gydymo tikslais naudojami retai, jų gydomosios savybės intensyviai tiriamos. Jau žinoma, kad iš pievagrybių galima išgauti medžiagų, slopinančių alergines reakcijas. Iš tauriabudžių išskirta medžiaga stabdo odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų veiklą. Voveraičių, žaliuokių, rudųjų piengrybių ir kai kurių kitų grybų rūšių ekstraktai naikina stafilokokus. Paprastoji poniabudė naudojama spiritiniam užpilui ruošti artikulitui gydyti.
Vaistiniai grybai Rytų medicinoje vartojami jau tūkstančius metų. Jie dažnai vartojami miltelių pavidalu. Vaistinių grybų nauda sveikatai yra ilga: gerina smegenų veiklą, padeda reguliuoti hormonus, yra antioksidantų šaltinis. Kiekvienas grybas unikalus ir turi savitų privalumų. Pavyzdžiui, reiši grybai pasižymi raminamosiomis savybėmis, padeda sumažinti nerimą, palengvinti depresiją ir paskatinti geresnį miegą. Liūto karčiai skatina nervų augimo faktoriaus (NFG) ir mielino gamybą, svarbius smegenų sveikatai, gerina pažinimo gebėjimus, atmintį ir koncentraciją.
Čagos grybai yra antioksidantų jėgainė, tinkama kovai su laisvaisiais radikalais ir uždegimais, gali užkirsti kelią vėžiui arba sulėtinti jo augimą. Šitakiai ypač naudingi širdžiai, mažina MTL kiekį, slopina cholesterolio absorbciją ir gamybą kepenyse. Įvairiaspalvė kempė, dar vadinama „kalakuto uodegos“ (Turkey Tail) grybu, stimuliuoja imuninę sistemą. Japonijoje ji patvirtinta kaip receptinis priešvėžinis vaistas. Kordicepsas garsėja kaip stimuliuojantis, didinantis energiją ir lytinį potraukį, pagerina deguonies panaudojimą ir kraujotaką, todėl ypač naudingas sportininkams.
Grybai ir jų veiklos produktai teikia žmogui daug naudos pramonėje: naudojami buitinių šiukšlių, pramonės, žemės ir miškų ūkio atliekoms pūdyti bei apdirbti, pesticidams ardyti, naftos produktais užterštam dirvožemiui valyti, alkoholinių gėrimų, duonos, fermentinių sūrių, steroidinių hormonų, naudingų metabolitų (fermentų, organinių rūgščių, fitohormonų, B grupės vitaminų), vaistų, maistinių ir pašarinių mielių biomasės gamyboje.
Pavojai ir grėsmės, susijusios su grybais
Grybai gali kelti ir pavojų. Bene dažniausiai nukenčiama suvalgius nuodingų grybų. Lietuvoje auga apie 100 rūšių nuodingų grybų, penktadalis jų pavojingi gyvybei. Visgi apsinuodyti galima net vartojant valgomas grybų rūšis, netinkamai jas paruošiant. Surinktus grybus būtina kruopščiai nuplauti, nuvalyti, gerai išvirti ar iškepti, marinuojant nepagailėti druskos, rūgšties.
Kitas su grybų karalyste susijęs ir labai dažnai pasitaikantis pavojus sveikatai yra pelėsis. Tai ne kas kita, kaip siūliniai grybai. Jie dauginasi sporomis, dažniausiai auga vidaus patalpose, bet kai kurios rūšys puikiai tarpsta ir lauke. Pelėsiai gali augti kone bet kur - ant medienos, plastiko, tinko, odos, maisto produktų, net betono. Jie ne tik gadina maisto produktus bei estetines medžiagų savybes, bet ir yra pavojingi sveikatai, mat į aplinką išskiria toksinių medžiagų. Šios gali veikti tiek išoriškai, pavyzdžiui, sukelti odos alergijas, infekcijas, tiek išprovokuoti vidaus ligas, pavyzdžiui, astmą, bronchitą, migreną, stomatitą ir kt. Nors žmonės į pelėsį reaguoja skirtingai, pelėsis tyliai atlieka savo neigiamą darbą.
Dar viena dažna sveikatos problemų grupė, susijusi su grybais, - grybelinės infekcijos. Jas sukelia patogeniniai grybeliai dermatofitai. Grybeliai gali pažeisti gleivinę, odą, plaukus, nagus ir vidaus organus. Gana plačiai paplitusi ir moterims žinoma makšties pienligė (kandidozė), kurią sukelia Candida albicans grybelis. Spenelių pienligė yra grybelinė infekcija, kurią sukelia Candida albicans grybelis (patogeninės mielės). Infekciją sukelia per intensyvus ant odos esančių bakterijų dauginimasis. Skausmas gali būti lengvas arba stiprus. Speneliai gali tapti jautrūs - skausmą gali sukelti netgi prie krūtų besiliečiantys drabužiai. Pienligei diagnozuoti laboratoriniai tyrimai nebūtini. Tačiau jei simptomai po gydymo neišnyksta, gydytojas gali paimti odos ar motinos pieno mėginį. Jei mamai diagnozuota spenelių pienligė, gydyti reikės ir kūdikį. Dažniausiai spenelių pienligė gydoma preparatais nuo grybelio, pvz., klotrimazolu, mikonazolu ar nistacinu. Juos po maitinimo galima tepti tiesiai ant spenelių. Jei spenelių pienligė yra lydima bakterinės infekcijos, gali būti skiriama antibiotikų, o uždegimo pažeistiems speneliams - vietinių steroidų. Pradėjus gydymo kursą, simptomai turėtų sušvelnėti po 2-3 dienų. Gydyti spenelių pienligę tinka ir obuolių sidro actas, turintis antigrybelinių savybių.
Laiku nesigydant spenelių pienligės, mamas ir toliau vargina stiprus skausmas. Kartais spenelių skausmą moteris gali jausti ir dėl netinkamos kūdikio padėties žindymo metu. Ilgai nesugyjantys spenelių odos įtrūkimai taip pat gali signalizuoti, jog reikėtų kreiptis į gydytoją.
Cladosporium sphaerospermum grybas, rastas Černobylio avarijos židinyje, ne tik nėra pažeidžiamas radiacijos, bet netgi gali ja misti ir sėkmingai augti. Šis grybas aptiktas ir Tarptautinėje kosminėje stotyje, kur sėkmingai augo 30 dienų, net penktadaliu greičiau nei Žemėje. Tai labai atspari ir lengvai plintanti gyvybės rūšis.
Grybienos - didžiausia žinoma gyvybės forma Žemėje. Didžiausias mokslui žinomas grybas yra 5,6 km pločio ir užima 965 ha plotą - tai Oregono valstijos (JAV) Malheuro nacionaliniame parke augantis medaus grybas (Armillaria ostoyae). Manoma, kad jam mažiausiai 2,4 tūkst. metų.
tags: #ciulptukai #panasiausi #i #speneli
