Nėštumo metu moters organizmas patiria daugybę pokyčių, o kartais gali kilti ir neįprastų ar pavojingų situacijų. Viena iš tokių būklių, galinti sukelti nerimą, yra cianozė. Nors tiesioginė cianozė gimdos kaklelyje nėra įprastas reiškinys, šis terminas gali būti siejamas su tam tikromis patologinėmis būklėmis, turinčiomis įtakos vaisiaus ar motinos sveikatai. Aptarsime kelias situacijas, kurios gali būti susijusios su cianozės paminėjimu nėštumo kontekste.
Cianozinė širdies liga ir jos įtaka nėštumui
Cianozinė širdies liga (IŠL) yra rimta įgimta būklė, paveikianti širdies gebėjimą pumpuoti deguonimi prisotintą kraują į organizmą. Šiai būklei būdingas melsvas odos, lūpų ir nagų atspalvis, vadinamas cianoze, kuri atsiranda dėl mažo deguonies kiekio kraujyje. Labai svarbu suprasti cianozinę širdies ligą, nes ji gali sukelti rimtų sveikatos komplikacijų, jei nebus laiku diagnozuota ir gydoma.
Cianozinė širdies liga - tai įgimtų širdies ydų grupė, dėl kurios kraujas nepakankamai aprūpinamas deguonimi. Sveikoje širdyje deguonies neturtingas kraujas grįžta į širdį, pumpuojamas į plaučius, kur jis aprūpinamas deguonimi, o tada cirkuliuoja po likusį kūną. Asmenims, sergantiems cianozine širdies liga, struktūriniai širdies sutrikimai sutrikdo šį procesą, todėl susidaro deguonies prisotinto ir deguonies neturtingo kraujo mišinys.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Nors dauguma cianozinės širdies ligos atvejų yra įgimti, tam tikri infekciniai veiksniai ir aplinkos veiksniai nėštumo metu gali padidinti riziką. Genetiniai veiksniai vaidina svarbų vaidmenį cianozinės širdies ligos vystymuisi. Daugelis įgimtų širdies ydų yra paveldimos, tai reiškia, kad jos gali būti paveldimos šeimoje. Specifiniai genetiniai sindromai, tokie kaip Dauno sindromas ar Ternerio sindromas, taip pat yra susiję su didesniu širdies ydų dažniu.
Nors gyvenimo būdo veiksniai yra mažiau tiesiogiai susiję su cianozine širdies liga, motinos sveikata nėštumo metu yra labai svarbi. Prasta mityba, rūkymas ir piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis gali neigiamai paveikti vaisiaus vystymąsi.
Simptomai ir diagnostika
Cianozinė širdies liga pasireiškia įvairiais simptomais, daugiausia dėl nepakankamo kraujo aprūpinimo deguonimi. Procesas prasideda nuo išsamios paciento ligos istorijos ir fizinės apžiūros. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai įvertins simptomus, šeimos istoriją ir visus prenatalinius veiksnius, kurie gali prisidėti prie būklės.
Gydymo galimybės
Daugeliui pacientų reikalinga chirurginė intervencija, siekiant ištaisyti struktūrinius defektus. Cianozine širdies liga sergančių asmenų prognozė labai skiriasi priklausomai nuo konkretaus defekto, diagnozės nustatymo laiko ir gydymo veiksmingumo.
Mekonijaus užterštumas vaisiaus vandenyse
Kitoje situacijoje, kurioje gali pasireikšti cianozė, yra mekonijaus užterštumas vaisiaus vandenyse. Mekonijus yra pirmojo kūdikio išmatos, kurios paprastai pasišalina po gimimo. Tačiau kartais vaisius gali pasišalinti mekonijų dar prieš gimdymą, o tai gali užteršti vaisiaus vandenis.
Hipoksija yra pats svarbiausias MAS rizikos veiksnys. Tirštas mekonijus, vaisiaus tachikardija bei akceleracijų nebuvimas kardiotokogramoje (KTG) rodo didelę MAS riziką. Kliniškai MAS pasireiškia naujagimio cianoze, tachipnėja, tarpšonkaulinėmis retrakcijomis, drėgnais karkalais plaučiuose, padidėjusia krūtinės ląstos apimtimi.
Mekonijaus užterštumo laipsniai
- Žalsvi vaisiaus vandenys - skysti, šiek tiek užteršti mekonijumi žalsvos ar gelsvos spalvos vandenys, kurių kiekis ultragarso (UG) tyrimo metu normalus.
- Žali vaisiaus vandenys (trumpiau - mekonijus) - tamsiai žali, nešvariai žalio ar žaliai gelsvo atspalvio, skystos konsistencijos vandenys, kurių bendras kiekis gali būti sumažėjęs.
- Žali tiršti vaisiaus vandenys (trumpiau - tirštas mekonijus) - „žirnių sriubos” konsistencijos, tiršti žali, žaliai rudi ar žaliai juodi vandenys, kurių kiekis sumažėjęs.
Diagnostika ir valdymas
Amnioskopija gali būti naudojama kaip atsarginis tyrimo metodas, kai yra suėjęs gimdymo terminas, ypač jei UG bei KTG naudojimas ribotas. Vertinama akušerinė situacija: gimdymo veikla, gimdos kaklelio subrendimas, vaisiaus dangalų būklė, užterštumo mekonijumi intensyvumas, KTG.
Jei vaisiaus vandenys žali (mekonijus) arba žali tiršti (tirštas mekonijus), nepertraukiamai registruojama KTG (galima naudoti tiesioginį elektrodą). Jei KTG rodo, kad yra patologija, būtinas skubus nėštumo ar gimdymo užbaigimas. Prireikus atliekama skubi CPO.
Jei KTG duomenys abejotini, o gimdos kaklelis veriasi greitai, vaisiaus būklei patikslinti iš pirmeigės vaisiaus dalies imamas kraujas rūgščių ir šarmų balansui ar laktatams nustatyti.
Naujagimio priežiūra
Jei naujagimis neaktyvus, intubuojama trachėja ir pro vamzdelį išsiurbiamas turinys, prieš atliekant kitus gaivinimo veiksmus. Neaktyviam naujagimiui į trachėją įkištas vamzdelis prijungiamas prie mekonijaus siurbtuvo, o pastarasis ‒ prie siurblio. Užspaudus siurbtuvo angą, siurbiama iš trachėjos, intubacinį vamzdelį ištraukiant per 3‒5 sekundes.
Jei mekonijaus iš trachėjos neištraukiama, pakartotinai intubuoti nereikia, naujagimio gaivinimas tęsiamas pagal naujagimio gaivinimo schemą. Jei pirmojo siurbimo metu mekonijaus endotrachėjiniame vamzdelyje yra, reikia įvertinti ŠSD ir spręsti, ar galima intubuoti ir siurbti pakartotinai. Jei ŠSD >100 k./min., dar kartą intubuojama ir siurbiama iš trachėjos.
Gimdos kaklelio pokyčiai ir jų įtaka nėštumui
Nors gimdos kaklelio cianozė tiesiogiai nenurodoma kaip atskira būklė, gimdos kaklelio pokyčiai nėštumo metu gali turėti įtakos motinos ir vaisiaus sveikatai. Gimdos kaklelis - vienas svarbiausių moters reprodukcinės sistemos organų, apsaugantis gimdą nuo infekcijų, atliekantis svarbų vaidmenį gimdymo procese.
Tačiau gimdos kaklelio epitelis dažnai būna pažeidžiamas, tampa nebe vientisas, šie pažeidimai gali būti paviršiniai arba gilesni: išsivysto erozija, kuri vizualiai atrodo kaip maža žaizdelė nelygiu paviršiumi. Lėtinės infekcijos ar didesnis gimdymų skaičius gali prisidėti prie šių pokyčių.
Erozija nėra siejama su tam tikrais itin specifiniais simptomais, tačiau tikrai galima pastebėti kelis simptomus, kurių nereikėtų ignoruoti. Jei pastebėjote kurį nors iš šių simptomų, reikėtų kuo skubiau konsultuotis su gydytoju ginekologu.
Diagnostika ir gydymas
Gimdos kaklelio tyrimai apima procedūras, kurių metu gydytojas paima šiek tiek gimdos kaklelio paviršinių ląstelių (tiriamosios medžiagos), mėginys perkeliamas į tiriamąją terpę ir siunčiamas į laboratoriją. Ten mikroskopu stebimas paimtų ląstelių dydis, struktūra bei forma. Kolposkopija - tai diagnostinė procedūra, kurios metu naudojant kolposkopą (specialų mikroskopą) vizualiai apžiūrimi gimdos kaklelis, makštis ir vulva. Apžiūros kolposkopu metu gydytojas taip pat gali atlikti ir biopsiją - paimti nedidelį audinio (naviko) mėginį.
Jei pažeidimas yra nedidelis, užtenka medikamentinio gydymo. Erozijai gydyti dažnai skiriama vaistų nuo uždegimo. Taip pat taikoma cheminė koaguliacija, kai ant smulkių pažeidimų tepama preparato, naikinančio seną epitelį. Kiti gydymo metodai apima elektrokoaguliaciją, krioterapiją (gydymas šaldant) ir fotokoaguliaciją (lazeriu).
Gimdos kaklelio vėžio prevencija
Atidėti gimdos kaklelio erozijos gydymo negalima dėl to, kad iš jos gali išsivystyti gimdos kaklelio vėžys - viena dažniausių jaunų moterų vėžio formų. Išplitusi gimdos kaklelio erozija taip pat gali apsunkinti nėštumo planavimą ir trukdyti pastoti. Dėl to ji gydoma dar prieš planuojant nėštumą.
Jei erozija diagnozuojama jau nėštumo metu, daugeliu atvejų taikomas medikamentinis gydymas: chirurginės procedūros atliekamos jau po gimdymo. Siekiant išvengti gimdos kaklelio pakitimų ir ligų, reikėtų rūpintis ir saugoti savo lytinę sveikatą (pavyzdžiui, gydyti makšties infekcijas, vengti atsitiktinių nesaugių lytinių santykių ir pan.). Taip pat rekomenduojama atlikti gimdos kaklelio citologinius ir žmogaus papilomos viruso (ŽPV) tyrimus. Norint apsisaugoti nuo gimdos kaklelio vėžio, būtina dalyvauti prevencinėje patikros programoje. Taip pat rekomenduojama skiepytis.
