Charlesas Johnas Huffamas Dickensas, gimęs 1812 m. vasario 7 d. Landport mieste (netoli Portsmuto), mirė 1870 m. birželio 9 d. Gadshill mieste (netoli Chathamo). Jis buvo garsiausias XIX a. anglų socialinės prozos kūrėjas, žymus realistinio romano atstovas ir vienas iš Viktorijos laikų romano pradininkų.
Dickensas kilęs iš aštuonių vaikų, palyginti laimingą vaikystę praleido Chathame, Kento grafystėje, kur lankė mokyklą. Jo tėvas buvo karinio jūrų laivyno finansų administracijos pareigūnas, tačiau tiek tėvas, tiek motina buvo gana švaistūnai ir sunkiai išlaikė vidurinės klasės padėtį. Paskui, kai tėvas buvo įkalintas dėl skolų, mažasis Charlesas (būdamas 12 metų) buvo priverstas pirmą kartą eiti į darbą, rado jį poliravimo fabrike. Paskui lankė vidurinę mokyklą, dirbo advokato raštininku (puikiai mokėjo stenografiją), toliau mokėsi. Jo karjera progresavo nuo teismo raštininko iki parlamento reporterio ir žurnalisto. Kurį laiką atrodė, kad jis taps aktoriumi, bet paskui vis dėlto visapusiškai įsitvirtino literatūroje.
1836 m. vedė Catherine Hogarth, santuoka ilgai buvo laiminga ir iš jos gimė 9 vaikai. Nors Dickensas buvo mylintis vyras ir tėvas, su vaikais elgėsi griežtai. Po 22 metų įvyko skyrybos. Dickensų dukra Kate, tokio pat amžiaus, kaip ir meilužė, maldavo motinos to nedaryti, bet Catherine pažadą tesėjo - išgėrė kartėlio taurę iki dugno ir iškeliavo mandagumo vizito pas Ellen. Apkalbos nenutilo, priešingai - dar labiau įsiliepsnojo. Greitai skyrybos tapo neišvengiamos. Georgina, kuriai svainis darė didelę įtaką, palaikė jo pusę.
Catherine buvo rašytoja, aktorė ir virėja, tačiau visus jos talentus užtemdė santuoka. Ši santuoka buvo tiek be galo laiminga, tiek desperatiškai liūdna. Per ateinančius penkiolika metų Catherine išnešiojo dešimt kūdikių ir patyrė bent du persileidimus. Ji buvo ne tik motina, Catherine buvo rašytoja, labai talentinga aktorė, tobula virėja ir, jos vyro žodžiais tariant, nuostabi kelionių kompanionė. Daugiau nei šimtmetį Catherine buvo išstumta ir prisimenama tik kaip nuobodi, senamadiška žmona. Pavyzdžiui, ji Charlesu buvo užsidegę mėgėjai aktoriai. Catherinos pasirodymai vykdavo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir JAV bei Kanados scenose. Ji išleido knygą "Ką valgysime vakarienei?". Buvo tvirtinama, kad Caherinai nebūtų pakakę intelektinių gebėjimų parašyti knygą. Catherinos knyga pavadinta Ką valgysime vakarienei? Tai yra tarsi gidas jaunoms šeimininkėms, kur kas daugiau nei receptų knyga. Joje gausu patarimų namų ruošoje bei kaip parengti vakarienę daug žmonių, kad visiems būtų tinkama.
Dickensas išdrįso išreikšti savo slaptas mintis ir jausmus mirusiajai, kuriuos sulaikydavo, kai Mary buvo gyva - iš pagarbos jai pačiai ir jos šeimai. Kai Mary mirė, jis ryžosi atvirumui. Galbūt šis meilės išsiveržimas, paskatintas merginos mirties, ir tapo jausmo žmonai išblėsimo priežastimi. Catherine viską suprato, kas vyksta su jos vyru, ir nusileido mirusiai konkurentei, o Mary vėl ir vėl pasirodydavo jaunučių nuostabių merginų pavidalais Dickenso romanų puslapiuose: Dora iš „Deivido Koperfildo“, Nelli iš „Senienų krautuvėlės“.
Amžininkams Catherine nesudarydavo žmogaus, linkusio į apmąstymus, įspūdžio. Ji turėjo apsčiai rūpesčių namie ir su visais vaikais, kurie pasirodydavo pasaulyje vienas po kito: Charlesas, Kate, Mary, Walteris, Dora, Edwardas, Francis, Henrys ir Sydney. Didžiausios Dickenso biografų pretenzijos skirtos būtent jai, daugiavaikei motinai: ji negalėjo dalyvauti intelektualinėje vyro veikloje, praktiškai niekad nelydėdavo jo į priėmimus, vakarus, rengiamus literatūrinio pasaulio, sėdėjo namie, išleisdama vyrą vieną. Su įvairaus amžiaus vaikais ant rankų, sunkiai pakeldama nėštumus ir naujagimių žindymą, Catherine nebuvo labai stiprios sveikatos ir nelinko į visuomeninį gyvenimą. Turint tai omenyje, reikia atleisti jos „trūkumus“, kuriuos pažymi kritikai. Ji stengėsi rasti galimybę ir būti greta vyro ne namie. 1842 metais su Charlesu išvyko į Ameriką. Tuomet jie turėjo tris vaikus, bet Catherine juos paliko namie. Kitos kelionės į Ameriką metu vaikų jau buvo keturi, ir į kelią Catherine pasiėmė jų akvarelinius portretus. O 1846 metais „kelionė“, prasidėjusi iš Devonšyro-Terraso gatvės, baigėsi... Italijoje: Charlesas, Catherine, penki vaikai, dvi auklės, sesuo Georgina, kambarinė Anna ir vežikas į Genują nukeliavo per Paryžių, Lioną, Avinjoną, Eksą, Marselį. Kelionė tęsėsi toliau: Velykas jie atšventė Romoje, kėlėsi į Vezuvijų, aplankė Florencijos muziejus.
Štai čia Dickenso ir jo žmonos gyvenime pasirodo Georgina - ji persikėlė pas juos, kad padėtų tvarkytis namie ir su vaikais, atsisakiusi galimybės sėkmingai ištekėti. Visiškai akivaizdu, kad Catherine negalėjo viena susitvarkyti su visais rūpesčiais. Jai buvo būdinga nepraktiškumas, silpnumas, kurie, susidūrus su namų problemomis, tik paaštrėdavo. Žmonos elgesys Dickensą erzino, jis šaipydavosi iš jos ribotumo ir lygindavo su kitomis moterimis, o pažinčių su jomis buvo nemažai. Ir vis dėlto egzistavo moteris, tapusi šeimyninių santykių su Catherine griūties priežastimi - aštuoniolikmetė aktorė Ellen Ternan, dirbusi vienoje Dickenso teatrinių grupių. Kartą į Catherine rankas pateko paketas nuo juvelyro, per klaidą pasiųstas namų adresu, ir ji su kartėliu pamatė, kad brangenybės, buvusios jame, buvo skirtos kitai. Ji iškart viską suprato, nors vėliau Charlesas tikino Catherine, kad jų santykiai tik platoniški. Jis taip spyrėsi, kad Catherine turėjo sutikti aplankyti Ternan šeimą ir padaryti viską, kad nutiltų kalbos.
Tačiau ši išskirtinė asmenybė turėjo ir tamsiąją pusę, kurią atskleidžia 2019 m. pradžioje rasti 160 metų senumo laiškai. Pasirodė, kad siekdamas jaunutės meilužės palankumo literatūros klasikas ketino savo žmoną, pagimdžiusią jam 10 vaikų, uždaryti į beprotnamį. 98 laiškus, kuriuos rašytojo žmona Catherina Dickens rašė savo draugui, žurnalistui Edwardui Duttonui Cookui, aptiko Jorko universiteto profesorius, anglų literatūros tyrinėtojas Johnas Bowenas. Wikimedia Commons pav./C.Dickens po išsiskyrimo su vyru „Aš esu pirmasis mokslininkas, kuriam į rankas pateko ši korespondencija. Ji tokia detali ir šokiruojanti, kad man plaukai pasišiaušė“, - sakė jis. Laiškuose - Catherinos nusivylimas ir skausmingi faktai, paneigiantys nepriekaištingą Ch.Dickenso, kaip gerbiamo ir garbingo visuomenės autoriteto, šeimyniško vyro ir tėvo reputaciją. Vidurio amžiaus krizė Viktorijos epochos stiliumi Istorija - iš pirmo žvilgsnio paprasta: pusamžis vyras įsimyli jauną gražuolę. 18-metę aktorę Elleną Ternan Ch.Dickensas sutiko 1857 m., kai jo santuoka su C.Dickens skaičiavo jau dvidešimtuosius metus, o jam pačiam buvo 45-eri. Pasak amžininkų, E.Ternan, švelniai vadinta Nelly, buvo mėlynakė blondinė, nekalta ir pažeidžiama, tarsi nužengusi iš pasakos. Tuo metu Catherina buvo senstanti dama, iškamuota dešimties gimdymų ir smarkiai priaugusi svorio - o tai esą labai nepatikę vyrui. Wikimedia Commons pav./Rašytojo meilužė Ellen Ternan Savo romano su į dukras tinkančia aktore Ch.Dickensas nuo žmonos neslėpė: pirmiausia pertvara padalijo miegamąjį į dvi atskiras patalpas ir liovėsi miegoti su Catherina vienoje lovoje, o neilgai trukus pasiūlė jai išsikraustyti iš bendrų šeimos namų. Tiesa, oficialiai Charlesas ir Catherina niekada neišsiskyrė. Viktorijos laikų Anglijos visuomenėje rašytojo gyvenimo pokyčiai sukėlė skandalą. Vis plačiau sklindant kalboms, kad garsusis vyras paliko žmoną dėl jaunesnės moters, Ch.Dickensas mėgino švelninti situaciją. Jis laikraštyje „Times“ paskelbė komentarą, kad jo sprendimui palikti žmoną darė įtaką ilgalaikės šeimyninės bėdos: taip giliai asmeniškos, kad net negalįs jų viešai įvardyti. Ch.Dickensas dėjo visas pastangas, kad „skyrybų klausimas“ būtų kuo greičiau išspręstas ir pamirštas - šeimos drama kenkė geram jo, autoritetingo rašytojo, vardui. Negailėjo ir lėšų - savo teisininkui nurodė kasmet žmonai išmokėti po 600 svarų (dabar tai sudarytų apie 25 tūkst. svarų), kad ši sutiktų tyliai pasitraukti. Nežinia, ar pinigai buvo mokami. Vengdamas nemalonių apkalbų, jaunąją meilužę Ch.Dickensas kaip įmanydamas slėpė nuo visuomenės ir niekada su ja nesirodė viešuose renginiuose, kartu nesifotografavo. Net namas Londone, kuriame jie kartu apsigyveno, buvo pirktas kito asmens vardu. Nelly atsisakė aktorystės ir iki rašytojo mirties (jų meilės romanas truko 13 metų) gyveno visiškai atsiskyrėlišką gyvenimą, nutraukusi ryšius ne tik su draugais, bet ir su artimiausiais giminaičiais. Literatas jos taip ir nevedė. Ch.Dickensui mirus, Nelly pasikeitė tapatybę - nebegalėjo ilgiau gyventi su gėdinga „amžinos meilužės“ žyme. Žmoną - į beprotnamį Žmogus, kuris savo kūriniuose kovojo prieš neteisybę ir aukštino dorovinius principus, sau jų netaikė. Desperatiškai stengdamasis visuomenės akyse išlaikyti padoraus ir garbingo žmogaus įvaizdį, paskui kurį vilkosi neištikimybės šleifas, Ch.Dickensas ėmėsi niekšiškų ir žiaurių veiksmų. Labiausiai jam rūpėjo viešai įrodyti, kad ne jauna meilužė kalta dėl iširusios šeimos. Tam tiko bet kokios priemonės: rašytojas pradėjo žygius, kad paliktoji žmona oficialiai būtų pripažinta psichine ligone ir nusiųsta į beprotnamį. Prasta C.Dickens psichinė būklė turėjo tapti svaria dingstimi, kodėl vyras nebeįstengė su ja gyventi. Nepagydoma psichikos liga, o ne aistra kitai moteriai turėjo tapti visuomenei priimtina ir pateisinama išsiskyrimo priežastimi. Wikimedia Commons pav./Ch.Dickenso žmona Catherine jaunystėje C.Dickens laiškai įrodo, kad savo užmačias Ch.Dickensas vykdė įvairiais būdais. Jis įkalbinėjo Catherinos tetą Heleną Thomson paliudyti, kad dukterėčia yra psichiškai nesveika. Savo bičiulio, gydytojo Thomo Harringtono Tuke, jis prašė parašyti fiktyvią diagnozę, kad Catherina yra rimta psichinė ligonė. Daktarui atsisakius, Ch.Dickensas išvadino jį apgailėtina būtybe ir medicinos asilu. C.Dickens korespondenciją atradęs ir nagrinėjantis prof. D.Bowenas sakė, kad biografams ir literatūros tyrinėtojams buvo žinomi Ch.Dickenso meilės žygiai. Nauja yra tai, kad rašytojas peržengė visas moralės ribas, savo vaikų motiną siekdamas paskelbti beprote: vien tam, kad pateisintų savo paties paklydimus. Pasak D.Boweso, nėra pagrindo netikėti Catherinos laiškais - juos ji rašė prieš mirtį, sunkiai sirgdama, tarsi atlikdama paskutinę išpažintį. „Nuoširdžiai kalbant, skaityti laiškus buvo nelengva. Ch.Dickensas yra didis literatūros talentas, kuriuo aš žavėjausi daugelį metų. Faktai, išdėstyti laiškuose, privertė mane jaustis prastai ir nepatogiai“,- prisipažino mokslininkas. Žinoma, Ch.Dickenso, kaip rašytojo, genialumas yra nepaneigiamas. Gėdinga biografijos dėmė tik įrodo, kad net ir patys didžiausi genijai tėra žmonės, gebantys išduoti vertybes, kurias deklaruoja, ir kartais elgiasi kaip paskutiniai niekšai.
Dickensas mirė kitą dieną po to, kai jį ištiko insultas, ir yra palaidotas Vestminsterio abatijoje. Iki šių dienų jis pripažįstamas vienu didžiausių realistinių rašytojų ir vadinamojo Viktorijos laikų romano kūrėju.
Charleso Dickenso kūryba ir jos svarba
Vieni iš jo pirmųjų reikšmingesnių kūrinių yra „Pickwicko klubo kronika“ (1937), tai romanas, kuris iš pradžių atsirado iš nuosekliai žurnaluose publikuojamų novelių, turi humoristinių bruožų ir pasakoja apie pono Pickwicko ir jo tarno Samo Wellerio (kuris kartais lyginamas su Sancho Panza) keliones. Kitas romanas buvo garsusis „Oliveris Tvistas“, kuris remiasi autoriaus vaikyste, pasakoja apie skurdų berniuką iš našlaičių prieglaudos, kurį plėšikų gauja išnaudoja savo tikslams. Berniuką galiausiai išgelbsti turtinga šeima, jis įgyja padėtį ir pinigus, o nusikaltėliai nubaudžiami. Tiek to meto, tiek dabartinė kritika šį romaną labiausiai kritikuoja už sentimentalų idealizavimą - ypač Oliverio gelbėtojų.
„Antikvaro krautuvėlė“ taip pat gali būti laikoma autoriaus gyvenimo patirčių atspindžiu. Londono antikvariato parduotuvės savininkas, viena vertus, myli savo anūkę Nell, antra vertus, negali suvaldyti savo potraukio lošimams. Neapmokėtos paskolos iš lupikautojo priverčia jį palikti Londoną su anūke. „Amerikos pastabos“ atsirado būtent iš jo kelionės po Jungtines Valstijas - atidus skaitytojas jose ras tiek susižavėjimą tenykšte demokratija, tiek ir jos trūkumų kritiką. Alegorinė novelė yra „Kalėdų giesmė“, kuri vėlgi pasakoja apie lupikautoją, kuris yra godus ir piktas, bet kai Kalėdų išvakarėse jam pasirodo trys dvasios, kurios įspėja jį apie jo ateities likimą, lupikautojas galiausiai pasitaiso.
Romantizuotais autobiografiniais bruožais pasižymintis romanas yra „Deividas Koperfildas“, kuriame rasime puikiai sukomponuotas siužeto linijas, tobulai išplėtotus charakterių tipus, sudėtingesnę siužeto struktūrą ir pirmą kartą Dickenso kūriniuose panaudotą pirmojo asmens pasakojimą. Ir romanas „Mažoji Dorita“ iš dalies remiasi autoriaus patirtimis, mergaitė auga skolininkų kalėjime, potom tačiau įgyja turtą, meilę ir laimę. „Didieji lūkesčiai“ yra paskutinis baigtas romanas, kuriame pasirodo vargšas berniukas Pipas, kuris iš pradžių patiria viltį dėl finansinio atlygio už pagalbą bėgantiems nusikaltėliams, patenka į aukštąją visuomenę, turtingai veda, bet galiausiai praranda iliuzijas, nes turtingi žmonės automatiškai nereiškia geresnių žmonių. Nepabaigtas romanas liko „Mūsų bendras draugas“.
Charlesas Dickenso prozai būdinga poetiškumas, lyrizmas, dramatinis dialogas, vidiniai monologai, pereinantys į sąmonės srautą, lingvistinės, žanrinės naujovės. Į lietuvių kalbą Ch. Dickenso kūriniai verčiami nuo 1888 m. Čarlzas Dikensas gimė 1812 m. vasario 7 d. Portsmute, uosto tarnautojo šeimoje. Jo tėvas buvo fantazuotojas, nepraktiškas, išlaidus žmogus, nesugebėjęs aprūpinti šeimos, gerai išmokslinti vaikų. Jo paveikslą rašytojas įamžino kaip poną Mikoberį romane „Deividas Koperfildas“, o motiną - ponią Niklbi romane „Nikolas Niklbis“. Kūrybinis kelias ir pagrindiniai darbai: Po kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas išleistoje publicistikos knygoje „Pastabos apie Ameriką“ (American Notes, 1842) ir satyriniame romane „Martino Čazlvito gyvenimas ir nuotykiai“ (The Life and Adventures of Martin Chuzzlewit, 1844) kritikuojamas amerikiečių gyvenimas, institucijos, papročiai, smerkiamas žmonių egoizmas, veidmainiškumas. Parašė kalėdinių novelių: „Prozinė Kalėdų giesmė“ (A Christmas Carol in Prose, 1843), „Varpai“ (The Chimes, 1844), „Židinio svirplys“ (The Cricket on the Hearth, 1845). Brandžiausi kūriniai - realistiniai, socialiniai, šeimos, papročių romanai „Dombis ir sūnus“ (Dombey and Son, 1848), „Niūrūs namai“ (Bleak House, 1853), „Mažylė Dorit“ (Little Dorritt, 1857), „Sunkūs laikai“ (Hard Times, 1854), kuriuose kritikuojama buržua ir aristokratų moralė, papročiai, pinigų kultas, nužmogėjimas, socialinės ir ekonominės teorijos. Vienas populiariausių kūrinių - psichologinis romanas „Deividas Koperfildas“ (David Copperfield, 1850), kuriame pasakojama apie rašytoją, kuriantį savo likimą, - turi autobiografinių bruožų. Istoriniame melodramatiškame romane „Pasakojimas apie du miestus“ (A Tale of Two Cities, 1859) vaizduojama Prancūzijos revoliucija. Auklėjimo romane „Didieji lūkesčiai“ (Great Expectations, 1861) ir romane „Mūsų bendras draugas“ (Our Mutual Friend, 1865) tyrinėjama destruktyvi pinigų galia, snobizmas, keliamos individo tapatumo problemos. Juose gausu groteskinių įvaizdžių, psichologinių charakteristikų, vyrauja niūrus humoras ir socialinė satyra.
Be rašymo, jis dalyvavo viešajame gyvenime, mėgėjiškai vaidino teatre, užsiėmė spiritizmu, bet taip pat domėjosi geologija ir paleontologija, mėgo vaikštinėti po Londoną, apie kurį turėjo neįtikėtinų žinių. Jis taip pat keliavo po Jungtines Valstijas ir Kanadą. Tačiau privačiai jis būdavo konfliktiškas, savęs gailintis ir kartais net isteriškas.
Kodėl turėtumėte skaityti Charlesą Dickensą? - Iseult Gillespie
Charleso Dickenso šeima ir santykiai
Charlesas Johnas Huffamas Dickensas buvo vedęs Catherine Hogarth, su kuria susilaukė devynių vaikų. Nors jis laikomas mylinčiu tėvu, su vaikais elgėsi griežtai. Po 22 metų santuokos pora išsiskyrė, o skyrybų priežastys buvo sudėtingos ir apipintos skandalais.
Catherine buvo rašytoja, aktorė ir virėja, tačiau jos talentai liko šešėlyje dėl santuokos. Ji išnešiojo dešimt kūdikių ir patyrė du persileidimus. Nepaisant to, ji buvo talentinga aktorė, tobula virėja ir, Charleso žodžiais, puiki kelionių kompanionė. Tačiau amžininkai ją laikė nuobodžia, senamadiška žmona, kuriai trūko intelektinių gebėjimų. Catherine išleido knygą „Ką valgysime vakarienei?“, kuri buvo gidas jaunoms šeimininkėms.
Dickensas įsimylėjo 18-metę aktorę Ellen Ternan, kai jam buvo 45 metai ir jo santuoka su Catherine truko dvidešimt metų. Jis nuo žmonos neslėpė romano: miegamasis buvo padalintas į dvi dalis, o netrukus jis pasiūlė Catherine išsikraustyti. Nors oficialiai jie niekada neišsiskyrė, šie įvykiai sukėlė didelį skandalą.
Charlesas Dickenso tėvas, Johnas Dickensas, buvo karinio jūrų laivyno finansų administracijos pareigūnas, nors jis ir jo žmona Elizabeth Barrow buvo linkę švaistytis pinigais. Jie susilaukė aštuonių vaikų. Charlesas buvo antrasis vaikas šeimoje.
Dickensų šeima turėjo devynis vaikus: Charlesą, Kate, Mary, Walterį, Dorą, Edwardą, Francisą, Henry ir Sydney. Daugiavaikė motina Catherine susidūrė su daugybe rūpesčių, sunkiai pakeldama nėštumus ir naujagimių priežiūrą. Dėl silpnos sveikatos ir nesidomėjimo visuomeniniu gyvenimu ji negalėjo dalyvauti vyro intelektinėje veikloje ar lydėti jį į renginius.
Po skyrybų su Catherine, Georgina, Dickenso žmonos sesuo, tapo nepakeičiama jo namuose. Ji rūpinosi vaikais ir tapo artima rašytojo bei jo vaikų drauge. Ji net dvidešimt dvejus metus nebendravo su Catherine.
Charleso Dickenso palikimas
Charlesas Johnas Huffamas Dickensas (1812-1870) buvo vienas produktyviausių ir įtakingiausių XIX amžiaus anglų rašytojų. Jo kūryba pasižymi socialine kritika, realistiniu stiliumi, ryškiais personažais ir emociniu gyliu.
Jo garsiausi darbai, tokie kaip „Oliverio Tvisto nuotykiai“, „Deividas Koperfildas“, „Didieji lūkesčiai“ ir „Kalėdų giesmė“, nepraranda savo aktualumo ir šiandien. Knygos nagrinėja tokias temas kaip skurdas, socialinė nelygybė, moralinės vertybės ir žmogaus vidinis pasaulis. Dickenso romanai dažnai atspindi jo paties patirtį, įskaitant vaikystės sunkumus ir vėlesnius išgyvenimus.
Dickensas taip pat buvo aktyvus visuomenės veikėjas, pasisakęs už socialines reformas. Jo kūriniai turėjo didelę įtaką visuomenės nuomonei ir prisidėjo prie socialinių problemų sprendimo. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir aktorius, skaitovas, redaktorius, prisidėjęs prie literatūros ir teatro plėtros.
Nors jo asmeninis gyvenimas buvo kupinas prieštaravimų ir skandalų, Charleso Dickenso literatūrinis palikimas išlieka nepaprastai vertingu. Jis paliko gilų pėdsaką pasaulinėje literatūroje, o jo darbai tebėra skaitomi, analizuojami ir mėgstami milijonų skaitytojų.
