Lietuvos visuomenėje nėra pakankamai plačiai žinoma, kad spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimas buvo laimėtas teisiniu būdu civilinėse ir baudžiamosiose bylose. 1902 m. gruodžio 14(27) d. Antano Macijausko (1874-1950) ir 1903 m. gegužės 13(26) d. Povilo Višinskio (1875-1906) bylose patvirtinta, kad 40 metų draudimas spausdinti lotyniškomis raidėmis buvo neteisėtas pagal pačios Rusijos įstatymus. Nagrinėjant lietuviškos spaudos draudimo klausimą, būtina paanalizuoti platesnį politinį kontekstą. Po 1863-1864 m. sukilimo jame dalyvavusios bendruomenės bandymo pakeisti politinį režimą, suardyti valstybinį darinį, 1864 m. gegužės 26 d. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Nikolajevičius Muravjovas (1796-1866), įvedęs karinę padėtį neramumų apimtame Šiaurės vakarų krašte, kreipėsi į Rusijos imperatorių Aleksandrą II su prašymu „Įvesti visose Žemaitijos mokyklose žemaitiško rašto mokymą rusiškomis raidėmis. Šitokie elementoriai dabar spausdinami ir dėl jų platinimo bus duoti atitinkami nurodymai.“ Caras pasiūlymui pritarė.
1864 m. spalio 26 d. M. N. Muravjovas išleido gubernatoriams ir Vilniaus cenzūros komitetui įsakymą, kuriuo vietos spaustuvėms leido spausdinti tik Vilniaus cenzūros komiteto aprobuotus leidinius. 1864 m. lapkričio pradžioje Vilniaus cenzūros komitetas persiuntė M. N. Muravjovui poeto Valerijono Ažukalnio eilėraščių rinkinio rankraštį. 1864 m. lapkričio 23 d. M. N. Muravjovas cenzūros pribraukytą leidinį leido spausdinti, bet tik rusiškomis raidėmis. Tikriausiai dėl to šis rinkinys tuo metu ir liko neišspausdintas, o 1864 m. lapkričio 23 d. L. M. N. 1865 m. balandžio 29 d. Vilniaus generalgubernatoriumi tapo Konstantinas fon Kaufmanas.
1865 m. rugsėjo 6 d. K. Kaufmanas paskyrė žemaitiškoms knygoms peržiūrėti komisiją, ši nurodė, kad visa žemaitiška ir lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarnavusi revoliucinei propagandai, o jai vadovavęs Žemaičių vyskupas Motiejus Volončevskis (Valančius). 1865 m. rugsėjo 18 d. naujasis generalgubernatorius parašė slaptą aplinkraštį Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams. Aplinkraštyje apibūdino Rusijos vyriausybės politiką Šiaurės vakarų krašte, pabrėždamas siekį „grąžinti“ tą kraštą į stačiatikių tikėjimą ir surusinti. Artimiausias Rusijos civilizacijos uždavinys esąs „apsaugoti liaudies mases nuo polonizacijos, jas apšviesti, padaryti visiškai raštingas, išmokyti rašyti savo gentinėmis tarmėmis ir rusų kalba“. 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, palaikydamas K. L. Ragauskis nurodė, kad K. Kaufmano laikais žandarmerija ir policija jau turėjo teisę knygas pašalinti iš apyvartos.
Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Rusijai atitekusi teritorija buvo skirstoma pagal to meto Rusijos tvarką (gubernijas, generalgubernatorijas). Dalį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) pateko į pertvarkytą Minsko guberniją. Likusios LDK žemės 1796 m. padalytos į Vilniaus ir Slanimo gubernijas, sudariusias Lietuvos generalgubernatoriją. 1797 m. jos sujungtos į Lietuvos guberniją, 1801 m. ši vėl padalyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas. 1819 m. Palanga ir jos apylinkės iš Vilniaus gubernijos buvo perduotos Kuršo gubernijai. Vienas iš imperijos tikslų buvo panaikinti Baltarusijos ir Lietuvos vardus, tad 1840 m. iš Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijų pavadinimo išbrauktas Lietuvos vardas. 1843 m. iš dalies Vilniaus gubernijos apskričių sukurta Kauno gubernija. „Perskirstymai buvo vykdomi keliais tikslais: atsižvelgiant į dominuojančią religiją, tautinės kalbos aspektą, taip pat tam tikrą politinį aspektą. Prieš M. N. „Nagrinėjant lietuviškos spaudos draudimo klausimą, būtina paanalizuoti platesnį politinį kontekstą“, - pabrėžė. L. Ragauskis. Anot jo, 1861 m. vasarį imperatoriaus manifestu panaikinus baudžiavą, Šiaurės vakarų krašte pasijuto tarsi išlaisvėjimas, tam tikros žmonių bendruomenės atrado savo tautinį identitetą.
Vertas dėmesio faktas, kad apie 1850 m., jau susiformavus baltarusių tautinei savimonei, norėta išspausdinti A. Ypač daug dėmesio tuo metu nusipelno rusų mokslininko Aleksandro Hilderfingo (1831-1872) sukurta doktrina, skelbianti, kad Lietuvoje lietuvių ir žemaičių tarmių lotyniška abėcėlė turėtų būti pakeista kirilica. A. Hilderfingas buvo daug prisidėjęs prie kirilicos įvedimo, pagrindęs ją moksliškai, nes tuo metu buvo manoma, kad lietuvių kalba yra viena iš slavų tarmių ir tiktai krikščionybės atėjimas sužlugdė darnią slavų tarmių raidą ir šv. Kirilo sukurtą abėcėlę. A. Hilderfingas bandė moksliškai pagrįsti, kad lietuvių kalbai kirilica tinka geriausia. „Jis tai darė ne iš blogos valios - jis buvo lingvistas, mokslininkas, pripažintas Mokslų akademijos narys, nuoširdžiai įsitikinęs, kad, siekiant atskleisti lietuvių ir žemaičių kultūros identitetą, rašybą reikia pritaikyti prie fonetikos. Taip pat kad lietuvių kalbą reikia „atrišti“ nuo lenkiško prado, nes lietuvių tautos sklaidai trukdo lenkiška kultūra, o lenkišką kultūrą palaiko Bažnyčios įtvirtinta lotyniškoji abėcėlė“, - teigė teisininkas. A. Hilderfingas manė, kad jeigu bus pašalinta per lenkų kalbą atėjusi lotyniškoji abėcėlė ir įvesta kirilica, lietuvių tauta įgaus daugiau nepriklausomybės. A. Hilderfingo doktrina skelbė labai daug teigiamų dalykų, bet, žinoma, mokslininkas buvo lojalus Rusijos politikai. Prie jo veiklos prisidėjo ir Varšuvos generalgubernatorius Nikolajus Miliutinas (1818-1872), po nuvilnijusių neramumų paskirtas Lenkijos klausimui spręsti . Jie abu puoselėjo idėją lenkus kaip slavus grąžinti prie tikrųjų jų ištakų, lenkiškus rašmenis buvusioje Lenkijos teritorijoje pakeisti kirilica. M. N. Muravjovui tapus Vilniaus generalgubernatoriumi, A. Hilderfingui ir N. Tokia buvo spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis priešistorė iki Vilniaus generalgubernatoriumi tampant M. N. Muravjovui.
Vadinasi, sukilimai nebuvo vienintelė lietuviškos spaudos draudimo priežastis? „Sukilimai paskatino tai padaryti, nes Rusijos administracija laikėsi nuomonės, kad sukilimai buvo ne lietuvių tautos išsilaisvinimo iš okupacijos veiksmas, o lenkų bandymas restauruoti savo valstybingumą. Buvo įžiūrimas lenkų politinis-kultūrinis sukilimo aspektas. Iš pat pradžių kilo klausimas, ką su jais daryti. Leidiniai buvo naikinami, deginami. „Bet čia kilo prekeivių pasipiktinimas: na, vis dėlto turtas, jie investavo, knygynai pirko. Prekeiviai „užbombardavo“ raštais: leiskite išparduoti, toliau tai negalėsime pardavinėti, bet leiskite išparduoti ką turime“, - pasakojo L. Ragauskis. Tada leista parduoti iki draudimo publikuotas knygas.
Kaip buvo priešinamasi spaudos draudimui?
80 procentų to meto gyventojų buvo neraštingi, vadinasi, raštingų lietuvių ir žemaičių geriausiu atveju galėjo būti apie 10 procentų. Ne daugiau. Dominavo religinė literatūra, tad daugiausia sunkumų patyrė Bažnyčia: lotyniškais rašmenimis uždrausta spausdinti ir maldaknyges. Iš pradžių Žemaičių vyskupas Motiejus Volončevskis (Valančius) bandė teikti rusų administracijai taikią sutartį, kreipėsi su prašymais, įkalbinėjo atsisakyti tokio svarbaus lietuvių tautai draudimo, bet šiai taktikai nepasiteisinus jis tapo pirmuoju religinės literatūros finansuotoju Prūsijoje. Iš ten literatūra į Lietuvą buvo gabenama kontrabandininkų. Po kelerių metų vieni knygas vežė iš idėjos, kiti - todėl, kad ši kontrabanda tapo pelningesnė, literatūros gabenimas pabrango iki trijų kartų. Tai toks buvo ekonominis perprofiliavimas. Esant poreikiui, kūrėsi nelegalios mokyklos, draugijos, kurios rinkdavo pinigus ir nelegaliu būdu gaudavo užsakymų. Jeigu tai galima įvardyti pasipriešinimu, tai jis buvo, bet nei piketų, nei jokių sukilimų nebuvo. Buvo vien tylus pasipriešinimas administracijos bandymui įdiegti kirilicą - iš šiais rašmenimis spausdintų knygų niekas nesimokė. Laurynas Ivinskis (1810-1881) dalyvavo komisijoje parengiant lietuviškiems spaudiniams pritaikytą „graždanką“, bet ir tai problemos neišsprendė. „Lietuvoje kirilica išspausdinta labai mažai knygų, elementorių, maždaug 34, jų beveik neišlikę, nes žmonės jų nevertino, gal panaudojo kaip popierių, bet neskaitė. Jeigu tai galima vadinti pasipriešinimu, tai jis buvo“, - dar kartą pabrėžė L. Ragauskis.
Per draudimo laikotarpį Rusijos valdžia sulaikė daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Piotras Sviatopolkas-Mirskis ir Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas medžioklės Lietuvoje metu įtikino imperatorių Nikolajų II panaikinti draudimą, ir 1904 m. gegužės 7 d. Spaudos draudimo laikotarpiu kurtos nelegalios kaimo mokyklos, kuriose mokyta lietuvių kalba. Mokyklos veikdavo 3-8 metų mėnesius, mokydavosi 5-15 (kartais iki 50) mokinių. Buvo mokoma iš įvairios religinės ir pasaulietinės literatūros, pirmiausiai mokyta skaityti ir rašyti lietuvių kalba, skaičiuoti, bažnytinių giesmių ir maldų. Didžioji dalis mokyklų buvo kilnojamos. Dauguma daraktorių buvo mažamoksliai (XIX a. pabaigoje gausėjo išprususių), jie palaikė ryšius su knygnešiais ar patys jais buvo. Per 1884-1906 m. Kauno gubernijoje susektos 223 mokyklos, tačiau didesnė dalis liko nesusekta. Slaptosios mokyklos labai kėlė liaudies raštingumą - nors valstybines mokyklas lankė tik 6,1 % vaikų (1897 m. 1864 m. Michailo Muravjovo 1864 m. birželio 5 d.
Inteligentijos skatinama, draudimui masiškai priešinosi lietuvių liaudis, dažniausiai valstiečiai, - knygnešiai į Didžiąją Lietuvą gabeno ir platino draudžiamąją lietuvišką spaudą, įsteigta knygnešių organizacijų. Skaityti ir rašyti lietuvius mokė slaptosios mokyklos, daraktoriai ir raštingi šeimos nariai. Draudžiamoji lietuvių literatūra daugiausia plito Kauno ir Suvalkų gubernijose - jų gyventojai buvo raštingiausi. Jos daugėjo - per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį Didžiojoje Lietuvoje kasmet buvo konfiskuojama po 7-23 tūkst. egzempliorių lietuviškų spaudinių. Vien 1889-1904 buvo sulaikyta 234 300 egzempliorių lietuviškų leidinių. Kauno ir Suvalkų gubernatoriai informavo carą Nikolajų II apie pasienyje didėjančią politinę įtampą. Carui atkreipus dėmesį, 1897 m. lietuvių spaudos draudimo klausimą svarstė Ministrų komitetas. Ilgainiui susidarė dvi viena kitai priešingos aukštųjų Rusijos pareigūnų nuomonės; į savo pusę palenkti juos siekė ir lietuvių inteligentai: P. Vileišis, vyskupai M. L. Paliulionis, A. Baranauskas, kiti. Spaudos draudimą atkakliai palaikė tik Rusijos švietimo žinyba.
Ar Rusijos imperijos valdžios požiūriu draudimas pasiteisino?
Anot G. Dabašinsko, draudimas truko beveik keturis dešimtmečius. Ir, matyt, skirtingu metu buvo skirtingai reguliuojamas, galbūt laikui bėgant buvo liberalizuotas. Viešojoje erdvėje nurodyta, kad per visą spaudos draudimo laiką nukentėjo 3000 žmonių ir 2000 pakliuvo į katorgą, vadinasi, buvo suimti, nubausti. Jeigu kalbėsime apie 40 metų, tie skaičiai nėra dideli: 75 žmonės per metus nukenčia arba 20 žmonių pakliūva į katorgą. „Taip, tai tragedija, bet visos Lietuvos mastu, turiu omenyje etninę Lietuvą, aukų nebuvo labai daug. Teisininkas laikosi nuomonės, kad klausimas, ar spaudos draudimas pasiteisino, labai sąlygiškas. Abėcėlė buvo laikoma ir kalba. Lenkų kalbą palaikė Bažnyčia, todėl lietuvių tautos nepavyko „atrišti“ nuo Lenkijos. Lenkija už lietuvių interesus nekovojo. L. Ragauskis linkęs išsklaidyti mitą, kad nuo spaudos draudimo nukentėjo labai daug gyventojų. Remdamasis mokslininkų duomenimis, teisininkas nurodo, kad iš viso teisinėn atsakomybėn patraukta 2300 asmenų: už administracinių ribų ištremta apie 150, į Sibirą pateko gal 10. Buvo žuvusiųjų, bet tik vienas kitas. Tai kontrabandininkai, nelegaliai pereinantys sieną. „Kad tūkstančiais išvežta į Sibirą, yra mitas. Nieko tokio nebuvo, viskas priklausė nuo to, koks buvo taikomas teisės aktas. Jeigu sugavo su literatūra, buvo vienas straipsnis, daug didesnės sankcijos taikytos sugavus pakartotinai - už tai galėjo grėsti tremtis, už nelegalių mokyklų laikymą - administraciniai areštai, atsėdėti keturias paras ar keturis mėnesius, bet tokio dalyko, kas literatūroje bandoma pristatyti kaip genocidas, tikrai nebuvo“, - įsitikinęs L. G. „Šitas mitas sklinda iš 1988 metų „Tarybinės Lietuvos enciklopedijos“, kad ir kaip būtų keista, jis parašytas istorikės, - sako teisininkas. - Jokios medžioklės nebuvo.“
Spaudos draudimo panaikinimo aplinkybės
Spaudos draudimo panaikinimo aplinkybės buvo visiškai kitokios ir naratyvai yra keli. Pokalbio vedėjas primena, kad vienas iš tokių herojų yra rašytojas, lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis, apie kurį savo prisiminimuose išsamiai rašo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. P. Višinskiui buvo iškelta baudžiamoji byla ir nuo šios bei dar kelių politinių bylų (antra svarbi byla, laimėta dar prieš P. L. Vaineikis, teisininko žodžiais, organizavo spektaklius, tarp jų ir pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje. Šio spektaklio pasisekimo paskatintas P. Višinskis inicijavo kito lietuviško spektaklio „Velnias spąstuose“ pastatymą. Jo vaidinimas buvo perkeltas į dabartinės Latvijos teritoriją, aktorių trupė turėjo vaidinti Mintaujoje. Už P. Višinskio pinigus buvo išspausdintos šio spektaklio afišos. Jų platinti tuometinėje Latvijos teritorijoje niekas nedraudė. P. Višinskis buvo pasisamdęs kelis lietuvius, kurie afišas išplatino ir tuometinėje Kauno gubernijos teritorijoje. Buvo siekiama, kad į Mintaują atvažiuotų daugiau žmonių iš Lietuvos. Lietuvoje toks draudimas galiojo jau seniai ir policija žinojo. P. Višinskis prisipažino davęs išklijuoti afišas ir teisiškai įvardijęs savo nekaltumą, bet Šiaulių taikos teismas už akių jį nubaudė trimis rubliais, o piniginę baudą pakeitė trimis paromis arešto. P. Višinskis padavė kasacinį skundą. Padedant teisininkams Maksimui Ganfmanui (1873-1934), Lionginui Krečinui (1857-1926), prof. A. Kita garsi byla (anksčiau negu P. Višinskio) buvo iškelta inžinieriui, visuomenės veikėjui A. Macijauskui, kuris Sankt Peterburge išspausdino „Žemėlapį Lietuviškai-latviško krašto, Karte von Litauer-Lettland“ (1185 egzemplioriai). Tada žemėlapius paėmė žandarmerija, tai yra policija, ir buvo pradėta civilinė byla. A. Macijauskas padavė ieškinį, kad kunigaikštis N. Šachovskis atlygintų nuostolius, padarytus konfiskuojant žemėlapį, kurį spausdinti Latvijoje ar Sankt Peterburge nebuvo draudžiama. „A. Macijausko byla pasiekė kasacinį, tai yra Dūmos, teismą, bet teismas neįvyko, tad departamentas, kuris beveik prieš metus buvo išnagrinėjęs A. Macijausko bylą ir pripažinęs kunigaikštį neteisiu, šįkart priteisė iš jo 1200 rublių sumokėti A. Macijauskui, pareikšdamas, kad negalima taikyti aktų, kurie nėra paskelbti. Primintina, kad A. Macijauskas jau nerašė lotyniška ar lenkiška abėcėle - 1901 m. buvo išleista Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurioje pritaikyti čekų kalbos priebalsiai (iš 32 raidžių 23 lotyniškos, o kitos - čekiškos). Tai ir spaudoje teigė inteligentija, ir pačioje byloje buvo sakoma, kad čekiška abėcėlė nėra draudžiama. L. Ragauskio žodžiais, iki oficialaus spaudos draudimo panaikinimo vis dar nagrinėtos bylos, kuriose buvo bandoma remtis tais pačiais neteisėtais metodais, bet iki kasacinės tvarkos buvo priėjusios tik dvi iš jų: A. Macijausko ir P. Višinskio. 1902 m. gruodžio 14(27) d. A. Macijausko, o 1903 m. gegužės 13(26) d. ir P. Višinskio byloje galutinai patvirtinta, kad draudimas spausdinti lotyniškomis raidėmis buvo neteisėtas. „Senato civilinio kasacinio ir I departamento bendro posėdžio sprendime dėl inžinieriaus-technologo A. Macijauskio (A. Maciejewski) ir spaudos reikalų viršininko kunigaikščio N. Šachovskio byloje pareikšta, kad vidaus reikalų ministro P. Valujevo cirkuliarinis įsakymas Nr. 141 yra neteisėtas, nes ministras neturėjo įgaliojimų, taip pat neteisėtu pripažintas ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro II 1866 m. birželio 5(17) d. įsakas - todėl, kad nebuvo viešai paskelbtas. Tas pats buvo patvirtinta ir P. Paskelbus teismo nutartį caro valdžia buvo priversta įforminti spaudos draudimo panaikinimą. Rusijos valdžia parengė nutarimą, kuriuo buvo atšaukti generalgubernatorių, kaip karinių pareigūnų, draudimai, ir beveik po metų, 1904 m. gegužės 7 d., jį pasirašė caras Nikolajus II. Spaudos draudimo panaikinimą gyventojams buvo įsakyta aiškinti kaip caro malonę. „Galima apibendrintai pasakyti, kad šios dvi svarbiausios bylos ir tie žmonės, kurie rengė dokumentus, plušo, atstovavo, stengėsi įrodyti savo teisumą, ir prisidėjo prie to, kad lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis buvo panaikintas“, - teigė G. Dabašinskas. „Be abejo. Tai tikroji priežastis, dėl kurios panaikintas spaudos draudimas. Žinoma, neatmetama galimybė, kad draudimas būtų buvęs panaikintas metais vėliau, bet ar tikrai tai būtų padaryta, jeigu nebūtų buvusios iškeltos bylos. Tai įvyko tik dėl laimėtų bylų: žmonės nepatingėjo ir sugebėjo rasti teisininkų, kurie nuoširdžiai patys tikėjo ir įtikino tam tikrą kasacinę kolegiją draudimą esant neteisėtą. Iš teisininkų daug nusipelnė advokatas M. Ganfmanas, gimęs Lietuvoje, Tauragėje, Lietuvos Respublikos pilietis, 1920 m. su šeima grįžęs į Lietuvą, palaidotas Rygoje. Be to, daug padėjo Šiauliuose dirbęs savamokslis totorių kilmės suslavėjęs asmuo L. Krečinas, parengęs tam tikrus teisinius argumentu...
1864 m. Rusijos imperija, numalšinusi buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų sukilimą, ėmėsi griežtų sankcijų: tūkstančiai sukilimo dalyvių ir rėmėjų buvo ištremta į Sibirą, dalis jų nubausta katorga arba mirties bausme. Lotyniškąją rašybą turėjo pakeisti graždanka (reformuotas kirilicos variantas). Iki tol graždanka buvo rašomi Rusijos administracijos raštai, jos mokyta mokyklose. Tačiau 1864 m. filologas Stanislavas Mikuckis parengė graždankos pritaikymo lietuvių kalbai projektą - graždankos raidynas pritaikytas lietuvių kalbos garsams, ir 1864-1865 m. raidynas paskelbtas privalomu. 1873 m. Graždanka dažniausiai leistos religinės knygos, kalendoriai, elementoriai, prie kurių leidimo kartais prisidėdavo ir lietuvių inteligentai, pavyzdžiui, Laurynas Ivinskis. Per visą spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo laikotarpį lietuvių kalbai pritaikyta graždanka buvo išleista apie 60 leidinių. Gyventojai, dėl stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo, tokius leidinius boikotavo. Kartu organizuotos slaptosios mokyklos, kuriose vaikai skaityti ir rašyti mokyti gimtąja lietuvių kalba. XIX a. pabaigoje stiprėjant tautiniam pasipriešinimui, o lietuvių spaudos draudimui nepasiekus tikslo, caro valdžios požiūris į draudimą švelnėjo. Galiausiai 1904 m. gegužės 7 d. Spaudos draudimas 1864-1904 buvo viena Rusijos valdžios politinių priemonių, kuriomis siekta sutrukdyti natūralią lietuvių tautos raidą ir surusinti lietuvius. per lietuvių spaudos draudimą graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... Vyriausybei patvirtinus vadinamąją lenkų pradų naikinimo ir rusų pradų atkūrimo Šiaurės vakarų krašte programą Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas (veiksmus derino su švietimo žinyba ir Valstybės tarybos sekretoriumi Lenkijos karalystės reikalams N. Miliutinu) pradėjo lietuvių spaudos draudimą - 1864 jo nurodymu graždanka išleistas lietuviškas elementorius ir caro Aleksandro II įsako dėl valstiečių reformos Lenkijos karalystėje lietuviškas vertimas. 1864 06 M. Muravjovas Vilniaus cenzūros komitetui įsakė nepraleisti nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto kitaip nei graždanka, 1864 11 - nė vieno lietuviško kalendoriaus ir grožinės literatūros kūrinio. 1865 02 01 komitetas aprobavo paskutinę lietuvišką religinę knygą lotyniškaisiais rašmenimis. M. Muravjovą pakeitęs K. Kaufmanas 1865 09 18 slaptu aplinkraščiu Šiaurės vakarų krašto gubernatoriams uždraudė visus lietuviškus leidinius lotyniškuoju raidynu spausdinti vietoje, įvežti iš užsienio ir platinti. Jo prašymu šį draudimą paskelbė ir caro vietininkas Lenkijos karalystėje F. Bergas. 1873 Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos aplinkraščiu gubernatoriams t. p. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius gotikiniais rašmenimis. N. Miliutino pasiūlymu Aleksandras II 1866 žodžiu paliepė uždrausti net ir mokslo reikalams lietuviškus tekstus spausdinti lotyniškuoju raidynu (1880 Rusijos mokslų akademijos prašymu šį paliepimą atšaukė, bet uždraudė tokius lietuviškus leidinius platinti Šiaurės vakarų ir Pavyslio kraštuose).Įsigalėjus lietuvių spaudos draudimui, lietuviškos spaudos leidimo monopolį įgijo rusų administracija, graždanka dažniausiai buvo leidžiami lietuviški elementoriai, kalendoriai ir religinės knygos. Leidybai laikinai buvo pasitelkti ir lietuvių inteligentai (L. Ivinskis, T. F. Žilinskas ir kiti), kurie iš karto nesuprato spaudos draudimo pavojaus lietuvybei. Iš viso per 40 m. Rusijos imperijoje graždanka buvo išleisti vos 55 lietuviški leidiniai. Lietuvių spaudos draudimas buvo įvestas slaptais rusų administracijos aplinkraščiais ir žodiniu caro paliepimu, kuris nebuvo įtrauktas į įstatymų rinkinius, todėl formaliai teisinės galios neturėjo. Kartais buvo daroma išimčių. 1869 Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas leido veikti anksčiau uždarytai Zawadzkio spaustuvei, o jų knygynui - išparduoti dalį lietuviškų knygų (išpardavimas truko apie 10 metų). Nuo 1867 iki 8 dešimtmečio pabaigos lietuvių inteligentai - Žemaitijos vyskupijos administratorius A. K. Beresnevičius, L. Ivinskis, kunigas M. Miežinis, J. Šliūpas, P. Vileišis, vyskupas M. Valančius ir kiti - rašė prašymus Vilniaus ir Varšuvos generalgubernatoriams bei cenzūros įstaigoms knygoms, laikraščiams bei visai lietuvių spaudai leisti. Paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį kunigas A. Alekna, A. Bulota, J. Jablonskis, M. Lozoraitis, A. Macijauskas, A. Sketeris, P. Vileišis ir kiti pateikė naujų prašymų, bet buvo išleista tik 1 brošiūra, 1 žemėlapis ir 5 skelbimai. Pasipriešinimui vadovavo lietuvių inteligentai. Jų, pirmiausia M. Valančiaus, pastangomis lietuviškos spaudos leidyba susitelkė Mažojoje Lietuvoje. Jos spaustuvėse per 40 m. buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai, iš jų apie 2000 skirti Didžiosios Lietuvos skaitytojams (tarp jų 825 kontrafakciniai; kontrafakcija). Čia buvo spausdinami ir Didžiajai Lietuvai skirti Aušra (1883-86), Tėvynės sargas (1896-1904), Varpas (1889-1905), Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (1889-96), kiti periodiniai leidiniai. Iš pradžių vyravusią religinę literatūrą ilgainiui iš dalies pralenkė pasaulietinė. Dauguma lietuviškų leidinių išleista per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. 1874-1904 Jungtinėse Amerikos Valstijose išėjo 712 lietuviškų knygų ir keliolika laikraščių, dalis jų pasiekdavo Didžiąją Lietuvą.
Lietuvių spaudos draudimas - po 1863-1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžios įvestas draudimas europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (įskaitant ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 m. Oficialiai buvo draudžiami ne lotyniški, o būtent lenkiški rašmenys. Draudimas siejamas ir su generalgubernatoriumi Michailu Muravjovu, malšinusio sukilimą, veikla, taip pat su 1863 m. balandžio 4 d. Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisyklėmis. Pagal šias taisykles 1864 m. uždarytos visos nevalstybinės (taip pat ir katalikų parapinės) mokyklos. Mokymas lietuvių kalba visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Kaimo daraktorės apie XIX a. pab. - XX a. „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“: 1901-1902 m. Pirmiausiai 1864 m. birželio 5 d. (17) d. generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, nuo lapkričio 23 d. - ir kitus pasaulietinius leidinius. 1865 m. rugsėjo 18 d. generalgubernatoriaus K. fon Kaufmano aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo gubernijose įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai galėjo būti leidžiami tik kirilica, taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas jau spaustuvėse ir knygynuose buvusių leidinių lotyniškais rašmenimis platinimas. Nuo 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo aplinkraščiu tokia tvarka įsigaliojo visoje Rusijos imperijoje. Nuo 1873 m. sausio 2 d. Spaudos draudimą lydėjo draudimas mokyti kitomis nei rusų kalbomis pradinėse mokyklose. Tačiau Augustavo, vėliau Suvalkų gubernijoje, priklausiusioje Lenkijos karalystei, taikyta kiek kitokia politika. Draudimas leisti ir platinti lietuvišką spaudą galiojo ir čia, tačiau kai kuriose mokymo įstaigose lietuvių kalba buvo paliktas kaip dalykas. Lietuvių kalbos buvo mokoma Veiverių mokytojų seminarijoje, kaip fakultatyvinio dalyko jos taip pat mokyta Suvalkų ir Marijampolės berniukų gimnazijose bei Seinų progimnazijoje. Suvalkų gubernijos berniukų gimnazijos absolventams, turintiems atestate lietuvių kalbos pažymį, buvo skirta 10 valstybinių stipendijų Maskvos Imperatoriškajame universitete. Taip siekta vykdyti skaldyk ir valdyk politiką, išugdant prorusiškai nusiteikusią, tapatybės nepraradusią lietuvių inteligentiją. Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, 1867 m. Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją (veikė iki 1870 m.). Kunigai, vėliau ir valstiečiai rašė kolektyvinius prašymus leisti spausdinti bent kai kuriuos leidinius, iš viso iki 1904 m. XIX a. Per draudimo laikotarpį Rusijos valdžia sulaikė daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000.
Spaudos draudimas trukdė lietuvių tautos konsolidaciją, padarė daug nuostolių jos kultūrai - ankstesnis lietuviškų leidinių skaičius buvo pasiektas tik po 10 metų. Dėl draudžiamosios lietuvių spaudos gabenimo, platinimo ir laikymo per 40 m. įkliuvo bent 2854 žmonės, kai kurie po du ar kelis kartus (iš viso 3090 atvejų); dauguma jų buvo represuoti. Istorikai B. Kaluškevičius ir K. Misius 2004 aprašė spaudoje ir kitur paminėtus 6132 knygnešius ir daraktorius.
