Norite išvykti su vaiku gyventi į užsienį, kai su vaiko tėvu ar mama esate išsiskyrę? Tėvai paprastai gerai žino apie vaiko kelionės dokumentus, kurių reikalauja pasienio kontrolės pareigūnai. Net jeigu nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su išvykstančiu tėvu.
Šio komentaro tikslas - atkreipti pačių tėvų dėmesį, kurie savo gyvenime susiduria tokiomis situacijomis. Apie tai verta pakalbėti, nes vieno punkto, kuris aiškiu tekstu įpareigoja gauti liekančio tėvo leidimą, įstatymuose nerasite. Be to, tėvai lietuvišką „vaiko gyvenamosios vietos“ nustatymą su vienu iš tėvų, dažnai klaidingai supranta kaip tam vienam iš tėvų suteiktas vaiko globos teises.
Tiek dėl nežinojimo, tiek ir spontaniškai („ai, išvažiuosim ir nieko man nepadarys“) pasielgti yra visiškai neprasminga, nes yra gana aiški situacija koks būtų teismo sprendimas, jeigu paliktas tėvas imtųsi teisinių veiksmų. Paliktas Lietuvoje tėvas pagal ES reglamentą ir Hagos konvenciją turi teisę taikyti specialią procedūrą ir reikalauti grąžinti neteisėtai išvežtą vaiką į Lietuvą. Tokiu atveju, sprendžiama dėl kuo greitesnio vaiko grąžinimo, o pati byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), leidimo su vaiku išvykti gyventi į užsienį ar bendravimo tvarkos nustatymo (pakeitimo) yra nagrinėjama Lietuvos teismuose.
Iš kitos pusės, būtina žinoti ir tai, kad paliktam Lietuvoje tėvui nedelsiant nesiėmus teisinių veiksmų dėl vaiko išvežimo, o vėliau nusprendus pateikti reikalavimus dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (pakeitimo), vėlgi pagal ES reglamentą, jau teks kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismą, t.y. teks bylinėtis užsienyje. Kaip ir bet kuris ginčas, o ypač kai tenka bylinėtis užsienio valstybės teisme, žmogui reiškia reikšmingus laiko, energijos ir finansinius praradimus. Jau vien dėl dalyvavimo procese, dar net nekalbant apie bylos baigtį ir teismo sprendimo (dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo su vaiku tvarkos) vykdymą užsienyje.
Įvadas
Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai tėvai, dažnai po skyrybų ar nesutarimų, be kito tėvo sutikimo išveža vaiką į užsienį arba negrąžina jo po atostogų. Tokie veiksmai gali būti vertinami kaip neteisėtas vaiko išvežimas, o šios situacijos sprendžiamos remiantis tarptautinėmis konvencijomis, ypač 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Šis straipsnis nagrinėja, kas laikoma neteisėtu vaiko išvežimu, kokios yra valstybių pareigos pagal Hagos konvenciją, kaip sprendžiami tėvų ginčai ir kokie iššūkiai kyla taikant šią konvenciją praktikoje.
Tarptautinis Hagos Teisėjų Tinklas ir Jo Svarba
Tarptautinis Hagos teisėjų tinklas yra 88 valstybių atstovus jungianti organizacija, užtikrinanti tarpvalstybinį teismų bendradarbiavimą įgyvendinant 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir 1996 m. Hagos konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. Tinklas padeda koordinuoti atskirų valstybių teismų veiksmus sprendžiant klausimus, susijusius su neteisėtai į užsienį išvežtų ar iš ten negrąžintų vaikų grąžinimu, keičiantis informacija apie nagrinėjamas bylas, užsienio valstybės teisę ir kt. Pavyzdžiui, teko ieškoti išeities iš situacijos, kai ginčas dėl neteisėtai į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę negrąžinamo vaiko globos tarp Lietuvoje jį laikančios tetos ir Nyderlanduose gyvenančio tėvo vienu metu buvo nagrinėjamas dviejų valstybių, t. y. Lietuvos ir Nyderlandų, teismuose, atskirose bylose. Kiekvienas suprantame, kad tokia situacija yra sudėtinga tiek bylos šalims, tiek ir pačiam vaikui. Be to, kyla rizika, kad atskirų valstybių teismai priims skirtingus sprendimus dėl to paties ginčo.
Lietuvos Pareigos Pagal Hagos Konvenciją
Prisijungdama prie konvencijos Lietuva kartu su kitomis valstybėmis sukūrė mechanizmą, skirtą kovoti su tarpvalstybiniu vaikų grobimu. „Paliktasis“ tėvas (motina) gali pasinaudoti konvencijoje numatyta priverstinio pagrobto vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę procedūra. Pavyzdžiui, vaiką pagrobus iš Lietuvos, joje likęs tėvas (motina) gali kreiptis į Valstybinę vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą ir tos valstybės, kurioje atsidūrė vaikas, teisme inicijuoti bylą dėl jo grąžinimo į Lietuvą. Savo ruožtu Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti analogišką apsaugą „paliktiems“ tėvams (motinoms) tais atvejais, kai čia atsiduria neteisėtai iš kitos valstybės - Hagos konvencijos dalyvės pagrobtas vaikas.
Kas Laikoma Vaiko Grobimu Pagal Hagos Konvenciją?
Pagal konvenciją tarptautiniu vaiko grobimu laikomas neteisėtas vaiko iki 16 metų išvežimas arba laikymas užsienio valstybėje. Išvežimas ar laikymas yra laikomas neteisėtu, kai tai padaroma prieš bet kurio vaiko globos teises turinčio asmens valią. Lietuvoje vaiko globos teises turinčiais asmenimis laikomi abu tėvai, nepriklausomai nuo jų santuokinės padėties, o tais atvejais, kai abiejų tėvų valdžia yra apribota, - vaiko globėjas (rūpintojas). Pažymėtina, kad nuo 2017 m. įsigaliojusiuose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimuose aiškiai apibrėžta, kad teisę išvežti vaiką į užsienį nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą, o tuo atveju, jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nepaisant to, su kuriuo iš tėvų teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi kartu spręsti dėl galimo vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo ir kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Tiek minėtų įstatymo pakeitimų, tiek teismų praktikos tikslas - užtikrinti tėvų lygiateisiškumą ir švelninti tėvų ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, išvengiant situacijos „laimėtojas pasiima viską“, kuri dažnai skatina tėvus itin aršiai bylinėtis.
Ar Tėvas Arba Motina Gali Pagrobti Savo Vaiką?
Taip - konvencijos prasme bet kuriam asmeniui, o tai reiškia - ir tėvui arba motinai, neteisėtai išvežus ar laikant vaiką užsienio valstybėje, tai laikoma vaiko grobimu. Kai kam tokia teisinė retorika, ypač kai kalbama apie vaiko tėvo (motinos) veiksmus, iki šiol skamba neįprastai.
Valstybės Sienos Apsaugos Tarnyba Ir Vaiko Išvykimo Teisėtumas
Tai, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nesustabdė tėvo (motinos), išvykstančio su vaiku iš Lietuvos, nebūtinai reiškia, kad išvykimas yra teisėtas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tikrina išvykimo teisėtumą tik labai siaura apimtimi - ar išvežimas atitinka Vyriausybės patvirtinto Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašo reikalavimus. Tačiau jiems nepavesta tikrinti, pavyzdžiui, ar tėvas (motina) su vaiku iš Lietuvos išvyksta laikinai, ar nuolatiniam gyvenimui, ar yra gautas kito, Lietuvoje pasiliekančio tėvo (motinos), sutikimas, galiausiai, jie neprivalo tikrinti išvykimo į valstybes, priklausančias Šengeno erdvei, aplinkybių. Aptariama prasme reikia atskirti du dalykus: pirmiau nurodytą aprašą, skirtą apsaugoti, kad vaikas neatsidurtų užsienyje apskritai be teisėto atstovo ar jo paskirto lydinčio asmens, ir Hagos konvenciją, skirtą vaiko teisei į šeimos ryšius su abiem tėvais apsaugoti.
Tėvų Ginčai Dėl Leidimo Išvykti Su Vaiku Į Užsienį Nuolatiniam Gyvenimui
Kaip minėta, tėvams nepavykus susitarti gražiuoju, ginčą sprendžia teismas pagal vaiką išvežti siekiančio tėvo (motinos) ieškinį. Naujausioje teismų praktikoje formuojami kriterijai, kuriais remiantis spręstinas toks tėvų ginčas, pavyzdžiui: ar vaiko perkėlimas yra būtinas; ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas; ar yra pagrindas riboti vaiko bendravimą su Lietuvoje liekančiu tėvu (motina); ar Lietuvoje liekantis tėvas (motina) vykdo jam nustatytas pareigas; ar tėvų tarpusavio santykiai nėra konfliktiški (tokiu atveju, vienam iš tėvų kartu su vaiku išvykus į užsienio valstybę, tai galėtų turėti įtakos ne tik tiesioginio, bet ir nuotolinio bendravimo apsunkinimui); kokia vaiko pozicija dėl galimo persikėlimo ir šios pozicijos susiformavimo prielaidos.
Ar Pagal Hagos Konvenciją Pagrobtas Vaikas Visada Grąžinamas Į Jo Nuolatinės Gyvenamosios Vietos Valstybę?
Pagal bendrąją taisyklę - taip. Tačiau Konvencijos 12 ir 13 straipsniuose apibrėžtas išimčių sąrašas, kada teismas gali nenurodyti grąžinti vaiką: jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos; jei „paliktasis“ tėvas (motina) neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas; jei yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
Be to, teismas gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Minėtų išimčių taikymas priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių ir teismo atlikto jų įvertinimo. Kadangi išimtis taiko kiekvienos valstybės nacionaliniai teismai, jų aiškinimas gali skirtis. Tai yra problema, kuri sprendžiama įvairiais būdais.
Pavyzdžiui, siekiant suvienodinti atskirų valstybių teismų praktiką, Tarptautinis Hagos teisėjų tinklas rengia gerosios praktikos gaires. Be to, tam tikrus standartus šioje srityje padeda išgryninti Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Teismas pažymėjo, kad nors vaiko amžius (7 metai) yra toks, kad adaptuotis kitoje šalyje jam nebūtų sunku, tačiau įvertino ir tai, kad vaikas buvo gerai integravęsis į Šveicarijos visuomenę, taigi tikrai nebūtų suderinama su geriausiais vaiko interesais ištraukti jį iš aplinkos, kurioje jis jau priprato. Be to, EŽTT atkreipė dėmesį, kad pagal Izraelio teisę egzistuojantis vaiko motinos įkalinimo už vaiko grobimą pavojus gali turėti rimtų neigiamų pasekmių vaikui jo grąžinimo atveju.
Kitame sprendime, priimtame byloje X prieš Latviją, EŽTT nusprendė, kad Latvijos teismai, spręsdami iš Australijos į Latviją motinos pagrobto vaiko grąžinimo klausimą, tinkamai neįvertino vaiko motinos pateiktų duomenų dėl rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala. Pavyzdžiui, tokiais atvejais teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugai jį sugrąžinus į valstybę, iš kurios buvo neteisėtai išvežtas. Be to, tokiais atvejais „paliktajam“ tėvui (motinai) užtikrinama antrojo šanso galimybė, t. y. net jei valstybės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismas atsisako jį grąžinti motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, „paliktasis“ tėvas (motina) gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismą, kuris turi tėvų ginčą dėl vaiko išspręsti galutinai. Tuo atveju, jei priimamas teismo sprendimas, reikalaujantis grąžinti vaiką, jis visoje ES būtų vykdomas priverstinai, nereikalaujant jokios papildomos pripažinimo procedūros.
Teismo Sprendimų Vykdymas Dėl Neteisėtai Į Lietuvą Atvežto Ar Čia Laikomo Vaiko Grąžinimo
Šios kategorijos bylose teismų priimti sprendimai vykdomi be išlygų, jei tai neišvengiama - panaudojant prievartą. Laikoma, kad teismo sprendimas yra įgyvendintas, kai vaikas perduodamas „paliktajam“ tėvui (motinai). Apie tokių teismų sprendimų vykdymui keliamus reikalavimus plačiai pasisakyta 2020 m. EŽTT sprendime byloje Rinau prieš Lietuvą. Joje 2007-2009 metais Lietuvoje vykusios vaiko grąžinimo procedūros politizavimas, išnaudojant visuomenėje vis dar gajus stereotipus ir nacionalinius jausmus, buvo pripažintas Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimu, priteisiant pažeidimo aukoms iš Lietuvos net ir Strasbūro teismo standartais solidžią 30 000 Eur kompensaciją bei turėtų išlaidų, kurios sudarė dar 93 000 Eur, atlyginimą.
Naujausios Tendencijos Ir Iššūkiai
Lietuvos teismuose nagrinėjamų bylų dėl neteisėtai išvežtų ar negrąžintų vaikų skaičius turi potencialą augti. Daugėja atvejų, kai anksčiau iš Lietuvos emigravę ir užsienyje vaikų susilaukę asmenys grįžta į Lietuvą kartu su vaikais, nepaisydami ankstesnėje gyvenamojoje vietoje liekančio tėvo (motinos) valios, neišsprendę vaiko globos klausimų pagal tos užsienio valstybės, kurioje iki tol gyveno, teisę. Tai padarę, Lietuvos teismuose bando inicijuoti bylas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), kartu prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones - laikinai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su jais, kol bus išnagrinėtas ginčas. Toks gudravimas draudžiamas tiek pagal Hagos konvenciją, tiek pagal ES teisę, kurių esmė paprasta: tėvų ginčus dėl vaiko globos turi spręsti teismai tos valstybės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo.
Be abejonės, pasitaiko situacijų, kai buvę sutuoktiniai susiranda naujus partnerius ir apsigyvena nebūtinai Lietuvoje. Šiuo klausimu įstatymas kalba vienareikšmiškai: bet kuris iš tėvų turi teisę išvežti vaiką į kitą valstybę nuolat gyventi tik gavęs antrojo sutikimą. Jei tokio sutikimo nėra, tėvų ginčą dėl galimybės išvežti vaiką į užsienio valstybę sprendžia teismas. Tai taikoma ir tais atvejais, kai ankstesniu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su vienu iš tėvų.
Smurtas Šeimoje Ir Hagos Konvencija
Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėtis/mama ryžtasi pagrobti vaiką, yra smurtas šeimoje. Esant smurtui šeimoje, Hagos konvencija padeda apginti ne auką, o smurtautoją. Ir dažniausiai tai būna mamos, kurios turi priimti sprendimą: arba likti su vaiku ir grįžti į užsienio šalį iki baigsis visos teisinės su santuoka ir vaiko globa susijusios procedūros, arba atsiskirti nuo vaiko, kas gali turėti neigiamą įtaką vėliau sprendžiant vaiko globos klausimus. Jei mama nusprendžia grįžti su vaiku, dažniausiai ji susidurs su daugybe įvairių iššūkių užsienio valstybėje, t. y. ji neturi darbo, būsto ir finansinių išteklių arba ji tampa finansiškai priklausoma nuo vaiko tėčio ir rizikuoja vėl atsidurti smurtaujančiame santykyje, jai trūksta emocinės paramos ir ji turi menkesnes galimybes dalyvauti teisiniuose procesuose užsienio valstybėje ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad smurtas šeimoje byloja apie vertikalų smurtautojo ir aukos jėgos santykį, kur smurtautojas yra aukštesnėje pozicijoje nei auka, kas sąlygoja šalių nelygybę, taip pat ir mediacijos procesuose.
Teisėjas Mits atkreipia dėmesį į tai, kad vargu, ar dažnu atveju smurtą šeimoje patirianti moteris, gyvenanti užsienio valstybėje, sugalvos skambinti į policiją, medikus, ieškoti krizių centrų ir pan., kad būtų surinkti pakankami įrodymai smurtui šeimoje pagrįsti. Be to, smurtas šeimoje paprastai vyksta ciklais, t. y. jo dažnumas, intensyvumas ir pavojingumas auga bėgant laikui.
Kodėl smurto artimoje aplinkoje aukos neišeina | Leslie Morgan Steiner | TED
Vaiko Nuomonė
Vaiko nuomonės išklausymas tokio pobūdžio bylose yra itin svarbus, tačiau ... a) Vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, po santuokos nutraukimo, vykdydamas kasdienes vaiko priežiūros pareigas, gali teisėtai išvežti vaiką į kitą valstybę (pvz., į vienos dienos ekskursiją), jeigu tai nepažeidžia kito iš tėvų teisės užmegzti su vaiku asmeninį ryšį, kaip numatyta Šeimos bylų įstatymo (kroat. Obiteljski zakon) (Narodne Novine (NN; Kroatijos Respublikos oficialusis leidinys), Nr. 103/15 ir 98/19, 47/20, 49/23 - Kroatijos Respublikos Konstitucinio Teismo (Ustavni sud Republike Hrvatske) sprendimas, ir 156/2023) 95 ir 119 straipsniuose. Nepriklausomai nuo to, ar tėvai įgyvendina bendrą, ar tik vienam iš tėvų priklauso vaiko globa, kiekvienas iš jų turi teisę priimti kasdienius sprendimus dėl vaiko, kai vaikas su jais būna (Šeimos bylų įstatymo 110 straipsnis). Jeigu po santuokos nutraukimo tėvai įgyvendina bendrą vaiko globą (Šeimos bylų įstatymo 104 straipsnis), vaikui svarbūs sprendimai turi būti priimami bendru sutarimu (Šeimos bylų įstatymo 108 straipsnis). Kadangi laikino išvykimo į kitą valstybę (pvz., į vienos dienos ekskursiją) tikslas nėra pakeisti vaiko nuolatinės ar laikinos gyvenamosios vietos, jis nėra įtrauktas į baigtinį pagrindinių asmeninių vaiko teisių sąrašą pagal Šeimos bylų įstatymo 100 straipsnį, todėl turėtų būti atitinkamai taikomos Šeimos bylų įstatymo 99 straipsnio 2 dalies nuostatos. Ta pati nuostata būtų taikoma tais atvejais, kai vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena po santuokos nutraukimo, iš dalies vaiko globą įgyvendina vienas (Šeimos bylų įstatymo 105 straipsnis). b) Jeigu vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena po santuokos nutraukimo, tačiau palaiko asmeninius santykius, nusprendžia teisėtai išvežti vaiką į kitą valstybę, tas iš tėvų gali tai padaryti su sąlyga, kad jis laikinai (pvz., į vienos dienos ekskursiją) vyksta į kitą valstybę tuo metu, kai tas iš tėvų naudojasi savo bendravimo su vaiku teise (Šeimos bylų įstatymo 121 straipsnis), ir kad ši teisė nebuvo uždrausta ar apribota teismo nutartimi (Šeimos bylų įstatymo 123-126 straipsniai). Nepriklausomai nuo to, ar tėvai įgyvendina bendrą, ar tik vienam iš tėvų priklauso vaiko globa, kiekvienas iš jų turi teisę priimti kasdienius sprendimus dėl vaiko, kai vaikas su jais būna (Šeimos bylų įstatymo 110 straipsnis). Jeigu po santuokos nutraukimo tėvai įgyvendina bendrą vaiko globą (Šeimos bylų įstatymo 104 straipsnis), vaikui svarbūs sprendimai turi būti priimami bendru sutarimu (Šeimos bylų įstatymo 108 straipsnis). Kadangi laikino išvykimo į kitą valstybę (pvz., į vienos dienos ekskursiją) tuo metu, kai vienas iš tėvų naudojasi savo teise bendrauti su vaiku, tikslas nėra pakeisti vaiko nuolatinės ar laikinos gyvenamosios vietos, jis nėra įtrauktas į baigtinį pagrindinių asmeninių vaiko teisių sąrašą pagal Šeimos bylų įstatymo 100 straipsnį, todėl turėtų būti atitinkamai taikomos Šeimos bylų įstatymo 99 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tokiais atvejais reikėtų pabrėžti, kokia svarbi Šeimos bylų įstatymo 111 straipsnio nuostata, nes abu tėvai, neatsižvelgiant į tai, ar jie įgyvendina bendrą, ar tik vienam iš tėvų priklauso vaiko globa, privalo keistis informacija apie vaiką, įskaitant informaciją apie išvykimą į užsienį su vaiku. Bet kokiam (nuolatiniam) vaiko išvežimui į kitą valstybę, siekiant pakeisti vaiko nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą, reikalingas abiejų tėvų sutikimas. Neatsižvelgiant į tai, ar tėvai įgyvendina bendrą vaiko globą, ar vaiko globą iš dalies įgyvendina tik vienas iš jų, tas iš tėvų, kuris nori pakeisti vaiko nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą išveždamas vaiką į kitą valstybę, turi gauti kito iš tėvų rašytinį sutikimą (Šeimos įstatymo 100 ir 108 straipsniai). Jeigu vienas iš tėvų, norintis pakeisti vaiko nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą išveždamas vaiką į kitą valstybę, negali gauti kito iš tėvų rašytinio sutikimo, teismas ne ginčo tvarka nustato, kuris iš tėvų atstovaus vaikui šiuo klausimu, kad būtų apsaugoti vaiko interesai (Šeimos bylų įstatymo 100 straipsnio 5 dalis ir 478 straipsnio 1 dalis). Prieš pradedant šią ne ginčo teiseną, turi būti vykdoma privaloma konsultavimo ne teismo tvarka procedūra, kurioje socialinės paramos centro ekspertų grupė stengiasi padėti tėvams pasiekti susitarimą šiuo klausimu (Šeimos bylų įstatymo 481 straipsnis - privalomas konsultavimas ne teismo tvarka kaip procesinis reikalavimas norint pradėti procesą, nurodytą Šeimos įstatymo 100 straipsnio 5 dalyje). Vis dėlto pabrėžtina, kad jeigu vienas iš tėvų vaiko globą visa apimtimi įgyvendina vienas, tada jam nereikia kito iš tėvų sutikimo, kad jis galėtų išvežti vaiką į kitą valstybę siekdamas pakeisti nuolatinę ar laikinąją vaiko gyvenamąją vietą, t. y. 4 Ar laikino vaiko išsivežimo atveju (pvz., atostogoms, dėl sveikatos priežiūros ir pan.) taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir nuolatinio vaiko išsivežimo atveju? Jeigu vaikas buvo neteisėtai išvežtas į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jis nuolat gyveno iki pagrobimo, arba yra neteisėtai joje laikomas, taikoma 1980 m. Už klausimus, susijusius su tėvų pareigomis, pavyzdžiui, globos ir bendravimo teisėmis, kol bus išspręsta pagrobimo byla, lieka atsakingas šalies, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki pagrobimo, teismas. Visose ES šalyse veikia centrinės institucijos, kurios padeda tėvams, nukentėjusiems nuo tarpvalstybinio vaikų grobimo. Galima pradėti vaiko grąžinimo procedūrą. Šiuo atveju teismas turi priimti sprendimą šiuo klausimu per šešias savaites nuo tada, kai byla pasiekia teismą. jei nebuvo neteisėto išvežimo ar laikymo (1980 m. jei likęs vienas iš tėvų pagrobimo metu faktiškai nepasinaudojo savo globos teisėmis (1980 m. jei yra rimtas pavojus, kad dėl grąžinimo vaikui bus padaryta fizinė arba psichologinė žala (1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas). Tačiau vaiko grąžinimas negali būti sustabdytas, jei buvo imtasi tinkamų vaiko apsaugos priemonių. jei vaikas prieštarauja grąžinimui (1980 m. jei grąžinimas nebūtų leidžiamas pagal prašomosios valstybės pagrindinius principus, susijusius su žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga (1980 m. Tada šalies, iš kurios vaikas buvo pagrobtas, teismas priima sprendimą dėl galutinio sprendimo, atsižvelgdamas į kito teismo įrodymus ir argumentus.
