Valstybė, reguliuodama visuomeninius santykius, siekia juos kryptingai formuoti bei transformuoti, kad būtų įgyvendinta šiandienos poreikius atitinkanti tiek materialinė, tiek moralinė gerovė.
Šiam tikslui ypatingas dėmesys skiriamas žmogaus teisėms Lietuvoje, ypač po Nepriklausomybės atkūrimo, siekiant visaverčiai įsilieti į pažangiausias pasaulio valstybes. Žmogaus teisių apsauga tampa ne tik deklaratyvia valstybės veikla, bet ir visos gerovės pamatu bei siektinu tikslu, kurio svarbą pabrėžia visa Europos teisinė sistema.
Žmogaus teisės ir teisėtų interesų kontekste ne paskutinės reikšmės susilaukia šeima, kaip visuomenės tęstinumo ir naujos kartos auklėjimo bei ugdymo garantas. Šeimos gyvenime susipina biologiniai ir socialiniai, materialiniai ir dvasiniai, doroviniai ir psichologiniai procesai.
Todėl šeimos santykiai yra specifinis teisinio reguliavimo dalykas, kurio kryptis - ne tik teisės, bet ir moralės, ideologijos, religijos įtaka. Kartu su šeimos svarba visuomeniniame gyvenime išryškėja ir vaiko - socialiai labiausiai pažeidžiamo šeimos teisinio santykio subjekto - teisių ir jo apsaugos teisinio reguliavimo svarba.
Didelė dalis teisinių priemonių turi būti nukreipta apsaugoti vaiko teisę būti savo tėvų išlaikomam bei teisę gyventi ir augti savo šeimoje kartu su tėvais. Dėl šios priežasties išlaikymo vaikams priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo teisinio reguliavimo ypatumai nėra sulaukę didelio tyrėjų dėmesio.
Kai kurie aspektai aptariami nagrinėjant kitus, su šeimos nariais, tarp jų ir vaiko teisėmis susijusius klausimus. Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, lyginant su kitomis kategorijomis bylų, yra išskirtinis.
Dėl šios priežasties išlaikymo vaikams priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo reglamentavimo bei taikymo problemos reikalauja nuodugnios analizės. Ypač svarbi yra Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika.
1. Teisinis šeimos ir vaiko teisių reguliavimas
Šeima valstybės teisinio reguliavimo srityje užima ypatingą padėtį, kadangi ji, kaip itin sudėtingas visuomeninio gyvenimo reiškinys, yra kertinė socialinio egzistavimo forma. Ši smulkiausia sociumo ląstelė, dėl neordinarios savo funkcijos užtikrinti visuomenės tęstinumą, sulaukia ne tik moralinės, ideologinės, bet ir teisinės įtakos.
Atsižvelgiant į šeimos prasmę ir reikšmę, siekiama turimais instrumentais ją saugoti bei kartu reguliuoti. Dėl šios priežasties visuomeniniai šeimos santykiai tampa specifiniu teisinio reguliavimo dalyku, kur daug dėmesio skiriama tėvų ir vaikų santykiams, tėvų valdžios turiniui, vaiko teisių apsaugai.
Siekiant apginti ir gerinti vaiko padėtį visame pasaulyje bei jo vystymąsi ir auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis, priimta keletas tarptautinės reikšmės teisės aktų. Svarbiausias iš jų - 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau - Vaiko teisių konvencija), kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. liepos 3 d.
Šio dokumento priėmimas dar kartą patvirtina jį pasirašiusias šalis susirūpinimą vaiko padėtimi daugelyje pasaulio vietovių, kur ji dažnai tebėra kritiška dėl nevienodos socialinės padėties, o tai tik dar kartą parodo, kad būtina imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.
Vaikui, augimui ir gerovei aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad šeima galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei. Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta nemažai principinių nuostatų, svarbių nagrinėjamos temos aspektu.
1.1. Tarptautiniai teisės aktai ir vaiko teisės
Tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus pagrindai išdėstyti 27 straipsnio antroje ir ketvirtoje dalyse: tėvams arba kitiems vaikus auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; tuo tarpu valstybės dalyviai imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kito jį finansiniais atsakomybės asmens tiek valstybės viduje, tiek užsienyje.
Be to, valstybės dalyviai deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Todėl pagrindinis tėvų ar teisėtų globėjų rūpestis turi būti vaiko interesai.
Vaiko teisė gyventi su savo tėvais numatyta minėtos konvencijos 9 straipsnyje. Jame valstybės dalyviai įpareigojamos užtikrinti, kad vaikas nebūtų skiriamas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ar taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesais.
Šiuo atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Šiais klausimais, vaiko prašymams, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Tai teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą organą, nacionalinis įstatymų numatyta tvarka.
Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nėra vienintelis tarptautinis teisės aktas, kuriame tarptautinė bendruomenė pasisako apie vaiko teises ir laisves. Ypatingos vaiko apsaugos būtinumas taip pat numatytas 1959 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
Susirūpinimas ypatinga vaiko teisių apsauga išreiškiamas ir Tarptautiniame pilietiniame ir politiniu teisių pakte (23 ir 24 straipsniuose), Tarptautiniame ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu teisių pakte (10 straipsnyje), taip pat specializuotose įstaigose ir tarptautinėse organizacijose, kurios rūpinasi vaiko gerove, įstatuose ir atitinkamuose dokumentuose.
Čia vardintinos ir 1973 m. spalio 2 d. įsigaliojusios Konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo. Šioms šeimos santykiams, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniams vaikams.
Iki šiol paminėti tarptautiniai teisės aktai vaiko teisių apsaugai neskiria tiek daug ir tokio detalaus dėmesio, kaip Vaiko teisių konvencija. Tačiau visi paminėti tarptautiniai teisės aktai ir juose paminėtos tarptautinės teisės normos yra itin svarbios analizuojamos temos požiūriu.
Lietuvos Respublikos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.
Apibendrinant galima teigti, kad tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir tėvų pareigos užtikrinti, kad vaikas gyvens kartu su savo tėvais, reglamentavimas tarptautiniuose teisės aktuose parodo tarptautinių organizacijų, o kartu ir tarptautinės bendruomenės siekius ginti vaiko teises šioje srityje.
Tarptautinės teisės normose suformuluoti standartai turi tiesioginį, imperatyvų poveikį nacionalinei teisei, todėl išvardintos teisės normos taikytinos ir Lietuvos teisės sistemoje, kas užtikrina vaiko teisių ir interesų apsaugą.
1.2. Vaiko teisių apsaugos pagrindai Lietuvos Respublikoje
Aukščiausiu teisiniu lygmeniu Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šios nuostatos deklaravimas suponuoja būtinybę sukurti atskirą teisinio reguliavimo sritį - šeimos teisę, kurios institutai skirti reglamentuoti įvairias šeimos gyvenimo sritis.
Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos - itin svarbi įstatymų leidėjo reguliuojama sfera, kuri apima vieną iš šeimos teisės institutų. Be to, biologinė bei moralinė vaiko ir tėvų santykio prigimtis sąlygoja tėvų valdžios, kaip šeimos teisės instituto, egzistavimą, kurio tiesioginis uždavinys yra teisės normomis reglamentuoti asmens teises, pareigas bei teisėtus interesus, sudaryti jų įgyvendinimo bei teisinės gynybos galimybes.
Detaliau nagrinėjant šio instituto normas išryškėja būtinybė aptarti tėvų valdžios sąvokos bei turinio ypatumus. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas reglamentavo nemažai šeimos santykių, tokių kaip tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus, alimentinės tėvų pareigos, kurios savo prasme atitinka šiuo metu vartojamos tėvų valdžios sąvokos prasmę, nors taip ir nebuvo įvardintos.
Kadangi šeima yra traktuojama kaip visos visuomenės tęstinumo garantas, o vaikai - kaip viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, todėl valstybė, pasitelkdama teisinius instrumentus, stengiasi apibrėžti skirtingus tėvų valdžios aspektus. Tai ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas.
Tai reiškia, kad vaikas iki pilnametystės turi būti išlaikomas. Toks lakoniškas tėvų valdžios tvirtinimas suponuoja minėtos nuostatos išsamesnį bei nuoseklesnį reglamentavimą kituose nacionaliniuose teisės aktuose.
Vienas iš jų - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), kurio 3.155 straipsnio 1 dalis numato detalesnį tėvų valdžios turinį: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizines ir protines ypatybes, sudaryti palankias sąlygas visapusiškam ir harmoningam vystymuisi, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Pasitelkiant analizę, kaip mokslinio tyrimo metodą, nesudėtinga detalizuoti minėtos teisės normos turinį: tėvų valdžia pateikiama tokia forma, kad kiekviena teisė tuo pat metu turi būti traktuojama ir kaip pareiga. Kadangi šios nuostatos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą derinį, tai nesilaikant vienos iš tėvų valdžios dalių, nevisavertiškai bus laikomasi ir kitos.
Analizuojamos temos požiūriu tinkamas pavyzdys: nevykdant pareigos išlaikyti vaiką, kartu nėra tinkamai vykdoma ir pareiga rūpintis vaiko sveikata arba pareiga sudaryti palankias sąlygas visapusiškam ir darniam jo raidai.
Tėvų valdžios įgyvendinimo teises ir pareigas turi abu tėvai: tiek motina, tiek tėvas. Iš to seka, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo pareigų įgyvendinimą. Tai sąlygoja tėvų valdžios lygybę, įtvirtintą CK 3.156 straipsnyje. Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2004 m. balandžio 19 d. nutartyje.
Vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį bei Europos Tarybos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte nustatyta analogiška tėvų pareiga - vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti jo atstovai. Jį įtraukiami ir teisėti vaiko atstovai, kurie taip pat turi pareigą sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo (6 straipsnio 1 punktas).
Tai reiškia, kad teisės normose, todėl tėvai turi užtikrinti savo vaiko teisių įgyvendinimą ir šiuo požiūriu. Šios pareigos yra labai glaudžiai susijusios su vaiko teisėmis. Pagrindinės visuotinai pripažintos vaiko teisės yra išvardintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos konvencijoje dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, Hagos konvencijoje dėl vaiko apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje valstybės dalyviai įsipareigojo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas vaiko teises. Lietuva, būdama šios konvencijos dalyve, savo įsipareigojimus vaiko atžvilgiu įtvirtino nacionaliniuose įstatymuose.
Tai reiškia, kad vaiko teises gina įstatymas. CK savo ruožtu išvardina pagrindines vaiko teises ir pareigas šeimoje, kas atitinka minėtos konvencijos nuostatas. Tai reiškia, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, jeigu tai nekenkia vaiko interesams.
Šios prigimtinės vaiko teisės atitinka tarptautinius teisės aktus vaiko teisių požiūriu. Be to, visi vaiko teisių elementai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną iš vaiko teisių, pažeidžiamas visas vaiko teisių darinys.
Taigi, nepažeidžiant vaiko teisių sistemos, šio tyrimo prasme išskirtina vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ir teisė būti aprūpinamam savo tėvų šeimoje. Tai reiškia, kad tėvų valdžia savo vaikams turi atitinkamą turinį.
1.3. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti vaikus
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus priskiriama prie turtinių tėvų pareigų, taigi patenka į turtinių šeimos santykių ratą. Be to, tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdymo.
Teisėsaugoje tėvų ir vaikų turtiniai santykiai pagal jų atsiradimo pagrindus gali būti reguliuojami šeimos arba civilinės teisės normomis. Šeimos teisės normos reguliuoja alimentinius tėvų ir vaikų santykius, t. y. šios knygos dvylikto skyriaus antrajame skirsnyje - Vaiko ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis).
CK nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Nors teismų praktikoje ir yra suformuoti kriterijai, apsprendžiantys vaikui reikalingą išlaikymą, vis dėlto teismai nėra nustatę konkretaus fiksuoto išlaikymo dydžio. Pažymėtina, kad iki 2019 m. sausio 1 d., kuomet 1 MMA sudarė 400 eurų, praktikoje nekilo ginčų dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo.
Teismai vienareikšmiškai konstatuodavo, jog laikoma, kad kiekvienas iš tėvų vienam vaikui turi skirti pusę MMA t. y., po 200 eurų per mėnesį. Tačiau, nuo 2019 m. sausio 1 d., įsigaliojus mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo reformai, dėl darbdavių ir darbuotojų mokamų mokesčių konsolidavimo, dirbančiųjų pagal darbo sutartis atlyginimas „popieriuje“ padidėjo 1,289 karto.
Atitinkamai, 1 MMA kilo nuo 400 eurų iki 555 eurų (nuo 2020 m. sausio 1 d. - iki 607 eurų, nuo 2021 m. sausio 1 d. - iki 642 eurų). Įsigaliojus minėtai reformai, praktikoje kilo diskusijos, ar vaiko išlaikymui skiriama suma (orientaciniu dydžiu laikant 1 MMA), nuo 2019 m. sausio 1 d. Šios diskusijos kilo ne be pagrindo.
Po 2019 m. sausio 1 d. reformos, į MMA dydį buvo įtraukta ir darbdavio mokėtiniems mokesčiams tenkanti, tačiau darbuotojo gaunamų faktinių pajamų nepadidinanti dalis. Nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA „ant popieriaus“ kilo nuo 400 eurų iki 555 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. - nuo 555 eurų iki 607 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. - nuo 607 eurų iki 642 eurų, tačiau, jeigu mokesčių reforma nebūtų įvykusi, faktiškai nuo 2019 m. sausio 1 d. į rankas darbuotojo gaunama suma būtų kilusi viso labo 30 eurų - nuo 400 iki 430 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. - 40 eurų, t. y., nuo 430 iki 470 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. - 28 eurais.
Dėl įsigaliojusios mokesčių reformos, teismai, nustatydami vaiko išlaikymo dydį, susidūrė su nevienareikšme situacija. Viena vertus, iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos, vadovaujantis susiklosčiusia praktika, liko tendencija priteisti visą MMA sumą, t. y., pvz. 555 eurus kalendoriniais metais nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.
Šiai dienai teismų praktika eina ta linkme, jog po įvestos mokesčių reformos pasikeitusi MMA struktūra neturėtų daryti lemiamos įtakos skaičiuojant išlaikymą vaikui. Naujausios teismų praktikos analizė rodo, kad teismai laikosi pozicijos, jog nustatant vaiko išlaikymo dydį, MMA turėtų būti skaičiuojamas atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius.
Manytina, kad tokia teismų praktika yra pagrįsta, kadangi vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimo modelis, kuomet orientacinis vaikui teikiamo išlaikymo dydis skaičiuojamas nuo pajamų dydžio, kurių asmenys realiai negauna, neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų.
Tai, kad po mokesčių reformos MMA nuo 2019 m. sausio 1 d. siekia 555 eurus, nuo 2020 m. sausio 1 d. - 607 eurus, o nuo 2021 m sausio 1 d. - 642 eurus „ant popieriaus“ nustatant vaiko išlaikymo dydį, teisinės reikšmės neturi. Vien tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 metų didėjo 98 eurais, nuo 400 eurų iki 498 eurų. Tik dėl įsigaliojusios mokesčių reformos ši suma „bruto“ nurodoma 642 eurai.
Atsižvelgiant į tai, vaiko išlaikymui skirtina suma sudarytų 1 MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius, t. y. 498 eurus (2021 m. sausio 1 d. MMA dydis „ant popieriaus“ - 642 eurai, todėl „ant popieriaus“ turėtų būti priteista 321 euras).
Teismų praktikoje yra suformuoti kriterijai, apsprendžiantys vaikui reikalingo išlaikymo dydį, tačiau teismai nėra nustatę konkretaus fiksuoto išlaikymo dydžio. Vis dėlto, griežtas 1 MMA dydžio išlaikymo nustatymas kiekvienam vaikui - jokia taisyklė.
Kaip nurodo kasacinis teismas, tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2016).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2010).
Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).
Teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2016).
Atkreiptinas dėmesys, kad vaikui turint specialiųjų poreikių (susijusių su sveikata), šie gali būti priežastis teismui vaiko išlaikymui priteisti didesnę sumą. Vis tik pats faktas, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, neįtakoja priteistino išlaikymo dydžio - išlaikymo priteisimo prašantis tėvas ar motina turi įrodyti, kad nuolat patiria išlaidų, susijusių su konkrečiomis vaiko sveikatos problemomis.
Įvertinus teismų praktiką, matyti, jog vaikų, turinčių sveikatos problemų, bet dėl to jų tėvams nepatiriant papildomų išlaidų, poreikiams, paprastai priteisiama 250,00 eurų iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suma. Vadinasi, šiems vaikams turi būti skirtas tokio paties dydžio išlaikymas, koks paprastai skiriamas vaikams, neturintiems specialiųjų poreikių (žr. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2761-211/2020).
Išlaikymas gali būti ir ženkliai didesnis nei 249 (498/2) eurai (nuo 2021 m. sausio 1 d.), taip pat gali būti situacijų (pavyzdžiui, tėvų pajamos nėra didelės, šeimoje auga keli vaikai), kai ir 180 eurų suma vienam vaikui būtų laikoma pakankama būtiniausių vaiko poreikių patenkinimui.
Pažymėtina, kad tokios „nukrypimo“ nuo 1 MMA dydžio situacijos yra ne kokios nors išimtys arba retai pasitaikančios, tačiau įprastos šių dienų teismų praktikoje. Minėta, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. MMA yra 642 eurai neatskaičius po reformos į MMA sudėtį įtrauktų darbdavio mokėtinų mokesčių, arba 498 eurai, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius.
Atsitinkamai, kiekvieno iš tėvų teikiamo išlaikymo suma būtiniems vaiko poreikiams tenkinti paprastai nustatoma ne mažesnė kaip pusė sumos, po mokesčių atskaitymo, t. y. 249 eurai.
Diskusijas teismų praktikoje sukėlė nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Išmokų vaikams įstatymas, kuriuo siekiant remti vaikus auginančias šeimas bei mažinti vaikų skurdą ir pajamų nelygybę, buvo įteisintos išmokos vaikams („vaiko pinigai“).
Nuo 2021 m. sausio 1 d. universali išmoka vaikui padidinta iki 70 eurų. Pažymėtina, jog šiuo klausimu teismų praktikoje pozicijos išsiskiria. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-166-446/2019 akcentavo, jog nagrinėjamas įstatymas nustato vienkartines ir periodines išmokas, užtikrinančias finansinę paramą šeimoms, auginančioms vaikus, todėl teismas, atsižvelgęs į tai, kad vaiką faktiškai augina vaiko motina, o tėvas gyvena atskirai, sprendė, jog „ši parama negali palengvinti su vaiku negyvenančio tėvo padėtį išlaikant vaiką“.
Taigi, Teismas padarė išvadą, jog nors „vaiko pinigai“ yra skirti vaiko poreikiams patenkinti, tačiau jie pirmiausia yra skirti šeimoms, auginančioms vaikus. Be kita ko, teismas atsižvelgė į tai, kad tam iš tėvų, su kuriuo nuolat gyvena vaikas, tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, dėl ko „vaiko pinigai“ turėtų būti vertinami, kaip atitinkama dalimi vaiką nuolat auginančio tėvo pajamas gerinanti pinigų suma, tačiau ne pinigų suma, kuria valstybė patenkina vaiko poreikius.
Tačiau teismų praktikoje yra kita pozicija, t. y., kad valstybės mokamų „vaiko pinigų“ suma turėtų būti mažintini vaiko poreikiai. Tokią poziciją suformulavo ir kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje.
2020 m. balandžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3k-3-164-687/2020, kurioje sistemiškai įvertino Išmokų vaikams įstatymo nuostatas bei darė išvadą, kad „šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka (3 straipsnio 2 punktas) skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint - užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius.
Šioje byloje kasatorė taip pat kėlė argumentą, jog, jai ir taip tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, kadangi tėvas su vaiku visiškai nebendrauja ir prie papildomų vaiko priežiūros išlaidų visiškai neprisideda. Tačiau kasacinis teismas nurodė, jog ši aplinkybė nekeičia nagrinėjamos išmokos naudojimo paskirties.
Teismas nurodė, kad išmoka turi būti naudojama vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems abiem tėvams tam, kad, paskirstydami savo pajamas, jas galėtų leisti vaiko papildomiems poreikiams tenkinti. Teismo manymu, turi būti pasiektas tikslas, kad kuo daugiau vaiko poreikių būtų patenkinta ir būtų palengvinta tėvų, kurie pagal CK 3.192 straipsnį turi lygias pareigas išlaikyti savo vaiką, našta tenkinant šiuos poreikius.
Taigi, teismų praktikoje yra įtvirtinta solidari, o ne subsidiari valstybės pareiga prisidėti prie vaiko poreikių patenkinimų, todėl, tais atvejais, kuomet dalį vaikui reikalingo išlaikymo poreikių patenkina valstybė, remdama šeimą ir mažindama vaiko tėvams tenkančios išlaikymo pareigos naštą, valstybės teikiamos paramos dalimi turi būti mažintini vaiko poreikiai.
Pagal Išmokų vaikams įstatymą, valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to teismams sprendžiant dėl iš tėvo ar motinos priteistino išlaikymo vaikui dydžio nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020).
Atsižvelgiant į šią taisyklę, orientaciniu vaiko išlaikymo nustatymo kriterijumi laikant 1 MMA, iš 498 eurų sumos, gautos iš 642 eurų atėmus po 2019 m. sausio 1 d. reformos į MMA sudėtį įtrauktus darbdavio mokėtinus mokesčius), atėmus „vaiko pinigų“ sumą, t. y. 70 eurų, gausime 428 eurus.
Vaikui prireikė brangių odontologijos paslaugų. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje pareiškėja patyrė papildomų išlaidų dėl vaikui suteiktų odontologijos paslaugų, kasacinis teismas nurodė, kad „vaiko išlaikymo pareiga apima ne tik tėvų dalijimąsi vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinomis išlaidomis, bet ir vienkartinio, laikino ar nuolatinio pobūdžio papildomos vaiko priežiūros išlaidomis.
Atsižvelgiant į tėvų valdžios lygybės principą bei vaikui skirtų išlaidų dalijimosi taisyklę, teisę nuspręsti dėl papildomos vaiko priežiūros poreikio, jo patenkinimo būdo ir priemonių, taip pat dėl tam reikalingų išlaidų pasidalijimo turi abu tėvai, o kai dėl tokių dalykų nusprendžia vienas iš tėvų, de facto patirdamas papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo išlaidas, jis įgyja teisę reikalauti, kad antrasis tėvas (motina) proporcingai savo turtinei padėčiai atlygintų jam dalį tokių išlaidų, tačiau tik jeigu papildomos vaiko priežiūros poreikis buvo objektyvus, pasirinktas šio poreikio patenkinimo būdas ir priemonės - būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis - protingas.
Jei antrasis iš tėvų proporcingai savo turtinei padėčiai atsisako atlyginti dalį objektyvaus papildomos vaiko priežiūros poreikio nulemtų būtinų protingo dydžio išlaidų, jos gali būti priteisiamos teismo sprendimu.
Sprendžiant, ar papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdas ir priemonės buvo būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis - protingas, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytinos: galimos papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdo ir priemonių alternatyvos, jų finansavimo šaltinių alternatyvos (pvz., ar galėjo būti taikyta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo apmokama vaiko medicininė priežiūra), tėvų turtinė padėtis, ankstesnė šalių praktika ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2016).
Kita byla kaip tik ir iliustruoja atvejį, kuomet ieškovės dukteriai prireikė gydyti danties kanalus. Miestelio poliklinikoje nebuvo danties kanalų gydymui reikalingos įrangos, todėl ieškovė dėl dukters danties kanalų gydymo kreipėsi į privačią odontologijos kliniką, kur patyrė vienkartinio pobūdžio išlaidų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymo dėl gydymo išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad „prašymas dėl vienkartinių stomatologo paslaugų atlyginimo buvo netenkintas ne todėl, kad tokio gydymo ji nepagrindė, o todėl, kad nepateikė duomenų apie tai, jog prieš kreipdamasi mokamų paslaugų, kreipėsi ar domėjosi įstaigomis, kurios yra sudariusios sutartis su teritorine ligonių kasa ir kuriose nepilnametės dukters dantų gydymas būtų nemokamas“.
Teismas taip pat akcentavo ir susitarimo su atskirai gyvenančiu buvusiu sutuoktiniu dėl papildomai patirtinų išlaidų svarbą: „byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl mokamų odontologo paslaugų ir šių išlaidų pasidalijimo ieškovė būtų tarusis su atsakovu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantė vienašališkai pasirinko odontologijos paslaugų teikėją už jai priimtiną kainą“ (žr. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-75-192/2021).
Teismai nėra linkę priteisti iš skyrium gyvenančio sutuoktinio vaiko išlaikymui skirtas papildomas, vienkartinio pobūdžio išlaidas, todėl prieš jas patiriant, vertėtų dėl jų dydžio tartis su atskirai gyvenančiu sutuoktiniu, o taip pat dėti visas pastangas patiriamų išlaidų alternatyvoms išžvalgyti.
Pagal nustatytą bendravimo tvarką su vaiku abu praleidžiame vienodai laiko. Atsižvelgiant į teismų praktiką, vienas iš veiksnių, į kurį turi būti atkreipiamas dėmesys sprendžiant išlaikymo vaikui dydžio klausimą, yra tėvų pareigų tenkinant vaiko poreikius pasiskirstymas.
Teismų praktikoje pasisakyta, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas (pavyzdžiui, kai yra nustatytas bendravimo su vaiku modelis).
