Vaikų globa Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, siekiančią net XVIII amžių. Jau nuo seno buvo kuriamos įvairios labdaros ir globos institucijos, besirūpinančios našlaičiais ir apleistais vaikais. Pirmoji našlaičių globa susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmuosius vaikų namus. Vėliau, XIX a., Lietuvoje pradėjo kurtis labdaros draugijos, steigėsi vaikų namai, globos prieglaudos, specialiosios mokyklos, sanatorijos ir kitos ugdymo bei globos įstaigos.
Situacija pasikeitė 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai. Buvo nutraukta visų labdaros organizacijų veikla, o vaikų prieglaudos suvalstybintos. Daugelis jų 1941 m. buvo reorganizuotos į vaikų namus. V. Karvelis rašo, kad 1944 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje veikė 23 vaikų namai, kuriuose gyveno 1681 auklėtinis. Dauguma šių vaikų buvo našlaičiai arba netekę tėvų per karą, ar kilę iš šeimų, negalinčių jais tinkamai pasirūpinti. Vaikų namuose buvo apgyvendinami ir globojami įvairaus amžiaus vaikai, įskaitant tuos, kurie negalėjo mokytis ar gauti paramos gyvendami savo šeimose.
Anot J. Petrauskaitės, 1941 m. birželio mėnesį jos penkerių metų amžiuje Alytaus miestas buvo bombarduojamas. Vienuolės, ieškodamos sužeistųjų ir mažų vaikų, rado ne tik ją, bet ir kitus vaikus, likusius be tėvų globos. Jos įkūrė Alytaus vaikų prieglaudą, kurios pirmoji direktorė buvo A. Vidūnienė, o auklėtojos - vienuolės. Jose vaikai buvo mokomi kasdieninių įgūdžių, tokių kaip prausimasis, šukavimasis, dantų valymas, lovos pasiklojimas. Vienuolės buvo kantrios ir mylinčios, todėl vaikai joms atsakė tuo pačiu. Net ir atradus mamai, J. Petrauskaitė atsisakė grįžti namo, pasirinkdama likti vaikų prieglaudoje.
1946 m. Alytaus vaikų prieglauda buvo pavadinta Alytaus vaikų namais. Vaikai lankė bendrą mokyklą su miesto vaikais, o namuose juos ne tik maitino ir rengė, bet ir mokė taupyti laiką, ugdė sąžiningumą, jautrumą, geranoriškumą ir gailestingumą. Paauglystės metais auklėtoja Danutė Akilaitytė buvo ypač brangus žmogus, tačiau ji buvo išvežta į Sibirą. Nepamirštamos liko ir kitos auklėtojos bei darbuotojai: A. Krajauskienė, V. Kiburys, V. Matulevičienė, Maziliauskienė, Dambrauskienė.
1952 m. Onutė įstojo į Vilniaus amatų mokyklą, kur įgijo radijo elektroninės aparatūros montuotojos specialybę ir vakarais lankė vidurinę mokyklą. Vėliau ji sukūrė šeimą, 13 metų dirbo gamykloje, o nuo 1968 m. 33 metus dirbo pedagoginį darbą Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje.
Liuiza Katikina - Ilkevič, atvežta iš Tamašiavos vaikų namų, prisimena, kad vaikų namai buvo įsikūrę gražioje vietoje, miesto pakraštyje, pušyne, netoli Dailidės ežerėlio. Vasarą vaikai bėgiojo uogauti, maudėsi ežere, plaukiojo savadarbiais plaustais, o žiemą ežeras tapdavo puikia čiuožykla. Vaikų namai, kuriuos patys vadindavo "vaiknamiais", buvo išsidėstę penkiuose pastatuose: trijuose mediniuose buvo gyvenamosios patalpos, viename mūriniame - virtuvė, valgykla, skalbykla ir sandėliai, o mažame mediniame namelyje - medicinos punktas ir izoliatorius. Vaikai buvo skirstomi į grupes pagal amžių. Liuiza ten praleido 10 metų, o vaikų namuose būdavo apie 100 vaikų. Jie lankė miesto mokyklą. Miegamieji buvo dideli kambariai su išrikiuotomis lovomis (nuo 8 iki 18 lovų), kuriuose būdavo palaikoma švara ir tvarka, bet nebuvo leidžiama žaisti. Patogumų trūko: tik mažiausių grupėje buvo šaltas vanduo iš krano, o kitose tekdavo jį nešti iš šulinio. Žiemą rytais vanduo net apledydavo. Krosnis dieną kūrendavo kūrikas, kad vakare būtų šilta.
Vaikų namuose vaikai buvo mokomi įvairių darbų. Virtuvėje padėdavo šeimininkėms, pagal grafiką lupti bulves, plauti indus, o vyriausiųjų grupėje išeiginėmis dienomis patys gamindavo maistą. Mergaitės mokėsi siūti, siuvinėti, megzti, o berniukai - staliaus ir kitų vyriškų darbų. Tekdavo ruošti kurą: pjauti ir skaldyti malkas, krauti jas į kūgius, rinkti konkorėžius. Turėjo pagalbinį ūkį su daržu, kuriame augino daržoves. Turėjo arklių, karvių, kiaulių, vištų, todėl teko mokytis gyvulininkystės. Vasarą ganydavo karves, kartais jas ir pamelždavo.
1963 m. buvo nuspręsta likviduoti Alytaus vaikų namus, kas vaikams buvo prilyginta laidotuvėms. Visi buvo prislėgti, vaikščiojo paniūrę, lyg išvaryti iš gimtų namų. Dauguma braukė ašaras, palikdami namus, kuriuose praleido tiek laiko.
Magdalena Žmuidzinavičiūtė Lisienė prisimena, kad jie gyveno Basanavičiaus gatvėje, prie Nemuno, todėl kiekvieną saulėtą dieną eidavo maudytis, dainuodami su auklėtoja. Kitos mergaitės kiekvieną savaitę po pamokų eidavo į bažnyčią. Vaikų namuose labiausiai mylėjo vienuolę "siuvėjukę", kuri kartu su kitomis auklėtojomis išmokė įvairiausių rankdarbių: siūti, siuvinėti, nerti, pinti iš šiaudų, gaminti stiklines dėžutes.
1963 m. Alytaus vaikų namai buvo likviduoti, o vaikai perkelti į naujai pastatytą aštuonmetę mokyklą - internatą. Dabar čia veikia Alytaus vaikų globos namai.
Antalieptės vaikų prieglauda ir vaikų namai Antalieptėje, Zarasų rajone, veikė buvusio stačiatikių vienuolyno pastatuose. Ji priklausė Lietuvos moterų Kultūros draugijai (nuo 1932 m. Šv. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija), kuriai vadovavo Bronislava Vizgirdaitė. Prieglauda buvo įkurta 1924 m. ir turėjo pradinę mokyklą, vaikų darželį ir amatų kursus. Vaikai buvo priimami nuo kūdikystės iki 16 metų ir ilgiau, nepriklausomai nuo tautybės. Gabesni vaikai buvo leidžiami į vidurines mokyklas. Į prieglaudą buvo priimami vaikai iš Zarasų, Kauno ir Trakų apskričių, iš viso apie 100 vaikų. Seserys gražiai auklėdavo globotinius ir ruošdavo juos savarankiškam gyvenimui.
Nuo 1924 m. sausio mėn. pirmoji Antalieptės vedėja buvo Agota Petraitytė. Vadovaujant Bronislavai Vizgirdaitei, Bronislavai Raugaitėi, Karolinos Švagždytės bei kitoms seserims vienuolėms, vaikai buvo dorovingai auklėjami, sočiai maitinami, reguliariai vedami į pirtį, apžiūrimi gydytojo. Vaikai dalyvavo šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose. Prieglauda ne tik išlaikydavo vaikus, bet ir išmokydavo juos amato. Antalieptėje tam buvo visos sąlygos: pradinė mokykla, progimnazija, žemės ūkio mokykla ir amatų kursai.
1928 - 1940 m. Antalieptės vaikų prieglaudos vedėja buvo Bronislava Vizgirdaitė. 1940 m. vasarą, Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus, o B. Vizgirdaitė atleista iš pareigų. Jos vietą užėmė komjaunuolis Timofėjus Pavlov, o vėliau - A. Mėlinytė, kurios dorovės samprata ir auklėjimo metodai skyrėsi nuo ankstesnių. Nuo 1941 m. liepos 1 d. Antalieptės vaikų namams pradėjo vadovauti V. Paškevičiūtė, tuo metu juose buvo 55 auklėtiniai.
Šiuo metu Lietuvoje veikia savivaldybių vaikų globos namai, vaikų globos grupės, valstybiniai ir nevalstybiniai globos namai, socialinės globos namai vaikams su negalia. Vaikų globos namai (VGN) teikia globos (rūpybos), ugdymo ir socialines paslaugas vaikams, likusiems be tėvų globos, taip pat laikinai apgyvendina vaikus, kol bus išspręstas jų grąžinimo tėvams arba globos nustatymo klausimas. VGN savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais.
Pateikiame sąrašą kai kurių vaikų globos namų ir socialinės paramos centrų Lietuvoje:
- Akmenės r. Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos centras
- Grūžių VGN
- Jonavos r. VGN, Josvainių socialinės paramos ir ugdymo centras
- Kauno r. savivaldybės Pagynės VGN, Kauno savivaldybės VGN
- Kėdainių VGN "Saulutė"
- Kelmės r. Kretingos socialinių paslaugų centras
- Kupiškio r. šv. Kazimiero VGN
- Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namai
- Naujojo Daugėliškio VGN, N. Pajūrio VGN
- Pakruojo r. samariečių VGN "Naminukas"
- Panevėžio laikinieji VGN, Panevėžio r.
- Radviliškio r. VGN "Nykštukas"
- Raseinių VGN
- Skuodo r. savivaldybės Barstyčių VGN
- Šalčininkų r. Švenčionių r. SPC
- Tauragės VGN "Šaltinėlis"
- Utenos SPUC
- Vilkaviškio r. Kybartų VGN
- Visagino paramos vaikui centras
- VšĮ Elektrėnų VGN
- Žagarės SPC
- Alytaus valstybiniai VGN
- Antazavės VGN, Aulelių VGN
- Jiezno VGN
- Kauno VGN "Atžalynas"
- Klaipėdos VGN "Smiltelė", Klaipėdos VGN "Rytas"
- Kuršėnų VGN
- Molėtų VGN
- Pagėgių VGN
- Plungės VGN
- Saugų VGN
- Šiaulių VGN
- Švenčionėlių VGN
- Telšių VGN
- Trakų r. Lentvario VGN
- Ukmergės VGN
- Valkininkų VGN "Spengla"
- Vilniaus 1-ieji VGN, Vilniaus 2-ieji VGN, Vilniaus 3-ieji VGN, Vilniaus VGN "Gilė"
- Gargždų ugdymo centras "Naminukas"
- Gruzdžių lopšelis darželis (LD) "Puriena"
- Kauno Vaikų gerovės centras "Pastogė"
- BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centras
- Lapių pagrindinė mokykla
- Palangos LD "Ąžuoliukas"
- Raseinių LD "Liepaitė"
- Šilutės LD "Ąžuoliukas"
- Trakų LD "Obelėlė"
- Varėnos LD "Pasaka"
- VšĮ Marijampolės soc. Pagalbos centro Kartų namų laikinosios vaikų globos padalinys
- Žagarės LD "Vyšniukas"
- Marijampolės VGN "Putinas"
- Obelių VGN, Pabradės VGN
- Šiaulių VGN "Šaltinis"
- Viešvilės VGN
- Vilniaus Vaiko ir motinos globos namai "Užuovėja"
- Agentūros "Visos Lietuvos vaikai" Klaipėdos fondo filialas
- Kauno VGN "Namų židinys"
- Labdaros paramos fondas "Nemuno krašto vaikai"
- Vilkijos laikinosios VGN
- VšĮ "Visos Lietuvos vaikai"
- Nevyriausybiniai VGN "Vilniaus SOS vaikų kaimas"
- Pamūšio parapijiniai VGN
- Programa "Šv. Jono vaikai"
- Visų Šventųjų parapijos VLGN
- VšĮ "Lietuvos katalikų moterų sąjungos Vaikų ir jaunimo paramos centras"
- VGN - ai, M. Balinskio g. Mergaičių prieglauda
- VšĮ "Vaiko tėviškės namai"
- VšĮ "Vaiko užuovėja"
- VšĮ Alvito Šv. Kazimiero namai
- VšĮ Marijampolės vaiko tėviškės namai
- VšĮ Mosėdžio parapijos VGN
- VšĮ Paparčių Šv. Juozapo VGN
- VšĮ Šakių VGN
- VšĮ VLGN "Atsigręžk į vaikus"
- VšĮ Čižiūnų laikinosios globos centras ("Atsigręžk į vaikus" filialas)
- LVGN "Šaltinėlis"
- VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras
- Pabradės SGN, Ventos SGN
- Vilijampolės SGN
- Vilniaus miesto vaikų pensionatas
Šakių šeimos centras, VšĮ, įkurtas 2001 m., pagrindinė veikla - sąjungos, fondai, asociacijos. 2024 m. pardavimo pajamos siekė 287 801 Eur, pelnas prieš mokesčius buvo 0 Eur, o darbuotojų skaičius - 20.
